LITERATŪRINĖS PASAKOS ĮVAIRYBĖ (bandymas apibrėžti)*

Lietuvių literatūros tyrėjai seniai jaučia literatūrinės pasakos įvairumą, spontaniškai ar apgalvotai yra suformulavę ne vieną tikslinamąjį terminą ar epitetą. Štai išeivijos spaudoje Stasys Tamulaitis 1957 m. samprotavo: „Lietuvių literatūroje individuali pasaka (tiek originaliai sukurtoji, tiek rašytojo stilizuotoji) vos pradėjusi pirmuosius žingsnius. O medžiagos apstu, gausu, ji vos teprisilytėta“¹ (pabraukta cituojant. – K. U.).

Įžvalgi literatė Stasė Litvinaitė, matydama Petro Cvirkos pasakų skirtybes, taip formuluoja mintį: „Tiek P. Cvirkos redaguotose, tiek originaliose, tautosakos motyvais kurtose pasakose…“² (pabraukta cituojant. – K. U.). Viename iš analitiškiausių straipsnių apie šiuolaikinę lietuvių literatūrinę pasaką Lionginas Šepkus skiria „pasaką nepasaką“, „pažintinę pasaką“, pamini ir kitokius tipus³. Ypač daug tikslinamųjų sąvokų, terminų rašydamas straipsnį enciklopedijai yra pateikęs Liudvikas Gadeikis⁴. Daugeliu atvejų jie labai taiklūs, tačiau padrikai, nesistemingai vartojami. Tai suprantama, nes straipsnio tikslas buvo kuo išsamiau apibūdinti kūrinius, o ne terminus, sąvokas.

Sisteminant literatūrinės pasakos atmainas, – o toji pasaka nuo P. Cvirkos laikų net ir mūsų literatūroje labai pasikeitusi, tad ką jau kalbėti apie pasaulio lobyną, – būtina jas klasifikuoti mažų mažiausiai trimis aspektais, kriterijais.

PIRMASIS, principinis skirstymo pagrindas – santykis su folkloru, su savo „pramote“ liaudies pasaka. Šiuo požiūriu skirtume folkloriškojo tipo ir originaliąsias literatūrines pasakas.

Folkloriškojo tipo literatūrinės pasakos yra tokios, kurias rašydamas autorius iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu – siužetais, herojais, detalėmis etc. Tokia pasaka labai artima folklorinei, labai į ją panaši, todėl ir siūlomasis terminas folkloriškoji – su panašumą, artimumą išreiškiančia priesaga. (Būtų didelė loginė klaida ir turbūt kalbos negerovė sakyti „folklorinė“). Aišku, paprasčiausia šį pasakų tipą iliustruoti Brolių Grimų, Aldonos Liobytės, Vinco Pietario kūrybos pavyzdžiais.

Folkloriškojo tipo pasaka mums kelia atpažinimo, panašumo į liaudies kūrybą įspūdį (gal galėtume pasamprotauti apie atpažinimo estetiką?), vis dėlto ir ji nėra vienalytė. Pagal folklorinio autentiškumo laipsnį skirtume mažiausiai tris šios pasakos atmainas. Pirmoji – stilizacija, arčiausiai folklorinių variantų esantis tekstas. Užrašydamas, rengdamas spaudai, literatas truputį keičia pradžios ar pabaigos formules, tekstą padaro rišlesnį, sklandesnį, įterpia vieną kitą originalų epitetą. Tačiau siužeto eiga, veikėjų pasaulis nekeičiamas. Kaip minėjome pirmojoje straipsnio dalyje, ilgai diskutuota, ar Brolių Grimų pasakų rinkiniai yra liaudies, ar autorinė kūryba. XX a. prieita prie išvados, jog ir tokio pobūdžio pasakose rašytojo individualybės pėdsakai neišvengiami, taigi jos laikytinos literatūrinėmis. Tokiai pasakų atmainai, manytume, atstovautų Antano Giedriaus rinkinys Tautos pasakos (1928), didelė dalis A. Liobytės, P. Cvirkos ir kt. pasakų. Antroji atmaina – imitacija. Tokiuose tekstuose autorius manipuliuoja tradiciniais veikėjų paveikslais, tradicinėmis situacijomis, kuria tautosakinę veiksmo aplinką, bet iš principo nekartoja jokio konkretaus liaudies pasakos siužeto, savaip pakreipia jo eigą, veikėjų paveikslus labiau individualizuoja ir pan. P. Cvirkos Juodoji tetulė – galbūt vienas iš aiškesnių imitacinės pasakos pavyzdžių. Tokio pobūdžio pasakų rasime išeivijos rašytojos Sonės Tomarienės knygose, šis principas, atrodo, būdingas A. Giedriaus rinkiniui Sutemų šnekos (1925). Trečias variantas – modernizacija arba aktualizacija. Autoriai, perkurdami tradicinį siužetą, veikėjų paveikslus, įdiegia naują potekstę, prikaišo aktualių realijų, ironizuoja, žaidžia. Labai ryškiai tokiai atmainai atstovauja ruso Jevgenijaus Švarco draminės pasakos, iš dalies – A Liobytės pjesė Trys negražios karalaitės, taip pat P. Cvirkos Sidabrinė kulka.

