AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?
Kai skaitai knygą, visados jaudiniesi dėl herojų likimo. Kai skaitai tą pačią knygą antrąkart, vis vien išgyveni, tačiau be didesnio širdies virpulio, mat jau žinai, kuo visa baigsis, kad viskas bus gerai. O ar teko kada nors, nebe pirmą kartą skaitant tą patį kūrinį, pamanyti, kad šįkart viskas baigsis kitaip? Man teko. Žinoma, jeigu laikysime, kad 1969 m. Lietuvoje išleista švediškai kuriančios suomių rašytojos Tuvės Janson knyga Trolis Mumis ir kometa ir ką tik pasirodžiusi Kometa artėja!* yra ta pati knyga. Iš principo tai ta pati, pirmoji (jeigu neskaičiuosime ankstyvojo rašytojos bandymo Troliai Mumiai ir didysis potvynis), garsiojo šios rašytojos ir dailininkės ciklo knyga. Bet vis dėlto tai ir kita knyga – pačios autorės perdirbtas variantas. O pridūrus tai, kad 1969 m. mums buvo pateiktas vertimas iš rusų kalbos, susidaro dar ir papildomų skirtumų, niuansų, kuriuos smalsu pakedenti. Taigi, nors kometa ir antrąkart pralekia pro šalį, tik uodegos krašteliu užkliudydama muminukų slėnį, vis dėlto abi šios knygos skiriasi: na, ne kaip diena nuo nakties, bet gal kaip saulėtekis nuo saulėlydžio.
Skaitant 1969 m. vertimą, iš karto galima justi, jog jis perėjęs per tarpinę – rusų kalbos – grandį. Todėl čia fenigiai vadinami peniais, hatifnatai virtę chatifnatarais, hemuliai – chemuliais, mizgė – mažyliuke, o žiebena –paprasčiausiu kauku, o ką jau kalbėti apie tai, jog skiriasi net pagrindinio veikėjo vardas: vienoje knygoje jis vadinamas troliu Mumiu, o kitoje – Muminuku. Tai tik smulkmenos. Viename variante vartojami žodžiai „grotas“ bei „kajokai“, kitame – „grota“ bei „kojūkai“. Gal ne itin svarbu, kaip pavadinti papuošalą, maunamą ant užpakalinės letenėlės: apyranke kojai ar apykoje (vis dėlto antrasis variantas šmaikštesnis) bei veikėją filosofą – Ondatra ar Ondatru, nes vis tiek aišku, koks tai gyvūnas ir kad tai vyriškosios giminės atstovas. Taip pat ir Snusmumriko dainelės yra du variantai: Šokim trypkim, o naujajame vertime – Ramtadrytata. Bet jos esmė nesikeičia – tai liūdna namų išsiilgusio keliautojo daina.
Vis dėlto nesunku pastebėti ne tik tai, kad naujoji knyga versta iš kitos kalbos, bet ir kad ji pačios autorės perdirbta, tarsi pritaikyta jaunesniam skaitytojui. Naujajame variante yra siužeto pokyčių, dingsta ištisi nuotykiai ir net kai kurie veikėjai. Sakysim, išnyksta ankstesniajame vertime šiek tiek erzinantys, pasikartojantys „slaptosios draugijos“ ženklai – į kometos pavidalą susidėlioję perlai, paukščiai ar krokodilai. Beje, visiškai nebeliko nuotykio su krokodilais. Turbūt rašytoja suprato, kad šiaurietiškame muminukų slėnio peizaže krokodilai atrodo nelabai natūraliai, perdėm eklektiškai; taip pat ir palmių vynas bei midus pakeičiamas labiau šiaurės šalims priimtinu naminiu obuolių vynu. Ne visai ryškus Beždžionėlės paveikslas pakeičiamas paslaptingu, tinkamesniu kačiukės charakteriu. Apskritai man pasirodė, kad Trolyje Mumyje ir kometoje visas dėmesys buvo sutelktas į trolį Mumį, jam patikėtos atskleisti didžiausios paslaptys, jo smegenyse sutelkti pagrindiniai pamąstymai, net konkretūs žodžiai, kuriuos antrame leidime jau ištaria Snusmumrikas, Snorkas, Snifas ar netgi Muminuko mama. 1969 m. vertime trolis Mumis pats sumano leistis į kelionę, o 