„Privalomasis egz.“, arba Nebaigta recenzija

Metų pradžioje išleistos S. Poškaus eilėraščių knygos Nebaigta pasaka* Kauno knygynuose rasti nepavyko. Viename sakė, kad jau pardavę, antrame – prekiavę, o kas likę, – grąžinę leidyklon, kokiuose penkiuose knygynuose – tokios išvis neturėję. Laimei, gavau ją viešojoje bibliotekoje su antspaudu „Privalomasis egz.“. Keistas įvardijimas – tai, kas privaloma, asocijuojasi su primetimu, prievarta. Troleibusų stotelėje prisėdau pavartyti. Ir pasitaikyk tu man – pirmieji atsitiktinai pasirinkti eilėraščiai taip priminė S. Gedą, kad net koktu. Štai pusė eilėraščio Mes jau žinom: „negi stalas reiškia stalą? / (atsisėskim ant kėdės) // negi šaltis reiškia sniegą? / („pusnynuos nykštukai miega“) // negi baltas – ne raudonas? / vakar ilgas – šiandien plonas?“. Argi ne panašu į S. Gedos „Negi eiti / Reiškia eiti? / Negi lėkti / Reiškia lėkti?“ (Žodyno skaitymas) ar „Gali būt, kad šilkas – / Tai visai ne šilkas, / Gali būt, kad vilkas – / Tai visai ne vilkas“ (Gali būti). Pravertusi keletą puslapių, perskaičiau eilėraštį Liūdna – ir šis pasirodė perdėm artimas S. Gedos Vakaro prašymui. Suraukiau nosį. Man S. Poškaus rinkinys – iš tiesų „privalomasis egz.“: galima sakyti, primestas recenzuoti, ir, ko gero, turėsiu tai daryti prievartaudama save.

Tačiau šiandien, rašydama recenziją, prisipažįstu: skaičiau ši rinkinį stebėdamasi, skonėdamasi ir aikčiodama. Taip, S. Poškus lygintinas su S. Geda. Bet ne kaip epigonas, o kaip nusistovėjusių vaikų poezijos kanonų griovėjas ir naujų modelių siūlytojas. 1970 m. išėję S. Gedos Užmigę žirgeliai buvo akibrokštas tradicinės vaikų poezijos mėgėjams; S. Poškaus Nebaigta pasaka taip pat šokiruos konservatyvesnius skaitytojus. Novatoriška ji daugeliu požiūrių, ir jai apibūdinti prireiks ne vieno vaikų poezijos kritikoje neįprasto epiteto.

Minėtų S. Poškaus ir S. Gedos eilėraščių panašumą nulėmė lyrinių subjektų ir problematikos artumas. Tačiau S. Poškaus kalbėjimo būdas yra kitas. Rinkinio pratarmėje „Pagyrimas-paskyrimas“ aiškinama, esą Mykolui Simui, pripiešusiam šią knygą, nepatikę taškai ir kableliai, tad tekę jų atsisakyti. Vaikus šis aiškinimas patenkins. Tikroji taškų ir kablelių dingimo priežastis yra kita. Nebaigta pasaka – eksperimentų knyga. Ypač daug eksperimentuojama pačia kalba. Skyrybos ženklais nurodomi sintaksiniai žodžių ryšiai; dalies ženklų atsisakęs, poetas tuos ryšius susilpnina, o kai kur netgi visiškai jų nepaiso. Taip išlaisvinamas žodis. Apie tai, kas su tuo išlaisvintu žodžiu daroma, t. y. apie lingvistinius eksperimentus, būtina pakalbėti plačiau.

Garsiajame veikale Nuo 2 iki 5 K. Čiukovskis rašo, kad vaikai turi įgimtą polinkį visa ką sisteminti, žinoma, savotiškai, vaikiškai, su žodžiais jie elgiasi kaip su daiktais, tad ieško ir jiems sistemos. Taigi vaikai tampa kalbos struktūros tyrėjais, mažaisiais „lingvistais“. Dar vienas svarbus dalykas – kiekvieną veiklą vaikai siekia paversti žaidimu; žodžių sisteminimas – irgi žaidimas. Toks tyrinėtojiškas ir drauge žaidybiškas vaiko santykis su kalba išmoningai realizuotas S. Poškaus rinkinyje. Tik čia žengtas trečias žingsnis – lingvistinis tyrimas-žaidimas įformintas kaip poezija.

