SLAPTAŽODIS: LIŪDESYS, ARBA AUKSINĖS VAIKYSTĖS DULKĖS

 

Aš neturiu vaikų,

Bet suvaikėju

Ir nuo visų ligų

Tada išgyju:

 

Štai įskrenda

Pro orlaidę su vėju

Auksinė dulkė

Vija Pinavija.

(Kukulas V. Vija Pinavija)

 

Valdukas 1961 m.
Valdukas 1961 m.

Aš kelių žmogus. Tvirtybe savo

Raminuos, kad toliai dar toli,

Ir einu, save pats sau pardavęs, –

Atlapas ir doras valkata kely.

 

Taip rašėte pirmojoje knygoje. Kur prasideda Jūsų kelias?

Vaikystės aš beveik neturėjau. Ji baigėsi, kai mirė mama. Man tuomet buvo septyneri. Ir ryškiausias vaikystės prisiminimas labai paprastas – aš sergu, guliu ant sofos, o kai lieku visai vienas, pašoku iš lovos ir praryju saują gražių spalvotų tablečių. Ir gaunu labai daug pylos… Visa, kas susiję su vaikyste, turėtų priminti mamą, o aš ją pamenu gana miglotai. Tik žinau, kad kiekvieną vakarą ji man skaitydavo. Aš primygtinai reikalavau J. Biliūno Kliudžiau. Mama liepdavo pažadėti, kad neverksiu. Aš pažadėdavau. Ir verkdavau. O neseniai iš Algimanto Baltakio šeimos sužinojau, kad šiuolaikinių vaikų visai nesugraudina nei Kliudžiau nei Brisiaus galas… Mano vaikystė baigėsi kaip ir neprasidėjusi. Buvau priverstas tapti labai savarankiškas. O gal visad toks ir buvau, nes pamenu, kaip iš namų išvijau vagį. Įėjau į virtuvę ir pamačiau nepažįstamą didelį didelį žmogų. Palaikiau jį kaimynu, atėjusiu pasiimti bulvių, ir drąsiai paklausiau: „Jūs ko, bulvių?“ O jis: „Tu vienas?“ Išdidžiai atsakiau: „Ne, su broliu“. Beje, brolis trejais metais už mane jaunesnis. Man tuomet buvo gal šešeri, bet jaučiausi esąs suaugęs. Žmogus, matyt, nusprendė iš mano laikysenos, kad brolis – ohoho koks vyras, ir tuoj pat išsinešdino. Tik vėliau, policijos prašomas iš nuotraukų atpažinti įsibrovėlį, suvokiau, kad nubaidžiau vagį.

Rašėte, kad patinka spalvoti mažų miestelių namai. Ar tokiuose užaugote?

Taip, mano namai Kupiškyje buvo spalvoti. Man apskritai labai gražus metas, kai ankstyvos ryto saulės šviesoje namai atrodo dar ir gyvi, jie šokinėja. Žmonės taip nešokinėja. Jie vaikšto susiraukę. Taip, kaip paprastai ir vaikšto žmonės. O namai šokinėja ryto saulėje. Kartais tai galima pamatyti ir Vilniuje. Nežinau, kodėl tas mirgėjimas taip įsiminė. Vaikystėje, pamenu, žaisdavome su dulkėmis. Bandydavome jas šlapinti, lipdyti. Jos tuoj pat subyra. Apima kažkokio netvarumo, laikinumo pojūtis. Gal iš ten ir šokinėjančių namų vaizdas.

 

Kelio pulsas, to kelio, kur veda

Iš bažnyčios į kapines. Mažas

Tas miestelis, jis visas sutilptų

Ant to kelio.

 

Ar toks Jūsų vaikystės pasaulis, šalia „to kelio“?

Tik dabar, kai vedžiau, pradedu jausti, kas yra namai, ką reiškia pareiti namo. Visą gyvenimą buvau labai laukinis. Po mamos mirties tėvas gana daug gėrė, aš turėjau pats savimi pasirūpinti. Aš tik materialia, fizine prasme suprantu, žinau, kas yra namai, iš ko jie susideda – namas, sodas aplink jį su vyšniomis. Bet dvasine prasme namų, taip kaip Justino Marcinkevičiaus namai, aš nejaučiau. Tik suprantu, ką reiškia jo namai. Manau, esminis dalykas yra tas, kad nesu iš kaimo. Kaimo bendruomenė sugebėjo daug ilgiau išlaikyti vertybių hierarchiją. Dar net iki šiol palaiko. O aš gimiau miestelyje, kuris geografiškai lengvai tilptų Vilniaus dalyje nuo Antakalnio žiedo iki Saulėtekio bendrabučių. Miestelis – visai kita nei kaimas. Mano vaikystės metais visi kūrėsi atskirus gyvenimus. Statėsi namus. Tuomet prasidėjo susvetimėjimas, kuris dabar jau labai ryškus. Aš sunkiai beprisimenu vaikystės draugų, su kuriais žaidėme dulkėmis, vardus. Tai tam tikra tragedija – augti kelių kultūrų sandūroje, kai agrarinė tampa mažo miestelio kultūra. Ir dabar neriuosi iš kailio, reikia pereiti kelias socialines formacijas…

Gyvenome Kapų gatvėje, prasidedančioje bažnyčios šventoriuje ir pasibaigiančioje kapinėse. Kiekvieną rytą pro namus praeidavo viso miestelio karvės į ganyklas. Vakare grįždavo barškindamos „lenciūgais“. O dulkių! O dulkių! Ir taip pat smalsiai stebėdavau laidotuves. Žmonės eidavo labai labai lėtai, bet dulkės vis vien kilo… Ir viskas ant mūsų vyšnių. Dar ir dabar nuvažiavęs norėčiau įsikarti į vieną iš jų, dvigubu kamienu, sėdėti ten, raškyti uogas ir spjaudyti į kelio dulkes kauliukus. Negaliu to padaryti, nes esu per senas, o ir namai parduoti kitiems…

Piktokai esate rašęs, kad nejaučiate jokių sentimentų mokyklai. Kodėl?

Įpratau būti nepriklausomas. Iki šiol toks esu. O mokykla – lyg armija. Yra trys institucijos, kurių nemėgstu, kurios varžo žmogaus laisvę. Tai mokykla, armija ir Bažnyčia. Man svetimos struktūros, kur viskas nuleidžiama „iš viršaus“. Būtų kitaip, jei pats galėtum rinktis mokyklą, armiją ar bažnyčią. Ilgą laiką svajojau tapti vienuoliu, bet tuomet nebuvo vienuolynų. Jei būčiau juo tapęs, tikrai būčiau laikęsis visų reikalavimų, nes toks mano pasirinkimas. Iš mokyklos likę vien tik blogiausi prisiminimai ir keletas labai gražių mokytojų paveikslų. Tebemyliu mokytojus, kurie mane suprato. Liūdna, kad daugelio jų nebėra, keli nusižudė. Keista, bet aš, paauglys būdamas, kažkaip mačiau ar nujaučiau, kad jie kitokie žmonės, mane prie jų lyg traukė… O mokyklos ir dabar nekenčiu. Kaip institucijos.

Valdas Kukulas (kairėje) Druskininkų sanatorijoje 1969 m.
Valdas Kukulas (kairėje) Druskininkų sanatorijoje 1969 m.

Kokias vaikystės knygas prisimenate?

Mano mama buvo mokytoja, tad knygų namie netrūko, bet neprisimenu, kad labai jas būčiau skaitęs. Mieliau žiemą leisdavausi nuo kalniuko pasikišęs Lenino ar Lazdynų Pelėdos raštus. Dabar bandau susipirkti knygas, kurias pamenu buvus namie, tas, kurias sučiužinėjau. Atsimenu iš vaikystės Kosto Kubilinsko knygelę ir vieną eilėraštuką iš jos: „žu žu žu / aš vežu / geležį ir plieną…“ Didžiulį įspūdį padarė Martyno Vainilaičio Varnėnų skudučiai. Visai nepatiko lyriški eilėraščiai, o tik tie, kur daugiau dramatizmo, – „vėjas drasko lapus“ ar pan.

Geriau prisimenu knygas, kurias pirkau pats. Tėvas palikdavo pinigų konservams, o aš juos išleisdavau knygoms. Pirmoji, kurią įsigijau, buvo Vytauto Petkevičiaus Sieksnis – Sprindžio vaikas, o pirmoji, kurios perskaitymu didžiavausi, nes įveikiau pats, be pagalbos, ir dar tokią storą, – Brolių Grimų pasakos. Beje, Sieksnį – Sprindžio vaiką perskaičiau visai neseniai ir nustebau, kad dalykai, tokie smagūs anuomet, dabar visai neįdomūs. Jau sakiau, kad neturėjau vaikystės, gal todėl peršokau tam tikrą vaikiškos lektūros periodą. Neskaičiau nei Diuma, nei istorijų apie indėnus ar keliones, nei Main Rido ar panašių autorių romanų. Gailiuosi, tikrai gailiuosi, kad liko neperskaityta tam tikra literatūros dalis, kuri šiaip būtina žmogui, ypač dirbančiam literatūrinį darbą. Neturiu registrų, kurie praverstų, jei norėčiau rašyti prozą. Gal todėl jos ir nerašau. Bandžiau užpildyti tas spragas, bandžiau skaityti, bet, matyt, jau per vėlu. Viskas nepriimtina. Nusipirkau Raitelį be galvos, perskaičiau, nes tai buvo vienintelė tėvo perskaityta knyga, ir pasibaisėjau. Banalu.

Šeštoje klasėje pradėjau rašyti romaną apie meilę, todėl mano lektūra buvo Dekameronas. Draugai pasiskundė, kad jiems mokyklos bibliotekoje knygos nedavė, tai aš nusprendžiau jiems dar geresnį romaną parašyti, nes maniausi puikiai panašius dalykus išmanąs. Erotiškiausia mano romano vieta – kai besibučiuojantys žmonės įkrinta į purvyną. Mokytoja, „susipažinusi“ su kūriniu, pareiškė, kad romano čia nėra ir nebus, geriausiu atveju pavyktų sulipdyti kelias humoreskas. Tuo metu labai supykau. Beje, šeštoje klasėje rašiau ir eiles – labai nevaikiškas. Šeštokas ilgesingai prisimena, kaip pirmąkart ištarė žodį „myliu“.

Valdemaras Kupiškio peizaže apie 1973 m.
Valdemaras Kupiškio peizaže apie 1973 m.

Taigi poezija nugalėjo romanisto talentą. Tapote poetu. Esate rašęs, kad į poeziją pakliuvote atsitiktinai. Gal ne visai?

Poeziją skaitydavo man mama. Tik dabar suprantu, kad ji tai darė labai nuosekliai, kaip iš vadovėlio, parinkdama eilėraščius. Po daugybės metų sužinojau, kad Senis pyko, vaikus barė yra labai archajinio poeto Kajetono Aleknavičiaus kūrinys. O Nameliai mano brangūs – Stanislovo Dagilio eilėraštis. Juos iki šiol prisimenu. Gal ir užkoduotas ėjimas į poeziją. Juk nežinia, kiek pasaulyje vaikšto žmonių, iš prigimties galinčių būti poetais. Bet jiems nepasitaiko progos, jie nesutinka žmogaus, kuris pastūmėtų. Iki šiol esu dėkingas savo draugui Rimantui Urbonui, kuris atvėrė man tą literatūros pasaulį, pats dėl pokario peripetijų iš visur išvytas, atsidūręs Kupiškyje. Mes juokindavome miestelio gyventojus savo draugyste – paauglys ir dvigubai vyresnis vyras, abu geria, dainuoja nešvankias „čiastuškas“, o karininkai atiduoda jiems pagarbą. Bet jis atsivežė didžiulį kultūrinį, intelektualinį bagažą. Jei ne šis žmogus, nežinia, kur būčiau pasukęs. Dėkingas literatūros mokytojai Vilčinskienei, kuri neskatino ir negyrė, bet mane palaikė. Be jos užtarimo būčiau buvęs išmestas iš mokyklos daugybę kartų. Juk jau minėjau – buvau laukinis.

Žurnalistikos studijas pasirinkote dėl laisvės ar dėl literatūros? Ką atsinešėte iš tų laikų?

Galėčiau išvardyti tris dalykus: pirma – laisvė, antra – profesūra, trečia – bendrabutis. Laisvės turėjau tiek, kad galėjau vienąkart per savaitę ateiti į paskaitas, o visą kitą laiką – skaityti knygas, kurios tuomet pasirodydavo tik atšviestu pavidalu ir buvo uždraustas vaisius. Su kai kuriais protingais ir puikiais dėstytojais maloniai bendrauju iki šiol. Bendrabutyje gyvenau su istorikais, todėl dabar gerai išmanau Lietuvos istoriją. Mane supo labai gera intelektualinė aplinka. Knygelė Prašau atminties – iš to laisvės laiko.

Kaip pasikeitė Jūsų lektūra: „Dekameronas“, vėliau – rimta „šviesta“ literatūra. Kas dabar?

Viską apsunkina tai, kad šalia skaitymo turiu dar ir rašyti. Trūksta laiko. Grožinės prozos labai mažai skaitau. Pirmenybė visada – poezijai arba rimtai istorinei, filosofinei, teorinei literatūrai. Man atsitinka keistų dalykų. Kadaise mėgau kiną. Paskui lioviausi vaikščiojęs į filmus. Po daugelio metų buvau „nuvestas“ į „Skrydį virš gegutės lizdo“. Labai nepatiko. Nieko ten nesupratau. Kai man pradėjo aiškinti visas to filmo subtilybes, su siaubu suvokiau, kad nesuprantu kino kalbos. Neseniai panašiai jaučiausi perskaitęs Patricko Süskindo Kvepalus ir naują Ričardo Gavelio knygą. Aš nebežinau prozos „žaidimo“ taisyklių. Filosofinės ir grynai teorinės literatūros skaitymas kažką „išderino“ mano galvoje. Kai esi įsitraukęs į kokį galvojimą, visai nesuvoki kitų dalykų.

Svarbiausios Jums knygos?

Galiu išvardyti konkrečius tekstus, ne knygas. E. A. Po Varnas, B. Pasternako Metelj mela…, Dž. Faulzo Juodmedžio bokštas, F. Kafkos Procesas, visas F. Dostojevskis, Vaižganto Pragiedruliai, V. Mykolaičio-Putino Pesimizmo himnai. Ir dar labai „myliu“ D. Kajoką.

Ar skaityti dalykai turėjo įtakos Jūsų kūrybai? Gal norėjote ką mėgdžioti?

Būtų paprasčiau pasakoti apie įtakas, jei prisiminčiau pačią pradžią. Nepamenu, kad būčiau siekęs panašumo į ką nors. Be abejo, kai rašai septintoje klasėje, kiekvienas eilėraštis gali daug ką priminti. Net ir Putiną ten įmanoma rasti.

Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Nežinau, kodėl ir kaip tai prasidėjo. „Lietuvos pionierius“ spausdindavo eilėraščius, nusprendžiau ir aš parašyti. Didžiausias išgyvenimas, susijęs su vaikų eilėraščiais, yra gana keistas. Pamenu, kad parodžiau savo eilėraštį J. Šiožiniui. Sėdi toks raukšlėtas senukas „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje ir sako: „Taip, iš to galima ką nors padaryti“. Ir čia pat, mano akyse, viską brauko, iš mano ketureilių rimuoja ilgas, vėl trumpas eilutes, visaip viską keičia. Aš nustėrau, kaip lengva ranka mano vienkartinį, pribloškiantį, vienatinį kūrinį perdirba, sukuria daugybę variantų, iš kurių kiekvienas tikrai daug geresnis už maniškį. Šiek tiek kitaip pradėjau žiūrėti į rašymą…

Ar yra skirtingi rašymai: vaikams – ne vaikams?

Rašau vaikams, kai pavargstu nuo visko. Patiriu tuomet visai kitą būseną. Kartais tie eilėraščiai gimsta iš keisčiausių dalykų, pavyzdžiui, iš prasto regėjimo. Blogai perskaičiau iškabą „Tigras gėlių pasaulis“. Bambu ir keikiuosi dėl tokio absurdiško pavadinimo, o paskui viskas apsiverčia, ir atsiranda „gėlynas lyg snaudžiantis tigras“. Aš neplanuoju, kad dabar parašysiu vaikams, o tada kurpsiu politinį straipsnį. Fiziškai jaučiu būsenų skirtumus. Rašydamas nesvarstau – gerai ar blogai darau. Įsimyliu tuometinę būseną, ir tiek. Ji man svarbi.

Kokio eilėraščio niekad nerašytumėte vaikui?

Niekad nerašyčiau lengvabūdiško, užliūliuojančio savo paviršutiniškumu eilėraščio. Kiškelis myli lapę, lapė myli vilką ir pan. Labai norėčiau rašyti liūdnus eilėraščius. Ir suaugusiųjų, ir vaikų, skaitančių poeziją, vis mažiau. Norėčiau nors tą mažumą gelbėti. Poezija turi mokyti liūdesio. Tauraus, ne gedulingo. Dar turi mokyti vienaties. Nors keletą valandų per parą reikia mokėti pabūti vienam. Tikiu, tai gali išgelbėti šiuolaikinį žmogų.

Valdas su geriausiu draugu Vidu Klimu ir Vita Luckyte
Valdas su geriausiu draugu Vidu Klimu ir Vita Luckyte

Ar dabar pasirodančios knygos vaikams Jums panašios į tas, kurios gali išgelbėti?

Chaosas, dabar matomas knygynuose, aišku, baugina. Tikrai nežinau, kaip sugeba ten ką nors susirasti, tarkim, septintokas. Bet čia apskritai kultūros politikos nebuvimo problema. Juk Vytauto Račicko kūriniai ar Vytautė Žilinskaitė galėtų sudominti ne tik lietuvius, jei būtų gerų vertimų, tinkama reklama. Aš gerai pažįstu vaikų literatūros padėtį, nes perku ir skaitau vaikiškas knygas. Su žmona abu esame fanatikai. Nesistengiu pildyti kokių spragų ar surasti nežinomų dalykų. Man smagu skaityti Marijos Gripės, Astridos Lindgren ar Aleno Milno kūrinius. Kad ir koks būčiau senas, kartosiu, jog nesu skaitęs rimtesnės, tokios filosofiškos knygos kaip Broliai Liūtaširdžiai. Na, gal tik išskyrus Dostojevskį. O Mikė Pūkuotukas – ją moku atmintinai, tai knyga, tinkama cituoti pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose.

Jūsų lektūros chronologinis pasirinkimas gan keistas. Vaikystėje –„Dekameronas“, o suaugus – „Mikė Pūkuotukas“. Gal apskritai pasirinkimas – labai sąlygiškas dalykas?

Bijau ką nors ir sakyti apie literatūros pasirinkimą, nes laikau save šiokiu tokiu iškrypėliu. Literatūra turi sutapti su tam tikra būsena. Jei vaikas auga harmoningoje aplinkoje, tai ir jo skaitiniai dėliojasi kažkaip tvarkingai. Tik abejoju, ar šiais laikais yra taip augančių vaikų. Antraip gali kartotis mano situacija: šeštoje klasėje – Dekameronas, o suaugus – Mikė Pūkuotukas. Aš net bijau vertinti – gera ar bloga knyga. Kadaise skaityta Džono Steinbeko Mūsų nerimo žiema paveikė tiesiog gydomai, o po dešimties metų pasirodė baisi banalybė. Pasikeitė emocinė būsena, ir knyga atmetama. Keista, kad Mikė Pūkuotukas visada tinka.

Kalbate apie būsenų atitikimą. Gal klasikinė literatūra niekad nebebus įdomi, nes nesulauksime jai tinkamos būsenos?

Ne klasika darosi neįdomi. Čia mes esame pasenę, neįdomūs ir neharmoningi. Man artimas Arvydo Šliogerio klasikos apibrėžimas. Klasika – tai lygus laukas. Jame gali išaugti taisyklingas medis. Ir visai nesvarbu, kokiu metu – antikos, Renesanso ar vėliau. Gali išaugti ir kitokių medžių, pavyzdžiui, su trim šakom. Jau sakiau, kad šiuolaikiniai vaikai neverkia dėl vargšo Brisiaus. Mes esame išsiderinę, bet J. Biliūnas dėl to nepasikeitė. Jis kaip „augo“ taip ir „auga“ tame lauke. Jei ir reikia ką mėtyti iš vadovėlių, tai pirmiausia mane, o paskui jau visus kitus. Apskritai manau, kad pats patikimiausias poetžudystės būdas – įtraukti kūrybą į mokyklines programas. Bet šitai vėl dėl mano požiūrio į mokyklą. Matyt, iki šiol likau laukinis, nesilenkiantis programoms ir valdžioms…

Kalbėjosi Elona Varnauskienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)

 

Įžanginis

SKURDAS BE SPINDESIO VAIKŲ BIBLIOTEKOJE

Straipsniai

MOTERIS IR ŠEIMA LIETUVIŲ LIAUDIES STEBUKLINĖSE PASAKOSE
AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)
LIAUDIŠKOS KILMĖS OSKARO MILAŠIAUS PASAKOS

Paskaitykim, mama

Valdemaras Kukulas
Robertas Luisas Stivensonas

Roberto Luiso Stivensono 150-osioms gimimo metinėms

LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Supažindiname

NJUBERIO MEDALIS

Atidžiu žvilgsniu

EILĖRAŠČIAI IŠ VIENATVĖS IR TYRO LIŪDESIO
NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
UŽMIRŠTOJI PASAKININKĖ IŠ PRANCŪZIJOS
AR KOMETA PRALĖKS PRO ŠALĮ?
KAS LIEKA IŠ KLASIKOS

Laiškai

Laiškai

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai