MOTERIS IR ŠEIMA LIETUVIŲ LIAUDIES STEBUKLINĖSE PASAKOSE

 

Knygos „Močiutės pasakos“ iliustr. Dail. T. Balčiūnaitė
Knygos „Močiutės pasakos“ iliustr. Dail. T. Balčiūnaitė

Nūdien neabejojama, kad lyčių vaidmenų išmokstama. Stebuklinė pasaka – bene pats vaikų mėgstamiausias tautosakos žanras. Suvokdamas save kaip vyriškosios ar moteriškosios lyties atstovą, augdamas vaikas mokosi tai lyčiai prideramo elgesio, ir pasakos tam tikru mastu prisideda prie lyties vaidmens įsisavinimo – pasakų veikėjai yra savotiški vyriškumo ir moteriškumo modeliai. Tačiau ar pasakose teigiamos vyro ir moters elgesio normos atitinka dabartinį požiūrį į lytį? Regis, keletą tūkstantmečių kurta patriarchalinė visuomenė turėjo palikti žymę pasakų moters ir vyro paveikslams. Ar kartais pasakos nepropaguoja moteriškosios lyties subordinacijos vyriškajai? Ar nediegia berniukams, vyriškajai lyčiai, pranašumo prieš moteriškąją jausmo? Ar neskatina formuotis mergaičių nepilnavertiškumo komplekso? Į šiuos ir panašius klausimus bandysime atsakyti aptardami moters traktuotę stebuklinėse lietuvių liaudies pasakose.

Daugelyje tautosakos žanrų žmogus pirmiausia vaizduojamas kaip atliekantis šeimoje tam tikrą vaidmenį. Čia apsistosime prie tokių moters vaidmenų kaip duktė, podukra, žmona, sesuo, motina. straipsnio tikslas – išryškinti šių vaidmenų skirtumus ir parodyti, kaip vaidmuo lemia moters vertinimą. Moters vaidmenų genezės klausimų nekelsime, o apsiribosime tipologine analize.

Lietuvių kilmės amerikiečių kultūrologas V. Kavolis, nagrinėdamas vyrų ir moterų vaidmenis archajinėje lietuvių kultūroje, teigia, kad vyrų ir moterų traktuotę pasakose lemia skirtinga jų psichogenezė: „<…> vyrai iš prigimties stiprūs, o moterys charakterio stiprybę, kurios neturi iš prigimties, įgyja pasiaukodamos šeimai“1. Tokią mintį V. Kavolis iškėlė remdamasis pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Pažiūrėkime, ar pasitvirtina ji kitose pasakose.

Silpniausia moteris, regis, turėtų būti jauna netekėjusi mergina, pagal mūsų pasirinktą moterų skirstymą – duktė. Charakterizuojant dukrą, svarbiausias pasakose dukters ir tėvo santykių modelis. Daugumoje pasakų susiduriame su patriarchaliniu jųdviejų ryšiu, kuriam būdingas besąlygiškas dukros paklusimas tėvo valdžiai (AT 425A. Vyras – baidyklė / gyvūnas; AT 425C. Žmogumi virtęs gyvūnas; AT 441. Ežiukas; AT 361. Sutartis nesiprausti.*). Pagrindinė situacija – dukters tekinimas už žmonių bendruomenei nepriimtino jaunikio (ežio, vilko, trejus metus nesipraususio, nesiskutusio, nesikirpusio vyro ir pan.). Dukra dažniausiai traktuojama ne kaip asmuo, o kaip daiktas: ji yra tėvo nuosavybė, žodine sutartimi atiduodama jaunikiui. Dukters reakcija pasakai šiuo atveju nerūpi. Retsykiais dukrai leidžiama pasireikšti kaip žmogui – atsiklausiama jos nuomonės. Tuomet iškeliama toji duktė, paprastai viena iš trijų, kuri nuolankiai aukojasi, savo apsisprendimą tekėti motyvuodama būtinybe išsaugoti tėvo, davusio jaunikiui pažadą, garbę. Taigi idealizuojamas dukros nuolankumas ir sąmoningas aukojimasis dėl vyriškųjų interesų.

Tačiau esti pasakų, kuriose dukters ir tėvo santykiai konfliktiški, o konfliktų priežastis – dukros savarankiškumas renkantis vedybų partnerį (AT 313 A, B, C. Mergaitė padeda pabėgti; 510 B. Tėvas nori vesti dukrą). Būdingiausia pasipriešinimo tėvui forma – pabėgimas iš namų. Siekdama išvengti kraujomaišiškos santuokos, pabėga duktė, kurią norėjęs vesti tėvas, taip pat pasielgia duktė, kurią tėvas pažadėjęs velniui, – pasaka šias dukteris pateisina, nes joms primetamos netoleruotinos santuokos formos. Pasaka pritaria ir mergelės-paukštės (gulbės, anties) pabėgimui, nes tik šitaip ji gali išsaugoti savo ir savo vyro gyvybę, į kurią kėsinosi jos tėvas, dažnai įvardijamas velniu. Dukra šiais atvejais ne tik gina save kaip asmenį, bet ir rodo ištikimybę tradicinėms visuomenės nuostatoms – vienu atveju išvengia neleistinos santuokos, kitu, tapusi žmona, pirmenybę teikia vyrui, o ne tėvui.

Susiduriame ir su tokia dukra, kuri atsiriboja nuo bet kokių visuomenės nuostatų ir rūpinasi vien asmeniniais interesais. Už laisvę pačiai tvarkytis gyvenimą ji kovoja kiek ekscentriškai, tačiau sėkmingai: imasi iniciatyvos suartėti su sodininku, tarnaujančiu jos tėvo dvare, o nepatenkintam tėvui pareiškia nusižudysianti, jeigu neleisiąs už to sodininko tekėti (AT 314. Arkliu paverstas jaunuolis).

Iliustracija iš knygos „Sigutė“.  Dail. I. Žemaitytė-Geniušienė
Iliustracija iš knygos „Sigutė“. Dail. I. Žemaitytė-Geniušienė

Visiška tokios dukros priešingybė – pasakų podukra. Pasakose, kuriose podukros ir pamotės santykių modelis yra pagrindinis, podukra paprastai nieko savo iniciatyva neveikia, o tik vykdo kitų nurodymus. Regime užguitą, nepilnavertiškumo komplekso kamuojamą moterį: pamotės akivaizdoje ji nedrįsta nė žodžio ištarti, į visus pavedimus reaguoja klusnumu ir ašaromis: duoda pamotė pakulų kuodelį ir įsako jas per dieną suverpti, išausti ir pasisiūti marškinius, podukra apsikabina karvutės kaklą ir rauda; liepia pamotė surinkti iš pelenų aguonas, podukra klūpo prie jų ir lieja ašaras; kas kiek, bėga prie motinos kapo ir ten sriūbauja (AT 452 C*. Antimi pavirtusi sesuo; AT 511. Vienakė. dviakė, triakė; AT 510 A. Pelenė). Podukra – visiška bejėgė ir susitaikiusi su pažemintosios likimu. Tačiau podukrą, kaip ir kitus socialiniu požiūriu nuskriaustus personažus, pasaka idealizuoja: mergaitė sulaukia maginės paramos ir pasakos pabaigoje labiausiai apdovanojama. Vis dėlto kirba mintis, ar toks silpnosios podukros iškėlimas nė kiek nesusijęs su tuo, kad jos paveiksle įkūnyti nuolankumo ir pasyvumo bruožai, kurie patriarchalinėje visuomenėje laikyti moters dorybėmis.

Vis dėlto ne visose pasakose podukra bejėgė – tokia ji tik šeimos erdvėje. Patekusi į kitą aplinką ir susidūrusi su kitais veikėjais (miške su meška, jaujoje su velniu, požeminiame pasaulyje su seneliu), podukra pasirodo kaip nuovoki ir gebanti išlikti net esant gyvybei pavojingoms aplinkybėms, tarkim, pergudrauja velnią, kad išvengtų mirtimi gresiančio šokio su juo (AT 480. Gera ir bloga mergaitė; AT 480 B*. Mergina pirtyje). Panašiai pasakose traktuojamas ir kitas socialiniu požiūriu nuskriaustas veikėjas – kvaileliu laikomas jauniausiasis brolis. Galime daryti išvadą, kad atstumtieji šeimos nariai kaip savarankiški, pagarbos verti individai atsiskleidžia tik ištrūkę iš šeimos erdvės.

Pagrindinis reikalavimas stebuklinės pasakos žmonai – būti ištikimai. Ištikimybė suvokiama ne siaura seksualine prasme. Ji pakylėjama į egzistencinę plotmę ir tampa aukščiausiu žmogaus vertės matu. Būtent ne žmonos, o žmogaus, nes įrodant ištikimybę į analogiškas situacijas pakliūva abu sutuoktiniai: vienose pasakose – vyras, kitose – žmona. Taigi ištikimybės demonstravimo požiūriu tarp vyro ir moters skirtybių nesama – abu jie lygūs, o tai pasakose retenybė. Ištikimybė čia demonstruojama veiksmais – pastangomis susigrąžinti sutuoktinį, kurį, padariusį lemtingą klaidą, kažkur pradangina maginės galios. Lietuvių pasakose įrodinėti ištikimybę dažniausiai tenka žmonai. Vienur ji turi išpirkti savo pačios padarytas klaidas (sudegino toteminį vyro kailį, į draudžiamą vietą atsinešė žiburį, negrįžo sutartu laiku ir pan. – AT 425 A. Vyras – baidyklė / gyvūnas; AT 441. Ežiukas), kitur – vyro artimųjų klaidas (vyro motina prakeikia sūnų, kad šis prapultų savo vestuvių dieną – AT 445*. Žmogus išvaduoja prakeiktą vyrą). Išbandymai, tenkantys dingusio sutuoktinio ieškantiems vyrui ar žmonai, daugelyje pasakų niekuo nesiskiria. Jiems įvykdyti reikia nepaprastų ne tik dvasinių, bet ir fizinių jėgų: sunešioti geležines kurpes, sudildyti geležinę lazdą, pereiti ugnies upę, užkopti į stiklo kalną.

Palyginę šį žmonos vaidmenį su vyraujančiais dukters ar podukros vaidmenimis, matome, kad jis visiškai kitoks. Dalis žmonos bruožų – atsakomybė už kitą asmenį, veiklumas, savarankiškumas, atkaklumas, ištvermė – patriarchalinėje visuomenėje laikyti vyro bruožais. Taigi ištikimąją žmoną galime traktuoti kaip androginišką, t. y. ir moteriai, ir vyrui būdingų bruožų turintį, asmenį.

Knygos „Užburta karalystė“ iliustr. Dail. V. Palaima
Knygos „Užburta karalystė“ iliustr. Dail. V. Palaima

Susiduriame pasakose ir su vyrą išduodančia žmona (AT 318. Neištikima žmona). Paprastai tokia būna karalaitė, kurią tėvas išleidžia už josios vaduotojo. Užuot buvusi dėkinga, tokia moteris imasi klastos, kad atsikratytų savo vyro ir galėtų ištekėti už kito. Už tai pasaka neištikimąją žmoną kuo griežčiausiai pasmerkia – ji baudžiama iškeliant sunkiai įvykdomas atgailos sąlygas (suvalgyti statinę anglių ir priverkti statinę ašarų) ar tiesiog nužudant.

Lygiai taip pat vertinama ir sesuo, drauge su savo sužadėtiniu bandžiusi nužudyti brolį (AT 315. Nedora sesuo). Vis dėlto pasakos, kuriose vaizduojamos artimuosius išdavusios žmona ar sesuo, sudaro ne tokią jau didelę pasakų dalį.

Ne vienas lietuvių tautosakos tyrėjas yra pastebėjęs, kad archajiškojoje lietuvių kultūroje itin ryškus globa ir meile grįstas brolio ir sesers ryšys2. Stebuklinėse pasakose šis santykių modelis taip pat išskirtinas. Tik reikia pažymėti, kad lietuvių liaudies dainose brolis vaizduojamas sesers globėju, o pasakose – priešingai – sesuo prisiima atsakomybę už brolio ar brolių likimą. Toks sesers globėjiškumas pasakose, kuriose brolis už seserį jaunesnis, atrodo natūralus. Čia sesuo rūpinasi broliu lyg motina (sergsti, kad jis negertų iš gyvulio pėdos, eina jo, raganos pavogto, vaduoti – AT 450. Broliukas ir sesutė; 480 A. Trys seserys gelbsti broliuką). Šioji sesuo gali turėti ir magiškų galių. Tarkim, ji surenka nužudyto broliuko, kurio mėsą suvalgė pamotė ragana, kaulelius ir padeda į paukščio lizdą, iš tų kaulų išperimas paukštis, kurį sesuo meta per petį, ir tuomet stojasi gyvas jos brolis (AT 720. Paukštis – nužudytas berniukas).

Ne mažiau atsakomybės jaučia ir jaunesnė už brolius sesuo. Būdingiausi siužetai, kuriuose ji vaizduojama, panašūs: sesuo, jauna trapi mergina (kartais ji traktuojama ir kaip mergaitė), palieka namus pasiryžusi surasti dingusius brolius – išeina ieškoti juodvarniais arba vilkais paverstų ar seniai kažkur išvykusių brolių (AT 451. Brolių ieškanti sesuo; 451 A. Sesuo, ieškanti devynių brolių). Iš namų ji iškeliauja savo valia, niekieno neskatinama, netgi priešingai – namiškiai kartais bando ją sulaikyti. Veiklos stimulas pirmiausia yra brolių ilgesio jausmas, ir šitokia jausminė veiklos motyvacija išskiria seserį iš kitų moterų. Maginėmis žiniomis šioji sesuo nedisponuoja, taigi nieko stebuklingo siekdama atnaujinti savo ryšį su broliais ji neatlieka. Tačiau stebuklui prilygsta seseriškos meilės nulemtas jos aukojimasis. Geriausias pavyzdys – pasaka apie dvylikos brolių juodvarnių seserį: kad broliai vėl taptų žmonėmis, ji devynerius metus tyli, mezga iš dilgėlių marškinius, kenčia apšmeižta suvalgiusi savo kūdikį, neprieštarauja vedama sudeginti ant laužo. Šis aukojimasis – tai dvasinis, o ne fizinis heroizmas; pastarasis būdingas pasakų herojams vyrams – slibino nugalėtojams.

Siužetuose, kur sesers ir brolio santykiai konfliktiški (brolis verčia seserį tapti jo žmona – AT 313 E*. Sesuo bėga nuo brolio, norinčio ją vesti), išeitį iš padėties randa irgi sesuo – ji pabėga ir grįžta namo su broliui tinkama nuotaka. Keistoka – sesuo suranda broliui žmoną! Apskritai pasakos apie tauriąją, visa savo esybe broliams atsidavusią ir altruistiškai jiems besiaukojančią seserį šiek tiek trikdo: esame pripratę manyti, kad tradicinėje kultūroje vyrai įkūnija aktyvųjį, o moterys – pasyvųjį pradą. Vis dėlto pasakos apie seserį byloja ką kita. Be abejo, čia piešiamas pasaulis nėra tiesioginis realiojo pasaulio atvaizdas. Pasakose modeliuojama ideali tikrovė. Bet ar tai reiškia, kad jomis perteikiamas tokios moters, kokia vaizduojama sesuo, ilgesys? O gal pasakose prisimenami laikai, kai moteris dar nebuvo laikoma silpnąja lytimi? Tik ar kada tokie laikai buvo?

Siužetų, kuriuose ryškus sesers rūpinimasis broliu ar broliais, gausa leidžia tvirtinti, jog ji yra labiausiai artimiesiems atsidavusi pasakų moteris. Kitas moteris ji pranoksta ir savo aktyvumu bei iniciatyvumu.

Pasakos, kuriose vaizduojami seserų tarpusavio santykiai, dvejopos. Vienas, retesnis, santykių modelis grįstas tvirtu giminystės ryšiu: jauniausioji sesuo išvaduoja nelaisvėn patekusias vyresniąsias (AT 311. Trys seserys nelaisvėje). Tačiau daugiau siužetų, kur seserų santykiai priešiški, o priešiškumą gimdo vyresniųjų seserų pavydas jaunėlei būsimo ar jau turimo vyro (AT 707. Trys nepaprasti kūdikiai; AT 780. Dainuojantys kaulai).

Itin atsidavusi šeimai, regis, turėtų būti motina. Tačiau, kad ir kaip atrodytų keista, ji yra pats pavojingiausias šeimos narys. Per motiną kaip per tarpininkę veikia pragaištingos maginės jėgos: lemtingu momentu pildosi jos pasakyti žodžiai – taip motina prakeikia savo vaikus (AT 445*. Žmona išvaduoja prakeiktą vyrą; AT 425 M. Žalčio žmona). Vienose pasakose ji prakeikia sąmoningai, kitose šitaip atsitinka netyčia: apimta apmaudo ar ūmaus pykčio, ji meta neapgalvotus žodžius, ir jie tampa kūnu. Pavyzdžiui, mažametis sūnus ne laiku pasipainioja motinai po kojų, ir ši sukeikia, kad jis prasmegtų per savo vestuves. Jausdama kaltę, motina kartais bando prakeiktąjį vaduoti, tačiau retai kada išbandymus ištveria, o prakeiktąjį dažniau išvaduoja žmona. Požiūris į motiną kaip į paslaptingą, su magijos sritimi susijusią moterį jaučiamas ir tose pasakose, kuriose ji keistu būdu susilaukia kūdikio (vaikas atsiranda iš nupjauto moters nykščio, iš lopšyje supamo medžio gabalo ar gyvūno – AT 700. Nykštukas; AT 441. Ežiukas); kartais pagimdo zoomorfinės išvaizdos vaiką (ežiuką, kačiuką, ožkelę ir pan. – AT 708. Sūnus – kačiukas).

Pasakų moteris paprastai atlieka keletą vaidmenų: ji gali būti ir duktė, ir sesuo, ir žmona, ir motina. Dramatiškiausiai moters likimas susiklosto tada, kada ji verčiama rinktis prioritetinius iš tų vaidmenų, o kitų atsisakyti. Geriausiai tai iliustruoja pasakos apie žalčio žmoną ir gulbę karaliaus pačią (AT 425 M. Žalčio žmona; AT 400*. Gulbė mergelė). Pirmojoje broliai verčia už žalčio ištekėjusią seserį išduoti vyrą ir visam laikui likti gimtinėje. Antrojoje už karaliaus ištekėjusi mergelė-gulbė pati yra draskoma prieštaringų jausmų: ilgesio savai genčiai bei joje esančiam mylimajam ir meilės sūneliui, paliktam karaliaus rūmuose. Abiem atvejais pasaka yra už šeimą ir pirmenybę teikia žmonos vaidmeniui: nors broliai nužudo sesers vyrą žaltį, gimtinėje ji nepasilieka, o prakeiksmu paverčia save ir vaikus medžiais ar paukščiais, taip išreikšdama ištikimybę vyrui; antrojoje pasakoje karalius yra pamokomas, kaip žmoną, kuri naktimis gulbe atskrenda pas savo kūdikį, pagauti ir visam laikui atversti moterimi.

Taigi pasakų moteris toli gražu ne visada atitinka patriarchalinės visuomenės jai keliamus reikalavimus. Pasakose esama gana įvairių moterų bei jų santykių su kitais asmenimis modelių. Juokais galima pasakyti, jog kai kurie iš jų būtų patrauklūs net pačioms radikaliausioms feministėms. Pasakose nepasitvirtina patriarchalinės visuomenės nuostata, kad moterys įkūnija pasyvųjį, o vyrai – aktyvųjį pradą. Ne taip jau dažnai moterys yra priklausomos nuo vyrų. Priešingai – gausiau pasakų, kuriose jos – vienos aukodamosi, kitos prakeikdamos – esmingai keičia vyrų likimą. Vis dėlto reikia pripažinti, jog, atitinkant patriarchalines tradicijas, moters interesai daugiausia susiję su šeima.

______________________________

* AT –  The types of the folktales. A. Classification and Bibliography, Antti Aarhe‘s Verzeichnis der Märchentypen, translated and Enlarged by Smith Thompson. – FFC, N 184. Helsinki, 19617.

1 Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius, 1992. p. 28.

2 Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. Vilnius, 1970. p. 417; Kavolis V. Min. veik. p. 26.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)

 

Įžanginis

SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Straipsniai

AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)
LIAUDIŠKOS KILMĖS OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS

Mano vaikystės skaitymai

SLAPTAŽODIS: LIŪDESYS, ARBA AUKSINĖS VAIKYSTĖS DULKĖS

Paskaitykim, mama

Valdemaras Kukulas
Robertas Luisas Stivensonas

Roberto Luiso Stivensono 150-osioms gimimo metinėms

LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Supažindiname

NJUBERIO MEDALIS

Atidžiu žvilgsniu

EILĖRAŠČIAI IŠ VIENATVĖS IR TYRO LIŪDESIO
NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
UŽMIRŠTOJI PASAKININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS
AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?
KAS LIEKA IŠ KLASIKOS

Laiškai

Laiškai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai