POEZIJOS MALŪNAS DAR MALA PASAKĄ APIE DUONĄ

Jau ne viena vaikų karta yra skaičiusi Juozo Nekrošiaus eilėraščius. Jauniausiai kartai – dar viena jo knygelė Malūno ūsai*. Jos viršelyje geltoname fone šypsosi pasakų pilaitę primenantis malūnas, tarsi kviesdamas į margaspalvį pasaulį, stebuklų šalį, kur laukia daug šviesių, džiaugsmingų akimirkų. Psichologai teigia, jog ankstyvoje vaikystėje labiausiai akį traukia ryškios, šiltos spalvos, o knygos dailininkė, atrodo, tai puikiai žino. Eilėraščiai, parašyti lengva, sklandžia kalba, taip pat skiriami pačiam mažiausiam skaitytojui, gal net raidžių nepažįstančiam. Jis kartu su tėveliais ar auklėtoja atverčia pirmą puslapį ir pasiruošia stebuklui… Tačiau ką gi šiuolaikinis vaikas gali laikyti stebuklu? Kuo jis turėtų stebėtis?

Gal robotu šaltu,

Darbščiu ir kuprotu,

Mikliu ir mįslingu

Kompiuterio protu?

(Kuo stebėtis?)

Ne, sako poetas. Technikos pasaulyje labiausiai stebina ne mašinos ar raketos, o paprastas grūdas, žiedas, riešutas, tikros avietės ant krūmų… „Kas sukonstruos drugelį ar sraigę?“ – retoriškai klausia J. Nekrošius. Galbūt todėl jis laiko savo pareiga kalbėti apie dalykus, kuriuos mažasis dažnai atpažįsta tik iš pasakojimų.

Poeto kūrybos centre – eilėraščiai apie duoną, keptą krosnyje. Ta krosnis personifikuota, raudoną burną pražiojusi, matyt, tai ne vien paprasta metafora – vaikui toks daiktas iš tikrųjų turėtų atrodyti tarytum pasakų būtybė, kaip ir čiaudintis miltais vėjo malūnas, kurį dar ir išdykėlis vėjas patampo per panosę kviečio šiaudu perbraukdamas… Čia ir tradicinis brolis artojas, jo neatskiriamas palydovas vyturėlis. Eilėraščiai rikiuojami maždaug pagal metų ciklą: knygelės pradžioje – apie pavasarinį arimą, dygimą, paskui regime grudų aruodus „kaip gintaro pilis“, duonos kepimą, o galiausiai padvelkia žiemos šalčiais… Duona, atkeliavusi ant stalo tokiu keliu, vis dar verta didžiausios pagarbos, ji šlovinama (Būkim geruoju), jai net meldžiamasi: „Pabučiuokime duoną, / Nusilenkime / Duonai“ (Maldelė duonai). Kadangi, anot poeto, „žodyje žmogaus esmė“, šalia žodžio „duona“ būtinai atsiranda „dirbanti ranka“, „saulė“, „žydinti gėlė“… Konkretūs regimojo pasaulio daiktai perauga į simbolius. Duona atstovauja jaukiems namams, darniems šeimos narių santykiams.

J. Nekrošius linkęs vaizduoti idilišką šeimą: mamytė guodžia, nušluosto ašarą, su tėčiu galima dirbti, pvz., tvarkyti kambarius, iškylauti arba tiesiog rimtai pasikalbėti. Vaikas čia jaučiasi saugus, mylimas, o jei į jo širdutę įsigauna nerimas dėl neseniai nupirkto diržo, vis tiek „tėtis geras ir teisingas, / Diržas šiaip sau – dėl tvarkos“ (Mano tėtis). Tokį saugumą sukuria tvirta etinė atrama. Tai tradicinės lietuviškos kultūros vertybės – pagarba darbui ir duonai, kurios reikšmių laukas praplečiamas net iki paties gyvenimo.

Gaila, kad J. Nekrošiui sunku susilaikyti nuo tiesmukiškos didaktikos:

– Piktas,

Nedoras vaikas

Spardo numestą riekę…

…Liūdi

Berniukas geras.

Skundą duonelės girdi.

(Skauda duonelei širdį)

Šis epizodas jau ne kartą literatūroje eksploatuotas ir kažin ar dar gali būti patrauklus išrankesniam skaitytojui. Tokius moralizavimus linkstama pateisinti vienu iš specifinių literatūros patiems mažiausiesiems tikslų – auklėti vaiką, diegti pagrindines elgesio taisykles, formuoti teigiamas nuostatas ir perteikti jas apčiuopiamai, aiškiai, ieškant lakoniško žodžio.

Taigi J. Nekrošiaus poezijoje dažnai girdimas pamokomas autoriaus tonas aiškiai atspindi didaktines tendencijas. Būdinga, kad autorius mėgsta vesti paraleles tarp vaikų ir gyvūnų. Šaipomasi iš tinginio Lauro: „Kuodas / Nešukuotas, / Visas / Akuotuotas. / O nagai, nagai! / Pavydėtų vanagai!“ (Nesveikas), raginama imti pavyzdį iš zuikių, kurie „valgo daugel vitaminų, / Vengia, aišku, saldumynų, / tartum perlai šviečia dantys…“ (Oi, tai zuikiai), gražius vaikučių žaidimus nutraukia ožiai, ir čia neapsieinama be pliko pamokymo: „Vaikučiai geručiai, / Nebūkit ožiai! / Ožių neklausykit / Ir žaiskit gražiai“ (Vaikai ir ožiai).

Nepaisant gal kiek per dažnai peršamos sausokos didaktikos ir jau lietuvių vaikų poezijoje poetinėmis klišėmis tapusių pasakymų bei situacijų, su kuriomis reikėtų elgtis ypač atsargiai, J. Nekrošiaus eilėraščių herojus vaikas žavi nepaprastu gyvybingumu, aktyvumu, nuotaikų kaita. Čia ir paprastas valiūkiškas atsakymas į nuolat užduodamą klausimą, kuo mergaitė bus užaugusi: „Pyk nepyk, gera bobute, / Anūke žadu tau būti“, ir melagiukų fantazavimai apie neįprastą kelionę, joje sutiktus tikrą lokį, tigrą, krokodilą, išsigandusius išradingojo Jono, įsivilkusio į seną vilko kailį (Linksma melagiukų kelionė)… ir lyriškas susimąstymas, spėlionės, kaip galėtų jaustis vaiką palikęs tėtis, – ar bent sapnuoja, kad „gyvenu, esu?“ (Laiškas tėčiui). Atrodo, kad šiame eilėraštyje autoriui pavyko perteikti vieną žmogaus psichikos ypatybę, vadinamą perkėlimu: vaikui atrodo, kad be jo tėčiui turėtų būti pasaulyje baisu, kad jam „nyku ir šalta“, „sunku negu sunkiau“, bet iš tikrųjų juk tai paties vaiko emocijų atspindys. Tai vienas iš gražesniųjų ir vienas iš netikėčiausių J. Nekrošiaus eilėraščių.

Malūno ūsuose galima atrasti ir subtilių įsižiūrėjimų: pelynai – „karti žolelė, / Lyg našlaitėlė, – / Pilka dulkėta / Jos skepetėlė.“, netikėtų palyginimų: dangus – tai žemės langai, iš grumstų kalasi daigeliai, o šalia, iš lizdo, – snapeliai…

Šios knygos turinys dar neįprastas tuo, kad kai kur greta eilėraščių didžiosiomis raidėmis išspausdinta lakoniškų eiliuotų klausimų („KAIP? Kaip paukšteliai nepaklysta? / Kaip suranda savo lizdą?“) , pamokymų („NEBŪK UODAS. Gal karksėk kaip varnas juodas, / Tik nezysk, kaip zyzia uodas“), net mįslių ( KAS? Piktas, mielas, geras, margas / Saugo mus budriausias sargas?). Mįslių atsakymų nėra, jų reikėtų ieškoti šalia esančiuose piešinėliuose – matyt, tai bandymas pasiekti teksto ir iliustracijų vienovę, tačiau kyla įtarimas, kad jei būtų tik pats mįslės tekstas, sunku būtų atspėti, jog tas „mielas, geras, margas“ budrusis sargas – muilas… Pernelyg jau nekonkrečios tos mįslės. Kelia abejonių ir kai kurių pastebėjimų vertingumas: „RUDUO. Vėjas debesis jau gena, / Žąsys skrisdamos gagena“ arba: „SMILGA. Ploną, liekną lanksčią, ilgą / Užaugino vėjas smilgą“. Na, ir kas? Nebent tai, kad surimuota… Bet taip rimuoti gali ir patys vaikai.

Vis dėlto norėtųsi pasakyti gerą žodį autoriui už žaismingą knygelės turinį, lakoniškus, aforistinius eilėraščius (juk išmintis dažnai glūdi paprastume…), o dailininkei Aušrai Čapskytei ir leidėjams – už linksmas iliustracijas ir įdomią kompoziciją. Visa tai turėtų patikti auklėtojoms, kurioms nereikės toli ieškoti nei tradicinių posmelių apie duoną, motulę ir tėvynę, mat be jų ir dabar neapsieina vaikų darželių šventės, nei lietuvių liaudies patarlių ir mįslių, kurių pateikta vidinėje viršelio pusėje. Ir dar vienas privalumas – knygelė lengvutė, todėl Malūno ūsus mielai ims į rankas ir patys mažieji…

_________________________________

* Nekrošius, Juozas. Malūno ūsai / dail. Aušra Čapskytė. – Vilnius: Alka, 1999. – 48 p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)