SIELOS IR SIENOS
Lengviausių išeičių, tiesmukų gyvenimo receptų ir atsakymų į absoliučiai visus klausimus galima rasti tik „Panelės“ žurnale. Viskam skirtas tam tikras ypatinga spalva nudažytas puslapis su ypatingu itin gero specialisto patarimu. Tačiau kai tau penkiolika ir viskas atsitinka pirmąkart, kai atsimuši į, atrodytų, neišsprendžiamų, nepajudinamų lyg akmenys klausimų sieną, kai susiduri su meile, tikėjimu ir mirtimi, spalvoti žurnalai nepadės. Tenka kapstytis pačiam.
Taip atsitinka ir Katarinos Mazetti knygelės Bandykim nekalbėti apie Dievą* veikėjai Linėjai, „mažai, liaunai, metro aštuoniasdešimties gėlelei“ (p. 10). Siužetas paprastas: Linėja panaši į daugelį – „sveika, nusipraususi, pavalgiusi, švedė, mokausi“ (p.10), (tačiau, kitaip nei daugelis jos bendraamžių, puikiai tai suvokianti), gyvenanti modernioje (t. y. išsiskyrusioje) šeimoje, nežinanti, kaip susitvarkyti su mintimis ir savo nerangumu, vieniša – „mergaitė, kalbanti su siena“, susiranda draugę Piją. Pija – pavyzdys, Pija viską žino, Pija tarsi niekur nieko virtinėmis „kabina“ bernus, su Pija smagu, Pija turi paslaptį ir vengia apie save kalbėti, Pija nusižudo puldama po traukiniu. Knygoje dėstoma 120 dienų draugystės istorija, suskirstyta mėnesiais, tačiau tai ne dienoraštis, o savotiškas pokalbis, pasakojimas, dialogas su pačiu savimi. Pasakojama, kad taptų lengviau, kad įvykiai susidėliotų nors kiek suprantamesne tvarka, taptų prisiminimais, kad atlėgtų patirtas skausmas: „Pastebėjau, kad jei papasakoji, ką esi išgyvenęs kelionėje ar gerame filme, tai kuriam laikui praslinkus prisimeni tik tą savo pasakojimą, o ne tai, kas buvo iš tiesų. Taip dabar yra su Pija, atsimenu tik prisiminimus apie ją, ne ją“ (p. 129). Draugystė ir mirtis, brendimas ir savęs paieškos, suvokimas, kad atsakymų į amžinuosius klausimus teks ieškoti visą gyvenimą, – svarbiausi K. Mazetti knygelės dalykai. Dalykai sunkūs ir daugelį atbaidantys, kaip ir galintis atbaidyti knygelės pavadinimas. Su tokiomis temomis sunkiai susidorotų ne tik personažai, bet ir skaitytojas, jei knyga nebūtų parašyta itin pagauliai ir lengvai. Vengiama moralizavimo, grūmojimų ir ilgų aprašymų. Stilius dinamiškas, trumpi, ekspresyvūs sakiniai (įterpiama angliškų žodelių, posakių, citatų iš itin populiarių filmų, vartojamas paauglių slengas): „Jis ima puldinėti po klasę, baksnoti pirštu visiems į veidą ir svaidyti klausimus kaip slibinas ugnis. O jie atsakinėja, visi, kas gerai, kas blogai. Ir žiūri į jį, šuniškai ir vos nesisiodami į kelnes. („I‘ll make the bastards talk“, šnypščia Krikštatėvis, mojuodamas stiletu.)“ (p. 28).
Nuo šalto kaip ledas rimtumo gelbsti humoras, nes knyga vietomis tikrai baisiai juokinga. Tai ir fantazija žaižaruojantis paauglių humoras, ir pašaipi, net gelianti ironija, kartais pereinanti į sarkazmą. Daugiausia knygoje ironijos – autorė pasirenka tradicinį požiūrį: į suaugusiųjų pasaulį žiūrima paauglio akimis, jis vertinamas, juo stebimasi. Tarsi po didinamuoju stiklu iškyla visi trūkumai. Kliūva visiems: Švedijos politinei sistemai (skyrelis „Valdžia languota kepure“), religijai (skyrelis „Kas nori turėti savy seną dėvėtą sielą?“), rasizmui, moterų žurnalams: „Brangus <<Klausiate-atsakome>> skyreli, pietums valgėme pupelių, o vėliau, kai mano vaikinas…“ (p. 87), ir dar daug kam. Taip nepiktai šaipantis ir viską kvestionuojant, atrandamas savas ir savitas požiūris į pasaulį ir didžiąsias vertybes. Tačiau kai siekiama užkabinti kuo daugiau temų, nukenčia siužetas, ir knygai gresia pavojus virsti tuo pačiu „Klausiate-atsakome“ skyreliu.
Linėjos artimieji iš tiesų verti tiek pašaipos, tiek užuojautos. Šeima, pavaizduota knygoje, – tarsi mažas Švedijos gyvenimo socialinis pjūvis. Į ją žiūrima iš moteriškų, beveik feministinių pozicijų. Linėjos tėvas ir patėvis – lengvabūdžiai nevykėliai, nežinantys, kaip elgtis su savo vaikais. Moterų charakteriai daug ryškesni ir įdomesni. Linėjos motina per daug užsiėmusi buitimi ir šeimos likučių išsaugojimu, kad suteiktų dukrai pakankamai dėmesio.
Tikrosiomis Linėjos patarėjomis tampa Pija ir senelė. Jų požiūryje į gyvenimą daug bendro: abi truputį ekscentriškos, abiem nesvarbi aplinkinių nuomonė, jas sieja ir originalus požiūris į pasaulį.
Paauglys, besijaučiantis taip, tarsi viso pasaulio problemos – nuo skrydžių į Marsą iki mirties – skirtos tik jam, dažnas literatūros personažas. Linėja puikiai tiktų į porą grupės „ABBA“ ir šokoladukų „Mars“ mėgėjui Adrianui Moului** ir netgi seniokiškai bei graudžiai ciniškam Džeromo Selindžerio Rugiuose prie bedugnės herojui. Tačiau tame panašume slypi ir pavojų. Atrodo, tarsi autorė pataikautų prie panašaus siužeto ir pasakojimo stiliaus pripratusiam skaitytojui, koketuotų su juo, stengtųsi patenkinti visus jo norus. Aiškus siužeto ir personažų nuspėjamumas ir stereotipai silpnina knygos daromą įspūdį.
Knygos serija „Iš <<Vyturio>> kišenės“. Ji atrodo patraukliai ir įdomiai, tačiau visiškai neaiški serijos koncepcija, kam ji įkurta, į ką orientuota, – ar tai literatūra paaugliams, ar jaunesniajam mokykliniam amžiui. Galbūt net nevertėjo jos įkurti, o tiesiog leisti geras, įdomias, gražias knygas, kurias baigus skaityti kiltų noras kalbėti apie meilę, mirtį, Dievą ir sielą – „gyvenimo užkaborį“.
_____________________________
* Mazetti, Katarina. Bandykim nekalbėti apie Dievą: dienoraštis / iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. – Vilnius: Vyturys, 1999. – 133 p.: iliustr. – (Iš „Vyturio“ kišenės).
** Sue Townsend knygų herojus. – Red. pastaba.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)
