Laiškai
Lietuvos IBBY skyrius šeštą kartą organizavo populiariausių knygų penketuko rinkimus. Šiemet atsakymus, paraginti bibliotekininkų, mokytojų atsiuntė 1194 vaikai, nors, akivaizdu, kai kurie rašė ir savo iniciatyva. Ištyrus visus atsakymus, paaiškėjo, jog populiariausios 1999 m. perskaitytos knygos yra šios:
- Astridos Lindgren PEPĖ ILGAKOJINĖ
- Astridos Lindgren PADAUŽŲ KAIMO VAIKAI
- Astridos Lindgren EMILIS IŠ LIONEBERGOS
- Roaldo Dahlo RAGANOS
- Roberto Stivensono LOBIŲ SALA
Iš viso savo anketose, sąrašuose vaikai paminėjo 758 pavadinimus: 496 užsienio autorių, 262 – lietuvių. Iš lietuvių rašytojų populiariausia knyga lieka Vytauto Račicko Zuika padūkėlis, po jos minimos Prano Mašioto Senelio pasakos, Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos, Romualdo Spalio Gatvės berniuko nuotykiai ir kt.
Kaip ir ankstesniais metais, vaikai buvo raginami ne tik išvardyti knygas, bet ir pasidalyti įspūdžiais. Spausdiname pluoštą jų laiškų (kai kurie sutrumpinti, kalba beveik netaisyta).
Daug atsakymų gavome iš Zarasų, Švenčionių, Tauragės, Kupiškio, Utenos rajonų, Kauno, Šiaulių ir Neringos miestų. Ypač daug ir ilgų laiškų atsiuntė Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos septintokai. Keletą iš jų pirmiausiai ir spausdiname nekartodami mokyklos pavadinimo ir klasės.
Ona Kaladienė
Skaityti man labai patinka. Galbūt tai skambės banaliai, bet skaitydama labai įsijaučiu į veiksmą, tiesiog užkimbu už rašytojo sukurtos intrigos kabliuko. Tokiu atveju sunku atsitraukti nuo knygos. Skaitydama Bremo Stoukerio „Drakulą“ jaučiausi panašiai. Man tiesiog nesinorėjo paleisti knygos iš rankų, atrodė, kad galėčiau skaityti nesustodama ištisą amžinybę! Taip nesijaučiau skaitydama nė vienos knygos, išskyrus šią. Tačiau ne visuomet pasitaiko skaityti įdomią knygą, nes neišeina jos išsirinkti iš didžiausios krūvos knygų. Tokiu atveju renkuosi pagal sąrašą, kurį susidarau paklausiusi, kokias knygas rekomenduoja draugai ir mokytojai. Kartais pačios bibliotekininkės, matydamos, kad nieko negaliu rasti, pasiūlo vieną ar kitą leidinį. Dažniausiai knygas imu iš bibliotekos, tačiau pastaruoju metu ėmiau analizuoti senelio ir savo pačios bibliotekėlę. Pas senelį yra apie 1000 knygų, taigi išsirinkti labai sunku. Mano bibliotekėlė kur kas mažesnė. Joje „apsistojusios“ tik kelios dešimtys knygelių, bet visos – be galo įdomios. Labiausiai man patinka nuotykinės, fantastinės ir siaubo knygos. Tačiau neatsisakau paskaityti ir detektyvų. Meilės romanai man atrodo nuobodūs ir vienodi, o filosofinių knygų dar nesuprantu. Dar man labai patinka knygelės, kuriose apstu humoro. Manau, kad jas mėgsta visi. Vos tik sužinojusi įdomios ir intriguojančios knygos pavadinimą, tuojau pat lekiu į biblioteką, o jei ten jos nėra, stengiuosi gauti iš kitų šaltinių. Ir, kas keisčiausia, man visuomet pavyksta.
Donata Armakauskaitė
Aš esu labai prastas skaitytojas. Per pusmetį įveikiau tik tris knygas. Man skaityti visai nepatinka, o be to, aš neturiu laiko. Gerai, jei kitiems nėra ką veikti, o tik bimbinėti po namus ir per semestrą perskaityti po trylika knygų. Aš taip negaliu ir niekada negalėsiu.
Mane skatina skaityti mokytoja ir pažymys. Jeigu mokykloje nebūtų tokio dalyko kaip užklasinis skaitymas, tai aš per metus perskaityčiau vos kelias knygas.
Jas pirkdamas (taip būna labai retai) atsižvelgiu į kainą, į turinį ir stengiuosi išsirinkti nuotykių romaną. Dažniausiai knygų gaunu iš draugų ar bibliotekos.
Man labai patiko Žiulio Verno romanas „Čensleris“. Tai vienintelė knyga (o jų buvo mažai), kurią skaitydamas pats jaučiausi tame įvykių sūkuryje. Knygoje, pasakojama apie „Čenslerio“ įgulą ir keleivius, kuriems kilus gaisrui tenka persikelti ant plausto bei kęsti badą, troškulį. Rytą skaitydamas (dar nevalgęs) pats jausdavau tą alkį ir man tekdavo eiti užkąsti, kad galėčiau toliau ramiai skaityti.
Leidėjams norėčiau pasiūlyti labiau domėtis jaunimu ir pasistengti atrasti knygų, kurios pritrauktų netgi tokius skaitytojus kaip aš.
Bibliotekininkams linkiu, kad jie gautų daugiau lėšų ir galėtų įsigyti naujesnių knygų.
Mokytojams! Ką galėčiau pasakyti jiems? Neverskite, tų vargšų vaikų skaityti. Tegul gyvena laisvai. Jei mokiniai norės, tai galės patys niekieno neverčiami skaityti.
Ignas Konovalovas
Man patinka skaityti, nes įdomu pasinerti į rašytojo kuriamą įspūdingą pasaulį. Aš dažnai knygų gaunu iš bibliotekų ar pasiskolinu iš draugų. Mane skatina skaityti naujos knygos, gražūs viršeliai bei įdomus kūrinys. Vertinu tas knygas, kuriose yra daug veiksmo bei dialogų. Tokia buvo Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Man patikdavo, kaip ji regzdavo visokiausius piktus planus savo globėjams ir juos įvykdydavo. Tomis akimirkomis negaliu atsiplėšti nuo įvykių sūkurio. Labai mėgstu skaityti pasakas, psichologines knygas bei istorijas apie vaikus ir jų išdaigas. Nė vienoj bibliotekoj ar knygyne aš nerandu Terry Deary „Vėplos vikingai“ iš serijos „Kraupioji istorija“. Leidėjams patariu išversti daugiau K. Paterson knygų. Mokytojams siūlau neversti skaityti konkrečių knygų ar skaitinių vadovėlio, jei vaikui tai neįdomu.
Nikas Samuolis
Aš manau, kad nesu knygos vaikas. Dažnai skaitau verčiama. Mano nuomone, skaitytoja esu nekokia, nebent labai įdomi knyga. Dažnai randu išskirtinių knygų, kurias norėčiau perskaityti antrą kartą, bet, deja, negaunu. Jos atitinka mano skonį ir tokias knygas sugriaužiu per dieną.
Man labai patinka nuotykinės ir gyvenimo knygos. Jose atsitinka daug nuotykių ir pasakojama apie žmonių gyvenimą. Labai norėčiau perskaityti Ulfo Starko „Ištižėliai ir pramuštgalviai“ bei Sylvijos Waugh „Žmogonai“. Draugės sakė, kad tai beprotiškai įdomios knygos.
Diana Juozilaitytė
Skaityti man vienas iš maloniausių laisvalaikio dalykų. Tačiau tam mažai laiko. Skaityti patinka, nes norisi sužinoti, kas bus toliau. Labai sunku sustoti skaičius knygą, kai pasiekei intrigą. Knygas pasirenku pagal autorių. Jei viena iš jo skaitytų knygų man patiko – čiumpu kitus jo kūrinius. Mokyklos bibliotekoje gaunu knygų. Jų dažnai pasiūlo ir bibliotekininkė.
Man patinka knygos, kuriose yra didelė intriga. Viena iš geriausių mano perskaitytų knygų – Hektoro Malo „Be šeimos“. Nemėgstu fantastinių knygų.
Labai mėgstu knygas, kuriose atsispindi tikrų gyvenimo akimirkų. Kai perskaitai tokią knygą kaip Eleanoros Porter „Poliana“, rodosi, kad jei atsitiktų kokia nelaimė, stengtumeis džiaugtis, nes žinotum, kad kiti žmonės nori tau gero.
Labai norėjau perskaityti Petro Tarasenkos knygą „Užburti lobiai“. Kai perskaičiau per literatūros pamoką šios knygos ištrauką, mane sudomino, kas bus toliau, tačiau šios knygos negavau. Kad ir kiek reikės laukti – vis vien ją perskaitysiu.
Leidėjams siūlau daugiau knygos gale papasakoti apie jos turinį. Mokytojams ir bibliotekininkams siūlau daugiau pristatyti knygų ir patarti, kurias verta skaityti.
Toma Dirsytė
Dabar labiausiai mėgstu knygas, kur daug intrigos. Nesvarbu kokios jos būtų: detektyvai, nuotykinės knygos, romanai ir t. t. Dabar išleidžiama daug naujų knygų, bet tik keletą iš jų galima rasti bibliotekoje. Būna, nueinu į knygyną, ten akys raibsta nuo naujų neskaitytų knygų, kai panoriu pasiimti ką nors panašaus iš bibliotekos, tenka smarkiai nusivilti. Nesmerkiu senų knygų, jos iš tikrųjų labai įdomios, bet bent jau aš daugelį iš jų esu skaičiusi. Anksčiau, kai buvau mažesnė, knygas rinkdavausi pagal paveikslėlių kiekį ir knygos grožį. Dabar pasikliauju rašytojų pavardėmis. Daugumą knygų gaunu per gimtadienius, Kalėdas ir t. t. Tačiau, kai pamatau, kad yra išleista tikrai gera knyga (pvz., „Žiedų valdovas“), man ją nuperka be progos. Tai tiek, viso geriausio!
Gerda Paliušytė, Vilnius
Labai dažnai įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose skaitau apie visokius rinkimus, kartais būna ir perkamiausių knygų sąrašai. Kaip gerai, kad ir vaikai gali parašyti apie savo mėgstamas knygas. Man atrodo, kad toks skyrelis galėtų nuolat būti „Vaikų savaitgalio“ laikraštėlyje.
Ir aš dar manau, kad knygų niekada neišstums nei kino filmai, nei kompiuteriniai žaidimai. Aišku, jos nelabai pigios. Na, bet mes mokykloje radom tokią išeitį: sienlaikraštyje yra skyrelis „Rekomenduoju perskaityti“. Čia vieni kitiems siūlome kokias nors knygas ir jomis keičiamės. Na, o tų knygų tikrai yra labai gerų. Aš tiesiog „prarijau“ visas „Egmont Lietuva“ knygas iš serijos „Kraupioji istorija“, labai patiko „Detektyvai tau ir Tigrų komandai“ ir „Tikros vaiduoklių bei NSO istorijos“. „Homo faber“ išleido įdomias Alfredo Hičkoko, taip pat Roaldo Dahlo Čarlio, Denio ir Raganų istorijas. Man būna tikra dovana, kai gaunu „Alma litteros“ knygų. Pati geriausia čia yra „10+“ serija, mėgstu „Žvilgsnio į pasaulį“ knygas, enciklopedijas. Man atrodo, kad vaikams yra labai gera serija apie menininkus, kurią leidžia „Šviesa“. Na, o lietuvių rašytojų skaičiau daugiausiai jau anksčiau išleistas knygas. Patiko ir nauja Vytauto Račicko knyga „Šlepetė“. Aš manau, kad vaikams linksmai ir įdomiai galėtų rašyti Juozas Erlickas. Tik kažkodėl nerašo…
Ieva Kazakevičiūtė, 5 klasė, Kauno jėzuitą gimnazija
Su knyga draugauju nuo 6 metų. Kai buvau mažas, aš knygas skaičiau iš paveikslėlių. Patikusią knygą vartydavau daug kartų. Labiausiai patiko Ričardo Skerio knyga „Ką žmonės dirba visą dieną“. Vėliau išmokau raides ir dabar su knyga nesiskiriu niekada. Labiausiai man patinka nuotykinės ir pasakų knygos. Jose daug stebuklų, nuotykių, kelionių aprašymų. Mėgstu spręsti kryžiažodžius iš žurnaliukų, o norint juos išspręsti, reikia ir daug žinių. O enciklopedijos – tai žinių šaltinis. Jas dažnai vartau ir skaitau.
Knygų gaunu iš bibliotekos, pasiskolinu iš draugų, kartais nuperka tėvai. Knygas skaityti rekomenduoja mama, mokytoja, bibliotekininkė. Beskaitydamas aš ir pats vasarą sukūriau knygą apie savo augintinį. Ją pavadinau „Mano draugas – Kranklys“. Daug knygų perskaičiau. Kiekvienoje jų radau ką nors naudingo, įdomaus.
Saulius Slavinskas, 10 m., Utena
Knygos – kaip draugai. Nieko naujo. Pamaniau, kad jas ir renkuosi panašiai kaip ir žmones. Pirmiausia jos turi tikti mano amžiui. Juk su bendraamžiais yra apie ką pasišnekučiuoti, pasvajoti. Svarbi knygos apranga. Jei ji gražiai apipavidalinta, šviesi arba švariai tamsi (turiu galvoje gryną tamsią spalvą, kuri nesudaro purvinamo įspūdžio), tai gerai. O jei koks nors dar ir valiūkiškas, netikėtas piešinukas arba kaip nors gražiai užrašyta – traukia akį. Bandau skaityti ir tas knygas, kurias savo paauglystėje skaitė mama ir tėtis. Svarbu knygos serija (pvz.: „10+“, „4 1/2 draugo“). Knygų man daugiausiai parneša tėtis, arba drauge su juo perku. Kartais maloniai nustebina knygos dovanos, kurių esu gavusi iš knygos vertėjo arba netgi iš autoriaus! Malonumas. Tokias dovanas mėgau (ir dabar tebemėgstu) greitai skaityti. Tačiau į tą malonumą įsiterpia mokykloje sudarytas skaitomų knygų sąrašas. Čia ir prasideda visos bėdos. Manau, kad tas sąrašas nėra labai tobulas. Jis ne visai atitinka mano reikalavimus pasirinktai knygai. Tačiau galiausiai suprantu, jog čia du skirtingi dalykai – malonumas ir būtinybė. Tik nuolaidų tikrai neturėtų būti. Kai kurios knygos man per sunkios (pvz.: Balio Sruogos „Dievų miškas“, Hermano Hesės „Demianas“). Galėtų jų sąraše ir nebūti. Labai norėjau nusipirkti Sue Townsend knygą „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“, bet neradau. Na, bet nebėda. Sąrašas dar ilgas…
Elena Švobaitė, 6 klasė, Vilniaus jėzuitų gimnazija
Kol širdis buvo ledinė, knygų nė į rankas nepaimdavau, bet kai aplankė meilė, romanus graužte graužiu. Ir meilė gali priversti skaityti!
Olivija Mineikytė, 9 klasė, Mažeikių raj. Tirkšlių vid. mokykla
Kodėl skaitau knygą? Sunku atsakyti. Gal todėl, kad kartais po tokios nykios kasdienybės norisi ko nors tokio, kas galėtų užpildyti laisvalaikio tuštumą. O gal todėl, jog geidžiu patirti, pajusti tai, ko ieškau, bet negaliu atrasti čia, šiame gyvenime. Todėl kreipiuos į Knygą, kuri gali suteikti mano vaizduotei ir aukščio, ir erdvės, ir jausmo, ir laisvės, ir… Skaitau, kai jaučiuosi silpna, kai nesinori būti vienai, kai reikia gero draugo šalia, bet… jo nėra! Tiesiog tinkamai pasirinkta knyga gali išgelbėti mane nuo provincialumo, nuobodulio, dykinėjimo ar net nuo namų ruošos (na, bent jau kuriam laikui). Skaitau, anot D. Adinoso todėl, kad „žinios – tai vienintelis dalykas, kuris išaukština vieną žmogų prieš kitą“. Tad skaičiau, skaitau ir dar ilgai žadu skaityti. Tai tiesiog yra įaugę man į kraują.
Vika Klemenytė, 11 klasė, Mažeikių raj. Tirkšlių vid. mokykla
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)