Folkloriškosios pasakos pasauliui dar aktualios tokios kategorijos kaip kontaminacija ir dramatizacija. Bet jos išreiškia ne folkloriškumo laipsnį, o naujų žanrinių formų kūrimą; jas dar paminėsime vėliau.

Originalioji literatūrinė pasaka – vyraujantis XX a. vaikų literatūros tipas. Nuo modernizuotos folkloriškosios pasakos praktiškai labai netoli iki originaliosios. Kartais toji riba gali būti visai neaiški. Kai šiuolaikinis herojus nugabenamas į sodriai folklorinį, tradicinį pasakos pasaulį, – ar tai folkloriškoji, ar jau originalioji pasaka? O iš folkloro atklydusio herojaus nuotykiai XX a. mieste (kaip Lazario Lagino Senis Chotabyčius)? Šiaip ar taip, dažniausiai tokiems kūriniams taikysime originaliosios pasakos terminą. Originaliąja literatūrine pasaka turėtume laikyti tokį kūrinį, kuriame iš principo arba ištisai remiamasi individualia autoriaus išmone, vaizduote.

Kaip sakyta, literatūrinių pasakų skirstymas į folkloriškąsias ir originaliąsias yra principinis. Šios dvi pasakų grupės skiriasi savo problematika, idėjų pasauliu, skirtingai veikia skaitytoją. Folkloriškosios pasakos suvokėjui veiksmingas yra tautosakos siužetų kartojimo, atpažinimo principas. Originalioji pasaka veikia netikėtumu, sąsajom su kasdiene realybe, nūdienos problemom, herojai neretai primena šiuolaikinį vaiką, paauglį.

Įdomu, kad toks klasifikavimo principas pasitaiko (tiesa, labai retai) ir anglų bei amerikiečių literatūrologijoje. Tai, ką pavadinome originaliąja pasaka, amerikiečiai įvardija kaip tales of pure imagination⁵.

ANTRASIS klasifikavimo pagrindas – jungtis su literatūros žanrais. Pasiskolinę iš chemikų ir kalbininkų terminą, galėtume sakyti, jog pasaka yra didelio valentingumo žanras, ji nesunkiai jungiasi su kitais tradiciniais literatūros žanrais. Vyksta savotiška meninė absorbcija, susidaro nauja meninė kokybė.

Bene populiariausias žanrinis XX a. vaikų literatūros junginys – apysaka-pasaka. Būtent jai labiausiai pritiktų angliškasis fantasy terminas, nors po šia užsienietiška „kepure“ pretenduotų tilpti ir romanas-pasaka. Romanais patys autoriai ar leidėjai yra įvardiję tokias knygas kaip L. Lagino Senis Chotabyčius, Jurijaus Olešos Trys dručkiai. Romanu kai kurie kritikai titulavo Vytauto Petkevičiaus Molio Motiejų – žmonių karalių. Ši apibrėžtis, be abejo, tiktų Michaelio Endės Begalinei istorijai, Selmos Lagerliof Stebuklingosioms Nilso kelionėms (o gal tai epopėja-pasaka?!). Tipiški ir gražūs apysakos-pasakos pavyzdžiai – Kazio Sajos Peštukai ir nykštukai, Mykolo Sluckio Milžinai nenorėjo karaliais būti ir daugybė kitų. (Atkreipkime dėmesį, jog savo literatūroje turime brandžių ne tik originaliųjų, bet ir folkloriškojo tipo apysakų-pasakų, sukurtų kontaminacijos principu, t. y. jungiant atskirus liaudies siužetus. Tai V. Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis ir Kazio Borutos Jurgio Paketurio klajonės.) Laikantis nuoseklumo, garsiuosius H. K. Anderseno kūrinius bei daugybę kitų tekstų derėtų vadinti novelėmis-pasakomis ar apsakymais-pasakomis. Bet tai būtų formalu, nes mums įprastesnis trumposios pasakos terminas, o dar dažniau sakome tiesiog pasaka. Trumpoji pasaka – iki šiol gyvybingas modelis, tam tikra prasme ypač aktualus mažiausiems skaitytojams, bet ir suaugusįjį neretai pakerintis savo talpumu, išmintimi. Formalus terminas būtų ir poema-pasaka. Jam vietos tikrai neužleistų labiau įsigalėjusi sąvoka – eiliuotoji pasaka. Eiliuotos folkloriškosios pasakos tradicija labai ryški rusų literatūroje. Tai Aleksandro Puškino kūriniai, Piotro Jeršovo Arkliukas kupriukas. Labai gyvybinga ji ir Lietuvoje: gausybė Kosto Kubilinsko pasakų, Martyno Vainilaičio Bruknelė, Kaulo Bobos apžavai. Eiliuotoji pasaka – nebūtinai folkloriškos kilmės: prisiminkime Kazio Binkio, Vytauto Rudoko, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų eiliuotas pasakas. Lietuvių literatūroje yra itin ryškių, reikšmingų pjesių-pasakų, kurias dabar neretai perkrikštijame draminėmis pasakomis: Sofijos Čiurlionienės Dvylika brolių, šeši A. Liobytės teatro kūriniai. Savitas, platus šio žanro puslapis – Violetos Palčinskaitės dramaturgija bei dar ne vieno autoriaus tekstai.

Taigi išvardijome penkias žanrines literatūrinės pasakos formas, kurios tikrai svarbios vaikų literatūroje. Taip gal aiškiau pamatėme, kaip neteisinga būtų apsiriboti vien „epinėmis struktūromis“, kurios iš principo labiausiai rūpi užsienio literatūrologams. Pastarasis literatūrinių pasakų klasifikavimo principas gal iš pradžių atrodo kiek mechaniškas, bet iš tikrųjų skirtingos jungtys lemia gana įvairią meninę komunikaciją, daro vis kitokį poveikį vaikui ar skaitytojui apskritai.

TREČIASIS, bene esmingiausias ir painiausias klasifikavimo pagrindas – pasakinio, antrinio pasaulio paskirtis, funkcija. Aiškiau šnekant, dėl ko, kokiu tikslu rašytojai kuria vienokį ar kitokį antrinį pasaulį (mes jį laikome esmine šio žanro kūrinių dalimi), kokius kūrėjo siekius jame įžvelgiame?

Šiuo požiūriu pirmiausiai minėtinas, ko gero, tradiciškiausias – didaktinės pasakos – tipas. Tokios pasakos herojai nukeliami į kokią nors ydų, tinginių ar darbščiųjų bičių šalį, kurioje supranta, „kas gerai ir kas blogai“, pamato savo ydas ir dažniausiai jų atsikrato. Moralės, elgesio normų formavimas yra pagrindinis visų pasakinių vaizdų ir nuotykių tikslas. Lietuvių kritikai tokį pasakos modelį yra taikliai pavadinę „charakterio ugdymo pasaka“. Didaktikos įkyrumą talentingose tokio tipo pasakose paprastai slopina komizmas. Dėsninga, jog šio tipo pasakos dažniausiai orientuotos į mažesniuosius vaikus. Klasikinis pavyzdys – Karlo Kolodžio Pinokio nuotykiai. O Anatolijaus Aleksino Nesibaigiančių atostogų šalyje jau pats pavadinimas išduoda apibrėžtą idėją. Klasikinė didaktinės pasakos kompozicija būdinga Jono Avyžiaus apysakai-pasakai Aštuonetas iš Trepsės namų. Vytautės Žilinskaitės Melagių pilis – irgi tipiškas pavyzdys.

Didaktinei pasakai artima, net laikytina jos porūšiu, pažintinė pasaka. Ja siekiama ne tiek atvirai skaitytoją auklėti, kiek mokyti, teikti žinių. Pažintinė pasaka artima mokslo grožinei literatūrai. Vienas iš patraukliausių ankstyvųjų pavyzdžių – Vladimiro Odojevskio Miestukas tabokinėje (1834). L. Šepkus visai pagrįstai prie pažintinių pasakų priskiria J. Avyžiaus Didžiojo Užutekio gyventojus ir Vlado Dautarto Auksinio lyno vaišes⁶.

Dar vienu didaktinės pasakos porūšiu laikytina animalistinė pasaka. Šis terminas bei skirties pamatas, žinoma, kitokios prigimties – juo įvardijamas personažų pasaulis. Tad lyg ir pažeidžiamas loginis nuoseklumas. Vis dėlto daugybė pavyzdžių rodo, jog pasaka, kurioje vaizduojami gyvūnai, paprastai siekiama didaktinių arba pažintinių tikslų. Ką tik minėtos J. Avyžiaus, V. Dautarto pasakos ir teikia žinių, ir, imituodamos šeimos santykius, diegia tam tikras elgesio normas. Pravartu šioje vietoje vėl paminėti S. Lagerliof Stebuklingąsias Nilso keliones – juk tai ir didaktinė, ir pažintinė, ir animalistinė pasaka. O tai rodo, jog visos tos atmainos labai giminiškos, laikytinos vieno modelio variantais, porūšiais.

Sakytume, jog visiška didaktiškosios priešingybė yra nonsensiškoji pasaka, kur antriniu pasauliu pabrėžtinai nesiekiama suformuluoti kokių nors apčiuopiamų, apibrėžtų idėjų, loginių prasmių. Savitas komizmo pobūdis, nestandartinis pasaulio jutimas, „keistumo estetika“ yra tokių pasakų ypatybės. Nonsensiškoji pasaka žadina interpretacijas, individualų suvokimą, joje įžvelgtina įvairiausių užuominų, tad dažnai šio tipo pasakas mėgsta suaugusieji, net bando jas „atimti“ iš vaikų literatūros. Bet jas gali savitai suvokti ir patys mažiausi skaitytojai ar klausytojai… Nepralenkiami nonsenso puoselėtojai yra anglai, besipuikuojantys pirmiausiai Liuiso Kerolio Alisa Stebuklų šalyje, paskui Džeimso Berio Piteriu Penu, A. A. Milno Pūkuotuku. Itin populiarios Lietuvoje trumposios Donaldo Biseto pasakos. Populiarėja ir vokiečio Peterio Hakso Oro duobė, įspūdingas čeko Milošo Macoureko rinkinys Du šimtai senelių, neseniai išverstas į lietuvių kalbą. Savitas nonsensiškumas su folkloro pamušalu būdingas Otfrydo Proislerio kūriniams apie plėšiką Hocenplocą, Raganiukei ir kt. Ir vis giliau šaknis į mūsų vaikų sąmonę įleidžia Tuvės Janson nonsensiškoji Trolių mumių poetika. Reikėtų atnaujinti pažintį su norvegės Sinken Pop Stebuklingąja kreida. Gražūs pirmieji nonsenso poetikos daigai ir lietuvių literatūroje. Tai Vytauto V. Landsbergio, Nijolės Kepenienės pasakų knygos.

Trečias sudėtingas tipas – filosofinė pasaka, kurioje keliami amžinieji būties, laimės, meilės, pareigos, kovos, gyvenimo prasmės ir kitokie abstraktūs klausimai. Filosofinės pasakos terminas vaikų literatūroje galbūt skamba kiek pretenzingai, kartais lyg ir drąsiau sakyti ne filosofinė, o poetinė (kai kalbi, pavyzdžiui, apie Antuano de Sent-Egziuperi Mažąjį princą) arba alegorinė pasaka (V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką ir kt.). Greičiausiai šiai grupei priskirtume ir daugelį vadinamųjų fantasy. Bemaž idealiai filosofinės pasakos terminą atitiktų M. Endės Momo.

Kai kas šioje vietoje turbūt atkreiptų dėmesį į tai, jog nemažai filosofiškumo turi ir nonsensiškoji pasaka. Tai tiesa. Ir šitai tik rodo, kokia paini, sudėtinga literatūrinės pasakos klasifikacija. Apskritai būtina dar kartą pasakyti, jog pateiktoji sistema nėra kokie nors „gardai“, kuriuose siūloma aklinai uždaryti konkrečius kūrinius. Talentingas kūrinys ne visada tilps į vieną „gardą“, griežtą schemą, bet vis dėlto mums dažnai prisireikia apčiuopti, apmąstyti jo dominantes. Ir tų vadinamųjų „gardų“ skaičius galėtų būti didesnis. Būtų kas atstovauja satyrinei, socialinei politinei, utopinei pasakai. Kiek kitokiu pagrindu galima skirti ir detektyvinę, nuotykinę pasaką (Vytauto Misevičiaus Juodojo džentelmeno galas ar kt.).

Verta atkreipti dėmesį, jog folkloristikoje taip pat plačiausiai kalbama apie tris pagrindinius pasakų tipus – stebuklines, buitines (arba juokų) ir žvėrių pasakas (arba pasakas apie gyvūnus) bei minimi kiti, fakultatyvesni, tipai: nuotykių, formulinės ir kt. Įdomu ir, sakytume, perspektyvu įžvelgti tam tikras tipologines liaudies bei literatūrinių pasakų paraleles: didaktinę literatūrinę pasaką nesunku gretinti su liaudies pasaka apie gyvulius, nonsensiškąją – su buitine, filosofiškąją – su stebukline. Ko gero, lygindami rastume tikrai įdomių ir reikšmingų tipologinių struktūros, vaizduojamojo pasaulio panašumų, bendrumų. Bet kol kas tokius lyginimus, įžvalgas atidėkime ateičiai.

Literatūrinės pasakos pasaulis toks įvairus, kad jis dažnai klasifikuojamas ir KITOKIAIS aspektais. Jau minėjome animalistinę pasaką, sakėme, jog toks tipas skiriamas dėl veikėjų pasaulio – šiuo atveju tai kalbantys gyvuliai. Tuo principu turėtume skirti žaislų ar daiktų pasakas, taip pat mažųjų fantastinių būtybių (nykštukų) pasakas ir t. t. Tokia klasifikacija gana dažna užsienio žinynuose. Pragmatiniu požiūriu ji turbūt visai reikšminga, bet teoriškai visi šie variantai įsilieja į ką tik pateiktą schemą. Pavyzdžiui, žaislų sutinkame ir didaktinėje, ir nonsensiškoje, ir filosofinėje pasakoje.

Literatūrinė pasaka kartais klasifikuojama ir pagal pasakinio pasaulio įvedimo motyvaciją. Labai senas ir dabar jau primityvokai atrodantis pasakos-sapno principas, yra žinomas svajonės išsipildymo, jos realizavimo principas, dažnas psichologinės kompensacijos (stokos, ilgesio realizavimo) principas ir kt.

Apskritai apibrėžti literatūrinę pasaką darosi vis painiau. Ypač keblu būna nubrėžti ribą tarp pasakos ir vadinamojo magiškojo realizmo poetika pagrįsto kūrinio arba teksto, kurio siužetas remiasi „kelionės laike“ principu. Fantasy terminas šiuo atžvilgiu tikrai talpesnis. Bet… ir niveliuojantis. Tad ar verta skubėti ir griebtis mums to termino lyg šiaudo?

Kaip minėta, pateiktoji klasifikacija nėra kategoriška ir galutinė. Be kita ko, reikia pridurti, jog nė viena straipsnyje įvardyta sąvoka ar terminas nėra vertybiniai, jie nelemia kūrinio meniškumo. Tai pirmiausiai literatūrologijos įrankiai, kuriuos norėta savo „dirbtuvėje“ sudėlioti šiek tiek tvarkingiau. Kitas šeimininkas ne vieną įrankį gal perkeltų dar į kitą vietą. Būtų įdomu ir prasminga!

Pirmoje straipsnio dalyje gausiai pristatytos angliškos literatūrinės kategorijos. Kviesčiau kolegas, skaitančius literatūrologijos šaltinius kitomis kalbomis, paanalizuoti, referuoti literatūrinės pasakos pasauliui aktualią terminiją. Kuo atviresni būsime kitokioms koncepcijoms, tuo turtingesni ir laisvesni tapsime.

________________________________

^* Šio straipsnio pirmoji dalis buvo publikuota „Rubinaityje“, 2000, Nr. 1 (13), p. 14–19.

¹ Tamulaitis, Stasys. Pasaka ir pasakos kūrėjai / / Draugas. 1957, rūgs. 7, p. 3.

² Litvinaitė, Stasė. P. Cvirkos literatūrinės pasakos // Literatūra. 11(1) (1969), p. 21.

³ Šepkus, Lionginas. Pasakoriaus menas (apie literatūrines pasakas) // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius, 1979. P. 133-157.

⁴ Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1987. P. 311–312.

⁵ Sutherland Z., Arbuthnot M. H. Children and Books. Glenview, London, 1986. P. 236.

⁶ Šepkus, Lionginas. Pasakoriaus… P. 149.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)