AR GALIMA IŠMOKYTI MYLĖTI?

 

Angela Sommer-Bodenburg – įvairiaplanė vokiečių rašytoja, kurianti romanus, eilėraščius, noveles, paveikslėlių knygas. Savo kūrybos kelią ji pradėjo 1979-aisiais ir per 20 metų parašė per 40 knygų, kurios išverstos į 29 pasaulio kalbas. Lietuvos skaitytojams A. Sommer-Bodenburg kol kas buvo pažįstama tik iš šmaikščios, dinamiškos, nuotaikingos knygos Vampyriukas („Lietus“, 1995). 16 knygų serija apie Vampyriuką pelnė rašytojai didžiausią sėkmę. Nuo 1992 m. A. Sommer-Bodenburg gyvena Kalifornijoje, kur 1995 m. parašė apysaką Hana, mažasis Dievo angelėlis*. Ši apysaka – malonus netikėtumas visiems rašytojos kūrybos mėgėjams. Joje lyriškai susipina vaikiškas šmaikštumas su nevaikiškai brandžia filosofija, švelnumo ieškojimas su neapykanta ir iki galo neatsakytu klausimu – kodėl? A. Sommer-Bodenburg knyga skirta visai šeimai. Tai pasakojimas apie stingdantį šeimos šaltį ir angelėlį Haną, mažytį saulės spindulėlį.

Kūrinys parašytas dienoraščio forma, leidžiančia nuosekliai stebėti įvykius, drauge su autoriumi atrasti svarbiausius akcentus. Pasakojimo veiksmas prasideda spalio 1-ąją, antradienį. Tądien mokytojas Fildingas paprašo mokinių parašyti rašinį apie angelus. Tai turėtų būti ilgas rašinys „apie angelus apskritai arba konkrečiai apie kokį nors angelą“ (p. 5). Skausmo akimirką dažniausiai prisimename artimiausius žmones, tad neatsitiktinai dvylikamečiam dienoraščio autoriui Volfgangui, susižeidusiam kelį, prieš akis šmėsteli sesutės Hanos, kaimynės vadinamos mažuoju Dievo angelėliu, paveikslas. Volfgangas nusprendžia stebėti savo sesutę ir aprašyti tai, kas svarbiausia.

Taip skaitytojui pristatoma pasakotojo šeima, kur nėra vienovės ir kur visi jaučiasi nelaimingi. Prisidengdami savo susikurtomis iliuzijomis ir dangstydamiesi melu, šeimos nariai bando pabėgti nuo realybės, tačiau tai tik dar labiau išryškina jų troškimų atotrūkį nuo tikrovės.

Pasakojimo centre – mažoji Hana, kuriai labiausiai iš visų trūksta meilės, kurią engia motina ir kurios nemyli tėvas. Veikėjų charakteriai taip pat atskleidžiami per Hanos pasaulėlio prizmę, per jos jutimus ir vertinimus. Hana jaučiasi nereikalinga ir atstumta. Mergaitė trokšta, kad ją įsivaikintų kiti žmonės, pas kuriuos ji būtų saugi ir mylima.

Vaizduojamoje šeimoje niekas nesijaučia saugus ir laimingas. Motina, su kuria Hana praleidžia daugiausia laiko, trokšta prabangaus gyvenimo, turtingo ir gražaus vyro, idealių ir genialių vaikų. O kadangi viso to neturi, kyla neapykanta šeimos nariams, ypač šešiametei Hanai. Savo žiaurumui ji net randa pateisinimą: „Gyvenimas negailestingas. Kuo anksčiau Hana tai supras, tuo geriau“ (p. 14). Haną trikdo motinos stengimasis atsiriboti nuo šeimos, pabrėžti savo pranašumą: „Prie jūsų tarsi kokio magneto limpa viskas, kas blogiausia. Pigiausi daiktai, užsigulėjusios prekės, šlamštas ir skarmalai – tai jūsų pasaulis!“ (p. 41).

Tėvas – žmogus, į kurį Hana norėtų būti panaši. Deja, jis irgi neapgobia dukros meile. Haną žavi poetinė tėvo prigimtis, jo eilės žmonai. Ji ir pati užaugusi norėtų būti rašytoja. Tėvui rašymas – mėginimas išreikšti save, pabėgti nuo kasdienybės, kurią sudaro nemėgstamas darbas, chroniška liga, žmonos priekaištai.

Vienintelė Hanos atrama – brolis Volfgangas, pasakojantis šeimos įvykius. Tik jis vienas šeimoje stengiasi apginti, apsaugoti seserį, apgobti ją meile. Tačiau gelbėdamas savo reputaciją jis taip pat Haną išduoda, palieka ją vienui vieną, atstumtą ir trapią.

Per pamoką Volfgangas, sužinojęs apie tris angelų lygmenis, nusprendžia, kad turi būti ir ketvirtas lygmuo: „visai maži angeliukai, kaip Hana. Jie neša Dievo meilę į šeimas, kuriose tikras pragaras“ (p. 21). Taip skaitytojas supažindinamas su pagrindine Hanos-angelėlio, namų sergėtojos misija. Šią misiją liudija ir mergaitės vardas. Hana – vardo „Henrika“ trumpinys, o šis, išverstas iš senosios vokiečių kalbos, reiškia galingą namų valdovę.

Hana – dvilypė asmenybė: čia ji šešiametė mergaitė, čia – atliekantis misiją angelas. Čia ji vaikiškai šmaikšti išdykėlė, čia nevaikiškai brandi filosofė, čia, pasitelkusi žodžių žaismą, kurianti naujadarus, čia su įgimtu tiesos pojūčiu stojanti į kovą su melu, sklindančiu iš motinos lūpų.

Mažoji herojė gyvena tarsi dviejose erdvėse. Viena jų – realistinė buitinė, kurioje sprendžiamos šeimos narių tarpusavio problemos, šeimos santykiai su kaimynais ir draugais, kita – filosofinė religinė, kur gvildenami egzistenciniai klausimai. Pirmuoju atveju Hana gyvena dvilypį gyvenimą – mažos mergaitės iš nedarnios šeimos, puikiai mėgdžiojančios suaugusiųjų pasaulį („į vonios kambarį eisiu mielai, nes man skauda galvą“), guviai šmaikštaujančios apie brolio draugus (Manfredas – Palmė Ant Galvos, nes jo plaukai visada pasišiaušę) ir tuo pačiu kenčiančios nuo motinos sadizmo protrūkių (jai neduoda valgyti, uždaro į vonią, su ja nesikalba…). Nuo pažeminimo Hana gelbstisi bėgdama į savo vizijų ir fantazijų pasaulį, kur motina tampa ragana arba piktu karaliumi, brolis – geradariu Mėnuliu, o maži drambliukai skrenda į Indiją, nes ten viskas gražiau ir šviesiau.

Filosofines religines knygos gijas galima pajusti tuose puslapiuose, kur Hana pradeda kelti egzistencinius klausimus: kodėl aš čia atsiradau, kodėl Dievulis atnešė mane į šią šeimą, kur buvau niekieno nelaukiama? Kodėl mama džiaugiasi, kad tėtės nebus klasės damų vakare, kodėl mamos širdis ledinė ir mėlyna? Apipiltas aibe klausimų, Volfgangas taip aiškina savo sukurtą ketvirtąjį angelų lygmenį: „Ketvirtajame lygmenyje yra visai maži angelėliai. Jie ateina į šeimas, kurioms jų labiausiai reikia. Jie turi išmokyti mylėti“ (p. 57). Hana be išlygų susitapatina su angelu ir prisiima sau skirtą funkciją: „O kas nutinka, kai maži angelėliai įvykdo savo užduotį? – paklausė ji. – Skrenda atgal į dangų? <…> Bet tikrai grįžta į dangų, jei savo užduoties negali įvykdyti <…> Tikri spąstai tos šeimos, kuriose net maži angelėliai nieko negali padaryti“ (p. 59).

