SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Šio žurnalo vyr. redaktorius uždavė keblų klausimą – ką daryti, kai šiandienos sunkmečiu bibliotekose taip stinga knygų, ypač naujienų? Išties bibliotekos dabar išgyvena sunkius laikus. Mėnesių mėnesius jos negauna lėšų nei knygoms, nei periodikai įsigyti. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Astrauskienė karčiai pasakė: „Skurdas, taip dar nėra buvę…“ Kaip rašoma žurnale „Tarp knygų“, visuomenėje ir spaudoje vis dažniau kalbama apie bibliotekų tuštėjimo metą…

Tokia padėtis itin skaudi skaitytojams vaikams, kurių dažnas knygų paskaityti tegali gauti mokyklos arba viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje. Dėl knygų brangumo susidaryti asmeninę biblioteką daugeliui vaikų tampa neįgyvendinama svajone.

Vaikų knygų išleidžiama daug ir gražių, kartais net negali jų atsižiūrėti, smagu į rankas paimti. Bet kas iš to, jeigu biblioteka jų neturi? Kaip tada? Kas turėtų jausti atsakomybę? Juk, anot Prano Mašioto, nepripratinę vaiko skaityti iš mažatvės, paskui neturėsime ir suaugusio skaitytojo. Regis, tai visiems žinomas ir suprantamas dalykas, ne taip retai ir pakartojamas. Vis dėlto viena – žinoti, o visai kita – ką nors daryti.

Bibliotekininkų, mokytojų, tėvų akys pirmiausia, ir visai pagrįstai, krypsta į valdžios įstaigas. Kieno kito, jeigu ne Kultūros ministerijos būtinoji priedermė pasirūpinti, kad vaikų bibliotekose nestigtų knygų. Kieno kito tai pareiga, jeigu ne savivaldybių. Lengviausia, žinoma, numoti ranka – nėra pinigų – ir, kaip mėgstame, sakyti, jog yra taip, kaip yra, kitaip nebus. Tik kur tie pinigai dingsta?..

Kol valstybė ir jos institucijos savo bibliotekomis pasirūpinti nepajėgios, turbūt reikia prašytis visuomenės, atskirų žmonių, kokių nors firmų, bendrovių ar organizacijų pagalbos. Sunku siūlyti būdus ar receptus, ką daryti, kad vaikų bibliotekose pagausėtų knygų, ypač naujienų, kurių vaikai ypač trokšta. Patys bibliotekininkai geriausiai žino, kaip tai daroma, – juk ne pirmąsyk susiduria su panašiais sunkumais.

Galima šįkart tik kiek pasamprotauti, kas padėtų nors šiek tiek apmalšinti vaikų knygos alkį. Laikinai, iš skurdo, iš bėdos, palopyti… Gal pirmiausia derėtų apeliuoti į šeimas, tėvus, ypač į mamas. Juk neretai dovanojami vaikų išaugti drabužėliai. Ar netiktų šeimos vaikų jau „išaugtas“ knygas perleisti bibliotekai? Juk kartais į makulatūrą dėl įvairių priežasčių atiduodamos ir vaikams skaityti tinkamos knygos. Sakysim, mūsų klasikų (J. Biliūno, Šatrijos Raganos, V. Krėvės ir kt.) anksčiau atskirai išleisti rinkiniai. Esu pati šitai mačiusi ir gelbėjusi tas vaikiškas knygas nuo pražūties.

Gražu būtų, jei kiekvienas mokyklą baigiantis, ypač abiturientas, vieną knygą padovanotų mažajam pirmokėliui, o kitą – mokyklos bibliotekai. Autoriai, vertėjai, leidėjai turbūt irgi nepamiršta savo gimtinės ar vaikystės bibliotekos. Šiuo tarpu tiktų dar dažniau ją prisiminti.

Gal, sakau, pačios bibliotekos ar kokios organizacijos imtųsi iniciatyvos ir paskelbtų akciją vaikų knygoms rinkti? Turime įvairiausių nevyriausybinių vaikų gynimo, saugojimo ir globos organizacijų, draugijų bei įstaigų, kurios, manytume, galėtų (o gal ir turėtų) pasidomėti bei pasirūpinti ir vaiko teise į knygą.

Genovaitė Raguotienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)