Robertas Luisas Stivensonas

MANO ŠEŠĖLIS

Šešėlį mažą aš turiu, jis visada greta,

Tiktai suprasti negaliu, kokia iš jo nauda.

Jis panašus toks į mane nuo kojų lig galvos,

Kai lovon ropščiasi jisai, ir aš jam iš paskos.

Labiausiai juokina mane jo noras greit užaugti –

Juk paprastai tikriems vaikams ilgai dar reikia laukti.

Jis ima kartais ir staiga ištįsta kaip guminis,

O kartais tampa nykštuku, kad tik po kojom pinas.

Kaip reikia žaisti su vaikais, jis nieko nenutuokia,

Nes tik, kaip beždžioniukas koks, mane pamėgdžiot moka.

Man rodosi, kad jis bailys – mane visur sekioja

Ir lyg nuo auklės niekada per žingsnį neatstoja.

Bet vieną rytą prabudau anksčiau nei saulė kelias,

Bridau per sodą, spindintį skaidriais rasos lašeliais.

Dairiaus šešėlio, bet jisai manęs nebesekiojo –

Jis patingėjo atsikelt ir lovoj dar miegojo.

MIEGAS VASARĄ

Žiemos rytais keliuos anksti,

Kai už langų naktis tamsi,

O vasarą – kita tvarka:

Turiu eit gulti su šviesa.

Turiu eit gulti tuo metu,

Kai straksi paukščiai ant šakų,

O gatvėje jau per miegus

Girdžiu suaugusių žingsnius.

Ar jums, vaikai, neapmaudu,

Kada lauke dar taip šviesu

Ir dar taip noris pabėgiot,

Kad reikia eit anksti miegot?

__________________________________

Iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis

Versta iš: Robert Louis Stevenson. A Child’s Garden of Verses / Charles Scribner’s Sons, 1910. Panaudotos iliustracijos iš šio leidinio, dailininkas nenurodytas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)