ROŽĖS IR ŽIEDO ŽAIDIMAI
Iš keturių naujojoje „Atlantidos“ serijoje išleistų knygų kol kas vienintelė Lietuvos skaitytojams nepažįstama tėra tik V. M. Tekerėjaus Rožė ir žiedas*.
Ši kelerius metus rašyta ir 1855 m. publikuota knyga su paantrašte, jog tai „šeimyninė (fire side) pantomima mažiems ir dideliems vaikams“, buvo kūrinys, kurio peripetijas, anot to meto publikacijų, daugelis suaugusiųjų būtų stebėję mieliau nei „tą tikrąją išsigimusių, degeneravusių laikų pantomimą“ (The Oxford Companion to Children‘s Literature. Oxford, 1995).
Gal todėl šiame kūrinyje nėra įžangos, įvedančios skaitytoją į tolimąjį užjūrio šalių pasaulį. Rašytojas čia lyg koks visažinis pasakotojas pristato personažus tartum savo nedidelio pantomimos teatro nejudrius veikėjus (nejudrumas, kaip vėliau galima pastebėti, apgaulingas – jokioje folklorinėje pasakoje personažai taip nesikeičia per visą siužeto eigą kaip čia): „Štai Narsulonas Dvidešimt ketvirtasis, Paflagonijos karalius, sėdi prie pusryčių stalo su savo karaliene bei vienintele atžala“ (p. 7).
Drauge reikia pažymėti, kad personažų aprašymus papildo paties autoriaus piešiniai. Pagyrimo nusipelno leidykla „Alma littera“, kuri šią knygą išleido su originaliomis iliustracijomis, tad Lietuvos skaitytojai turi puikią progą susipažinti su Tekerėjumi ne tik kaip su rašytoju, bet ir kaip su dailininku. Tai leidžia pajusti autoriaus visapusiškumą, išsaugo knygos stilistiką, vienovę.
Nesunku suvokti, kodėl personažai pristatomi kaip nejudrios marionetės. Rožę ir žiedą Tekerėjus pradėjo rašyti 1846 m. su dukromis Ana ir Mini gyvendamas Italijoje. Mergaitės norėjusios surengti tradicinį naujametį vaidinimą, tačiau joms trūkę tradiciškai ta proga naudojamų lėlių – Karaliaus, Karalienės, Mylimojo, Kapitono ir t. t. Tuomet Tekerėjus ėmęsis jas piešti. Viena mergaitė susirgo maliarija ir negalėjo dalyvauti vakarėlyje, todėl apie tuos paveikslėlius Tekerėjus sugalvojo istoriją, kurią apsilankęs perskaitė sergančiam vaikui. (Tekerėjaus dukroms knygą rašant buvo trylika ir šešiolika metų, todėl šis faktas įgalina nutraukti diskusijas dėl adresato amžiaus. Rožė ir žiedas skirta ne mažiausiems skaitytojams, o paaugliams, kaip ir visa „Atlantidos“ serija.) Po metų autorius tęsė istoriją toliau. Šįkart kūrinį garsiai skaitė savo skarlatina sergančiai dukrai. Į Rožės ir žiedo rankraštį jis įdėjo 82 paveikslėlius.
Štai taip gimė šis kūrinys, kritikų laikomas geriausiu iš Tekerėjaus kalėdinės knygų serijos (tokių knygų tradiciją 1846 m. pradėjo Čarlsas Dikensas), kurio žanrą nustatyti gana problemiška. Knygos prigimtis ir pirminė paskirtis tiesiogiai susijusios su pantomima, siužetinė medžiaga – folklorinė, tačiau siužetas plėtojamas dažnai visai nefolkloriškai, jo raida labai šakota, ir pagal tai kūrinį būtų galima vadinti romanu, nors jo apimtis nėra labai didelė. Gal tikslingiausia šį tekstą būtų vadinti literatūrine pasaka-romanu.
Taigi – šios literatūrinės pasakos siužetinė medžiaga yra folklorinė: daug dėmesio skiriama dviejų karalysčių – Paflagonijos ir Pragarmėjos – gyvenimui, valdymui ir istorijos peripetijoms, karalių buičiai, sosto ir valdžios paveldėjimo klausimams. Knyga pradedama gražiu vaizdu – būsimasis Pragarmėjos valdovas Bulbis peršasi Paflagonijos paveldėtojai Andželikai, tėvai karaliai tokiai santuokai neprieštarauja, juo labiau kad, vedyboms įvykus, abi karalystės būtų suvienytos. Autorius kuria gražią, idilišką pasakos atmosferą ir sykiu po truputį ją griauna. Andželikos tėvas karalius Narsulonas Dvidešimt ketvirtasis pristatomas kaip geras tėvas ir valdovas, jo šeima ideali: „Netgi karaliai mėgsta pajuokauti su artimaisiais, o ši šeima buvo nepaprastai draugiška“ (p. 8). Bet čia pat herojus nuvainikuojamas – Paflagonijos sostą jis yra atėmęs iš sūnėno Kvatulino, kuriam valdžia teisėtai priklausė po tėvo mirties (dėl to karalių graužia sąžinė ir dėl to jis slapta gurkšnoja konjaką). Pasirodo, ne šventieji ir princo Bulbio tėvai – karalius Grobštas nuvertė teisėtą Pragarmėjos valdovą Kavalfiorę, o jo dukra Rozalba pasimetė miške, ir buvo manoma, kad ją sudraskė liūtai. Taigi karalių elgesys toli gražu nėra idealus. Kita vertus, tokia valdovų vaizdavimo tradicija, palyginti su folkloru, yra novatoriška: turbūt sunku būtų rasti folklorinę pasaką, kurioje karaliai, neabejotini šalies valdovai, savo dienas baigtų Pataisos namuose ir vienuolių Pėrikų ordine, kuriame pasninkavo, pėrė vienas kitą ir „atgailavo už savo piktus darbus, tironiją, nusikaltimus prieš visuomenę ir pavienius asmenis“ (p. 118). Autoriaus žvilgsnis labai dažnai ironiškas. Tai galima pastebėti ne tik pagrindiniame pasakos tekste, bet ir iliustracijose, taip pat trumpose pastabose virš viso teksto ir iliustracijų: „O štai čia jos didenybė, nelabai grakšti << ponybė >>“. Nevengia jis ir aštresnių pastabų: „Karalienė ir pati mėgo lošti kortomis, o karalius irgi užsnūsdavo bažnyčioje bei nevengdavo persivalgyti ar pasigerti“. Neigiamų bruožų turi net princesė Andželika, kuri pasakos pradžioje apibūdinama kaip idealiausia karalystės mergina. Išmetusi pro langą stebuklingąjį žiedą, ji tampa bjauri, tačiau po kiek laiko prarastas grožis jai sugrąžinamas (vėl neišvengta stebuklingo daikto, šį kartą – rožės, įsikišimo). Kūrinio pabaigoje gal kiek didaktiškai suskamba mintis, jog tikrojo grožio ir gerumo nenulems ir nesuteiks joks stebuklingas daiktas. Nei rožė, nei žiedas neatims grožio iš tikrai gražaus (visomis prasmėmis) žmogaus. Kurdamas šiuos ir kitus personažus, autorius negaili ironijos, satyros, labai dažnai kalba su pašaipa (net apie teigiamus, nuskriaustus veikėjus Rozalbą ir Kvatuliną): „<…> jis (princas Kvatulinas. – Aut. past.) pasakė tokią kalbą, kurios neįmanoma perteikti žodžiais. Visa ji buvo baltosiomis eilėmis (nuo to laiko jis taip tekalbėdavo, nes labiau derėjo prie jo karališkojo titulo). Šioji kalba truko tris dienas ir tris naktis. <…> Šios kalbos mes negalime čionai patalpinti, tačiau jis joje aiškiai ir paprastai apsakė visą teisybę apie savo gyvenimą ir pareiškė ryžtą ne tik neatiduoti kardo, bet ir atsikovoti priklausančią karūną“ (p. 95–96). Nemažai kitų hiperbolizuotų detalių: princas Bulbis, supratęs, kad Rozalbos širdies nelaimės, nusirauna beveik visus plaukus, valdiniai, kurie džiaugiasi teisėtos valdovės grįžimu, priverkia balas, Rozalba, mūvėdama stebuklingąjį žiedą, yra tokia graži, kad ja žavisi net kalėjimo uodai, blusos, gyvatės, varlės ir katės. O ką jau kalbėti apie karalienės karolius, kurie, anot karaliaus Narsulono, turėtų kainuoti „ne daugiau kaip šimtą ar šimtą penkiasdešimt tūkstančių svarų“.
Rožės ir žiedo laikas nėra folklorinis kaip pasakose, kur apie jį pasakoma tik „seniai seniai“. Čia laikas labai keistas, tartum dvilypis. Jis lyg ir artimas mūsų realiajam laikui (karaliai skaito laikraščius, naudojasi žodynais, įtariama, kad vienas veikėjas galėjo pabėgti į Australiją arba Ameriką), ir jo ribas apytiksliai galima nustatyti. Tačiau nei Paflagonijoje, nei Pragarmėjoje neegzistuoja žemiškasis, mums įprastas laikas: „Paflagoniją prieš dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų, atrodo, dar neturėjo sosto paveldėjimo įstatymo. Tad, kai mirė karalius Savijus <…>, valdovas nė nemanė paisyti velionio valdovo valios“ (p. 10).
Rožės ir žiedo pasaulis egzistuoja tartum pusiaukelėje tarp folkloro ir XIX a. Anglijos pasaulio realijų (nesunku iššifruoti pavadinimą universiteto, kuriame mokosi princas Kvatulinas, – Kosfordas).
Pasakojimo struktūra taip pat gerokai nutolusi nuo tradicinių pasakų: vienu metu plėtojamos kelios siužeto linijos, labai daug dėmesio skiriama detalėms, aprašymams, pasakojimo laikas taip pat nėra vientisas – iš dabarties grįžtama į praeitį (sukuriamas tarsi atskiras istorinis lygmuo, kuriame pasakojami visi ankstesni Paflagonijai ir Pragarmėjai svarbūs įvykiai), paskui vėl peršokama į dabartį. Taigi labai nesunku pajusti autoriaus įvestą modifikaciją, savotišką žaidimą folkloriniais įvaizdžiais, elementais.
Tačiau ne karaliai, ne laikas, ne erdvė šiai pasakai suteikia folkloriškumo, o sykiu ir nepaprastumo žymių. Jei stebuklingi daiktai – rožė ir žiedas – nebūtų įsikišę, gal viskas būtų baigęsi labai paprastai: Andželika ir Bulbis būtų susituokę ir valdę suvienytas Paflagoniją ir Pragarmėją, o princas Kvatulinas ir princesė Rozalba (pasirodo, ji nebuvo liūtų sudraskyta, nors valdovas Grobštas to ir labai troško, o paprasčiausiai tarnavo pas Andželiką) nebūtų atgavę jiems teisėtai priklausiusių sostų. Rožė ir žiedas yra tartum dar viena, gal neakivaizdi, šios pasakos veikėjų pora (teksto pabaigoje jie ir atitenka veikėjų porai – Bulbiui ir Andželikai, kurių grožis, visos teigiamos savybės, netgi tarpusavio meilė priklauso nuo šių stebuklingų daiktų). Taip pat šie daiktai yra tartum viso siužeto variklis: su jais susijusios visos kaleidoskopiškai kintančios situacijos. Rožė ir žiedas ne tik padeda veikėjams atrodyti gražesniems, būti mylimiems. Jie patikrina žmonių moralę, dorybes, atveria akis. (Kai bjaurioji grafienė Žiežara nešiojasi kišenėje stebuklingą žiedą, princui Kvatulinui ji atrodo tokia graži, jog susuka šiam galvą ir išgauna pasižadėjimą ją vesti. Ir tai tampa kliūtimi Kvatulinui vesti mylimąją.) Šie du stebuklingi daiktai ne tik suteikia pasakai pagreitį, įtraukia žaidimo elementų, juokingų nesusipratimų, sykiu yra laikinumo ir trapumo simboliai. Juos labai lengva pamesti ir kartu netekti grožio bei kitų nepaprastų savybių. Šiuos daiktus į pasaką įtraukia tikroji folkloro veikėja –fėja Juodlazdė. Tačiau ir į šį pasakų atributą autorius žvelgia ne sakrališkai, o su tam tikra ironija. Ji nėra fėja geradarė, nuo kurios priklauso visas veiksmas ir veikėjų laimė. Ji nebe ta krikštamotė, gausiai apdovanojanti krikštavaikius, o tik palinkinti jiems „truputį nesėkmių“. Juodlazdė tartum nori atsiriboti nuo tiesioginės įtakos pasakos įvykiams, todėl ištaria įdomius žodžius: „Kas iš to, kad šitą princesę užmigdysiu šimtui metų? Kad tam mulkiui prie nosies priauginsiu kraujinės dešros galą? Kad vienai mergaitei iš burnos pradės byrėti deimantai ir perlai, o kitai kristi rupūžės ir gyvatės? Ko gero, savo išmonėmis žalos padarau ne mažiau kaip naudos. Gal verčiau mesiu visus savo pokštus ir paliksiu, kad viskas klostytųsi savaime“ (p. 16). Tačiau visiškai atsiriboti fėjai nepavyksta: jos įtaka jaučiama visur (kas kitas pavertė Ziežaros vyrą durų belstuku, perkėlė mažąją Rozalbą iš miško į princesės Andželikos sodą, padėjo Kvatulinui atsikratyti nemokšos ir žioplio vardo ir padėjo įsimylėjėliams, kai atrodė, kad jų laimei atėjo neišvengiamas galas?).
Tekerėjus atstovauja komiškajai anglų romantinės pasakos linijai, kurios viršūnė – Liuiso Kerolio Alisa stebuklų šalyje. Šalia jų vokiečių romantikai E. T. A. Hofmanas ar Vilhelmas Haufas atrodo tikri rimtuoliai.
_______________________________
* Thackeray, William Makepeace. Rožė ir žiedas / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; piešiniai autoriaus. – Vilnius: Alma littera, 1999. –128 p.: iliustr. – (Atlantida).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)