Pasaka Janušo Korčako kūryboje

Karalius Motiejukas Pirmasis, Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje ir Burtininkas Kaitušis nėra tradicinės pasakos. Nuo vaikams skirtų įprastinės konstrukcijos fantastinių kūrinių jos skiriasi savo nevienalytiškumu, pasakos elementų ir kitoms literatūros rūšims būdingų struktūrų koegzistencija. Tyrinėjant literatūrinį J. Korčako palikimą, toks sudėtingumas iškyla bandant apibrėžti jo kūrinių žanrą. Tai pirmiausia būdinga dilogijai apie Karalių Motiejuką, kurią literatūros tyrinėtojai apibūdina kaip pasaką-parabolę (H. Kirchner), fantastinę utopiją (M. Baranowska), pasaką-metaforą (J. Białek) ar romaną apie valdžią (L. Prorok). Čia pateikti terminologiniai siūlymai yra skirtingo kūrinio interpretavimo rezultatas ir rodo vidinį jo sudėtingumą bei specifinį tarprūšiškumą. Todėl klausimą, ar romanai apie karalių Motiejuką yra pasakos, reikėtų performuluoti taip: kokiu mastu ir kokiame vaizduojamojo pasaulio konstravimo lygmenyje minėtieji kūriniai (taip pat Burtininkas Kaitušis) įkūnija žanrines pasakos savybes.

Kalbant apie žanrinę konkretaus kūrinio priklausomybę, galima išskirti tris momentus:

1. Meninis tekstas remiasi pasakos tradicija ir priima specifinę jos aksiologiją bei žanro pasaulėžiūrą, kuri reiškiasi vaizduojamojo pasaulio konstravimu. Sudėtinės tradicijos dalys yra šios: animizacija, arba personifikacija, metamorfozės ir „natūralių“ įvykių prielaidų nepaisymas. O tai yra savybės, būdingos archajinės liaudies kultūros klodams, besiremiantiems mitinio mąstymo taisyklėmis (1). Jos formuoja specifinį pasakos pasaulį, kuris skiriasi nuo realybės ir priklauso jai netiesiogiai – kaip fabulos ir kompozicijos visuma pačia plačiausia prasme (2).

2. Teksto ir tradicijos ryšys pasireiškia pirmiausia magiškoje fabulos logikoje, paremtoje bloga pradžia ir laiminga pabaiga, kuri dažniausiai (nors ir ne visada) pasiekiama antžmogiškų savybių turinčio pagrindinio veikėjo pastangomis. Šiam dažniausiai padeda nepaprastos būtybės, gyvūnai ir daiktai, turintys magiškos jėgos (3).

3. Žanro tradicija yra ribota: pasitenkinama keliais motyvais, rekvizitais, keliais tipiškais pasakų veikėjais, dažnai neatitinkančiais savo pirminės paskirties (pvz., stebuklingas žmogaus „sumažinimas“ padeda įgyvendinti kūrinyje mokslo populiarinimo, švietėjiškus tikslus). Pasakos tradicija taip pat atsekama iš specifinių šiam žanrui būdingų citatų, konstrukcijų, kategorijų (neapibrėžtas laikas ir erdvė) bei tam tikrų stilistinių pasakos savybių ir jai būdingo pasakojimo stiliaus.

J. Korčako kūryba reprezentuoja paskutinį iš minėtų momentų. Taigi, apibūdinant Senojo Daktaro meninį palikimą, reikėtų kalbėti apie pasakų motyvus ir stilizacijos elementus, o ne apie pasakas tikrąja to žodžio prasme. Pirmoji literatūros tyrinėtojo užduotis – genetiškai su pasakomis susijusių motyvų atpažinimas kūriniuose ir jų inventorizavimas. Antroji – jų funkcijų tekstų kompozicijoje ir pasakojimo perspektyvoje apibūdinimas.