Pažvelkim įdėmiau į pirmąjį skyrių „Iš didžiosios raidės“ – lingvistiniu požiūriu jis įdomiausias. Dauguma eilėraščių – vadinamoji poezija be teksto. Šios poezijos esama įvairių atmainų; būdingiausias bendras eilėraščių bruožas – žodžiai (jeigu jie iš viso vartojami) sintaksiškai vienas nuo kito beveik ar visiškai nepriklausomi; prasmė ryškėja šifruojant paradigminius kūrinio elementų ryšius. S. Poškaus eilėraščiuose susintetintos kelių atmainų savybės – dažniausiai akustinės ir grafinės poezijos be teksto. Pavyzdys tebūnie eilėraštis Oooo. Eilėraštis pradedamas vieno kalbinio darinio (žodžiu ji pavadinti sunkoka) strofa – gamtagarsiu, kuriame pakartojimais ir išretinimu išryškintas garsas ū: „vjūūū – ūū – ū“; šiuo dariniu taikliai perteikiama vėjo – ir ne bet kokio, o stipraus – įspūdis ir duodamas tonas tolesnei akustinei eilėraščio plėtotei. Antrojoje, dvieilėje, strofoje vėjas „įžodinamas“ – susiduriame su poetinės etimologijos atveju: regim, kaip formuojasi sąvoka „ūžia“, kurios prasmė ir fonetinė išraiška yra tiesiogiai susiję. Tik ši sąvoka pateikiama neva pirmapradžiu savo pavidalu – pakartojimais ištęsiant „vėjinį“ balsį ū:

Ūūūūū-

žia!

Perskeltas pusiau, šis vienas žodis sudaro antrąją strofą – tokiu būdu jis išryškinamas. Bet reikšmingas yra grafinis strofos vaizdas: pirmąją eilutę užpildžius vien penkiomis balsėmis ū, gamtagarsė žodžio ūžia prigimtis demonstruojama skaitytojui ir vizualiai, o turinčiam lakesnę vaizduotę šis vaizdas gali priminti, tarkim, vėjo sūkurį iš vaikiškų knygelių iliustracijų. Trečioji strofa identiška antrajai – žodis įtvirtinamas eilėraštyje pakartojimu. Toliau, iš esmės laikantis tų pačių akustinių bei grafinių eilėraščio konstravimo principų, ūžiančio vėjo vaizdas konkretinamas. Ketvirtosios strofos eilutes užpildo du ištiktukiniai dariniai, sudarantys dvejybę:

siūru

lingu

Jų etimologija panaši į sąvokos „ūžia“: įžvelgiamas garsų ir prasmės ryšys, be to, svarbus čia yra ir „vėjinis“ balsis, tik jis kiek prislopęs, tylesnis (ū kaitaliojasi su u). Penktoje strofoje vėjas sustiprėja, ir tai vėl rodoma kartojamais balsiais bei grafinėmis priemonėmis:

Siūru

siūū- ru

Šeštoje strofoje vėjas lokalizuojamas medyje, tačiau pati medžio sąvoka pateikiama metonimiškai – įvardijant jo dalis; vėjo buvimą jose liudija pakartojamas balsis a – sužadinamas ošimo įspūdis:

laapai

šaakos

Ir baigiamas eilėraštis vienaeile strofa, sutampančia su antrašte:

ooooo

Interpretuoti ją galima įvairiai: gal tai dar vienas garsinis vėjo vaizdas – grafiškai išryškinta balsė o bylotų apie pasikeitusį vėjo gaudesio toną, o gal tai eilėraščio subjekto – pašiurpusio, vėjo išūžtom ausim – afektinės būsenos išraiška?..

S. Poškaus rinkiniui Nebaigta pasaka šis eilėraštis itin būdingas dar vienu požiūriu – kaip minimalistinės poezijos pavyzdys. Atsiriboję nuo pakartojimų, suskaičiuokim, kiek čia yra prasmingų žodžių. Vos penki! Tačiau jų visiškai pakako sukurti ekspresyviam, dinamiškam vėjo paveikslui.

