LIAUDIŠKOS KILMĖS OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS

 

A. Galdiko iliustr.
A. Galdiko iliustr.

Liaudies pasakos, legendos ir pasakojimai visad domino „išsilavinusios“ kultūros atstovus, buvo įvairių parafrazių, meninių kūrinių, kartais net parodijų šaltinis. Profesionaliems rašytojams liaudies kūryba – savotiškas motyvų ir temų, būdingų veikėjų ar meninės kalbos pavyzdys. Ir ne tik šitai. Juk pasakojamojoje liaudies kūryboje yra susiformavęs tam tikras pasaulio modelis, išsirutulioję tikėjimai, įsivaizdavimai ir įsitikinimai, pagaliau žmogaus ir likimo koncepcija. Ir būtent tai, ką galėtume vadinti užrašyta folklorine sąmone, „filosofine paskirtimi“, aukštosios kultūros, paremtos kitokiomis nei archajinės tikėjimo ir pasaulio tvarkos taisyklėmis, atstovams visuomet buvo savotiškas iššūkis, provokuojantis tam tikrą intelektualinę, emocinę ir estetinę konfrontaciją. Dėl tos pačios priežasties genetiškai liaudiškos įvairių literatūrinių epochų tekstų meninės adaptacijos yra savotiško transliacinio proceso – tarpkultūrinio vertimo – rezultatas. Jo metu semantinė prasmė ir liaudies pasakojimo forma derinamos prie kitokio – neliaudiško – „vartotojo“ pasaulėžiūros, jo kaip skaitytojo literatūrinės kultūros. Toks procesas visuomet yra dialogas, kuris juo sudėtingesnis (o kartu daugiau žadantis), juo didesnis civilizacijos ir kultūrinis atstumas skiria jo dalyvius. Oskaro Milašiaus (Miłosz) – žymaus prancūzų poeto, subtilaus lyriko ir dramaturgo – pavyzdys šią mintį patvirtina.

O. Milašius ir liaudies kūryba

O. Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare, buvo senos aristokratų giminės palikuonis. (Giminės turtas po 1917 m. revoliucijos buvo konfiskuotas.) 1902–1906 m., viešėdamas tėvo dvare, jis susidūrė su lietuvišku folkloru ir labiau juo susidomėjo. Galbūt ir pats užrašinėjo lietuvių liaudies pasakas, pasakojimus ir dainas1.

O. Milašius gerai išmanė folkloristo tekstologo darbą, metodologijos pagrindus. Tai lėmė jo domėjimąsi folkloru. Apie rašytojo erudiciją daug pasako įžanginis jo lietuviškų pasakų ir legendų antologijos tekstas. Čia atsiskleidžia savotiškai dvilypis O. Milašiaus požiūris į pasakojamąją liaudies tradiciją. Ją O. Milašius traktuoja, viena vertus, kaip informaciją, kurios integralumą ir dokumentinę vertę būtina paslėpti meninio apdirbimo procese, kita vertus, kaip potencialią literatūrinio pasakojimo, galinčio tenkinti išsimokslinusį skaitytoją, medžiagą. Tokio požiūrio sekmuo yra bandymas susieti du skirtingus dalykus – išsaugoti, kaip sako O. Milašius, ir „rašytojo sąžiningumą“, ir šaltinį, t. y. leisti sau folklorinį pasakojimą „perdirbti“ pagal kitokias nei liaudies estetikos taisykles, nuspalvinti ir papildyti „nuslėptą“ turinį, kurio nėra liaudies pasakojimo „paviršiuje“. Pasak O. Milašiaus2 , vykęs ištikimybės liaudies šaltiniui ir savotiškos interpretacijos sujungimo pavyzdys yra Šarlio Pero kūryba. Šis rašytojas, norėdamas parodyti, kad gimtasis folkloras ir prancūzų mitologija gali prilygti senovės mitologijai ir net ją pakeisti, literatūriškai apdorojo pasirinktas stebuklines pasakas, kurios anksčiau klaidžiojo liaudyje ir atitiko tuo metu Paryžiaus salonuose vyravusios mados reikalavimus („Damos kūrė literatūrines pasakas pagal vaikystėje iš auklių prieš miegą girdėtų pasakų pavyzdžius“3). O. Milašius, meninių tekstų, paimtų iš liaudies pasakotojų repertuaro, autorius, panašiai kaip ir Motušės Žąsies pasakų autorius Š. Pero, yra lyg ir naujo tipo skaitytojų, kurių literatūrinė edukacija grįsta Vakarų Europos literatūros kanonais, gynėjas. Intelektualinę kompetenciją jis apibrėžė kaip ryšį su racionalizmo filosofija, jos objektyvaus mokslo modeliu. Tačiau prancūzų kalba išleistas lietuviškų pasakų ir legendų rinkinys turėjo būti ne tik estetiškas, bet ir patikimas folkloro mokslo šaltinis. (Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai prancūzų kalba išleisti 1930 m., o Mano motušės pasakojimai – 1938 m. – Red. past.) Todėl O. Milašius tarsi ima vertinti lietuviškos kultūros tradicijas prisimindamas jos archajiškumą ir vietą archajinėje kultūroje. Rašytojas tvirtina: „Šiuolaikinis mokslas, priešinęsis XIX a. skelbtam požiūriui, dabar labiau linksta prie to, kad indoeuropietiškos rasės lopšiu laikytina ne Azija, o Baltijos jūros rajonas <…>. Tokiu atveju gali kilti klausimas, ar tik lietuviška pasaka Nykštukas, lygiai kaip ir Sniego karalienė ar Raudonkepuraitė, nėra jos Vakarų Europos ir netgi Azijos variantų pirmtakė4.“ Dėl tos priežasties neįvertinto ir Vakaruose nežinomo kultūrinio lietuvių tautos palikimo „ambasadorius“ O. Milašius rūpinasi šį palikimą kuo įvairiapusiškiau pristatyti, parodyti jo turtingumą ir diferenciaciją. Tai pirmiausia pasireiškia surinktus pasakojimus skirstant genologiškai. Čia galima rasti tekstų, kurie atitinka visas pagrindines liaudies prozos rūšis. Tai gyvulinės ir stebuklinės pasakos, etiologiniai bei su tikėjimu susiję pasakojimai (lietuvių folklore tai pasakojimai apie laumes), taip pat humoreskos ir anekdotai. Siekdamas išsaugoti dokumentinę liaudiškumo vertę, autorius lieka ištikimas semantinei reikšmei ir savotiškai pasakojimo logikai. O jeigu nuo liaudiškos tradicijos nutolstama, rašytojas mano, kad reikia (ir netgi būtina) tai paaiškinti prierašu: „Tarėme būsiant įdomu, jei, nusižengę mūsų papročiui, prie kaimo grožybių, aprašomų šioje pasakaitėje, pridursime vieną kitą puošmeną, kuri neturėtų nepatikti karaliaus dvarui ir Akademijai. Be kita ko, jos pasirodė mums labai pritinkamos veikėjams, visiems aliai vienas kilmingo luomo“ (p. 90)5. Toks prierašas prie pasakos Katinėlis, gaidelis ir lapinas, kuri paremta vienu populiariausių gyvulinių pasakų siužetų, leidžia manyti autorių pasirinkus kryptį transformuoti liaudies pasakojimų šaltinius. Čia pateiktos metatekstinės O. Milašiaus pastabos raktas – pasiskolintas iš Š. Pero teiginys: „tarėme būsiant įdomu…“ Tai asocijuojasi su skoninga ir žaisminga salonų atmosfera, su išpuoselėtais žodžių, konvencijų žaidimais, su rafinuotų meninių būdų, kaip pasiekti komišką efektą, paieškomis. Pasakymas „visi aliai vienas kilmingo luomo“ yra akivaizdi pašaipa, liudijanti ironišką autoriaus požiūrį į veikėjus ir vaizduojamo pasaulio realijas. Vis dėlto atrodo, kad ši O. Milašiaus autoironiška „meninė smulkmena“ folklorinės medžiagos supratimo pobūdžiu beveik nesiskiria nuo kitų antologijos tekstų. Atvirkščiai, ji įtaigiai rodo, kokiais metodais rašytojas remiasi meniškai perkurdamas liaudišką šaltinį. Derėtų šį kūrinį panagrinėti išsamiau.

Pasaka Katinėlis, gaidelis ir lapinas

Liaudiškasis pasakos apie gaidį, katiną ir lapę variantas prasideda tradiciniu in medias res, vartojant tipiškas žodinės tradicijos formules: „Gyveno kartą pirkelytėj katinėlis ir gaidelis. Išėjo katinėlis miškan malkų, o gaideliui liepė namus saugoti: niekur neiti, nieko neįsileisti“6. O. Milašius tokią glaustą pradžią pakeičia įvadu, kurio tikslas – veikėjus sukonkretinti, o tai liaudies kūrybai yra svetima: „Kitą kartą buvo Katinėlis ir Gaidelis. Seni ir artimi draugai, patyrimo išmokyti ne per daugiausia vertinti pasaulietišką gyvenimą, juodu sutarė pabėgti nuo žmonių ir atsižadėti tuščios garbės, kurią galėjo pelnyti savo gabumais ir kilme. Atrado girioje kampelį, gausų visų tų gėrybių, kurių gali prireikti gyvenant kaime, susirentė trobelę ir susinešė vidun vieną kitą padargą, pravartų naujoje buityje“ (p. 88).

W. Dąbrowskio iliustr.
W. Dąbrowskio iliustr.

Po tokios įžangos, kurioje tradiciniai veikėjai pateikti naujoviškai, iliustruojant visiškai neliaudišką aksiologiją, toliau nuotykiai dėstomi kaip tradiciniame liaudies pasakojime: į miško trobelę atsėlina Lapinas, pagriebia Gaidelį ir nusineša į savo urvą. Išgąsdintas Gaidelis, tuo tragišku momentu pamiršęs savo garsią karvedžio praeitį, šaukiasi į pagalbą Katinėlį. Šis griežia smuiku savo serenadą, kad išviliotų iš saugaus urvo Lapino vaikus ir juos nugalabytų. Galiausiai smuiko stryku nuduriamas ir pats Lapinas. O. Milašiaus minėtasis liaudies pasakos „nuspalvinimas“ čia pasireiškia ne naujais, patraukliais turinio elementais (juk liaudies pasakos fabulos pagrindas čia išlaikytas), o savotiška pasakojimo maniera ir individualiu, autoriniu veikėjų apibūdinimu. Šios pasakos veikėjai pasižymi savotišku „neužbaigtumu“, galima sakyti, šmėkščiojimu – tai autoriaus aliuzijų ir savotiškų nuorodų į tradicijas bei įprastas asociacijas, kurias sukelia veikiantieji asmenys, padarinys. Katinas čia – ne tik talentingas serenadų kūrėjas (toks jo vaidmuo ir liaudies, ir literatūrinėje pasakoje), bet ir „miklus medžiotojas ir (…) įgudęs mėsininkas“. Tai primena natūralią šio plėšrūno, gaudančio peles ir paukštelius, prigimtį. Gaidys liaudies pasakose ir dainose vaizduojamas kaip narsus karys, nuolat rodantis savo kovingumą. O. Milašiaus kūrinyje jam priskiriamos ir bailaus riterio pagyrūno savybės. Nevienareikšmis ir Gaidelio išvaizdos aprašymas: „…ištikimas senoms, kad ir tuščioms savo giminės tradicijoms, jis vaikščiodavo akiplėšiškai apsikarstęs visu auksu ir visais brangakmeniais, iš prosenių paveldėtais“ (p. 89). Akivaizdus gražaus, spalvingo, pasipūtusio paukščio ir tuščiagarbio titulų bei ant krūtinės nešiojamų ordinų savininko panašumas. Gaidelis ir Katinėlis (jo vardas Raminagrobis), sąmoningai įkurdinami žmonių-gyvūnų pasaulyje, apie kurį autorius pasakoja su sąmoju ir ironija, su jo rašymo stiliui būdingais meniškais palyginimais ir literatūrinėmis aliuzijomis. Viso to tikslas – liaudies pasaką paversti rafinuotu literatūriniu pasakojimu. Išgąsdinto Gaidelio šauksmą Katinėlis išgirsta tik padedamas nimfos Echonės, nudobtuosius lapiukus ponas Raminagrobis skiria „savo mielajai Euterpei“, galiausiai ponas Lapinas po lemtingo smūgio „atiduoda požemio dievams nusikaltimais ir piktadarybėmis suteptą dvasią“ (p. 90). Kūrinio pabaiga – savotiškas mūšio lauko, kuris yra ironiška distancija tarp „dramatis personae“, kontrapunktas: „Katinėlis ir Gaidelis grįžta savo pastogėn, nešini kepsniu, kuriam tie žiaurūs įvykiai nėmaž nesukliudė gražiai apskrusti“ (p. 90).

Savitumas – pasakotojo distancija

Minėtosios liaudies pasakos apie katinėlį, gaidelį ir lapę meninio apdorojimo savybės yra savotiško rašytojo „idiolekto“ sudedamosios dalys. Tai jos rūstų liaudies pasakojimą paverčia meniniu kūriniu. Šios savybės glaudžiai siejasi su pasakotojo pozicija ir jo požiūriu į vaizduojamąjį pasaulį. Skaitant O. Milašiaus Lietuviškas pasakas, susidaro įspūdis, kad pasakotojas pasakojamajam pasauliui nepriklauso ir demonstratyviai rodo savo svetimumą jam. Kitaip nei kaimo pasakininkas, kuris identifikuojasi su pasakojamais įvykiais ir stengiasi tiksliai pakartoti stereotipinę fabulą, O. Milašiaus kūrinio pasakotojas demonstruoja pažintinę, estetinę bei emocinę nepriklausomybę nuo liaudies pasakos turinio ir taip pasilieka teisę pats komentuoti bei interpretuoti tekstą, kuris tampa meninės parafrazės pagrindu.

A. Galdiko iliustr.
A. Galdiko iliustr.

Aptariamose pasakose atotrūkis nuo folklorinio pasakojimo pasireiškia įvairiais būdais: apibendrinamosiomis refleksijomis, savotiškomis pastabomis iš šono, kurios skirtos vaizduojamoms situacijoms ir susijusios su pasakotojo rezonieriaus požiūriu. „Nežinia, kas nutiko paskiau – gal viršų paėmė nepasitikėjimas, nuo amžių įgimtas paprastiems gamtos vaikams, o gal pašoko noras paišdykauti, kaip būna išpaikintiems įsimylėjėliams?“ (p. 84), – samprotaujama apie pasakos Apie raganą, ir už patį velnią suktesnę herojų. Šis herojus – savotiškas autoriaus mokslinio tyrimo, svarstymų apie žmogaus prigimtį ir jos visuomeninį sąlygiškumą objektas. Toks požiūris į veikėją riboja galimybę identifikuotis su juo ir sudaro sąlygas blaiviai refleksijai, satyriškiems apmąstymams apie žmogiškus reikalus sine ira et studio. Taip yra gerai žinomoje pasakoje apie stebuklingą stalelį, auksą purtantį avinėlį ir vėzdą mušeiką (savo pobūdžiu tai labiau stebuklinė liaudies pasaka), kurios fabula O. Milašiaus pasakoje Bernas ir paslaptingas senelis sufleruoja populiarų karaliaus iš vargšo motyvą ir liudija savo karnavalinės kultūros kilmę7. Vargšas kaimietis, tapęs stebuklingo stalelio savininku, „atsisėda vienas kaip karalius smuklės kampe“, o autorius ironiškai jį vadina „jo malonybe“ ir „jo aukštybe“ (p. 78). Iškilmingos puotos aprašymą vainikuoja efektinga hiperbolė: „O stebukle! Per nosį gauna ir Lukulai, ir Alkibiadai, ir Amfitrionai!“ (p. 80). Šios hiperbolės pavyzdys turėjo būti komiška herojinė poema, kur svarbiausias yra aukštos formos ir banalaus turinio kontrastas. Ironiško požiūrio į veikėją pavyzdžių O. Milašiaus pasakose galima rasti kur kas daugiau. Dažnai dramatiški ir net tragiški veikėjų nuotykiai rašomi lyg kabutėse ir tėra pretekstas vaizduoti tam tikrus žmonių likimus. Taip tradicinį pasakojimą apie velnią, norintį išskirti ir išvesti iš doros kelio mylimuosius, O. Milašius paverčia savotiška ir visai neoptimistine žmogaus prigimties studija (pasaka Apie raganą, ir už patį velnią suktesnę). Velnio padėjėjai raganai, kuri išmano magiją – „ir dar kokią! – tokią pat juodą kaip žmogaus širdis…“ (p. 81), pavyksta supykdyti įsimylėjėlių porą ir sukelti jų įtarumą. To rezultatas – vyras užmuša savo žmoną. Blogis triumfuoja. Tačiau O. Milašiaus pasakų pabaiga kitokia. Nelaimingos istorijos gale, kai vyras „griebė tyraširdei pačiai už gerklės, ir, šiurpiai tylint gamtai, brandinančiai savo vaisius, ji susmuko nebegyva į aukštą vešlią žolę“ (p. 85), pasirodo velnias ir jo pagalbininkė ragana. „Liapai krašiai pasitarpuota, liapai kerai išpantyta įtaikos veikmė, esu liapai liapai patenkintas, tamsta esi tikra meistrė, – tarė nelabasis, ilgomis žnyplėmis paduodamas raganai Valpurgijos kurpaites ir pirštines“ (p. 85). Tokia šokiruojanti pabaiga neįprastą, sukrečiantį pasakojimą apie dramatiškus veikėjų nuotykius perkelia į beasmenių pavyzdžių sritį. Taip prarandamas liaudies pasakai būdingas naivus pažodiškumas ir ji tampa savotiško literatūrinio žaidimo objektu.

Nauji prasmių akcentai

Intelektualinė nepriklausomybė nuo liaudies tradicijų ir naujo, išsilavinusio skaitytojo lūkesčių, taip pat skonio suvokimas lėmė individualius, netradicinius O. Milašiaus bandymus suvokiant, konkretinant ir aktualizuojant tradicinius tekstus. Tokią galimybę suteikia schemiškos, neapibrėžtos liaudies fabulos8. Vienos žinomos liaudies pasakos nesukonkretintas neigiamas veikėjas nori nužudyti vargšų kaimiečių sūnų, kad neišsipildytų pranašystė – vargšo santuoka su jo dukra. O. Milašius savo pasakoje Pamokoma istorija šį veikėją paverčia cinišku dviveidžiu šventeiva, kuris nekalto kūdikio nužudymo planą sieja su patetiškais aktais ir maldomis šv. Anuprui. Savo globėjo jis prašo „apsaugoti jo giminę ir nedelsiant vienu angelu padidinti savo dangaus kariauną“ (p. 138), taip pat, kupinas blogiausių intencijų, laiške žmonai pataria žmogų, kuris įteiks jai laišką, įkišti į kalkių deginimo krosnį, o baigia laišką pamaldžiais žodžiais: „Telaiko jus Aukščiausiasis savo šventoje ir maloningoje globoje“ (p. 139). Šie žodžiai – veidmainystės ir žiaurumo kvintesencija, bet kartu ir autoriaus sumanytas komiškas pasakymas, „juodasis humoras“.

Daikto talismano, kuris nepriklausomai nuo žmonių pastangų ir tikslų visada grįžta pas savo šeimininką, istoriją (Apie kurpių, kuris gerbė savo tėvus) O. Milašius išsirinko iš liaudies pasakų lobyno ne vien dėl įdomios fabulos (tai gana schemiška įvairių šalių folklore populiari pasaka apie keistus likimus), bet ir dėl to, kad tai potenciali psichologinių apmąstymų, kuriuos sukuria savotiškos vidinės kovos motyvas, medžiaga. Ypatingai eksponuojamas šis motyvas neigia supaprastintą liaudies pasakos pasaulio aksiologiją, kur viskas tik balta ir juoda, kur nėra pilkų atspalvių.

O. Milašius pasakoje apie Karalaitį ir neištikimą tarną siūlo naują, „aktualizuotą“ požiūrį į semantinį senos liaudies pasakos turinį. Ši istorija vaizduoja neigiamą herojų – „paskutinį niekšą ir kvailį, sugebėjusį palenkti karaliaus dvarą savo neišmanymu, padrikomis mintimis ir kitokiais netikusiais pokštais“ (p. 143), kuris klasta ir šantažu stengiasi rasti įrodymą esąs karaliaus sūnus ir į karalaitį kreipiasi tokiais žodžiais: „Pilieti, nuo pat lopšio tamsta gyveni lyg inkstas taukuose, nors turi tik tokį menkutį privalumą, jog esi savo tėvo karaliaus, o gal vien motinos karalienės vaikas, o tai, pripažinki, menkniekis palyginti su kokio nors deputato ar miesto savivaldybės tarėjo nuopelnais“ (p. 145). Atrodo, kad čia O. Milašius sąmoningai pasirinko politinę aliuziją. Minėtasis kultūrinis karaliaus iš vargšo motyvas čia įgauna aktualią prasmę, kurią aiškiai sufleruoja pasakotojo teiginys, kad mūsų herojus „išlemeno tas nuvalkiotas frazes, kurių tikriausiai išmoko kokiame nors susirinkime“ (p. 144).

K. Kasparavičiaus iliustr.
K. Kasparavičiaus iliustr.

Specifinis akcentų išdėstymas meninėje pasakojamojo folkloro transkripcijoje liudija, kad liaudies pasaulis O. Milašių domina kaip savotiškas archajiškas mokslo apie žmogaus charakterį, mentalitetą, reakcijas į egzistencines situacijas šaltinis. Vis dėlto tai, ką galima pavadinti humanistine folkloro uždanga, čia suprantama ir interpretuojama išoriškai lyginant su liaudies kultūra (apie tai kalbėjome anksčiau) bei kitokia nei liaudies pasaulėžiūra. Savitų polemiškos O. Milašiaus ir folklorinio dėstymo distancijos pavyzdžių randama kūriniuose, susijusiuose su tradicinėmis liaudies sakmėmis. Tai įdomūs pasakojimai apie laumes – moteriškos lyties dvasias, liaudies kultūroje vagiančias kūdikius ir pakeičiančias juos savais, kuriuos galima atpažinti iš išvaizdos (didelė ant peties pakreipta galva) arba iš suaugusio ar net seno žmogaus proto9. Tarp O. Milašiaus pasakojamų sakmių apie laumes (daugelyje jų pasikartoja folklorinė schema) yra viena, itin ypatinga, apie kurią autorius sako: „Pamenu, vaikystėje juokais netverdavau, jos klausydamas…“ (p. 111). Tai istorija apie laumės padėtą kūdikį, kuris pakeleivį linksmina pikantiškais pasakojimais apie tėvus ir seserį. „Ak, mielasis pone, – atsiduso vaikutis. – Pasaulyje nemaža protingų vaikų, tik, deja, tėvai jų nesupranta. Ak, tėvai, tie tėvai! Jeigu galėčiau laikytis ant kojų, papasakočiau tamstai daugiau dalykų…“ (p. 112).

Neliaudiškas pasaulio pažinimas arba netradicinis žmonių skirstymo būdas diktuoja autoriaus refleksijas ir nukrypimus, susijusius su pasakojimo tema. Kartais jie yra aliuziniai ar paremti asmenine rašytojo patirtimi, jo pasaulio suvokimu. Pasakoje Apie keliauninką, kuris nužudė savo bendrą sužinome, kad veikėjas vežėsi drauge „šunelį, kurį panašiai kaip prasisiekėliai ir menkarūšiai menininkai mylėjo labiau dėl retos veislės ir gražumo nei dėl paslaugumo ir proto, dorybių, vertinamų anaiptol ne tokioje atkarioje planetoje“ (p. 154). Į pasakojimą apie dramatiškus merginos, kurią miręs mylimasis nori pasiimti su savimi į mirusiųjų pasaulį, išgyvenimus (Lino kančia) autorius atvirkštiniu būdu įpina savotišką autotematinį motyvą. Nuo gresiančios nelaimės ją išgelbsti senutė, kuri visą naktį iki pirmųjų gaidžių pasakoja numirėliui istoriją apie lino, iš kurio nuausta jo drobulė, kančią. Paskutinis pasakojimas – apie pačią baisiausią lino kančią: kaip jis, „antrinė žaliava”, perdirbamas į popierių. „Visa, apie ką mudu čia paistėme, niekis palyginti su tuo, kas nutinka vėliau… Mat rašto žmonės – poetai, rašytojai, kurpiantys romanus ir visokias nuobodžio pasakas, – taigi visi tie nenaudos rašto žmonės griebia popierių ir keverzoja, kas tik užeina ant seilės. Ak, varge varge, kokia tai bėda, kokia aplaidžia!“ (p. 137) Sunku atsispirti įspūdžiui, kad „vampyriškus motyvus“, visą liaudišką demonologiją bei (šitame kontekste) humoristinį pasakojimo „laiko ilginimo“ motyvą (jis tradicinėse pasakose yra tarsi sunkus uždavinys, kurį būtina atlikti per tam tikrą laiko tarpą) O. Milašius pasitelkė ironiškai ir groteskinei kvintesencijai, kad tai tapo užmaskuotos rašytojo polemikos su literatūriniu pasauliu pretekstu.

Nesunku įžvelgti, kad O. Milašiui būdinga pustoniais, nebaigtais pasakymais, dvireikšmybėmis, aliuzijomis arba subtilia perifraze paremta kalbėjimo estetika. Pasakos Krikštamotė kūma Giltinė – „pažiūrėti maloni ir kukli jauna moteris“, besišypsanti „taip meilingai, kad net pernelyg išsikišo jos dantukai, beje, labai dailūs“ (p. 95) (subtili vampyriškų motyvų aliuzija) – vargšams kaimo žmonėms aiškina sudėtingus būties dalykus. Jos išvedžiojimuose gyvenimas ir mirtis praranda elementarų vienareikšmiškumą ir nustoja buvę vien biologiniais faktais: „Netrukus jūs mane prakeiksite, nes aš dovanoju jums šlovę, garbę ir turtą, tris dalykus, kurie, kurstydami besaikę meilę jų sukurtam pasauliui, daugelį gyvųjų nuvaro į kapus…“ (p. 96).

O. Milašius, mąstydamas apie liaudies kultūrą, jos palikimą bandė susieti su intelektualiniais ir meniniais elitinės europietiškos kultūros laimėjimais, ypač atėjusiais iš Šviečiamojo amžiaus. Todėl neatsitiktinai „saloniniuose“ liaudiško pasakojimo pamokymuose galima rasti Voltero ir D. Didro literatūrinės tradicijos pėdsakų. Tai savotiška rašymo elegancija, konstrukcijos skaidrumas, kontrastai ir efektinga pagrindinė kūrinio mintis. Tokios tradicijos veikiami, O. Milašiaus meniškai perdirbti gyvulinių ir stebuklinių pasakų, taip pat anekdotų ir humoreskų motyvai priartėja prie Šviečiamojo amžiaus formuluočių ir filosofinio pasakojimo, kur ironiška schemine fabula buvo išsakomos pagrindinės moralinės ir filosofinės mintys.

_____________________________

1 Miłosz O. Baśńie i legendy litewskie. Olsztyn, 1985. P. 201–202.

2 Plg. O. Milašiaus įvadą: „Vienintelis precedentas seniau buvo Š. Pero pastangos, kad jo perdarytos senosios prancūziškos pasakos sudomintų išsilavinusius žmones, o sykiu neprarastų ir anoniminiams liaudies rašytojams, kurie, mažiau ar daugiau pakeitę, sugebėdavo išlaikyti senosios istorijos tradicijas, būdingų savybių“. Ten pat. P. 5–6.

3 Nikliborc A. Od baśni do prawdy. Szkice z dziejów literatury zachodniej dla dzieci i mzodziezy. Warszawa, 1981. P. 6–7.

4 Miłosz O. Baśńie i legendy… P. 6–7.

5 Straipsnio autorės lenkiško O. Milašiaus pasakų vertimo citatos pakeistos lietuviškomis iš knygos Milašius O. Lietuviškos pasakos. V., 1989. Toliau cituojant nurodomi tik šio leidinio puslapiai.

6 Močiutės pasakos. Lietuvių liaudies pasakos. V., 1985. P. 13.

7 Karnavalinės kultūros sąvoka paimta iš M. Bachtino darbo apie F. Rablė kūrybą.

8 Žr.: Ługowska J. Ludowa bajka magiczna jako tworzywo literatury // Folklor i literatura. Problemy adaptacji i transformacji tworzwa ludowego. Wrocław, 1981.

9 Žr.: Brucner A. Starożytna Litwa. Ludy i bogi. Skice historyczne i mitologiczne. Olsztyn, 1984. P. 57.

Iš lenkų kalbos vertė Julija Kostiukaitė

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)

Įžanginis

SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Straipsniai

MOTERIS IR ŠEIMA LIETUVIŲ LIAUDIES STEBUKLINĖSE PASAKOSE
AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)

Mano vaikystės skaitymai

SLAPTAŽODIS: LIŪDESYS, ARBA AUKSINĖS VAIKYSTĖS DULKĖS

Paskaitykim, mama

Valdemaras Kukulas
Robertas Luisas Stivensonas

Roberto Luiso Stivensono 150-osioms gimimo metinėms

LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Supažindiname

NJUBERIO MEDALIS

Atidžiu žvilgsniu

EILĖRAŠČIAI IŠ VIENATVĖS IR TYRO LIŪDESIO
NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
UŽMIRŠTOJI PASAKININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS
AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?
KAS LIEKA IŠ KLASIKOS

Laiškai

Laiškai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai