Nauji vaizdai ir prasmės

 

Lietuviškų pasakų lentynoje Jono Avyžiaus knygos knygelės užima jau geroką sprindį. Rinkosi jos ten be didelės skubos, ištisus ketvertą dešimtmečių, pramaišiui su didžiaisiais, panoraminiais, rašytojo romanais ir apysakomis. Dažnam ši, „vaikiška“, produkcija atrodė kaip rašytojo atokvėpis po aukštų įtampų, lengvas, neįpareigojantis fantazijos palaigymas jau rimtų knygų nušienautoje pievoje. Neatsitiktinai naujausioje lietuvių literatūros istorijos knygoje apie J. Avyžių kaip apie pasakininką nerasime nė žodžio – mat jis priskiriamas prie tų suaugusiųjų rašytojų, kurie knygose vaikams „supaprastintais variantais“ reiškia „tas pačias savo ieškojimų kryptis“. Pasakyta atsargiai, vis dėlto ne be lengvo kumštelėjimo į vaikų literatūros pašonę: žinok savo vietą – esi tiktai supaprastintas meno variantas, jo paribys, jei ne užribis.

Rašytojui, žinoma, sunku išsinerti iš savo kailio, ir ištarmė, kad jo produkcijos vaikams kelias lygiagretus su kūrybos suaugusiesiems keliu, iš dalies teisinga. Bet tik iš dalies. Tuodu keliai turi skirtingus vingius ir savas kryžkeles. Sutikime, J. Avyžiui, kad ir ką jis rašytų, visada nesvetimas aiškus proto diktatas, publicisto smalsumas ir aistra, moralinių nuostatų tvirtumas, sodrus buities piešinys. Bet kūryboje vaikams šios savybės dažniausiai reiškėsi jau kitokiais pavidalais. J. Avyžius vienas iš pirmųjų atmetė pasakoje tautosakos stilizavimą, naikino ribą tarp išmonės ir tikrovės, diegdamas šiam žanrui ne itin būdingas aktualijas, pažintinius elementus, neišsigando didaktikos, sušvelnintos gyvu ir šmaikščiu pasakojimu. Šiandien daugelis šių naujovių, tapusių lietuvių literatūrinės pasakos savastimi, lyg ir nebe naujovės. Bet tai nėmaž neverčia abejoti J. Avyžiaus ieškojimų ir atradimų autentiškumu ir originalumu.

Naujausias J. Avyžiaus pasakų rinkinys – Stebuklingas miestas* – kuklus savo dydžiu: jame vos septynetas nedidelių pasakų. Kukli ir žanro apibrėžtis – paantraštėje jis pavadintas „Pasakojimais mažiems ir dideliems“. Bet greičiau tai laikytina ne kuklumu, o nauju rašytojo užmoju – nesitenkinti vien vaikais, imti kalbėti sudėtingiau, užmiršus kuklias pirmojo savo rinkinio (Mažos pasakos mažiesiems, 1958) pretenzijas. O neapibrėžtas terminas „pasakojimai“ irgi, ko gero, duoklė šiems laikams, benuplaunantiems žanrų ribas.

Tokią laisvėjimo, senų tvorų griovimo tendenciją nesunkiai pastebėsime rinkinio visumoje ir ypač iškiliausioje jo pasakoje Stebuklingas miestas. Tai keliaprasmis kūrinys be tiesmuko didaktiškumo, kalbantis ir „mažiems ir dideliems“. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta stebuklinė pasaka apie Auksinių Rankų Meistrą, kurio sukurtas „tikras“ miestas su pačiu Meistru žūva nuo despoto Rytų Valdovo rankos. „Mažiems“ čia – aiški ir nuosekli fabula, baisokos, gal vietomis net pernelyg drastiškos, situacijos, jaudinanti tragiška atomazga. „Dideliems“ – tai pasaka nepasaka apie meno fikciją, jo galią sukurti idealią tikrovę, kurioje „niekas nežinojo, kas yra priespauda, skriaudos, neteisybė“. Bet profano (ir despoto) akiai gyvasis meno pasaulis – tik „degtas molis“ ar „medis ir niekas daugiau“. Duok valią tokiam aklumui – ir menas su visu jo kuriamu gėriu miręs.

Po šiuo prasmės klodu glūdi ir kitas, ne mažiau prasmingas ir aktualus. Žemiškasis meno kaip gėrio kūrėjas Meistras nežymiom užuominom gretinamas su savo analogu – visatos kūrėju danguje. Kaipgi Meistras savo Stebuklingame mieste nesukurs blogio – jį patį pražudžiusiu Judo, jeigu jį mato buvus artimiausioje Viešpaties aplinkoje? Kaip išvengti blogio žemėje, jeigu „ir danguje Viešpats rado nupuolusių angelų“? Tiek nukryžiuotasis, tiek ir Meistras atpirko esamą blogį savo kančiomis ir mirtimi. Mirusį Meistrą randa apsikabinusį kryžių, „jo primerktose blakstienose spindėjo įstrigusios dvi nuostabiai skaidrios ašaros, o iš Nukryžiuotojo žaizdų gyvas kraujas sunkėsi“. Taip pasakoje atsiskleidžia krikščioniška amžinosios priešybių dialektikos – Gėrio ir Blogio – samprata.

Aptariamoje pasakoje šalia bendražmogiškų šmėkštelėja ir mūsų gyvenamojo laiko atgarsiai bei problemos – be jų Avyžius – ne Avyžius. Pikto Rytų Šalies Valdovo charakteristikoje nesunku įžvelgti neseną istorinę mūsų patirtį: „Pavaldiniai, raginami pataikūnų, liaupsino kruvinojo despoto neva gerą širdį, šviesų protą, nepralenkiamą išmintį“. Stebuklingas miestas, įžengus į jį žiauriajam valdovui, sustingsta ir apmiršta ne vien dėl Blogio įtakos gyvajam meno kūriniui ir kūrėjo mirties. Piktą likimą lemia pati laisvės netektis: „Miestas pats džiaugsis ir džiugins kitų akį <…>, kol į jį neįkels kojos svetimos šalies valdovas, vedamas išdaviko“. O prakeikimą miestui „gali nuimti tik visų panieka“ valdovui, jo dvariškiams ir pakalikams. Kaip čia neprisiminsi okupuotos Lietuvos situacijos ir jos žmonių požiūrio į okupantą.

Taip žaidžiant prasmėmis ir norint kuo daugiau pasakyti, pasakoje atsiranda ir viena kita detalė, kuri kliudo susivesti galams. Pradžioje Valdovui priklausė ta šalis, kurioje gyveno Meistras, tai kodėl paskui jis vadinamas „svetimos šalies valdovu“? Kaip Stebuklingojo miesto piliečiai pajaus panieką okupantams, jeigu, jų kūrėjui mirus, jie jau nebegalės atgyti? Bet gal mes, pripratę prie griežtai logiškų J. Avyžiaus tekstų, čia per daug iš jo reikalaujame, juo labiau kad modernus daugiaprasmis meno kūrinys retai paklūsta mąstymo drausmei.

