UŽMIRŠTOJI PASAKININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS

 

Iš tiesų net Prancūzijoje mažai kas žino, kad Žorž Sand, arba Aurore Dupin (1804–1976), rašė pasakas. Daugelis jos biografų pasitenkina dviem trim sausomis maždaug tokio turinio eilutėmis: „Tapusi senele, Žorž Sand anūkėms Aurorai ir Gabrielei rašė pasakas“. Beje, toks teiginys nėra visai teisingas. Pirma, pasakas Ž. Sand rašė dar ir prieš tapdama senele. Bene pirmąją jų – Sniegynų karalius, – skirtą dukrai Solanž, ji parašė 1837 m. Deja, į abu pasakų rinkinius (išleisti 1873 ir 1876 m. bendru Senelės pasakų pavadinimu) ji įtraukta nebuvo ir todėl liko neišspausdinta. Antra, Ž. Sand pasakas rašė ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kaip tai buvo įprasta romantizmo epochoje. Tačiau šiuos gana sudėtingus filosofinius kūrinius (pvz. Taurė) H. K. Anderseno pavyzdžiu tiksliau būtų vadinti istorijomis. Kad ir kaip ten būtų, reikia sutikti, jog pluoštelis pasakų, kurias mums paliko Ž. Sand, palyginti su visu literatūriniu jos palikimu, išties tėra lašas jūroje.

Norint geriau suprasti rašytojos pasakas, reikia prisiminti jos vaikystę. Iki ketverių metų mergaitė gyveno su motina. Ši romantiškos prigimties ir aistringo temperamento moteris, nors ir be jokio meninio išsilavinimo, gebėjo labai gyvai pajusti ją supančio pasaulio grožį. Ji išmokė mažąją Aurorą stebėti, kas vyksta aplinkui, atkreipdama dukrelės dėmesį į karpytą debesies kraštą ar neįprastą upelio vandens spalvą. Motina suprato, kad vaiko pasaulyje nepaprastai svarbi vaizduotė, tad ir stengėsi ją pažadinti mergaitės sieloje. Netikėtai mirus tėvui, Auroros gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mergaitę auklėti buvo patikėta senelei, kuri buvo ne tik kilminga, bet ir labai išsilavinusi. Ši moteris savo ir anūkės gyvenimą tvarkė pagal Šviečiamojo amžiaus idėjas. Būdama racionalistė, ji nepalankiai žiūrėjo į mergaitės fantazijas, bet slopinti jų nesistengė. Paveikta Ž. Ž. Ruso veikalo „Emilis, arba Apie auklėjimą“, davė Aurorai visišką laisvę, ir ši galėjo iki valios siausti po laukus su savo draugais, paprastais kaimiečiais. Viena iš mėgstamų jos vaikystės pramogų buvo klausytis įvairių istorijų, kurias vaikai pasakodavo vieni kitiems: apie milžinus, vilkolakius ar nykštukus. (Daug vėliau, sulaukusi brandaus amžiaus ir išgarsėjusi kaip rašytoja Žorž Sand, šias ir kitas provincijoje paplitusias liaudies pasakas Aurora surinko, užrašė ir išleido dviem rinkiniais.) Taigi drąsiai galima tvirtinti, kad Ž. Sand pasakoms būdingi bruožai (gamtos idealizavimas, proto ir darbo išaukštinimas), taip pat nykštukai ir fėjos į jos kūrybą atėjo iš vaikystės pasaulio. Romantizmas ir racionalizmas, kuriuos jai diegė motina ir senelė, čia susipynė į vientisą audinį.

Daugiausia pasakų (trylika) Ž. Sand parašė per paskutinius ketverius gyvenimo metus. (Lietuviškai išleistoje knygoje yra devynios iš jų.) Pasakos iš tiesų rašytos anūkėms, bet, kitaip nei daug kas mano, buvo skirtos ne vien palinksminti, o kartu ir mokyti. Tuo metu vyresnioji Ž. Sand anūkė šešiametė Aurora kaip tik išmoko skaityti, ir rūpestingoji senelė pasistengė, kad pirmieji jos skaitiniai būtų ir įdomūs, ir naudingi. Pasakos ne tik teikia mokslo žinių – apie uolienų prigimtį, įvairias gyvūnų ir augalų rūšis, bet ir moko gailestingumo, darbštumo. Ž. Sand stengėsi paveikti vaiką teigiamu pavyzdžiu. Tad jos pasakų vaikai yra geros širdies, smalsūs ir labai myli gamtą. Ž. Sand, visada jautusi pedagogės gyslelę, nuolat turėjo mokinių. Skaityti ir rašyti ji mokė ne tik savo vaikus, dukterėčią ar anūkes, bet ir aplinkinių kaimų jaunimą, tarnus. Bendraudama su įvairaus amžiaus mokiniais, ji sukaupė didžiulę patirtį, kurią išdėstė trijų dalių straipsnyje „Mokytojo mintys“. Svarbiausia Ž. Sand mintis – prieš pradedant vaiką mokyti skaityti, pirmiausia reikia jį išugdyti kaip žmogų. Pasak jos, vaiko sielą, širdį ir valią reikia pajungti vienam tikslui – išmokyti jį mylėti darbą, mylėti mokslą ir tiesiog mylėti bendriausia žodžio prasme. Šią nuostatą ir jaučiame jos pasakose. Stengdamasi paveikti vaiko sielą jausmais, Ž. Sand pasirodė esanti ne tik gera psichologė, bet ir tipiška romantizmo atstovė. Juk būtent romantizmo epochoje į vaiką imta žiūrėti kaip į asmenybę, stengtasi suvokti jo mintis, svajones ir baimes. Rašytojos pasakojimams būdingi ir kiti romantinių pasakų bruožai: daug dėmesio skiriama vaiko vaizduotei (Apie ką kalba gėlės), kurią dažnai savo keistumu paskatina ar sužadina suaugęs žmogus (Šuo, Didžiaakė fėja), kartais piešiamas paslaptingas pasaulis, vartai į kurį – sapnas (Dulkių fėja). Palyginti su kitais romantizmo epochos autoriais (H. K. Andersenu, E. T. Hofmanu, V. Haufu), Ž. Sand pasakoms trūksta poezijos. Atrodo, kad, rašydama apie botaniką ir geologiją (dalykus, kuriuos mėgo ir puikiai išmanė), rašytoja užmiršo tąjį, kuriam visa šita buvo skirta. Daugelį jos pasakų šešiamečiam vaikui būtų sunku ne tik pamėgti, bet ir suprasti. Kartais autorei galima prikišti originalumo stoką. Iš tiesų Kalbančio ąžuolo pagrindinis herojus Emis labai panašus į Oliverį Tvistą, žaidžiantį Robinzoną Kruzą. Šuo Fadė iš Šuns ir Šventosios Gėlelės kalba beveik kaip asilas iš grafienės de Segiur romano Asilo memuarai, o pasakoje Apie ką kalba gėlės sunku nepastebėti H. K. Anderseno įtakos. Beje, Ž. Sand neslėpdama žavėjosi didžiaisiais pasakininkais H. K. Andersenu ir E. T. Hofmanu. Pastarojo Spragtukas ir Pelių karalius padarė jai tokį didelį įspūdį, kad tos pasakos motyvais ji parašė nedidukę pjesę Kalėdų naktis, kurią su draugais suvaidino savo dvaro teatre. Joje išliko ir kai kurie E. T. Hofmano pasakos elementai, pavyzdžiui, atgyjantys žaislai.

Viena Ž. Sand pasakų – Milžino vargonai – išsiskiria iš kitų. Tai menininko gimimo istorija. Savo tema ji veikiau primena romantinę novelę, o ne pasaką vaikams. Keletas pažintinių elementų taip natūraliai įsiterpia į tekstą, kad jie visai nestabdo pasakojimo ritmo (deja, rašytoja mėgo žodingus, dėl to kartais nuobodžius pasakojimus). Šiek tiek ironijos (kitose pasakose to nėra) leidžia manyti, kad šią pasaką rašytoja skyrė ne vien vaikams. Tačiau tapybiški peizažai, su meile pavaizduotas vaiko pasaulis su jo baimėmis ir fantazijomis sukuria labai patrauklią atmosferą, kuri turėtų patikti ir mažiems vaikams.

Ir vis dėlto svarbiausias Ž. Sand pasakų tikslas buvo vaiką mokyti. Mokyti gerumo, darbštumo, žinių troškimo ir artimo meilės – vertybių, kurios, bėgant amžiams, nekinta ir kurias supranta viso pasaulio vaikai.

_____________________________

* Sand, George. Senelės pasakos/ iš pranc. k. vertė Renata Zajančkauskaitė. – Kaunas: Markas, 1999. – 160 p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)

 

Įžanginis

SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Straipsniai

MOTERIS IR ŠEIMA LIETUVIŲ LIAUDIES STEBUKLINĖSE PASAKOSE
AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)
LIAUDIŠKOS KILMĖS OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS

Mano vaikystės skaitymai

SLAPTAŽODIS: LIŪDESYS, ARBA AUKSINĖS VAIKYSTĖS DULKĖS

Paskaitykim, mama

Valdemaras Kukulas
Robertas Luisas Stivensonas

Roberto Luiso Stivensono 150-osioms gimimo metinėms

LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Supažindiname

NJUBERIO MEDALIS

Atidžiu žvilgsniu

EILĖRAŠČIAI IŠ VIENATVĖS IR TYRO LIŪDESIO
NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?
KAS LIEKA IŠ KLASIKOS

Laiškai

Laiškai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai