Pasaka apie vaikišką vienatvę
1997 m. Kauno „Šviesos“ išleistą Petro Venclovo knygą vaikams Tomukas ieško draugų* galėtume priskirti literatūrinės pasakos žanrui. Čia gausu fantastinių personažų ir įvykių: iš už drabužių spintos išlenda bjauri senė Liga, pasirodo Žydrioji Fėja, apdovanojanti Tomuką nepaprastu gebėjimu suprasti gyvūnų ir augalų kalbą, atgyja Ledo gėlė, o jos motina Sniego karalienė tarsi ateina į šį kūrinį iš garsiosios H. K. Anderseno pasakos, o Tomukas, kaip ir Kajus, sėda į jos roges ir skrieja per dangų…
Tačiau jau knygos paantraštė rodo, kad tai – „pasaka nepasaka mažiems ir dideliems“. Autorius taip meistriškai supina fantastinį ir realistinį kūrinio planus, kad imi nesusigaudyti, ar tie stebuklai, nutinkantys per vieną naktį, iš tikrųjų priklauso pasakos erdvei, ar yra tik be galo lakios ir jautrios vaiko vaizduotės padarinys. O gal – taip mano Tomuko mama – tai ligos ir aukštos temperatūros sukelti kliedesiai?.. Juk Tomukas gyvena visiškai realiame pasaulyje, kurį geriausiai apibūdina jo tėčio žodžiai: „Va, žmonės kariauja, kiti streikuoja arba demonstruoja, policininkai juos vaiko, o čia, žiūrėk, keltas nuskendo, visokios liūtys ir potvyniai, žemės drebėjimai. Pasaulyje vis kas nors dedasi“. Šis beprasmis, iš laikraščių ir televizoriaus plūstantis įvykių kaleidoskopas nustelbia poreikį pabūti kartu su šeima, ardo tarpusavio ryšius. Vyksta tyli, vos pastebima tragedija – nuoširdų bendravimą išstumia susvetimėjimas. Petras Venclovas paliečia skaudžią vaiko vienatvės problemą: „Netrukdyk!“, „Nesimaišyk po kojom!“, „Neturiu laiko!“ – pagrindinės frazės, kurias Tomukas girdi iš tėvų. Šaltį, kuris smelkiasi į šeimos tarpusavio santykius, dar paryškina ir kūrinio veiksmo laikas – žiema. „Mama, sušildyk mane“, – prašo vaikas, o į jos klausimą: „Tau šalta?“ atsako: „Man liūdna vienam“. Tačiau mama tarsi negirdi tikrosios šių žodžių prasmės, ji tik rūpestingai apklosto Tomuką ir, palikusi įjungtą stalinę lempą, išeina. Bet ar to užtenka, kad ištirptų dvasinis šaltis?.. Didžiausia mažo vaiko pasaulėlio vertybė – draugystė. Jis ieško artumo su tėvais, tačiau suaugusiųjų pasaulyje veikia kiti dėsniai – čia į pirmą vietą iškyla laikas, o nuolatinė skuba, reikalai ir darbas trukdo sustoti ir pamatyti, kad šalia kenčia vienišas liūdnas žmogutis, su kuriuo niekas nenori draugauti, tik Liga siūlosi… Ir net iš pasakos atėjusi Žydrioji Fėja bejėgė išpildyti patį karščiausią Tomuko troškimą – kad tėvai surastų laiko pabūti kartu su juo. Ji tokia graži ta Fėja, taip panaši į mamą ir… taip pat skuba. Parodydamas beviltišką Tomuko padėtį, autorius neskuba smerkti ir suaugusiųjų. Jis nekaltina vaiko tėvų, o tiesiog ramiai konstatuoja – toks gyvenimas, ir nieko čia nepakeisi. Taigi, nors ir parašyta lengvu, grakščiu stiliumi, knyga yra nevaikiškai rimta, o kalbėjimo būdas gal pernelyg supaprastintas. Autorius tarsi bando nusileisti iki vaiko suvokimo lygio ir kartu likti suaugusiuoju, kuris viską aiškina. Tėvų charakteriai iš principo schemiški – tai nusistovėjusios vaidmenų klišės, atsiskleidžiančios stereotipinėse situacijose: mama, grįžusi po darbo, sukasi aplink viryklę, o tėtis įsitaiso prieš televizorių su laikraščiu rankose. Bet galbūt gyvenime taip ir yra?..
Pats apysakos-pasakos siužetas šiek tiek monotoniškas. Kiekvienas epizodas – tarsi tos pačios temos – draugų paieškos – variacija. Bet kadangi kūrinys skirtas jaunesniesiems skaitytojams, taigi galbūt autorius sąmoningai siužeto nekomplikuoja. Tačiau kūrinio pabaiga sujaudina, nustebina savo paprastumu.
Knyga nusipelno komplimentų dėl taisyklingos kompozicijos, aiškios ir paprastai pateiktos idėjos. Viskas prasidėjo nuo peštynių su darželio drauge Aiste. Pasakojimo pabaigoje vienišą Tomuką aplanko ne kas kitas, o… toji pati Aistė. (Gal vis dėlto ji ir yra tikroji draugė?) Mergaitė skiemenuodama ima skaityti pasakų knygelę, ir Tomukas sapnuoja Žydriąją Fėją, be galo panašią į mamą, kai ši sekmadienio rytais užsuka į jo kambarį pažaisti ir pasikalbėti… Vilties kibirkštėlė? Ne. Paskutinis sakinys padvelkia tyliu grauduliu: „Vaikas per miegus vis mėgino prisiminti, ar greit sekmadienis, bet niekaip negalėjo“. P. Venclovas palieka problemą atvirą: juk tai – „pasaka nepasaka mažiems ir dideliems“. Mažiems – kad visi vieniši vaikai, skaitydami šią knygą, pajustų, jog jie ne vieni savo vienatvėje, o dideliems – kad pamąstytų…
___________________________
* Venclovas, Petras. Tomukas ieško draugų / Dail. Lina Jonikienė. – K.: Šviesa, 1997. – 93 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)