Kitose rinkinio pasakose skaitytojui jau mažiau progos pasimėgauti tekstu, kurį gali įvairiai interpretuoti. Bet ir jos nenusileidžia Stebuklingam miestui sumanymo originalumu, o dažnai jį ir pranoksta išmoningomis hiperbolėmis, šmaikščiu sąmoju ir satyra, nesuvaržytos kalbos sodrumu. Išeities taškas čia dažnai buitinė situacija, pasakotojas – pirmasis asmuo, įvykio dalyvis ar liudytojas. Štai kai kurių kūrinių pradžios: „Gražią vasaros naktį ėjau pro ežerą“, „Noriu papasakoti kažkur nugirstą istoriją“, „Vieną dieną <…> tėvas nusivedė mane į paukščių turgų…“ Paskutinės citatos žodžiais prasideda išvis ne pasaka, o jau įsisenėjusio vaikų literatūroje siužeto apsakymėlis apie vaiko pasigailėtus ir iš narvo paleistus paukštelius (Ko paukšteliai labiausiai troško; tai grynai „mažiems“ skirtas ir, regis, neišvaizdžiausias rinkinio kūrinėlis). Ne kartą girdėtas, jau ir paties rašytojo eksploatuotas pasakos Du bičiuliai siužetas apie vietomis pasikeitusius gyvūnus, šiuokart – vilką ir šunį. Bet realizuotas jis taip talentingai, taip įsijaučiant į veikėjų būsenas ir išsakant jas taip taikliai, su vos juntamu humoru, kad negali nesigėrėti. Sunku susilaikyti nepacitavus kad ir šuns rūpesčių aprašymo: „Dieve, koks liūdnas ir sunkus šuns gyvenimas! Seniai sukiužo būda, prie kurios šeimininkas prikaustė mažą. Stogas kiauras, užėjus lietui vanduo ant galvos varva, o žiemą pripusto sniego pro plyšius. Būtų galima kentėti, jei kartu su šeimininkais valgytum prie vieno stalo. Deja, tokios malonės net mirdamas nesulauksi. Ateina po pusryčių šeimininko pati ar jų vaikas su kiaulkibiriu ir suverčia tau skirtą dalį į priskretusį lovelį, kurį tik lietus išplauna. Jiems mėsa, dešros ir kitoks skanėstas, o tau plikai nugraužti kauleliai, plutos, apipelijęs duonos kriaukšlys, užpiltas vakarykščiais barščiais, atskiestais pamazgomis. Vakare gausi balintų kruopų ar kleckienės, o kur tas gardus daiktas, nuo kurio visas kiemas kvepėjo spirgais? Ūkininko, jo pačios ir vaikų pilvuose! Net paglostyti retai kuris tepasirodo“.

Štai jums ir vidinis monologas, artimas vaiko skoniui ir supratimui. O svarbiausia, kad tai ne šiaip sau duoklė madai. Atidžiai fiksuodamas veikėjų jauseną, autorius nuosekliai, bet neįkyriai brėžia vaikui dvi gyvenimo sampratas: laisvojo vilko ir šuns, kuris patirtą laisvę su džiaugsmu išmaino į antkaklį ir prirūgusį lovelį. Vienodai stipriai pagrįstos abiejų šalių pozicijos nesiūlo išeities – tik teikia progą gerai pamąstyti. O ko daugiau iš gyvulinės pasakos ir benorėti!

Keleto kitų rinkinio pasakų branduolys – gyvenamojo meto aktualijos: ir politinės, ir moralinės. Jas gaubia alegorijos apdaras, kartais su dygaus feljetono atspalviu, išradinga fabula ir netikėta atomazga. Pasakos apie šiaurės Lokį ir pailgintą saitą gana aiškioje potekstėje – visiems žinomi tarybinės valstybės („nenusileidžiančios saulės girios“) gyvenimo reiškiniai: gyventojai, kurių dauguma „slankioja <… > nežinodami, kur eina ir ko nori“, nes jų smegenis išėdė valdovai (žiaurūs ir plėšrūs lokiai); tų valdovų kaita, kai mirusįjį „apraudojo, kas galėjo pravirkti, pasijuokė, padžiūgavo niekam nematant“, o jo įpėdinis, prižadėjęs permainų kalnus, parodo dar didesnį plėšrumą. Vargšė trumpai pririšta ožkelė „tik ir svajoja nutrūkti nuo prakeikto saito“, bet lokys po veidmainiškų kalbų apie laisvo gyvenimo pavojus malonėja tik pailginti jos saitą (Lietuvos perspektyva gorbačiovinėje pertvarkoje).

Pasakos Karaliaus akiniai alegorija išmoningesnė, su komiškomis veiksmo peripetijomis ir nelaukta pabaiga. Karalius, nualinęs savo šalį, gresiant maištui, nori pavaldiniams prigaminti akinių, „pro kuriuos žiūrėdamas viską matytum ne taip, kaip yra, o taip, kaip norėtum kad būtų“. Tokia tarybinės propagandos esmė, dar paryškinama pasakos gale atskleidžiama paslaptimi. Žmonių skurdo ir bado, pasirodo, nepastebi tik vienas karalius: mat nuo mažens, pats to nežinodamas, žiūri kaip tik pro tokius akinius, pro kuriuos savo valstybėje mato neperlipamus „maisto produktų kalnus“, o „visa šalis tartum šoka, švęsdama nesibaigiančią šventę“.

Kiaulių sala – šaiži antikorupcinė satyra, kurioje sukčiai valdininkai, klimpdami aferose, ima sirgti keista liga: apauga šeriais ir pamažu virsta kiaulėmis. Absurdo elementų rasime ir pasakėlėje Mėnesienos monas, kurios tekstą sudaro ne kas kita, o buitiškas dviejų asmenų pokalbis, tarsi savotiškas interviu, pasakotojo gautas iš keisto žmogaus ne žmogaus, kelmo ne kelmo. Tokia primityvi forma, reta tradicinėje pasakoje, padeda išryškinti personažo keistumą. Šis padaras mirtinai nekenčia lakštingalų ir mėnesienų; jo credo: „Iš principo nesidomiu dangiškais dalykais – aš esu žemės monas“. Tik jo pastangos tvirtinant savo gyvenimo būdą absurdiškai kvailos ir beprasmės: išgaudyti lakštingalas, sunaikinti mėnulį, graibstant tinklu jo atspindį iš ežero… Toks autoriui, matyt, atrodo bukas ir bevaisis jausmo, grožio, romantikos niekinimas, paverčiantis žmogų nežmonišku „žemės monu“.

Naujų J. Avyžiaus pasakų žiupsnis kiek per mažas, kad iš esmės keistų mūsų sąmonėje susiformavusį šio pasakininko įvaizdį. Nors naujo ir įdomaus, kaip matėme, čia yra ganėtinai. Bet svarbu ir kas kita. Nesibaiminant šiokio tokio patoso, galima būtų tarti, kad šių pasakų pasirodymas – tarsi trimito šaukinys pritilusiems mūsų pasakininkams. Jis kviečia kurti daugiaprasmę, bet prasmingą pasaką, primenančią, kur, kada ir kam gyvename, nesibaiminančią naujų formų, patrauklią ir naudingą „mažiems ir dideliems“.

_____________________________

* Avyžius, Jonas. Stebuklingas miestas: Pasakojimai mažiems ir dideliems / Iliustr. Irena Žviliuvienė. – V: Lietuvos rašytojų s-gos 1-kla, 1997. – 71 p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)

 

Įžanginis

J. Korčakas „Kai vėl būsiu mažas“, „Pedagoginiai raštai“

Straipsniai

„...Kas tai yra vaikų literatūra?“ (Apie vaikų literatūros sampratą 1918–1940 m.)
Tiltas iš vaikystės į gyvenimą
Beatrix Potter ir jos gyvūnėliai

J. Korčako 120-osioms gimimo metinėms

Janušo Korčako kūrybinis portretas
Pasaka Janušo Korčako kūryboje

Paskaitykim, mama

Burtininkas Kaitušis (Ištrauka)

Mano vaikystės skaitymai

Šauktis žmogaus pačiais paprasčiausiais žodžiais

Atidžiu žvilgsniu

„Privalomasis egz.“, arba Nebaigta recenzija
Pasaka apie vaikišką vienatvę
Kelias žemyn – ne vien žemyn
Ar lengva džiaugtis?

Laiškai

Gera knyga vaikams. Kokia?

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai