Šauktis žmogaus pačiais paprasčiausiais žodžiais
Kokia pirmoji mintis atėjo į galvą, išgirdus prašymą prisiminti vaikystės knygas?
Pamaniau, kad labai daug skaičiau. Net negalėčiau pasakyti, kad jas prisimenu, – matau tas knygeles, kurias skaičiau taip seniai. Visuomet prieš akis trys knygos – Svečiuose pas saulutę – apie viščiukus, kurie ėjo saulės ieškoti, N. Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai ir P. Cvirkos Cukriniai avinėliai – tokia rudai žaliais viršeliais su baltais baltais avinėliais. Liko keistas jausmas – niekaip negaliu atskirti, ar tam tikri dalykai išties buvo man atsitikę, ar tik skaičiau apie tai… Prisimenu, kuomet mokytoja sužinojo, kad moku skaityti, nusprendė patikrinti. Sugeriamojo popieriaus lape iškirpo skylę, uždengė knygą ir liepė perskaityti. „… Išaušo rugsėjo pirmosios rytas. Keliais ir takeliais skuba vaikų būriai“, – visam gyvenimui išliko tas sakinys. Tokia ir buvo pradžia.
Ar niekad nebandėt grįžti prie vaikystės knygų, pasitikrinti, ar išliko tas pats jausmas jas liečiant, skaitant?
Aš jų labai pasiilgdavau. Kai užaugau, norėjau jas visas susirasti. Ieškojau, bet neradau. O taip norėjau paimti į rankas skaitytus nuskaitytus Cukrinius avinėlius. „Kamanė bitė ilgai dūzgia metaliniu balsu lyg tolimas parapijos varpas.“ Matau tą bitę ir dabar.
Nemanau, kad tos knygos šiuolaikiniam vaikui būtų neįdomios. P. Jeršovo Arkliukas Kupriukas, D. Mamino-Sibiriako Pilkakaklė – jos niekad nepasens. Man atrodo, kad Pilkakaklė suformavo mano pasaulėjautą – vaikas labai jautriai reaguoja į gyvūnėlio skausmą. Dar prisimenu savo senelį, kurį irgi galėčiau priskirti prie vaikystės knygų. Jis keturiolika metų pragulėjo prikaustytas prie patalo. Ir kasdien sekė man pasakas. Taip prisimenu: mes abu palikti namie, ir tas jo gulėjimas, negalia ir pasakos padarė įtaką mano gyvenimui. Patarnaut, slaugyt, padėt buvo man savaime suprantamas dalykas, net nežinojau, kad galima elgtis kitaip. Senelis sakydavo: „Žinai, Vandute, jei mes visas mūsų pasakas surinktume ir išleistume knygą, uždirbtume labai daug pinigų“. Po daugelio metų radau tas pasakas J. Basanavičiaus darbuose, kituose rinkiniuose. Senelis nekūrė, tai buvo sena autentiška tautosaka.
Jūs kalbate apie jautrumą, o S. Geda yra sakęs, kad tokius kūrinius kaip „Brisiaus galas“ ar „Kliudžiau“ reikia išmesti iš mokyklinių programų, jei vaikai iš jų juokiasi.
Gal tai pateikimo klausimas. Negali vaikas juoktis iš tokių dalykų. Pasitikiu žmogumi ir manau, kad iš esmės jis nesikeičia. Metus dirbau mokykloje. Prisimenu, kaip ketvirtokams reikėjo mokytis Brisiaus galą. Programoje rekomenduojama perskaityti, sugalvoti klausimų, analizuoti. Aš tik perskaičiau garsiai ir pamačiau visų vaikų akyse ašaras. Supratau, kad dabar analizuodama ir kalbėdama padarysiu blogiausią darbą, kokį tik gali padaryti mokytojas. Aš nesu sutikusi vaiko, kuris abejingai reaguotų į kenčiančio gyvulio skausmą. Tokia literatūra beldžiasi į pačią širdį. Kaip kitaip vaiką prakalbinsi, kaip jį prisišauksi?
Esate sakiusi, kad labiausiai literatūroje nemėgstate plepėjimo. Tai kokia turėtų būti knyga vaikui, kad kalbėtų, bet nenusišnekėtų?
J. Biliūno kūryboje to plepėjimo, beje, yra mažiausiai. Sunku pasakyti, kokia turi būti knyga, nes vaikas per mažas, kad pats pasirinktų. Reikia tarpininko, padedančio vaikui suartėti su literatūra. Ir nereikia jokios prievartos. Mano vienas sūnus rijo knygas, o kitas įveikdavo tik privalomus kūrinius. Taigi turiu du pavyzdžius, nepaneigiančius vienas kito, o egzistuojančius šalia ir stiprinančius mano realybės jausmą. Nesiūlau skaityti daug, bet būtų liūdna, jei vaikas užaugtų neskaitęs pasakų, Pilkakaldės, J. Korčako Kai vėl būsiu mažas. Vaikams reikia skaityti pasakas. Kai pagalvoju, kiek esu jų perskaičiusi… Brolių Grimų Išmintingoji Elzė ar D. Biseto Aukštyn kojom apie varną Albertiną, kuri skrenda, miega ir sapnuoja aukštyn kojom, – tai vis pasakos apie mane.
Klausti, kokia turi būti knyga vaikui, – tai lyg ir klausti, o kokia ji turi būti suaugusiajam? Manau, kad visų pirma ji turi būti nuoširdi. Autorius turi rašyti ne vaikučiui, o mažam žmogui, kuris į pasaulį reaguoja daug kartų jautriau ir subtiliau, nes gyvenimas bukina, supaprastina požiūrį į pasaulį. Žmonės nebeturi laiko bendrauti su vaiku: ne pasakas jam skaityti, o tiesiog pasikalbėti – štai kur problema. Mano maži vaikai, žiūrėdami filmukus, kviesdavo mane sakydami, kad tėvai su vaikais turi viską daryti kartu. Tėvai turi dalyvauti vaiko išgyvenimuose. Tai, ką pasako vaikas, negali atmesti. Jei vaikas nenori skaityti knygos, reikia jam perskaityti, o ne liepti. Kam versti žmogų valgyti medų, jei šis jo nemėgsta. Visi „reikalingi“ kūriniai, beje, yra mokyklos programoje: ir Kliudžiau, ir Brisiaus galas, ir Šatrijos Raganos Vyšnios. Tai gerai. Šie kūriniai kalbasi su vaiku.
Kalbate lyg ir ne apie vaiką, o apie mažą žmogų. Gal neprasminga literatūrą skirstyti vaikams ir ne vaikams?
Vaikų literatūra turi būti. Tokia, kuri kalbėtų vaiko kalba. J. Korčako Kai aš vėl būsiu mažas nėra pasakojimas suaugusiesiems apie tai, kad jie pasidarys maži ar suvaikės. Nors tai irgi neišvengiama (juokiasi. – E. V.). Knyga kalba vaikui ir suaugusiajam suprantama kalba apie pačius jautriausius, pažeidžiamus dalykus. Niekas juk nemoko pirmoje klasėje aukštosios matematikos, o tik prie dviejų pridėti du. Ir literatūra turi būti tokių tiesų lygyje. Būtinųjų tiesų. Tokių kaip „Nežudyk“. Nežinau kito literatūros tikslo, kaip belstis į žmogų, šauktis žmogaus žmoguje. Nebūtinai rūsčiu veidu.
Skaitymo procese dalyvauja visas žmogus. Kai skaitom – matom. Mes kuriam, darom savo filmą, reginį. Šitaip susiformuoja kiekvieno atskiras, individualus pasaulis. Šitaip formavosi žmogaus dvasia per tūkstantmečius. Žmogus nepakartojamas, ypač vaikas. Vizualūs dalykai verčia mus tik reaguoti, priimti, kerta per pačią žmogaus esmę. Nesakau, kad nereikia žiūrėti animacinių filmukų ar nežaisti kompiuteriu. Absurdas. Mes gyvenam pasauly, kuriame šie dalykai egzistuoja, bet be skaitymo žmogus pasikeis iš esmės, sugrįš į akmens amžių, kai visos emocijos buvo reiškiamos labai paprastai: oi, gražu, baisu! Tai jau prie slenksčio. Neseniai teko būti konferencijoje Berlyne. Pietų metu išgirdau už lango labai gerai žinomą melodiją ir nustebau, kaip sutartinai linguoja jos ritmu anglai, vokiečiai. Viena dainelė visam pasauliui. Štai didelis pavojus, ir tuomet sunku kalbėti apie kokią vieną labai gerą knygą.
Gal tuomet žmogaus su knyga vaizdinys tampa tik muziejiniu eksponatu, didele retenybe?
Aš esu optimistė. Tai toks optimizmas, nuo kurio reikia gydyti. Manau, kad daugelį dalykų gali pakeisti tėvai. O gal viskam savas laikas. Prisiminkite, koks buvo kino bumas. Arba televizija. Vis daugėja žmonių, kurie nežiūri televizoriaus. Gyvenimas yra judantis. Sunku kuo nors pakeisti knygą. Galima tekstą skaityti kompiuterio ekrane, bet tai jau vaizdas – nebelieka intymumo, kurį suteikia knyga, kai gali ją liesti, versti puslapius.
Šiandien vaikui reikia padėti, nes visko per daug, jis nebesusieja pasaulio su savimi. Viskas darosi abstraktu, neautentiška: kažkoks mokytojas, kažkoks kompiuteris, kažkoks šuniukas nulaužta koja. Baisiausia – emocinis pasaulio skurdimas, kai nebeatsirenki, kas svarbu, kas vertinga, ką myli. Taip sunyksta gyvenimo galios žmoguje. Juk sunku save sieti su pasaulio protu, o štai išgirsti verkiant ir bėgi negalvodamas, kas šaukia.
Turite didelę patirtį bendrauti su vaikais, kuriuos pasaulis užgriuvo visu baisumu. Jie patyrę skurdą, smurtą, skausmą. Kokiais žodžiais galima juos prakalbinti ar paguosti?
Šešeri metai atiduoti šiems vaikams. Jie sustiprino ir patvirtino mano žinojimą, jog žmogus, vaikas, kad ir koks jis būtų, yra absoliučiai tobulas, gali viską suprasti. Tiek daug išmokau iš tų vaikų. Prisimenu, sėdim vakare prie laužo ir skaičiuojam mirusius senelius, nes kiekvienam mirusiajam danguje užsidega žvaigždelė. Toks berniukas Sania ir sako: „Mes ten būsime turbūt visai nuogi“, o Kęstukas prieštarauja: „Ką tu, su baltais kostiumais“. Dima nusprendė, kad eis į pragarą, nes rūko. O vėliau jis manęs ir klausia: „Teta Vanda, jei žmogus eina į pragarą, ar jam užsidega žvaigždutė?“ Jie neskaitę knygų, nepatyrę kultūros įtakos, o klausosi Tūkstančio ir vienos nakties pasakų ir verkia. Tie vaikai sustiprino mano viltis ir žinojimą, kad žmogus nesulaužomas, nesunaikinamas – jam reikia tik pagalbos. Aš nežinau, kaip jie atsirenka, kur pasakos grožis, kai tokia skirtinga ir tragiška jų realybė. Prisimenu, kaip su globojamu berniuku Vašia ėjome į svečius pas kaimynę, kur mažas berniukas Vašią vadino „dvasia, dvasia“. Mes juokėmės, o Vašia supyko. Vėliau aš jam aiškinau, kad visai ne iš jo juokėmės, o „dvasia“ – tai tas pat kaip Dievas. Pažiūrėjo Vašia taip nepatikliai. Po kiek laiko ėjome pasivaikščioti prie upės. Toks aukštas aukštas vasaros dangus, o Vašia ir klausia: „Ar Dievas iš tikrųjų Vašia? Ir viskas čia jo?“ Tai apie ką gi tuomet kalbėti? Kai apie tokius dalykus prabylama, nėra beraščio ar atsilikėlio.
Gal sugrįžkite į vaikystę, kai visų šių dalykų dar nebuvo. Iš ko gyvenimas tuomet susidėjo?
Iškart matau žalius laukus. Vaikystės pasaulis – tai gamta: žolės, medžiai, vėjas, rudas, nejudantis durpyno vanduo. Pasilenki – ataidi bažnyčios varpai. Dar kelias, kiemas, sukapotos malkos ir daug saulės – tokios tirštos, kad, atrodo, rieškučiom pasemtum. Dar tame vaikystės pasaulyje yra senelis ir aš viena tuose žaliuose laukuose. Norėtųsi rašant ten pareiti, bet nerandu žodžių. Man nėra graudu ten sugrįžti, net ne mintimis, nes ryšys nenutrūkęs, ir viskas ten liko nepasikeitę. Senelio namas sudegė, bet dobilai žydi taip pat. Ten visuomet buvo laukinis gyvenimas. Toks jis ir liko.
Kaip tame laukiniame gyvenime atsirado knygos? Ar skaityti išmokote kaip Mildutė iš „Šermenų“ – padėjo laikraščiais išklijuotos sienos?
Mama rengė vyresniąją seserį mokyklon. Mane ginė tolyn, kad netrukdyčiau, tai taip iš tolo stebėdama ir klausydama išmokau. Tuomet man buvo ketveri.
Ar knygos ir „stumtelėjo“ kūrybos keliu?
Literatūra mane sudomino mama. Ji vis kartodavo, kad gražiausios pasaulyje yra trys knygos: S. Nėries Per lūžtantį ledą, Pėdos smėly ir P. Cvirkos Žemė maitintoja. Aš taip laukiau, kada galėsiu jas perskaityti. Anksti perskaičiau poeziją ir nesupratau, o ir Žemė maitintoja nepadarė laukto įspūdžio. Gal labai daug tikėjausi. Obeliuose viena moteris sakydavo, kad jei moteris skaito, tai jau trūkumas, nes bus bloga šeimininkė. Tai apie mano mamą. Šeimininkės nebuvo jokios, bet labiau už ją apsiskaičiusio žmogaus aš tuomet nebuvau sutikusi. Savamokslė, baigusi tik keturias klases, ji turėjo labai gyvą, žmogišką literatūros supratimą. Manau, kad literatūrinę nuovoką ar nuojautą paveldėjau iš jos. Pirmą ir paskutinį eilėraštį parašiau būdama penktoje klasėje. Vėliau pradėjau rašyti dvidešimt aštuonerių.
Ne kartą esate sakiusi, kad labai nemėgstate rašymo.
Galiu tai ir dabar patvirtinti. Jei gyvenimas klostytųsi taip, kad galėčiau nerašyti, būčiau labai patenkinta. Labai didelė įtampa. Ir toks liūdnas tas mano rašymas…
Gal labai liūdnas buvo Jūsų vaikystės kaimas?
Jis buvo prieštaringas kaip ir visas gyvenimas. Juodas laikas, kai dar neataušusi baisi susipriešinimo kova, bet dar gyvi ir stiprūs bendruomenės gyvenimo įstatymai. Tėvai vesdavosi su savimi vaikus į šokius, ir aš mačiau, kaip žiauriai, iki kraujų, mušdavosi bernai, bet dar gražiau sustojusios ratu ir apsikabinusios dainuodavo merginos. Mane supo dar nesulaužytos, laisvoje Lietuvoje užaugusios kartos žmonės.
Ar atsisveikinimą su tokiu kaimu galėtumėte apibūdinti kaip namų, tėviškės praradimą?
Manęs nepalieka jausmas, kad namų niekada ir neturėjau. Tėvai dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą, kol apsistojo senelio name, apie kuri jau kalbėjau. Vienuolikos metų išėjau iš namų. Augau internate, kur natūralaus gyvenimo ilgesys jaučiamas labai skausmingai. Mane lydi ne prarastų namų vaizdas, o jų neturėjimo jausmas. Ir dabar mano vienintelis noras – turėti savo namą.
Esate sakiusi, kad žmogus dabar niekur nesijaučia gerai. Namų įvaizdis dažniausiai siejamas su saugumo jausmu. Tai kur tada Jūsų namai?
Aš išmokstu gyventi visur. Net stoty. Atsisėdi, lauki ir gerai. Žmogui atsitinka daugybė dalykų. Kai esu Vilniuje ir jau nebegirdžiu savęs, nuvažiuoju į vaikystės namus, prie tų žalių kalnų, tamsaus vandens, ir viskas atsistoja į savo vietą – kas svarbu, kas ne.
Gal tai ir yra prisilietimas prie šaknų, kurių, kaip rašėte, „pasigesime visi – atsiverdami triukšmingam pasaulio chaosui“?
Šiuolaikinis žmogus man primena berželį, augusį Universiteto Filologijos fakultete ant plikos kolonos, visai be šaknų. Toks ir žmogus – iškritęs iš erdvės. Natūralieji dalykai savaimingai nuramina, o kai žmogaus gyvenime jų nebelieka – labai sunku.
Kas yra tėviškė? – Tai žmonės, kuriuos myli be jokių pastangų. Svetimame mieste sunku galvoti apie praeivius kaip apie artimus, mylimus žmones.
A. Šliogeris rašė, kad šiandien mažam vaikui, užaugusiam ant asfalto, tarp keturių bloko sienų, žodžiai „namai“ ar „tėviškė“ yra visai bereikšmiai.
Jei žmogus auga visai vienas, paliktas sau, gal blokas ir tebus tik blokas. Šito buvo siekta daugelį metų, nuo tada, kai namie nebeleido kepti duonos. Dabar pagalvoju, kad namie iškeptos duonos kvapas penkiasdešimt knygų atstoja. Kai žmogus visko netenka, jį lengva valdyti. Aš prisimenu vaikus, užaugusius gatvėje, niekad neturėjusius namų. Žmogus negali gyventi neprisirišdamas. Ir tėviškė – tai lyg įaugimas į erdvę. Va, prie šio mano bloko, už lango, – alyvų krūmas. Ir aš netikiu, kad čia užaugusiam vaikui jis yra „pigesnis“ negu man.
Visai neseniai su studentais kalbėjom apie moderniąją literatūrą. Vienas jaunas, gražus, atviras, toks šiuolaikiškas studentas manęs paklausė: „Ar jums neatrodo, kad autorius atsakingas už tai, ką rašo“. Nustebusi atsakiau, kad man tai tikrai taip atrodo, bet keista, kodėl jis, jaunas žmogus, taip klausia. Vaikinas paaiškino, kad jo kartai T. A. Rudoko Autodafė buvusi kaip Biblija, kurią perskaitę jo bendraamžiai ėmė pjautis venas. Štai koks literatūros poveikis. Perskaičius J. Biliūno Kliudžiau, nekyla noro eiti šaudyti kačių. Parašytas žodis gali ir žeisti, ir prievartauti. Literatūra dažnai būna egocentriška, o galėtų kalbėtis su žmogumi pačiais paprasčiausiais žodžiais.
Tai gal kada pabandysite pasikalbėti knygoje su vaikais tais „pačiais paprasčiausiais žodžiais“?
Aš taip svajoju parašyti vaikams, bet negaliu. Vis pradedu ir nebaigiu. Pradedu – ir nebaigiu. Labai kompleksuoju.
Taip ir parašyti, kad kompleksuojate?
Taip ir parašykit.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)