GYVENIMAS ANT VĖJO

…kuri vasara, kuri skaidri diena tebeskamba manyje visais Kaimelio varpais, kuri valanda tebemirga visom spalvom, visais šešėliais? <…> Kuri diena, kuri nesugrąžinama valanda tebesivaidena mano vaikiškų sapnų rūkuose?

(Pūkelevičiūte B. Aštuoni lapai. Vilnius, 1992)

Ar pamenate, kaip atrodė pasaulis, kai pirmąkart sąmoningai jį pamatėte?

Man atrodo, kad prisimenu pirmą kartą, kai iš tikrųjų pamatau pasaulį, – matau kažkokias žoles, gal dilgėles? Jas praskiria lazda, ir išvystu obuolį. Vėliau sužinojau, kad aš prisimenu, kaip mudu su Dieduku, mano dėde klebonu, Kaimelyje renkam obuolius. Tai pirmas vaizdas, kuris iškyla prieš akis pagalvojus apie vaikystę. Anksčiau jokios sąmonės, matyt, dar nebuvo. Aš labiausiai prisimenu gamtą, ypač vasaras, praleistas netoli Jurbarko, Kaimelyje. Daug esu rašiusi apie tą melą Aštuoniuose lapuose. Ten išties buvo labai įdomu – sodyba įsikūrusi ant kalno, apačioje teka Nemunas, šalia – didelis sodas…

Mano vaikystės namai – netoli Kauno, prie tuometinių fortų, pas šeimininkus, kurie gyveno ūkiškai, – po kiemą vaikštinėjo vištos, žąsys, plytėjo daržai ir milžiniškas bulvių laukas. Va tas laukas ir buvo mano didžiausias džiaugsmas. Augau viena, neturėjau žaidimo draugų, todėl pramogas prasimanydavau pati. Kai užsnigdavo, imdavau rogutes ir, pasiremdama dviem pagaliukais, valandų valandas po tą lauką važinėdavau… Mano žaidimo draugai ilgą  laiką buvo žaislai. Turėjau visus Daktaro Dolitlio gyvūnus, išskyrus Stumtraukį. Kai namie atsirasdavo naujas žaislas, surengdavau tikrą įvesdinimo, oficialaus priėmimo į žaidimą ceremoniją. Iš dėžutės buvau pasidariusi tokią lyg ir sceną, papuoštą nuo Kalėdų likusiom žvakutėm. Aplink „susėsdavo“ senbuviai, ir naująjį Žaislą su visais supažindindavau… Labai gerai prisimenu dar vieną savo žaislą – didžiulį pliušinį šunį, kurį atvežė Diedukas. Tie žaislai buvo ne tik žaidimų, – mano gyvenimo draugai.

Turėjote daug žaislų, ir net jie kažkokie literatūriniai, iš kokių knygų: Gal anksti pradėjote skaityti?

Pirmasis perskaitytas žodis „Singer“ buvo užrašytas ant mano mamos siuvamosios mašinos. Šiek tiek pamelavau Aštuoniuose lapuose rašydama, kaip pirmąkart sudėliojau raides į žodį ir perskaičiau „Liūtas“ – garlaivio, kuriuo plaukdavom į Kaimelį, pavadinimą. Man atrodė, kad „Liūtas“ yra poetiškiau nei „Singer“, o chronologiškai tie įvykiai labai arti vienas kito. Aš anksti ir gana lengvai išmokau skaityti. Juk, pažindamas raides, iškart gali sudėti žodį. Keista, kad kitiems tai sunku. Nežinau, kaip dabar mokoma skaityti Lietuvoje, bet Amerikoje tai didžiulė problema.

Kur Jūs mokėtės?

Mokiausi Kauno šv. Kazimiero gimnazijoje – Saulės rūmuose. Ten mano mokslai prasidėjo ir baigėsi. Vienu metu lankiau vokišką darželį – mama kažkodėl labai norėjo, kad mokėčiau kuo daugiau kalbų. O geriausia mokykla, pasirodo, yra bendrauti su žmonėmis. Mano geriausia draugė buvo rusaitė Ninočka… Mama „vertė“ nors vieną valandą kalbėtis rusiškai. Mums tai visai nepatiko, nes Nina, baltųjų rusų, pabėgusių nuo revoliucijos, duktė, buvo gimusi Lietuvoje ir kalbėjo lietuviškai. Šiaip ar taip, rusiškai išmokau anksti ir, turiu pripažinti, vėliau, prasidėjus karui, tai man labai pravertė. Štai tokie mokslai.

Kas pirmiausia iškyla iš atminties, kai prisimenate vaikystės namus?

Kai prisimenu naujus namus Kaune, iškyla dramatiškesnių įvykių nei puikios vasaros, praleistos Kaimelyje pas Dieduką. Prisimenu, kaip pas mus atvažiavo gyventi jauniausias tėvo brolis Vladas. Jis tapo mano žaidimų draugu. Gyvenimas iškart pasikeitė, nes bulvių laukas romantikos man tikrai nežadėjo. Pamenu, kaip Vladas nusikirto piršto galiuką. Iki šiol labai ryškus tas vaizdas. Kaip šokinėjom nuo šiukšlių dėžės… Aš nugriuvau, o vienas berniukas pakėlė mane, uždėjo kepurytę ir pabučiavo. Atrodė, kad įvyko kai kas labai svarbaus gyvenime, – aš kažkam patikau. Esu tai aprašiusi apsakyme Vaikas su kiškiu.

Vėliau tėvai nusipirko sklypą arčiau Kauno. Ten dar tik tiesė gatvę, aplink visai laukinė gamta. Čia jau turėjau daugiau žaidimo draugų ir kiekvieną dieną patirdavau kokių nors netikėtumų. Radom kalakutės kiaušinį, rinkom visokius stiklus ir stiklelius įsivaizduodami, kad tai brangenybės. Aš net žinau, iš kur atsirado noras žarstyti stikliukus lyg brangakmenius. Iš pasakų. Tuo metu man labai didelį įspūdį buvo padariusi Vilhelmo Haufo pasaka Šaltoji širdis – apie Švarcvaldo miške gyvenantį stiklo žmogelį, išpildysiantį tris norus tam, kuris gimė sekmadienį. Kadangi gimiau kaip tik tokią dieną, nepaliaujamai tikėjau, jog kada nors nuvažiuosiu į Švarcvaldą, ištarsiu stebuklingus žodžius, pašauksiu stiklo žmogutį, ir jis išpildys mano norus. Bet norams išsipildyti nebuvo lemta, nors žodžius prisimenu iki šiol: „Miško dvasia <…>, tu krauni savo didelius turtus, išgirsk, atvyk ir pasirodyk tam, kas gimęs yra sekmadieny šventam“. Ir pro Švarcvaldą, beje, teko važiuoti…

Mama, pamačiusi mūsų žaidimus, nusprendė ištraukti mus iš gatvės, manydama, kad, be suaugusiųjų kontrolės, nieko gero mes ten neišmoksim. Jau sakiau apie „priverstinį“ rusų kalbos mokymąsi. Kitas mamos žingsnis – dovanoti mums daržo lysvę. Kad viskas būtų dar rimčiau, įkūrėm gamtos pažinimo draugiją GPD. Turėjom net savo vėliavą. Toje lysvėje augindavome visokiausius augalus. Kur kas svarbesni buvo ritualai. Ypač gerbėme savo vėliavą. Kažkur buvau skaičiusi, kad vėliavos negalima liesti plikomis rankomis, tik su baltomis pirštinaitėmis. Vieną kartą mano draugai berniukai palietė vėliavą ranka. Mes su Nina juos iš draugijos pašalinome. Vėliau pasidarė be jų liūdna, ir mes pareiškėme: „Galite padavę prašymus vėl įstoti…“

Tuose pačiuose namuose prasidėjo ir mano teatrinė „veikla“. Didelį mūsų sklypą kirto takas. Jo gale buvo padaryta scena su uždanga, ten rodydavome spektaklius. Kokius? Pamenu, kaip gimnazijoje vaidinome Mėlyną drugelį. Aš, žinoma, norėjau būti drugelis. Kai to vaidmens negavau, supykau ir spektaklį perkėliau į savo kiemo „sceną“, kur, be abejo, gavau pagrindinį vaidmenį.

Ir literatūra, ir teatras, ir viskas atėjo, matyt, iš ten, iš vaikystės. Daugybė keisčiausių prisiminimų, smulkmenų iškyla iš atminties – spalvos, kvapai, judesys. Valandų valandas sūpuosi… Žiūrim, kaip laidoja žydą… Pravažiuoja vienintelis Lietuvos tankas… Einam į bažnyčią, kitą kartą užsukame į cerkvę… Tuos savo potyrius bandžiau atskleisti Devintame lape, išreikšti mintį, kad mes visi tuo metu buvome tiesiog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaikai – lietuviai, gudai, rusai, žydai… Turėjome draugą guduką Aliką. Jis padovanojo man Velykų kiaušinį, nudažytą tautinėm spalvom, su užrašu „stiprėk“. Tai lyg simbolis. Iki šiol saugau tą ypatingą bendrumo su kitataučiais jausmą, nes jis irgi iš vaikystės.

Viskas atėjo iš vaikystės, o kokias knygas atsinešate iš ten?

Namie nebuvo daug knygų. Mano brangiausia knyga, su kuria labai ilgai nesiskyriau, visur vežiodavausi, net atostogų metu, tuo sukeldama kitų nuostabą, buvo Karlo Majaus Vinetu. Taip gyvai ją prisimenu. Net iliustracijas – ant kalno stovi mano herojus, kurį, be abejo, buvau įsimylėjusi, apačioje – bjaurūs komančai… Tą knygą prisimenu ryškiausiai. Ir kitų tematika buvo panaši. Tai Jono Svensono, Radjardo Kiplingo kūriniai, Valterio Skoto Aivenhas. Vėliau atsirado programinės gimnazijos knygos. Tėvai prenumeravo „Žvaigždutę“, „Skautų aidą“. Prisimenu Bernardo Brazdžionio eiles, Antano Giedriaus pasakas, nors kur kas stipresnį įspūdį darė V. Haufo pasakos. Net savo kūryboje atrandu jo įtakos – „lekia pašto karietos, vežėjų sagtys žaižaruoja mėnesienoj“ – čia tikrai ne iš lietuviškų pasakų.

Astrida Lindgren yra sakiusi, kad tapo vaikų rašytoja tik todėl, kad turėjo labai laimingą vaikystę. Kas Jus stumtelėjo į kūrybą?

Iš tiesų mano vaikystėje meilės ir dėmesio buvo labai daug. Augau vienturtė, ir nors tėvas nuolat kartodavo: „Nemanyk, kad esi kokia nors ypatinga“, aš juste jutau tą jų didžiulę meilę ir rūpestį.

Mama labai skatino visokį mano rašymą, nors man tai, tiesą sakant, kažin kokio džiaugsmo neteikė. Leidau žurnalą „Akis“, mama darbe net išspausdindavo. Tėvai sakydavo: „Jei tu, Špunta, rašytum, mes aplink tik pirštų galais vaikščiotume“. Mama surinko visokius mano rašinėlius į vieną knygą ir užrašė: „Špuntos kūryba“. Kažkur iki šiol saugau, nors reikėtų išmesti, nes po mirties dar kas suras, neduok Dieve. Net neklauskit, kokio lygio tie mano rašinėliai, – nieko natūralaus, jokios vertės. Rimtesni darbai gerokai vėliau atėjo į mano gyvenimą. Pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas „Žiburėlyje“. Nepajutau jokio džiaugsmo. Aš, matyt, neturėjau įdiegto literatūros vertės jausmo. Gerokai vėliau, kai gyvenau Monrealyje, patekau tarp žmonių, kurie valandų valandas kalbėdavo apie knygas, o aš neturėjau jokios nuomonės, nors pakliuvau tarp jų kaip „menininkė“ – tuo metu buvau lyg ir aktorė.

Pamenu, kaip skaitėm Stefano George‘o eilėraštį apie karą. „Karas iškelia ranką ir sutraiško mėnulį, ir ima skristi geltoni šikšnosparniai.“ Va tada aš supratau ar pajutau, jog noriu rašyti taip, kad liktų gyva ekspresija, kai nebereikia žodžių „kad“, „lyg“, o tik – „mano rankos yra žirklės“. Tada atsirado Metūgės. Buvo 1952-ieji. Ta mano pirmoji knyga virto ir didžiausia paskata parašyti biografinį romaną Aštuoni lapai. Metūgės buvo sutiktos labai atšiauriai. Recenzijos pasirodydavo ne tiek piktos, kiek šaltos. Net privačiame gyvenime mane nuolat, lyg su pašaipa, parafrazuodavo. Rašiau taip, kaip jaučiau. Draugai mane perspėjo, kad tai pavojinga, siūlė atsisakyti eilėse „aš“, lyg nutolti nuo savęs, bet norėjau likti sąžininga. Krikštas buvo išties sunkus, ir aš sau pasakiau – „niekada, niekada“. Vėliau pamaniau, kad turiu įrodyti – nesu kokia puslaukinė hetera, aš turėjau tikrai gražią vaikyste, ir tai bus puiki romano medžiaga. Taip atsirado Aštuoni lapai. Didelę įtaką man darė T. Wolfo kūryba. Jis jaučia taip kaip aš. Norėjau savo vaikystę aprašyti supoetindama daiktus, kurie supa. Kai rašiau romaną, man pakako kelių nuotraukų ant stalo: Kauno panoramos ir iškarpos iš „Life“ žurnalo – rusų karininkai eina per Berlyną. Rašydama nebandžiau nieko gražinti, idealizuoti. Taip man viskas ir atrodė – puikiausi namai, be galo mylimas Kaunas. Tuomet maniau, kad jei pamatyčiau geležinkelio stoties iškabą su užrašu „Kaunas“, numirčiau. Kai po daugybės metų pamačiau – nenumiriau, o ir vaikystės namai pasirodė ne tokie jau ir ypatingi… Matyt, teisingai sakoma: jei parašai apie meilę, tai lyg ir mažiau myli. Su didžiausiu širdies drebuliu po ilgo išsiskyrimo žiūrėdama į vaikystės miestą, staiga supratau, kad apie visus savo jausmus jau esu rašiusi…

Esate rašiusi, kad literatūra yra Jūsų vyras, o teatras – mylimasis. Kaip sekėsi su jais abiem sutarti?

Teatras į mano gyvenimą atėjo labai anksti. Tėvai neturėjo su kuo manęs palikti, todėl vedėsi visur kartu nenutuokdami, kuo tai gali baigtis. Pirmą kartą į teatrą mane nusivedė visai mažą. Pamenu, turėjo rodyti „Čigonų baroną“. Buvau įsitikinusi, kad pamatysiu tikrą aviną, ir labai nusivyliau scenoje išvydusi Juozą Babravičių. Stipriai užsikrėčiau teatru, tai virto didele šeimos nesantaika. Tėveliai jautė, kad artėja karas, o iš aktorės profesijos pragyventi neįmanoma. Bet meilė buvo stipresnė. Gal mane traukė keista galimybė teatre nebebūti savimi, pasislėpti. Kažkas tame yra pasakiško. Vaikystėje man labai norėjosi keistis, tepliotis veidą, pavirsti kuo nors kitu. Vėliau tai peraugo į nenorą keistis, kol galiausiai pamaniau – kodėl turėčiau interpretuoti kieno kito veikalus, jei galiu parašyti pati. Taip mano vyras tapo mylimuoju…

Vaikų literatūra – tai iš meilės ar iš pareigos atsiradęs dalykas?

Mes išleidome plokštelę „Baltaragio malūnas“. Tai buvo pirmasis dramos veikalas, įrašytas į plokštelę. Ji turėjo didelį pasisekimą, ir mus pradėjo kalbinti – padarykit ką nors vaikams. Taip atsirado „Žirginėliai“. Jiems sukūriau dvi pasakas. Vėliau – antrieji „Žirginėliai“, kur viską pati parašiau. Tada Aukso žąsis ir t. t. Man patiko eiliuoti vaikams – lyg koks ratukas, kuris sukasi, sukasi… Buvau sumaniusi parašyti pasaką Lapės valykla – apie lapę, kuri nusprendė daryti didelį biznį, atidaryti visą parą veikiančią valyklą žvėrių kailiukams valyti. Pasirodo vilkas, nori tapti verslo partneriu. Parašiau iki vietos, kai vilkas dirba, šluoja, tvarko, o lapė guli hamake ir lakuojasi nagus… Tada mano ratukas nustojo sukęsis, nes sunkiai susirgo mano tėvas, dingo nuotaika, ir rašyti nebegalėjau. Keli rašytojai vėliau siūlėsi tą pasaką pabaigti, jiems patiko, bet taip viskas ir liko – įpusėtas darbas.

Rašymas vaikams tikrai skiriasi nuo rašymo suaugusiesiems. Pats turi jausti tuos dalykus. Aš neturiu vaikų, todėl į juos žiūriu kaip į suaugusius. Manau, kad jie – kaip mes, tik maži. Dabar net nežinau, ar galėčiau kuo sudominti 2000-ųjų vaiką. Anksčiau važinėdavau po šeštadienines mokyklas, vaikams patiko mano kūriniai. Visad prisimenu vieną graudžią istoriją, susijusią su „Žirginėliais“. Prie plokštelės pridėdavome laišką, kuriame prašydavome vaikų atsiliepti, parašyti, kas patiko, kas – ne. Gaudavome krūvas laiškų. Vienas berniukas, Stasiukas, parašė, kad viskas patiko, bet pasakoje apie paršiuką girdimas lėktuvo garsas yra blogas – lėktuvo variklis gaudžia kitaip. Jis svajoja būti lakūnu ir apie lėktuvus labai gerai išmano. Keisčiausia, kad tai buvo vienintelis realus garsas plokštelėje – mūsų draugas specialiai važiavo į oro uostą jo užrašyti, o kitus garsus vėliau sukūrėme studijoje. Šokinėjančius varliukus įgarsinome mėtydami konjako stikliukus į dubenį su vandeniu… Pasirodo, tai, kas pasakoje tikra, yra netikra, o kas netikra, – tuo tiki kaip tikru. Bėgo metai, aktyviausių mūsų vaikų gyvenimą galėjau sekti iš laikraščių. Stasiukas tapo lakūnu, tarnavo JAV oro laivyne. Kaip iš pasakos apie paršiuką: „kas lakūnu būt svajoja, tas, vaikučiai, juo ir bus“. Vėliau Stasiukas žuvo sudužus lėktuvui. Susiradau jo tėvus ir grąžinau jų sūnaus laiškus, kuriuose jis dar tik svajojo tapti lakūnu… Graudus prisiminimas, susijęs su mano kūryba vaikams.

Buvo lengva jiems eiliuoti, o suaugusiesiems rašau labai sunkiai. Esu gyvenusi labai mažame kambarėlyje, kur nebuvo stalo. Jį reikėdavo atsinešti, kad galėčiau rašyti. „Atsinešiu vėl stalą kaip kryžių…“ Taip sunkiai prisėsdavau rašyti, paskui, kas parašyta, trindavau iki skylių – vis nepatikdavo. Gal ir yra tiesos žodžiuose: „kas lengvai rašoma, tas sunkiai skaitoma“.

Iš Kauno, Kaimely praleistų vasarų, pro Švarcvaldo girią, kur stiklo žmogelis neišpildė trijų norų, per Vokietiją, Kanadą, JAV grįžote į Vilnių. Tai kur gi tikrieji Jūsų namai?

Kaunas. Vėliau namų neturėjau. Nors dabar matau, kad tie namai ne tokie ir puikūs, kaip atrodė vaikystėje, bet kitų nėra. Aš visą gyvenimą – kaip ant vėjo…

Kalbėjosi Elona Varnauskienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)