Kelias žemyn – ne vien žemyn

Knygos pavadinimas skaitytojui kartais netiesiogiai praneša kūrinio temą, nuotaiką, būsimų įvykių raidą. Marijos Nikolajevos naujausias romanas vadinasi Kelias žemyn*, taigi tiek siužetinė, tiek emocinė slinktis turėtų įgauti vieną kryptį – žemyn. Ne tik pavadinimas tai signalizuoja – ir knygos apipavidalinimas nieko gera nežada: nykus personažas, šaltos spalvos, pernelyg staigiai besileidžiantis lėktuvas, juodas klumpantis paauglio siluetas ir cerkvės kontūrai už spygliuotos vielos. O ir pats kūrinys, kuriame pasakojamas berniuko gyvenimas su nelabai juo besirūpinančia motina, vaikų namuose, pagalbinėje, profesinėje technikos mokykloje, kolonijoje, nelabai gali spinduliuoti džiaugsmu. Tačiau ši knyga nėra visiškai „juoda“, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Romano tema nėra originali – beglobio, be tėvų augančio vaiko motyvas dažnas vaikų ar paauglių literatūroje. Skiriasi tik šios temos variantai. O M. Nikolajevos variantas įgauna nemažai naujų atspalvių. Pirmiausia autorė (ne veltui ji vaikų literatūros dėstytoja) tartum bando ieškoti priežastinių „kelio žemyn“ užuomazgų. Ir tai daryti patiki pačiam veikėjui. Jis, devyniolikametis, sėdėdamas oro uoste, laukdamas lėktuvo, kurį ketina užgrobti, ištaria: „Štai ir prasideda mano kelias žemyn. Et, ką aš čia šneku, tai prasidėjo jau prieš kokį šešiolika metų, kai pirmąsyk patekau į tą nelemtą vaikų skirstymo punktą.“ (3 p.). Tačiau tokia išpažintis, išsisakymas nėra labai natūralūs, nes šiuos žodžius (nors juos ištarus ir pradedamas knygos veiksmas, t. y. vaikystės ir paauglystės prisiminimas) ištaria jau suaugęs žmogus, galintis vertinti ir įvertinti. Keista, tačiau net visi šie išvardyti motyvai neužgožia kūrinio šviesos – tai nėra tamsus pasakojimas. Atvirkščiai, jame nemažai bandymų kilti aukštyn, ir, ko gero, būtų tiksliau pasakyti, kad knyga persmelkta ne „kelio žemyn“ programos, o amžinos tėvų, šeimos, maisto, jaukumo stokos problemos. Kur kas nuoširdžiau ir jautriau skamba trejų metų vaiko konstatavimas: „Kol visi vaikai piešė, aš <…> žaidžiau su nuskurusiu zuikučiu. Labai pasigedau savo meškučio ir gailėjausi, kad nepasiėmiau – jis dvelkė namais ir jaukumu. O šitas zuikutis nedvelkė niekuo“ (6 p.). Iš stokos kyla ieškojimas, iš ieškojimo – kelias, kuris ne visada veda tik žemyn. Ir nors dažnai veikėjas suvokia, kad „kelias žemyn“ yra stipresnis nei kelias, vedantis kur kitur („Giesmelę apie naują gyvenimą <…>, kurį pradėsime išėję laisvėn, jau buvome girdėję, lyg būtų galima pradėti tai, kas baigta“, 133 p.), neretai galima pastebėti, kad noras išlikti, išsaugoti savo individualumą, nesuvienodėti (nors internatų auklėtojai kovą už individualumą paprastai vadina „kolektyviškumo trūkumu“) neretai yra stipresnis už visą pesimistinę kūrinio nuotaiką.

Autorei dažnai pavyksta įsijausti Į personažų pasaulėjautą, viską apibūdinti ir apibendrinti keliais taikliais žodžiais ar posakiais, ji net pasitelkia tik tam tikroje socialinėje, ypatingoje, aplinkoje vartojamą žargoną. Vis dėlto kalbėjimo netolygumo jai nepavyko išvengti. Pavyzdžiui, tokių nelygumų galima pastebėti, kai veikėjas bendrauja su berniuku apsimetusią mergaite Saša. Paaugliai, pasilikę vieni, dalijasi savo gyvenimo patirtimi, prisiminimais ir pradeda fantazuoti esą indiškų filmų veikėjai, įsivaizduoja, kad „perlinių kruopų košė – tai keptas povas, skysta bulvių piurė – papaja…“ (30 p.). O jau kitame puslapyje apie savo laimę herojus prabyla pernelyg gražiais žodžiais: užsimenama ir apie gyvenimą laiko bei erdvės molekulėje, kūną, sielą, dvasią, verdančius gyvenimo energija, prisilietimus kaip elektros iškrova ir t. t. Tai gražiai, nepriekaištingai parašyta teksto atkarpa, bet joje įkūnytas džiaugsmas ne vaiko ir net ne paauglio. Tai suaugusiųjų pasaulio mintys ir kalbėjimas, visai priešingas anksčiau aprašytiems vaikų pokalbiams ir fantazijoms.

Nors ant knygos viršelio ir užrašyta, kad romanas tiesiog šaukte šaukia: „Gelbėkit mūsų sielas!“, o pati M. Nikolajeva yra pedagogė, tiesioginio didaktizmo ar pamokslų nėra gausu. Veikėjo mintyse apie būsimo broliuko auklėjimą galima įžvelgti pedagoginių išvadų: „Vakarais atsigulęs prisimindavau pasakas ir vaikiškas knygeles, kurias skaitysiu ir pasakosiu Viktorui. Margarita vis kartodavo, kaip svarbu anksti pradėti skaityti vaikams – tai lavina fantaziją.“ (112 p.)

M. Nikolajeva pasistengė šiame kūrinyje sutelkti kuo daugiau motyvų, temų, potemių. Pirmiausia tai labai kruopštus realistinio pasaulio fiksavimas, kuris aprėpia tikrai daug – gyvenimą įvairiose globos įstaigose, gatvėje, nesėkmingą šeimyninių vaikų namų kūrimą. Bet tuo pačiu metu autorė nepamiršta, kad pagrindinis knygos veikėjas – paauglys berniukas. Todėl gausu vaikų žaidimų aprašymų, gyvos kalbos, filosofinių arba nesudėtingų, vaiko logika pagrįstų, svarstymų. Nelieka nepastebėtos tokios smulkios detalės kaip plakatai su Rembo atvaizdu ir mėgstama daina. Be jokios baimės ir varžymosi autorė aprašo pirmąją veikėjo seksualinę patirtį, itin gražiai ir kilniai pateikia subtilius išgyvenimus. Nemažą teksto dalį užima berniuko bendravimas su rusų kalbos mokytoja Margarita, su jos šeima. Įdomus, nors gal kiek pernelyg išplėstas jos pasakojimas apie Rusijoje nuo seno gyvenančius vokiečius. „Tiesiog pasaka. Tik nepaprastai baisi pasaka“, – ištaria jos klausantis paauglys. Ši teksto dalis nepaprastai informatyvi, nes nesitenkinama vien vokiečių gyvenimo aprašymu, bet taip pat sklandžiai įterpiama Rusijos istorija nuo Ivano Rūsčiojo laikų iki Stalino valdymo. Šioje vietoje teksto nuotaika lyg ir kyla aukštyn: berniukas pradeda geriau mokytis, viskuo domisi, net bando išsiaiškinti protestantizmo ir stačiatikybės santykį, supranta, kas tai yra tikra šeima, šeimos šventės, jos džiaugsmai ir liūdesys. Jo balse pasigirsta vilties gaidelės: „Jokūbo ir Juozapo dievas pastebėjo mane ir ištraukė iš šulinio“ (55 p.). Tačiau mokytoja Margarita (turbūt, kad romanas vėl įgautų „kryptį žemyn“) išvyksta gyventi į Vokietiją. Ji nors ir nori, bet negali savo globotiniui užrašyti buto. Atminčiai padovanota Anderseno pasakų knyga dingsta internate, o jaunuolį tuo tarpu toliau griežtai prižiūri ir auklėja internato direktorius Kuoka. Vis dėlto po šio smūgio, šios netekties veikėjas atsigauna kur kas greičiau nei po išsiskyrimo su Saša. Truputį keista, kad kruopščiai ir atidžiai plėtota Margaritos bei jos šeimos likimo linija nutraukiama pernelyg staigiai. Veikėjas nepasiilgsta jos taip, kaip pasiilgsta Sašos, su kuria praleido tik septynias dienas, bet labai dažnai išsako troškimą, kad Saša būtų visur, kur jam pačiam gera: kad valgytų vakarienę su Margarita, kartu klausytųsi jos pasakojimų, maudytųsi karštoje vonioje, važiuotų į ekskursiją… Netekęs Sašos, jaunuolis net bando nusižudyti.

Tekste nemažai siužetinių linijų. Sunku pasakyti, kuri jų gražesnė, vertingesnė, stilistiškai išbaigtesnė ar labiau jaudinanti. M. Nikolajeva nesitenkina paprastu, nekomplikuotu pasakojimu apie tai, kaip pagrindinis veikėjas gyveno nuo trejų iki devyniolikos metų. Veiksmas tartum plėtojamas keliomis kryptimis: visą vaikystę ir paauglystę pagrindinis veikėjas iš naujo mintyse išgyvena skrisdamas iš Maskvos į Leningradą. Realybė ir prisiminimai visąlaik pinasi tarpusavyje. Toks teksto pateikimo modelis nėra nei naujas, nei stebinantis. Tik labai keista vienos linijos baigtis – sunku suprasti, ar tikrai veikėjui pavyko užgrobti lėktuvą ir priversti jį nusileisti Stokholme ir ar iš tiesų jis praleido penkerius metus Švedijos kalėjime, ar tik tai įsivaizdavo.

Be šių dviejų siužetinių linijų, tekste dažnai pasirodo keistas motyvas, kurį galima pavadinti tikro, gražaus ir saugaus gyvenimo vizija: „Tik užmerkiu akis, ir jau sėdžiu po žydinčiu alyvų krūmu giedrią saulėtą dieną. Sodo stalas padengtas mėlynai ir baltai languota staltiese, o vidur jo stovi braškių dubenėlis. <…> Priešais mane sėdi gražiausia pasaulyje mergaitė“ (24 p.).

Šis vaizdas gal kiek per dažnai ne vienoje vietoje pakartojamas, tačiau taip realistinį pasakojimą jis pripildo švelnumo, skaidrumo, gal net kiek nerealios vilties. Jis gražiai baigia knygą – paauglio vizijoje tartum į vieną visumą sujungiamos visos svajonės ir tie, kuriuos jis labiausiai mylėjo, kurių ilgėjosi ar gailėjo, – mylėta mergaitė Saša pasirodo tartum žmona, atgijusi vaikščioja katytė Murklė, kurią kadaise nuskandino internato direktorius, baltas vaikiškas vežimėlis simbolizuoja neišsipildžiusį norą globoti mažąją Tanią, Žvirbliukę, brolį, kurį jo motina paliko kūdikių namuose. Ir gaila, kad šis trapus vaizdas, fantazijos įterptas į neaiškiai pasibaigusią kelionės lėktuvu liniją, taip pat lieka lyg ir neužbaigtas.

Autorė M.N ikolajeva, prieš porą dešimtmečių išvykusi iš Tarybų Sąjungos, su neslepiamu kriticizmu vaizduoja neparadinę sovietinę tikrovę, jos absurdus ir skaudulius, apie kuriuos šiuolaikinis paauglys – potencialus šio romano skaitytojas – nuolat girdi kalbant, diskutuojant. Literatūriniai netolimos istorijos peizažo vaizdai, be abejo, ir atliks tam tikrą pažintinę funkciją, ir sudilgins besiformuojančią pilietinę sąmonę. Niūri protagonisto epopėja turėtų sukelti atjautą, supratimą. Blogis literatūroje turbūt ir vaizduojamas tam, kad virš jo pakiltume.

_________________________________

* Nikolajeva, Marija. Kelias žemyn / Vertė J. Barcienė. – V: Alka, 1998. – 158 p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)