O štai eilėraštyje Melodija – nė vieno žodžio! Betgi jų ir neturi būti – taip, ko gero, pareikštų vaikas: melodija juk bežodė. Muzikos melodija užrašoma natomis, o kaip tai padaryti poetui? Pasirodo, visai paprasta – pakanka tarsi natas pasikartojant surikiuoti garsinius darinius. S. Poškaus eilėraštyje jų šeši: a, ai, aja, ha, hai, haja; jie atviri, taigi labai patogūs išdainuoti.

Tereikia eilėraštį skaityti balsu, ir įvyksta mažytis poetinis stebuklas – eilėraštis iš tiesų virsta melodija. Paklausykim vieno posmelio:

ha – ai – aja – aja

hai – ai – aja – ai

Ooooo ir Melodija – eilėraščiai be teksto, kuriuose poezija tampa jutiminis pasaulio potyris; jutiminiams išgyvenimams ieškoma kuo tikslesnės kalbinės išraiškos, ir žaidybiški lingvistiniai eksperimentai padeda ją surasti. Nepamirškime ir to, kad mažieji pasaulį visų pirma pažįsta pojūčiais – šiuos eilėraščius randame knygelės pradžioje, tad kyla mintis: gal poetas rinkinio kompozicija nori atspindėti palaipsnę vaiko brandą. Vaikui augant, ima skleistis intelektiniai jo gebėjimai – toliau rinkiny gausėja eilėraščių, rodančių intelekto pastangas konstruoti kalbinį pasaulio modelį. Štai eilėraštyje Pieva vaikas pasaulį, regis, stebi išplėtęs akis ir pastatęs ausis. Tačiau ne visi akustiniai ir vizualūs įspūdžiai tampa eilėraščio medžiaga, o tik tie, kurie įvardyti tam tikros fonetinės sandaros žodžiais. Pagal pastovių garsinių komponentų buvimą juos įmanoma suskirstyti į kelias paradigmines grupes (pvz., paUNKSmėj, dUNKSo, stUNKSo; IEva, sIEla, pIEvoj; žOLės, -OLės, OLa ir kt.), o rikiuojant žodžius, jie derinami atsižvelgiant ne tik į garsinius komponentus, bet ir į dažnesnį pavienių garsų pasikartojimą gretimuose žodžiuose, pvz.: „(lApė stirenA) / kArvė ŽALA / AnA / AriA pievoj“. Žodžių atranka šiame eilėraštyje – savotiškos intelekto pratybos, ir gana rimtos. Kituose skyriuose taip pat yra eilėraščių, kuriuose žodžiai parinkti pagal garsines sąsajas. Itin grakštus – Ragas; fonetiškai artimi žodžiai čia susirikiuoja, atrodytų, be jokių pastangų, tiesiog žaidžiant: „pabudau atėjau / ir sakau / jums: // ūžia bakūžė / telyčia (ji čia netyčia) // labas garažas / ražas… // raguotas raguolis / pabudęs / aš“.

Pirmajame skyriuje imituojamas vaikiškasis pasaulio „įžodinimo“ procesas, bet paties vaiko, eilėraščių subjekto, nematyti. Paskesniuose lygia greta su išoriniu pasauliu skleidžiasi ir eilėraščių lyrinis „aš“. Rinkinyje jis personalizuotas, pristatomas kaip berniukas Mikutis, gyvenantis mieste prie jūros. Koks jo santykis su kalba, tiesiogiai pasakyta eilėraštyje Žodžio namelis: į jį „įeik pro kur nori / kaip nori: // pro langus duris / pro kaminą / arba kiaurai sieną //  kad ir atbulom!“. Eiti kaip nori – reiškia būti laisvam. Tas pats žodis „eiti“ išskiriamas ir eilėraštyje Stokite; čia jis tarsi antraštinis sinonimų žodyno žodis:

o aš noriu eiti

žingsniuoti ropoti

slinkti kėblinti vėžlinti

kartais pargriūti ir atsikelti

vėl pėdinti dūlinti styrinti

ir klampoti

Susiduriam su dar vienu lingvistiniu eksperimentu – žodžio imitacija. Ilga sinonimų eile lyrinis subjektas deklaruoja savo, kaip individo, laisvę pasaulį pažinti pačiam, tegu tai sekasi sunkiau ir lėčiau, tegu klumpant. Šiam laisvės teigimui reikšmingas yra vienas lingvistinis minčių raiškos būdas – antonimų išskyrimas; eilėraštyje išryškinta veiksmažodžių eiti – važiuoti (t. y. būti vežamam) priešprieša.

Laisvė suteikia teisę pasaulį pažinti kokiomis tik nori priemonėmis – žinoma, ir lingvistinėmis. Gali savaip jį įvardyti – kurti naujadarus: „jūrų arklys arklienė arkliukas“, „skaito ir protingėja“, „(geras mūsų lagaminas / iš krokodilo odos – / tikras kro-ko-mi-nas) // bet ar malonu lagaminuotis“. Gali kaip panorėjęs aiškintis jau esančių žodžių reikšmes: „lakūnas laka ir lekia / kaltūnas kala ir styro“ (Žodžio namelis). Gali pokštauti manipuliuodamas žodžio daugiareikšmiškumu: kiauroj kišenėj žvanga švilpuoja raktai, tik ne durų, o smuiko (Raktai).

Ir filosofinio nusiteikimo eilėraščiuose, kurių šiame rinkinyje yra daug (ir gerų!), esminėms mintims išreikšti neretai pasitelkiamos gal ne grynai lingvistinės, bet labai joms artimos priemonės. Antai eilėraštyje Yra nėra dėl vaikiško egocentrizmo lyrinis subjektas pakliūva į subjektyvistinio būties suvokimo pinkles; jo atradimai išsakomi veiksmažodžių nėra – yra opozicija:

Užsimerki

nieko nėra ir nebus

nėra ir nebus

nėra

bet vieną akį

šiek tiek pramerkęs

matai:

vis tiek yra

yra yra yra

viskas

Arba eilėraštyje Rašyklės kiekvienos esybės buvimo esmė išreiškiama paryškinant veiksmažodį esam.

Yra kalbos filosofija ir filosofijos kalba. Ieškoti šitų dalykų vaikų poezijoje – rizikinga. Vis dėlto veiksmažodžio būti (nėra, yra, esam) išskyrimas vaikiškuose pasaulio apmąstymuose, manyčiau, nėra atsitiktinis ar mažareikšmis – juk iš šio veiksmažodžio kildinama pamatinė filosofijos kategorija – būtis.

Lingvistiniai eksperimentai daugiausia lemia S.P oškaus eilėraščių knygos Nebaigta pasaka originalumą. Bet ne vien jie. Patrauklus, nepanašus į jokį kitą vaikų poezijos herojų, tikra individualybė yra šio rinkinio lyrinis subjektas Mikutis. Savitas eilėraščio modelis: visų pirma į akis krinta grafinis vaizdas – vertikalia linija perrėžę jį pusiau, turėtume dvi simetriškas dalis; ne mažiau svarbi ir intonacinė eilėraščio specifika. Naujoviškas šiame rinkinyje tautosakos panaudojimas. Unikalus eilėraščių autoriaus, lyrinio subjekto ir iliustratoriaus santykis (knygą pripiešė Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos pirmaklasis Mykolas Simas Poškus). Naujovių daug, o rašyti tenka ribotos apimties recenziją. Tad lieka ji, sekant rinkinio pavadinimu, nebaigta. Tegu lieka nutylėti priekaištai ir abejonės – tiek to, jų nedaug. O vietoj šių – palinkėjimas: kad perskaitytų Nebaigtą pasaką ne tik Mykolo Simo draugai, bet ir visi Lietuvos pirmokai, antrokai, trečiokai. Tereikia išleisti ją dvigubai didesnėm raidėm ir įtraukti į kiekvienos mokyklos bei asmeninės vaikų bibliotekos privalomųjų egz. sąrašus. Ar ne?

____________________________________

* Poškus, Sigitas. Nebaigta pasaka / Pieš. Mykolo Simo Poškaus. – Vilnius: Vyturys, 1998. – 63 p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)