Transformuodamas realybę į fantaziją J. Korčakas dažniausiai naudoja metamorfozę – paverčia veikėją šunimi ar medžiu. Jis tai atlieka lygiai kaip liaudies pasakose, kur šis veiksmas yra burtininko bausmė, jo valdžios simbolis. „Įprastinėse“ pasakose atvirtę veikėjai gyvena „ilgai ir laimingai“, nebeprisimindami liūdnojo įvykio, o J. Korčako veikėjas, pasinaudodamas savo stebuklinga galia, sąmoningai ir savo noru „pakartoja“ nežmogaus būseną ir pasiverčia gluosniu. Būti žvėreliu ar augalu – tai patirti skausmą, alkį, netikrumą dėl rytdienos. Pasakiška metamorfozė leido Kaitušiui, susidūrus su gyvenimo formų įvairove ir sudėtingumu, pažinti pasauli tiesiogiai per egzistencinę patirtį, džiaugsmą ir kančią.

J. Korčako veikėjams pasivertimas padeda pažinti ir atskleisti nežinomą realybę. Karalius Motiejukas, apsirengęs paprasto berniuko apdaru, pabėga iš rūmų, kad kartu su Feleku dalyvautų karo veiksmuose. Jis patenka į priešo pusę, kartu su Liūdnuoju Karaliumi vaikšto po savo šalies sostinę ir daug ką patiria, galų gale keliskart pabėga nuo persekiotojų. Karaliaus Motiejuko inkognito panašus į Kaitušio pasivertimus – padeda veikėjui įgyti patirties, neįmanomos pasiekti normaliomis dvaro etiketo sąlygomis, leidžia daugiau sužinoti apie žmones ir pasaulį, padeda greičiau suaugti.

Nematomoji kepurė taip pat padeda veikėjams patirti nežinomų, kartais egzotiškų reiškinių ir įvykių. Kitaip nei „laikinas pasivertimas“, nematomoji kepurė leidžia veikėjui išlaikyti atstumą tarp stebimos aplinkos, nesusitapatinti su ja. Karaliuje Motiejuke Pirmajame kepurė – tai mažo, liūdno, nuo vienmečių atskirto vaiko svajonių išsipildymas.

„Jeigu Motiejukas turėtų tokią kepurę, išeitų iš parko į rūmų kiemą ir susipažintų su Feleku. Ir po rūmus galėtų visur vaikščioti, nueitų į virtuvę pasižiūrėti, kaip verdami valgiai, į tvartus pas arklius, į tuos visus trobesius, kur dabar jam negalima įžengti“ (p. 19)*.

Karalius Motiejukas galvojo ir kaip kitaip magiškąjį daiktą pritaikyti – kad jis ne tik patenkintų vaikišką smalsumą, bet ir garantuotų pergalę mūšio lauke, palengvintų šalies valdymą.

„Viskas būtų buvę kitaip, jeigu Motiejukas būtų turėjęs tėvo protą ir stebuklingąją kepurę. Tada jis būtų buvęs tikras karalius <… >“ (p. 20).

„Kiekviena J. Korčako knyga, pradedant Gatvės vaikais (Dzieci ulicy) bei Salono vaiku (Dziecko salonu) ir baigiant Burtininku Kaitušiu, iš esmės yra vadinamasis Bildungsroman, raidos, edukacinis romanas. Jo herojus klaidžioja visur – skausme ir abejonėse, savęs pažinimo labirintuose, nes tokia edukacija yra pati sunkiausia“ (4). Taip tvirtina H. Kirchner, ir toks vertinimas atitinka Burtininko Kaitušio kokybinę tikrovę. Šio romano tikslas – atspindėti, kaip nuosekliai mažas berniukas ruošiasi svariai ir atsakingai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Romano pabaigoje nušvinta pedagoginis optimizmas, tikėjimas individo galimybe tobulėti (5). Burtininką Kaitušį galima pavadinti raidos romanu, besiremiančiu pasirinktais pasakų motyvais, kuriuos galima savitai interpretuoti ir išdėstyti nepasakiškoje fabulos konstrukcijoje.

Kitokie principai vyrauja dilogijoje apie karalių Motiejuką. Ji skaitytoją pritrenkia stulbinančiais baltosios ir juodosios magijos įvykiais. Visos ten veikiančios jėgos yra iš „šio pasaulio“. Primename: Kaitušio nematomosios kepurės funkciją Karaliuje Motiejuke atlieka įprastas persirengimas. Apie burtininko ginklus, kuriuos būtų galima panaudoti kovoje su priešu, mažasis valdovas vien tik svajoja. Tariamasis antrininkas sukompromituojamas ir sunaikinamas kaip nevykusi „tikrojo karaliaus“ imitacija. Karaliuje Motiejuke Pirmajame ir Karaliuje Motiejuke negyvenamoje saloje nė vienas epizodas, neišskiriant ir vaiko soste motyvo (6), nėra realus.

Žinoma, tai nereiškia, jog trūksta kokių nors sąsajų su tradicinės pasakos fabulos schema. Karaliuje Motiejuke Pirmajame veikėjo kova su baisiuoju vilku t. y. būtybe, vaikiškose liaudies pasakų adaptacijose dažnai atliekančia priešininko vaidmenį (7), ginant mažosios Kliu-Kliu gyvybę, aiškiai primena pasakų herojų, gelbstintį karalaitę nuo jai gresiančio pavojaus. Antrojoje dilogijos dalyje iškyla kitas tradicinis – žvėrelio padėjėjo – motyvas. J. Korčako kūrinyje tai atlieka vandens žiurkiukas, atvykstantis į negyvenamąją salą perduoti žinios iš Kliu-Kliu.

Pasakojimuose apie karalių Motiejuką pasakos determinantų reikėtų ieškoti ne fabuloje, o vis dėlto pačiame pasakojimo būde. „Mat dvylika metų šimtas garsiausių profesorių laikraščiuose kivirčijosi, kurio iš jų teisybė. Ir kiekvienas kitaip aprašė Motiejuko pabėgimą… Išsirinkau įdomiausią pasakojimą, kaip Motiejukas pabėgo“ (p. 278).

Šiais sakiniais iš Karaliaus Motiejuko negyvenamoje saloje J. Korčakas nusako abiejose dilogijos dalyse realizuotą pasakojimo koncepciją: pasakotojas turi teisę kurti savo istorijos versiją, egzistuojančią lyg „už“ vienintelio kalbinio stilistinio suvokimo iš daugybės skirtingų jos redakcijų. Toks pasakotojo požiūris į pasakojimą glaudžiai siejasi su kalbine tradicija, kuri aiškiai primena įprastinį liaudies pasakotojo pasakų repertuarą. Neįmanoma nepastebėti jame paties J. Korčako svarstymų apie pasakos esmę arba jos pasakojimo būdus. Karaliaus Motiejuko pasakotojas nesistengia būti objektyvus, užrašyti „įvykių kroniką“, nepaiso taisyklių ir realijų. Atsižvelgdamas į skaitytojų lūkesčius, vietoj to jis pažada „įdomų“ pasakojimą. Įdomų, žinoma, vaikams. Greičiausiai J. Korčako pasakojimo įgūdžiai, atsiradę iš ryšio su vaikais, klausančiais jo pasakų, įgalino Senąjį Daktarą apibūdinti pasakojimo sąlygas, kurios turi sudominti klausytojus: tai tam tikros proporcijos tarp žinomo ir nežinomo, suprantamos kasdienybės ir egzotikos, pagaliau užuominos ir aiškaus atpažinimo.

„Susirinko ministrai didžiojoj salėj, susėdo patogiuose krėsluose prie ilgo stalo. Prieš kiekvieną ministrą ant stalo gulėjo popieriaus lapas ir du pieštukai: vienas paprastas, o kitas vienu galu žydru, o kitu – raudonu. Prieš vyriausiąjį ministrą stovėjo varpelis“ (p. 8).

Atkreipkime dėmesį į apgalvotą ir, kaip atrodo, simptomišką, šio aprašymo detalę. Prieš kiekvieną ministrą – du pieštukai: vienas įprastas – toks, kokį galima rasti kiekvieno mokinio kuprinėje, antras – gražus, įdomus, naudojamas mokytojo ir vaikų trokštamas daiktas. Juodasis pieštukas siejasi su kasdienybe ir įprastumu, o žydru ir raudonu galais – byloja apie savotišką suaugusiųjų pasaulio egzotiką (įdomu, kad garsusis sakinys „Gerai, tegu bus karas“ buvo parašytas žydruoju pieštuku).

Norint sudominti, sužadinti emocinį skaitytojo rezonansą, Motiejuko veiksmai negali būti išskirtinai neįprasti, neturi būti per toli nuo jaunojo klausytojo lūkesčių horizonto. Būtent todėl Motiejukas ne tik dalyvauja kare, keliauja į Bum-Drumo šalį, susipažįsta su egzotiškais laukinių ir žmogėdrų papročiais, bet taip pat mokosi ir žaidžia, slaptai susitikinėja su Feleku ir svajoja apie žygdarbius.

Norint sudominti, reikia priartėti prie tikrovės, kurioje gyvena skaitytojas, prie sudėtingų dalykų, kuriuos sprendžia suaugusieji. Paslaptingi, vaikų nesuvokti klausimai, susiję su valdymu ar karu, turi tapti savi, t. y. išreikšti vaikui suprantamomis sąvokomis. Būtinas yra pasakotojo buvimas „šalia vaiko“ ir požiūris į pristatomą tikrovę „iš toli“.

Būtent tokią perspektyvą galima pastebėti, pavyzdžiui, smulkiuose dvaro gyvenimo aprašymuose, „atsakančiuose“ į „naivius“ klausimus: kaip karalius atrodo, ką jis veikia, kaip jis apsirengęs, ką valgo, kaip atrodo rūmai ir pan. (8). Šiuose paaiškinimuose, patenkinančiuose vaiko smalsumą, J. Korčakas atsiliepia pakeitimu ar parodija. Jis informuoja skaitytoją, kad Motiejukas galėjo būti parke „tik iki ketvirtos valandos dvidešimties minučių ir keturiasdešimt trijų sekundžių“, arba taip pristato pasirengimą karališkajam pasivaikščiojimui: „<…> prieš kiekvieną karaliaus Motiejuko pasivaikščiojimą du šimtai darbininkų ir šimtas moterų iš panagių valydavo sodą – šluodavo, dažydavo suolus, alėjas laistydavo odekolonu, nuo medžių ir lapų šluostydavo dulkes“ (p. 14).

Pasakojimas apie Motiejuką, įpainiotą į jam nesuprantamą suaugusiųjų tikrovę, buvo suderintas su vaiko pasaulio pažinimu, su nekomplikuotomis „globalinio“ matymo vertybėmis, kurias subrendęs požiūris skiria ir komplikuoja. Suaugusiųjų motyvai yra paprasti ir suprantami. Karaliai paskelbia mažajam valdovui karą, pasinaudodami tuo, kad Motiejukas mažas ir nepatyręs. Karalių pasitarimai vyksta skirtinguose miestuose, nes:

„<…> karaliai buvo išdidūs ir sakė:

– Jeigu jie nori, kad ką patarčiau, tegul ateina pas mane, kitaip atrodys, kad prašau jų malonės“ (p. 231).

Karalių ir ministrų, supančių Motiejuką, paveikslai schemiški ir nesudėtingi. Juos apibūdindamas J. Korčakas dažnai naudojasi vaiko vaizduotės atributais, tampančiais specifiniu veikėjo atpažinimo ženklu (karo ministras, kurio visi bijo, visada nešiojasi su savimi revolverį ir kardą). Tai veikėjai, turintys tik vieną matavimo vienetą, sutapatinti su atliekamomis pareigomis: švietimo ministras kalba vien apie mokyklą, transporto ministrą domina tik geležinkelis ir pan. Pavienes būdingas savybes atspindi bendriniai vardai: Liūdnasis Karalius, Jaunasis Karalius, Geltonųjų Globėjas.

„Politinė pasaulio geografija“ – išimtinai perregima (baltųjų, geltonųjų ir juodųjų karalių valstybės). Pats pasaulis toks mažas, kad skelbimas apie konkursą mokytojams, turintiems įvardyti salą, kur bus išsiųstas Motiejukas, galėjo būti išspausdintas „visuose pasaulio laikraščiuose“.

Paprastos vertybės, veikėjai „be vidaus“, apibrėžta erdvė – tai svarbūs Karaliaus Motiejuko konstrukcijos elementai. Jie yra visiškai suvokiami vaikui, priklauso esminiams pasakos determinantams ir kartu su kitomis savybėmis kuria pagrindinę struktūrinę šio žanro taisyklę – „separatinio egzistavimo teisę“ (9). Pasakojimas apie karalių Motiejuką vis dėlto nėra įprasta klasikinė pasaka. Atskiros pasakos pasaulio sudedamosios dalys čia tėra vien savotiška supratimo zona tarp suaugusiojo pasakotojo ir vaiko klausytojo, taip pat bendros kalbos, galinčios perduoti naujus ir sunkius turinius tradicine, lengvai įvaldoma forma, rūšis. Kaip jau minėta, Karaliaus Motiejuko pasakotojas yra „šalia“ vaiko, tačiau nesusitapatina su juo. Naivus požiūris nereiškia visiškai riboto vaikiško matymo, infantilumo. Negalima komunikacinės situacijos, būdingos abiem dilogijos dalims, pritaikyti kūrybos, skirtos išimtinai vaikams, stereotipinei formulei. J. Korčakas Karaliaus Motiejuko Pirmojo įžangoje tvirtina: „Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų skyrių, jie nesupras ir šaipysis iš jų“ (p. 6). Greta šio pareiškimo – nedviprasmiškas paraginimas: „Bet jeigu labai norės, tegu pamėgina. Juk suaugusiems neįmanoma uždrausti, jie neklausys – ir ką jiems padarysi?“ (p. 6). Taigi savo kūrinį J. Korčakas skiria ir vaikams, ir suaugusiesiems, todėl jį galima laikyti vienu iš svarbiausių pasaulio literatūros kūrėjų, siekusių kurti skirtingoms skaitytojų kartoms tokias knygas kaip Alisa stebuklų šalyje, Guliverio kelionės ar Robinzonas Kruzas.

Dvilypis adresatas reiškia kūrinio daugiaprasmiškumą, jame užkoduotų reikšmių daugialypiškumą. Kūrinyje J. Korčakas ne tik pasakoja apie mažojo karaliaus nuotykius, bet, būdamas vaiko teisių gynėjas, atsiskaito su suaugusiųjų pasauliu. Negalvojančių, nesugebančių neschemiškai veikti marionečių pasaulyje vienintelis veikėjas, apdovanotas gebėjimu mąstyti ir jausti, yra vaikas – Motiejukas. Būtent vaiko jautrumas ir smalsus jo protas demaskuoja pasipūtėlišką suaugusiųjų rimtumą, tariamą jėgą ir jausmų skurdumą. Motiejukas, kaip ir garsiosios H. K. Anderseno pasakos herojus, galėtų sušukti: „Karalius nuogas!“

Aštrių J. Korčako kaltinimų objektas yra tikrovę klastojanti kalba, kurią vartoja suaugusieji. Autorius kvaziapibrėžimais apnuogina tikrąją specialių terminų ir formuluočių reikšmę: „Ministrų kabineto krizė! Tat reiškė, kad ministrai susivaidijo“ (p. 27). Paslaptingi, vaikui nesuprantami žodžiai – savotiškas suaugusiųjų alibi – kuria tikrovės pakaitalą, izoliuojantį juos nuo realaus pasaulio.

„Kas tai yra „votum separatum“ diskusija? – klausia Motiejukas.

– Liaukis, Motiejuk, nekvaršink sau galvos tokiais niekais. Tat viskas sugalvota tam, kad kvailiai per posėdžius galėtų pasirodyti esą išmintingi“ (p. 280).

Atrodo, daugiaprasmiškumas padeda J. Korčako žanrinėms konvencijoms ir pasakojimo būdui. Konkretiems skaitytojams lengviausiai pasiduoda bendros ir lyg „neišbaigtos“ kategorijos (nenurodyta laikas ir erdvė, „išryškintos“ veikėjų asmenybės, fabulos paprastumas). Tai suteikia galimybę pažodinei, metaforiškai ar aliuzinei interpretacijai. Iš čia seka anksčiau minėti bandymai Karalių Motiejuką iššifruoti kaip parabolę, atspindinčią universalias žmogaus likimo staigmenas, utopiją, vaizduojančią valdžios ir visuomeninės sistemos problemas neegzistuojančioje (ou tòpos) šalyje, ar kaip politinį romaną, kuris, remdamasis ištisa nuorodų suaugusiam skaitytojui sistema, atspindi visuomeninę realybę (10).

Tam tikras pasakų konvencijas J. Korčakas traktavo kaip supančio pasaulio pažinimo raktą. Jam svetimos buvo šiam žanrui būdingos tendencijos. Pasaka turi ne atskirti nuo tikrovės, bet padėti protu ir emocijomis ją valdyti, padėti kalbėti tiesą. Pasaka reiškiama ne pažodine, bet simbolių ir metaforų kalba. Motiejukas tai atskleidžia pasakojime Aliai apie miegantį karą:

„Karo akys užmerktos, jis miega <…>. Juk tai melas, meluoti negalima, negražu. O gal ir ne melas? Nes karas iš tiesų tarsi bunda iš miego, kai tylu, tylu – ir staiga pradeda žygiuoti kariuomenė, šaudyti patrankos (p. 308).

Pasaka, vaizduodama tikrovę, remiasi tradicinėmis temomis, reikalingomis gilios interpretacijos. Pasaka – tai ne vien literatūra ar žodiniai pasakojimai. Ji įeina į vidinį vaiko gyvenimą: duoda peno jo vaizduotei, pateikia sėkmingo gyvenimo pavyzdžių, moko rasti savo vietą pasaulyje. Pasakos prigimtis artima svajonei, kurią Senasis Daktaras pavadino gyvenimo programa: „Svajonės yra gyvenimo programa. Jeigu mokėtume jas išskaityti, matytume, kad svajonės išsipildo. <…> Jeigu vaikinas iš liaudies svajoja tapti daktaru, o tampa sanitaru, jis įgyvendino savo gyvenimo programą. <…> Svajojo, kad yra mylima karalienė, o ar nekaraliauja ji liaudies mokyklėlėje?“ (11).

Iš lenkų kalbos vertė Julija Kostiukaitė

P. S. J. Ługowskos straipsnis „Rubinaityje“ gerokai sutrumpintas. Visą tekstą bei kitų vertingų publikacijų apie J. Korčaką galima rasti rinkinyje „Janusz Korczak. Pisarz – wychowawca – myśliciel“, kurį padovanojo kolegos iš IBBY Lenkijos skyriaus.

_______________________________

* Cituojama iš Korčakas J. Karalius Motiejukas Pirmasis. – V, 1982, toliau nurodant tik puslapį.

1. Ługowska J. Bajka w literaturze dziecięcej. – Warszawa, 1988.

2. Jolles A. Proste formy // Przegląd Humanistyczny. 1965. Nr. 5. P. 73.

3. Propp W. Morfologia bajki. – Warszawa, 1976.

4. Kirchner H. Miejsce Korczakaw literaturze. JKŹDz, 58.

5. Orłowski H. Stereotyp fabularny w niemieckiej powieści rozwojowej // Poetyka i historia. – Wrocław, 1968.

6. Brzozowski Z. Dyskusja. JKŹD, 268.

7. Łotman O. O redukcji i rozwijaniu systemów semiotycznych // Teksty. 1974. Nr. 3.

8. Korczak J. Bajka. – P. 105.

9. Trzynadlowski J. Racjonalizm baśni // Studia literackie. – Wrocław, 1955.

10. Prorok L. Czy saga o krłólu Maciusiu jest utopią? // Odra. 1985. Nr. 6.

11. Korčakas J. Pedagoginiai raštai. – K., 1997. – P. 163–164.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)