1999-ųjų – sužinoti, „kokio didumo tos žvaigždės ir ar visata tikrai juoda“, į Observatoriją pasiunčia tėveliai, norėdami savo vaikus prablaškyti. Todėl senajame variante troliukas atrodo kur kas vyresnis ir protingesnis už kitus veikėjus, netgi už Snusmumriką, kurį kritikai paprastai apibūdina kaip vyresnįjį Mumio draugą – paauglį. (Galima spėti, jog prie Snusmumriko „suvaikiškėjimo“ anais laikais bus prikišę nagus įtarūs tarybinės dorovės sergėtojai, kurie „pamiršo“, kad tai šis veikėjas išmokė Mumį ir Snifą žaisti pokerį, ir kažkodėl visose iliustracijose retušavo neatskiriamą šio veikėjo atributą – nepaleidžiamą iš dantų pypkę.) Įdomu bei mįslinga ir tai, kad senojoje knygoje paslaptį apie „labai pavojingas ir nedraugiškas žvaigždes” iškeliaudamas iš namų troliukas slepia, ir Snifas ją sužino tik kelionei įpusėjus. O naujojoje – per visus puslapius „paslaptį, kuri prasideda K, o baigiasi Ė“, jau saugo Snifas. Be to, Snifas, prieš pat kometai atsitrenkiant į žemę, išbėga iš grotos (tiesa, Muminukas tuoj išskuba paskui jį, kad kartu su kačiuke grąžintų į slėptuvę), todėl nebeatrodo tik lepus, baikštus, egoistiškas žvėrelis, o turįs ir išsakąs savo nuomonę, galintis netgi įsižeisti, – bet vis tiek jis komiškas personažas. Šįkart Snifas kur kas užgauliau užsipuola „sukvailėjusį“ iš meilės Muminuką, o šiojo draugystė su freken Snork savo ruožtu atrodo daug riteriškesnė ir romantiškesnė. Be to, ir pati snorkutė vadinama ne „mergiščia“, o „mergaite“ ir atrodo moteriškesnė. Tokie patys – rūpestingi ir mylintys vaikus – abiejuose leidimuose lieka tik Muminuko tėveliai.
Yra naujojoje knygoje keletas tokių keitimų, kurių motyvaciją suvokti ne visai paprasta. Tarkim, Hemulis, bandydamas atspėti, kas per drugelis yra toji kometa, viename iš vertimų varto knygą Rytų pusrutulio naktiniai drugeliai, jų įpročiai ir neįpročiai ir nusprendžia, jog kometa galėtų būti „Dideroformia Archimboldes“, o kitame jis domisi Šiaurinio pusrutulio vabzdžiais, jų įpročiais ir blogybėmis bei mano, jog ji galėtų būti „Dideroformia Fnatopogetes“. Arba štai mažųjų keliauninkų sąskaita miško laukymėlėje stovinčioje parduotuvėlėje nuo 20 markių 75 fenigių smukteli iki 8 markių 74 fenigių; ar freken Snork, kai džiaugiasi, ne parausta, bet pagelsta; o stebintys kometą profesoriai vienąkart nustato, jog ji atlėks spalio, o kitąkart – rugpjūčio septintąją. Kurį gi kartą jie klydo? Turbūt neverta dėl tokių dalykų sukti galvos – vis tiek juokinga, linksma, šmaikštu. Gaivus nonsensas!
Literatūros tyrėjai įrodinėja, kad pirmojoje muminukų ciklo knygoje – stipriausias nuotykių pradas, kad dėl to ji artimiausia mažesniesiems skaitytojams, kad apskritai susipažinti su slaptinguoju, mįslinguoju muminukų pasauliu verta pradėti kaip tik nuo šios knygos, nors visas aštuonių apysakų-pasakų ciklas ir nėra griežtai susaistytas chronologiškai. O kaip bus susipažinus? Ar „Lietaus“ leidykla taip pat autentiškai, po vieną, o ne sugrūdusi tris, kaip 1992 m. padarė „Vyturys“, išleis ir kitas šio ciklo knygas? Ak, kad tik greičiau!
______________________________
* Janson, Tuvė. Kometa artėja!: apysaka / iš švedų k. vertė Agnė Kudirkaitė; iliustr. aut. – Vilnius: Lietus, 1999. – 128 p.: iliustr. – (H. K. Anderseno premijos laureatai).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)
