HEKTORUI MALO – 170
Iki pat šių dienų paaugliai savo anketose, laiškuose tarp labiausiai patikusių knygų neretai pamini ir Hektoro Malo (Hector Malot) Be šeimos. Gana netikėta, jog šiuolaikinį technikos, televizijos ir kompiuterių amžiaus skaitytoją vis dar jaudina ši tolimais laikais dvelkianti, jausminga berniuko istorija.
Kas, kada ją sukūrė? Ar tai vienintelė autoriaus knyga? Ar ji buvo rašyta vaikui? Skubame aiškintis šiuos elementarius klausimus ir… bemaž nieko nerandame.
Jubiliejaus proga kilo mintis paieškoti šiokių tokių žinių įvairiuose šaltiniuose (beje, labai negausiuose) ir pateikti jų žurnalo skaitytojams, jaunųjų literatūros bičiulių ugdytojams.
Hektoras Malo gimė 1830 m. gegužės 30 d. notaro šeimoje. Pagal šeimos tradiciją studijavo teisę, dirbo notaro pasiuntiniu, vėliau tapęs žurnalistu, ėmė rašyti. Spausdinti H. Malo pradėjo 1859 m. Išgarsino jį pirmieji romanai Meilužiai, Sutuoktiniai, Vaikai, išleisti serijoje „Meilės aukos“. Iš viso H. Malo sukūrė apie 70 romanų, jis laikomas reikšmingu realistinės prancūzų mokyklos atstovu. Nors daugelis ano meto kritikų H. Malo laikė talentingu Onorė de Balzako mokiniu ir sekėju, beveik visi jo kūriniai šiandien pamiršti. Populiarūs ir žinomiausi liko tik trys vaikų skaitomi romanai – Romenas Kalbri (Romain Kalbris, 1869), Be šeimos (Sans famille, 1878) ir Šeimoje (En famille, 1893).
Kurti vaikams ir jaunimui H. Malo paskatino pažintis su leidėju P. J. Etceliu (Hetzel), kuris jam padėjo tapti nuolatiniu „Auklėjimo ir pramogų žurnalo“ bendradarbiu. Šį žurnalą P. J. Etcelis leido kartu su Žiuliu Vernu. Jame bendradarbiavo žymūs Prancūzijos mokslininkai, dailininkai iliustratoriai, pedagogai.
„Mokyti ir auklėti per žaidimą“ – tokia buvo P. J. Etcelio programa, ja ir stengėsi sekti visi žurnalo bendradarbiai, tarp jų ir H. Malo. Apie savo kūrinių vaikams atsiradimą ir santykius su leidėju jis smulkiai aprašo autobiografinėje knygoje Mano romanų romanas (Le Roman de mes romans, 1896).
Išėjus knygai Romenas Kalbri, prancūzų literatūroje tapo madinga, labai paplito vaikų iš cirko tema. Šiame romane atskleidžiama našlaičio pamestinuko istorija. Pabėgęs iš šykštuolio dėdės namų, jis susideda su cirko artistų trupe, kurią vėliau palieka, kartu su mergaite liūtų tramdytoja suranda gerą globėją ir knygos pabaigoje savo draugę veda. Pasakojama pirmuoju asmeniu, veikėjas tarsi dalijasi praeities prisiminimais. Sąžiningas ir drąsus berniukas, narsiai pakeliantis visus gyvenimo išbandymus ir niekada neprarandantis vilties, užkariauja skaitytojų simpatijas. Autorius geba sumaniai parinkti dramatiškas situacijas, atskleisti kiekvieno, net ir epizodinio veikėjo charakterį. Meistriškai pavaizduotos scenos iš cirko trupės bei žvejų gyvenimo epizodai. Autoriui patinka jūra, todėl nuostabiai perteikta jūros stichija.
Kadangi Romenas Kalbri sulaukė didelio pasisekimo, P. J. Etcelis pasiūlė H. Malo sukurti naują romaną vaikams – apie berniuką, keliaujantį po Prancūziją. Tam buvo ir svarbesnių motyvų: 1871 m. vokiečiams aneksavus Elzasą ir Lotaringiją, pabudo patriotiniai prancūzų jausmai. Toks kūrinio siužetas leido įtraukti į romaną ne tik geografinius aprašymus, tuo sužadinant meilę gimtajai šaliai, bet ir papasakoti apie įvairių profesijų žmonių gyvenimą. Knygą H. Malo baigė rašyti prieš pat Prancūzijos-Rusijos karą, tačiau per Paryžiaus apgultį rankraščiai dingo, ir rašytojui teko viską perrašyti iš naujo. Tokia geriausios H. Malo knygos Be šeimos, atnešusios jam pasaulinę šlovę, sukūrimo istorija.
Romanas Be šeimos – tipiškas „paslapčių romano“ pavyzdys. Pamestinukas Remis, parduotas klajojančiam aktoriui Vitaliui, keliauja kartu su juo patirdamas daugybę nuotykių, kol galiausiai suranda savo motiną – turtingą anglę. Dėl Remio dingimo kaltas jo dėdė Džeimsas Miliganas, kėsinęsis į savo brolio palikimą. Greita įvykių eiga ir herojus gaubiantis paslaptingumas sustiprina veiksmo įtampą. Vis naujų personažų – įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų atstovų – aprašymas sukuria spalvingą socialinį foną. Remis nuolat susiduria su neteisybe: jo įtėvis akmenskaldys Barberenas sužalojamas statybose ir miršta skurde; niekuo nekaltas Vitalis nuteisiamas dviem mėnesiams kalėti; dorasis sodininkas Akenas irgi pasodinamas į kalėjimą. H. Malo sumaniai siekia didaktinių tikslų: į siužetą gyvai įpinamos geografijos žinios, senuko lūpomis vaikai supažindinami su akmens anglių šachtos įranga ir t. t. Nors romane daugybė liūdnų epizodų, knyga nedaro slogaus įspūdžio. Ją sušildo humoras, linksmesni nutikimai, ypač scenos su dresuotais gyvūnais.
Po Carlso Dikenso Oliverio Tvisto nuotykių klajojančio vaiko tema jau nebuvo nauja. Galima rasti nemažai garsiojo Oliverio Tvisto ir romano Be šeimos panašumų: analogiškas siužeto komponavimas, artimos veikėjų charakteristikos ir kt. H. Malo originalumą labiausiai išryškina netikėti siužeto vingiai, meninių priemonių įvairovė. Dėl turtingos, aiškios ir paprastos kalbos Be šeimos dar ir dabar Prancūzijos mokyklose pasitelkiamas mokant vaikus gimtosios kalbos.
Kritikai teigia, jog didelę įtaką H. Malo kūrybai turėjo Fiodoro Dostojevskio romanai, ypač Nusikaltimas ir bausmė. Šia tema yra net specialių literatūrologinių tyrimų. F. Dostojevskio ir H. Malo kūrybos sąsajos akivaizdžiai jaučiamos atskleidžiant tamsiąsias žmogaus prigimties puses.
Kritikus ir reiklius skaitytojus šiek tiek nuvilia sentimentali H. Malo romano Be šeimos pabaiga. Tačiau tai būdinga daugybei to meto vaikų literatūros kūrinių.
Trečiasis H. Malo romanas – Šeimoje – laikomas gerokai silpnesniu, todėl populiarus netapo ir minimas rečiau. (Vis dėlto jis išverstas į anglų kalbą, leidžiamas ir mūsų laikais.) Abu pastarieji romanai buvo apdovanoti Prancūzijos akademijos premija.
H. Malo mirė 1907 m. liepos 17 d. Romanas Be šeimos į lietuvių kalbą išverstas 1936 m. (iš prancūzų k. vertė Pranas Vitolis, išleido Kauno „Žinijos“ bendrovė). Šiuolaikiniai vaikai skaito šį romaną verstą iš rusų kalbos (vertė Aldona Liobytė, išleista 1956 ir 1986 m.). Reikia tikėtis, kad sulauksime ir vertimo iš originalo. Beje, į lietuvių kalbą jau išverstas H. Malo Romenas Kalbri. Jį planuoja išleisti „Almos litteros“ leidykla.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)