Nuo šios akimirkos Hana tampa dvasine šeimos vadove, pradeda veikti kaip Dievo pasiuntinė. Ji net kalba Dievo lūpomis: „Mielajam Dievui mes visi vienodi – nesvarbu, ar mūsų oda juoda, ar balta. Jis žiūri tik į vidų, į širdį“ (p. 61). Hana tampa visai nepanaši į šmaikščią mergytę, kai prabyla Biblijos žodžiais, kad Dievas yra visur, nes viskas yra Dievas. Hana prašo Dievulio parodyti jos angeliškus sparnus, kurie turėtų būti balti su rausvais pakraštėliais, tačiau Dievas neskuba šio prašymo išpildyti. Sparnai suteikiami tik lemiamą akimirką, pereinant iš vienos transcendentinės erdvės į kitą.

Iš gyvenimo išeina artimiausi Hanos žmonės: mamos draugė, kaimynė, net lėlė Petrėja, tačiau mirties nėra, yra amžinybė, šviesos ir gėrio vizija kaip atpildas už tai, „kad žemėje angelai nelaimingi“. Autorė neakcentuoja, net neįvardija ir Hanos savižudybės, palikdama skaitytojo vaizduotei plačią gėrio erdvę, kurią sustiprina dangiškų plunksnų, baltų su rožiniais pakraščiais sparnų, auksinės šviesos įvaizdžiai. Šie dieviški (bibliniai) gėrį bylojantys įvaizdžiai tarsi liudija Hanos nemirtingumą.

Tikėjimo palaimos dėka Hana nesąmoningai susitapatina su H. K. Anderseno pasakos Mergaitė su degtukais heroje, kuriai „niekada nebereikės bijoti tamsos. Mielasis Dievas yra kaip elektros lemputė, tik daug šviesesnis ir šiltesnis“ (116 p.).

Filosofiškoji religinė romano dalis kupina simbolių, kuriais bandoma paaiškinti Hanos-angelo, angelo-Dievo pasiuntinio, angelo-dangaus ir žemės tarpininko funkcijas. Savo filosofinėmis tiesomis, pabrėžiančiomis vidinio jutimo, vidinio balso svarbą, šis kūrinys priartėja prie Antuano de Sent-Egziuperi Mažojo princo.

Knygos pabaigoje Hana turi sparnus – ji pati sieja dangų ir žemę. Ji tampa laisva ir nepriklausoma nuo materialaus prado. Auksinė šviesa, nuo amžių sieta su intymiausia ir švenčiausia žemės paslaptimi, apgobia Haną, pakylėdama ją link tobulybės. Ar atliko ji savo misiją žemėje? Ar ne per sunki užduotis teko mažyčiam Dievo angelėliui – Hanai?

A Sommer-Bodenburg knyga Hana, mažasis Dievo angelėlis – knyga apie savižudybę. Lietuvos jaunieji skaitytojai tokios skaudžios problematikos knygų lyg ir nėra turėję. Psichologiškai motyvuotas šios problemos atskleidimas per šeimos prizmę daro apysaką svarbią ne tik jauniesiems skaitytojams, bet ir suaugusiesiems.

______________________________

* Sommer-Bodenbwg, Angela. Hana, mažasis Dievo angelėlis: romanas / iš vokiečių k. vertė Danutė Povilavičiūtė. – Vilnius: Vyturys, 1999. – 128 p. – (Iš „Vyturio“ kišenės)

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)

 

Įžanginis

KNYGOS IR KARŪNOS

Straipsniai

LITERATŪRINĖS PASAKOS ĮVAIRYBĖ (bandymas apibrėžti)*
SODAS IR MIŠKAS KAIP VAIKŲ LITERATŪROS CHRONOTOPAI

A. DE SENT-EGZIUPERI 100-SIOMS GIMIMO METINĖMS

KNYGA APIE SPINDULIUOJANČIAS PASLAPTIS

Mano vaikystės skaitymai

GYVENIMAS ANT VĖJO

Sukaktys

HEKTORUI MALO – 170

Supažindiname

DŽONAS NJUBERIS, VAIKŲ LITERATŪROS „IŠRADĖJAS“

Atidžiu žvilgsniu

POEZIJOS MALŪNAS DAR MALA PASAKĄ APIE DUONĄ
ROŽĖS IR ŽIEDO ŽAIDIMAI
SIELOS IR SIENOS

Laiškai

Laiškai

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA, INFORMACIJA, SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai