SODAS IR MIŠKAS KAIP VAIKŲ LITERATŪROS CHRONOTOPAI

Vaikystės chronotope rasime prijaukintų ir laukinių, tamsių ir šviesių vietų. Netgi namai, pirmoji pasaulio pažinimo vieta, turi savo tamsių užkaborių. Vaikų knygose sodo motyvas, perimtas iš suaugusiųjų literatūros, kurioje šis atlieka svarbų simbolinį vaidmenį, tapo vaikystės chronotopo dalimi, suteikė jam savitą, papildomą reikšmę.

Sodas – pirmasis vaiko ir gamtos susidūrimas, saugus žaidimų pasaulis, mokąs gerbti gamtą ir gėrėtis ja. Čia vaikas pajunta laiko tėkmę, pažymėtą gamtos apmirimu ir atgimimu. Namai gyvena nakties ir dienos ritmu, o sodo laikas išplėstas: čia matomi visi keturi metų laikai – pavasaris, vasara, ruduo, žiema.

Nuo rojaus sodų idilės, Madonos ir Kūdikio poilsio vietos, suaugusiųjų literatūra perėjo prie sodo kaip prie erdvės, esančios greta namų, ramaus mažos tėvynės simbolio, istorijos neiškreipto gyvenimo. Tokį sodą matome Pone Tade, kur, kaip ir dirbamuose laukuose, viešpatauja tvarka ir gausumas, kur lyg nežemiška būtybė „gegužio žalumoje skendinti iki kelių“ pasirodo mergina. Ji – ne tik jaunystės, bet ir ūkiškumo simbolis (prisiminkime, kad Zosė apsupta paukščių, kuriuos ji lesina).

Pozityvistai sodą suvokė pirmiausia kaip darbo vietą, o žmogaus ryšį su žeme – kaip meilės ryšį: žmogus rūpinasi žeme, o ji atsidėkodama apdovanoja jį savo gėrybėmis. Šį didaktinį motyvą perėmė ir vaikų literatūra – F. H. Bernet Paslaptingo sodo pavyzdžiu daug autorių vaizdavo apleistą sodą, kuris įdirbtas atgimsta ir suteikia veikėjams džiaugsmo, santaiką ir gerovę. Pastarąjį momentą dažnai pabrėžia utilitaristai (pavyzdžiui, Marijos Buino-Arctovos Saulutė, Zofijos Žurakovskos Rytoj sekmadienis).

XX a. pabaigoje šis vaizdas įgavo naują viziją, nors liko ir tradicinių vaizdų, kaip, pavyzdžiui, rožių sodas Malgožatos Mušerovič kūryboje arba Kristinos Šesickos „močiutės sodelis“. Tačiau vis dažniau matome „laukinį sodą“ – laisvės ir nutrūktgalviškų žaidimų vietą, pilną paslaptingų slėptuvių. Tai – prieglobstis, kur tik atostogų metu ištrūksta akmeninio miesto vaikas. Čia jis išsilaisvina iš paklusnumo, drausmės ir reikalavimų varžtų, čia įmanoma viskas, ką sukuria vaizduotė. Toksai sodas vaikui reiškia grįžimą prie pirmykštės būties, kai gamtos stichija buvo pranašesnė už kultūrą.

Lenkų literatūroje (ir suaugusiųjų, ir vaikų) egzistuoja vadinamasis pažeistos idilės motyvas. Jis atsiranda tuomet, kai iš vaiko atimama teisė į palikimą, kai jis išvejamas dėl karo ar revoliucijos. Vaiką dažnai lydi paskutinis suniokoto, sužaloto sodo vaizdas. Toks vaizdas neretai jaudina labiau nei kiti klajonių aspektai (Janinos Poražinskos Sudegusiame dvare, Z. Žurakovskos Atsisveikinimas su namais, Zofijos Kosak-Ščiuckos Pas savus ir kt.).

Sodas taip pat vaizduojamas kaip vieta, kuri vargšų vaikams neprieinama. Toks, pavyzdžiui, rūmų sodas. Jis gali būti ne tik nelygybės, bet ir protesto ženklas, kai tampa slaptų žygių tikslu. Tokie žygiai prigijo vaikų folklore, pavyzdžiui, žaidime „Sodininkas ir vagys“. Vaikas, kuris atlieka sodininko vaidmenį, netikėtai iššoka iš slėptuvės ir gaudo kitus žaidėjus. Taip jis sulaužo sodo „tabu“.

Miesto sodai ir parkai pilni paslapčių. Kaip Dž. Berio kūrinyje Piteris Penas, likti sode nakčiai – tai įžengti į pasakų šalį (Zuzanos Rabskos Laženkų paslaptys, Jano Grabovskio Juzios nuotykiai Agrikolios parke).

Realistinėje pastarųjų metų literatūroje parkai ir sodai praranda savo paslaptingą aurą. Jie ima funkcionuoti kaip susitikimų vieta, o kartais – kaip pavojingi užkampiai, kur tyko pabaisos (Evos Pšibilskos Kolibrio diena).

Pasakose, taip pat literatūroje jaunesniems vaikams pastebima miško ir sodo opozicija. Miškas pasakose dažniausiai simbolizuoja išbandymo ir pavojaus vietą. Miško archetipas, pasak psichoanalizės teorijos, reiškia vietą, kurioje gilinamasi į savo tamsiąją pusę. Norėdamas ten pakliūti, veikėjas turi palikti namus arba būti iš jų išvarytas, turi patirti vienatvę ir nugalėti baimę. Miškas taip pat yra vieta, kur atsiveria vaikiška laiko erdvė. Seni medžiai, apsamanoję akmenys, kartais senų sodybų ir kulto pastatų (koplytėlių, kapų, kryžių, netgi pagoniškų stabų) pėdsakai įveda atvykėlį į dešimtmečių ir amžių erdvę, pranokstančią jo gyvenimo patirtį.

Senojoje literatūros tradicijoje miškas įspėdavo. Nepaklusnus vaikas, savavališkai išėjęs iš namų, miške pasiklysdavo, ten jo tykodavo plėšikai, raganos ar alkani vilkai. „Neik, Marise, į mišką“, – moko populiari lenkiška dainelė, o suaugusieji kartais grasina: „Jei būsi nepaklusnus, paliksiu tave miške“.

Miške yra ne tik blogų, bet ir gerų jėgų. Kartu su jau minėtu sudužusios arkadijos (arkadija – idilinė laiminga piemenų šalis) topu pasirodo ištikimos girios topas. Kai namai nebesaugūs, o arkadija sunaikinta, miškas tampa namais, saugia slėptuve, ginančia persekiojamą auką. Palankus ir globėjiškas, maitinantis, girdantis ir apsaugantis, o priešui – pavojingas, nes nežinomas ir svetimas, miškas tampa tėvynės simboliu. Miškas tarsi motina paslepia veikėją savo saugiame prieglobstyje ir leidžia atgauti jėgas. Toks jis istoriniuose romanuose ir pasakojimuose, vaizduojančiuose antpuolių, sukilimų, karų laikus (Ježio Ščigelio Dygioji slyva, Žemė be saulės ir kt.). Toks miško motyvas ir literatūrinėse pasakose, kur namų neturinčiam vaikui į pagalbą skuba žvėreliai ir gerosios miško dvasios (Karolio Homolakso Voitušio Kūčios, Pasaka apie Kosturką, Azę ir Burką, Irenos Jurgelevičiovos Apie berniuką, kuris ieškojo namų ir kt.).

Panaši schema – miško utopija. Miškas ir jo gyventojai tampa išsvajota alegorija, kur visuomeniniai santykiai idealizuoti, o darbštumas, sąžiningumas gal kiek griežtesni nei realybėje, tiesmukiški ir sektini.

Taip pasakiškai suprantamas miškas tampa vaiko auklėtoju. Pasak Ž. Ž. Ruso teorijos, miškas gali išmokyti vaiką, kad blogis, tinginystė ir savimeilė yra nepageidautini. Reikia tik bendradarbiauti, būti paslaugiems, darbštiems.

Miško visuomenė yra stabili – čia kiekvienas suvokia savo vietą ir pareigas, žino savas taisykles: skriaudėjas, melagis, apgavikas visada bus nustatyti ir nubausti. Atvykėlis, dažnai išpaikęs, tinginys, nedoras, gauna gerą pamoką, kuri paveikia jo charakterį. Miškas – tai gamtos tvarkos buveinė. Žvėreliai paprastai pranoksta žmones žiniomis apie pasaulį, gyvenimo taisyklių išmanymu, turi puikią intuiciją. Visa tai žmogus prarado dėl civilizacijos, kuri pažeidė gamtos tvarką.

Sugrįžimas į gamtą, tikrų vertybių paieškos, nusivylimas miesto civilizacija – visa tai rasime romanuose jaunimui ar vyresniems vaikams (Marijos Rodzevičiuvnos Miško žmonių vasara, Zofijos Kosak-Ščiuckos Topsi ir Lupus, R. Kiplingo Džiunglės). Kūriniuose jaunesniems vaikams apsiribojama miško idile, kurią vien stebėti dažnai yra pamokoma. Miške autoriai „įkurdina“ pavyzdines žmonių pasaulio institucijas: veikia miško seimai, tarybos, miško kooperatyvai ar mokyklos. Šios alegorijos turi iliustruoti pavyzdinį visų minėtų mechanizmų veikimą. Tokių schemų tradicija paveldėta iš pozityvizmo. Pavyzdys galėtų būti vokiečių rašytojo Valdemaro Bonselso Bitė Maja ir Miško žmogiukas. Iš lenkų autorių paminėtina Jano Bžechvos Pasakojo genys pelėdai ar L. Kšemeneckos Iš nykštuko Halabalos nuotykių.

Zbignevo Žakevičiaus pasaka Du narsuoliai iš Plimplansės miško, parašyta prieš dvidešimt metų, ir tapo idiliškų vizijų parodija. Autorius parodo, kaip „idealioji“ miško visuomenė gyvena nesantaikoje, tarpusavyje kariauja ir žudosi. Ir tik miško kronikininkas nykštukas Urbanekas pagražina ir pakeičia miško įvykius, kad jie atrodytų pamokomi.

Išjuokta schema nenustojo savo gyvybingumo. Ir šiandien dar pasirodo daug kūrinių, kuriuose miškas lieka prieglobsčiu, sąjungos ir taikos, įvairių būtybių bendro gyvenimo vieta. Čia nėra nepasitikėjimo, baimės, blogio.

Neatrasime Amerikos sakydami, kad būtent vaikų literatūra davė pradžią ekologinei tematikai. Ji pradėjo gamtos kultą, simpatiją ir brolišką meilę visoms gyvoms būtybėms, pagarbą kiekvienam lapeliui, paukščio lizdui, ėmė šnekėti vardu tų, kurie neturi kalbos dovanos. Kaip matome, gamta tėra šešėlių teatras, širma, už kurios vyksta tikri ir pamokomi žmonių spektakliai. Todėl vaikai dažnai nusivilia, kai sužino, kad gamtos pasaulis nėra toks idealus kaip knygose. Pažinti tikrovę padeda mokslo populiarinimo literatūra, bet ir ji – ne visagalė. Gailėdami Azijos pandų ar Brazilijos miškų, vaikai ir toliau nerūpestingai naikina ir teršia savo aplinką.

Nerūpestingumą gožia grėsminga psichozė ir isterija. Jos kyla iš siaubą keliančios informacijos, kurią skleidžia spauda, katastrofiški filmai, komiksai, kupini nevilties jausmo, mūsų planetos išnykimo grėsmės. Sunku rasti pusiausvyrą tarp arkadijos ir katastrofos. Bet tokia pusiausvyra – būtina.

Iš lenkų k. vertė Julija Kostiukaitė

P. S. Profesorės Joanos Papužińskos straipsnis parengtas P. Mašioto skaitymuose Vilniuje 1998 m. gruodžio 18 d. skaityto pranešimo pagrindu.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)