Laiškai
Rengdamiesi minėti R. L. Stivensono 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kreipėmės į keletą septintųjų klasių literatūros mokytojų prašydami pasidomėti, kaip mokiniai vertina, kaip skaito vadovėlyje esančią Lobių salos ištrauką ar visą knygą. Mums atsakė Vilniaus Sausio 13-osios vidurinės mokyklos mokytojas Mindaugas Karvelis, kuris pasiūlė savo mokiniams parašyti trumpus įspūdžių rašinėlius. Dėkojame mokytojui ir jo mokiniams bei spausdiname keletą rašinėlių arba jų ištraukų.
R. L. Stivensono knygą „Lobių sala“ skaičiau du kartus. Pirmą kartą iš „Iliustruotos didžiosios klasikos” serijos, ji man buvo įdomi, nors pusę knygos užėmė paveiksliukai, o skaitydamas „Lobių salą“ antrą kartą pajutau tikrą malonumą. Aš taip įsijaučiau į Džimo Hokinso vaidmenį, kad pasijutau esąs jis pats.
Įsivaizdavau, kaip plaukiu „Hispaniola“, kaip nugirstu Džono Silverio pokalbį su jo bendrais. Bet labiausiai man patiko Džimo ir jo draugų nuotykiai saloje: kaip junga Hokinsas perima iš piratų laivą nepabūgdamas dviejų šlykščių suaugusių vyrų, kaip prieš tai saloje sutinka Beną Ganą, kaip (šitai paaiškėjo vėliau) tas susitikimas išgelbėjo jiems gyvybes. Patiko ir tai, kad, būdamas dar vaikas, jis stojo su draugais į kovą su ginkluotais bejausmiais piratais.
Skaitydamas šias abi knygas, susidariau įspūdį, kad knyga su iliustracijomis parodo, kaip žmogus turi tuos įvykius ar veikėjus įsivaizduoti. Ji neleidžia žmogui lavinti vaizduotės. Bet visai kitaip yra skaitant knygą be iliustracijų: žmogus susidaro savą nuomonę apie veikėjų išvaizdą ir elgseną.
Mano nuomone, knygos su paveikslėliais yra skirtos mažiems vaikams.
Mantas Šimkus, VII a klasė
„Lobių sala“ yra viena iš geriausių mano skaitytų knygų. Labiausiai joje patiko, kad knygos herojai niekada nepasidavė, kovojo iki galo ir laimėjo. Nė vienas iš jų nesumanė pasiduoti klastingajam Silveriui, nė vienas nesuabejojo, kad jie laimės.
Justinas Pačkauskas, VII a klasėAš nesidomiu jūromis, piratais, todėl šios knygos nebūčiau skaičiusi, bet dabar džiaugiuosi, kad tai padariau.
Lina Ramansevičiūtė, VII b klasė
Apie autorių galiu pasakyti štai ką: jis turėjo daug metų keliauti jūra, mokytis laivybos amato. Jis rašo įdomiai, suprantamai. Bet jei būčiau autorė, kai ką pakeisčiau. Nebūčiau taip lengvai Silverio paleidusi. Tačiau daugiau neturiu prie ko prikibti. Ši knyga buvo tikrai labai įdomi, nors paskaičiusi ištrauką buvau susidariusi visai kitokią nuomonę.
Ieva Bagdonaitė, VII a klasė
„Lobių sala“ – populiarus visame pasaulyje kūrinys. Tai rodo, jog šią knygą mielai skaito daugelio šalių vaikai, o gal ir suaugusieji. Juk tai šis kūrinys išgarsino autorių.
Mano nuomone, „Lobių sala“ – įdomi knyga. Vos ją atvertusi, patenki į nuostabius nuotykius, kurie vienas po kito vis įdomesni. Skaitant tave lydi smalsumas, kas gi nutiks toliau? Ar herojai pasieks savo tikslą atrasti lobį? Kas nutiks piktajam Džonui Silveriui ir jo bendrininkams? Ar jiems pavyks įgyvendinti tą baisų planą, kurį patys sugalvojo? Šie klausimai tiesiog verčia skaityti knygą toliau.
Man labiausiai patiko herojų ryžtas ir drąsa. Juk ne kiekvienas išdrįstų priešintis baisiajam Džonui. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl jo nenužudė, nes jo bendrininkams išsisukti nepavyko.
Perskaičiusi knygos ištrauką, pamaniau, jog jau ne taip ir įdomu, bet, susipažinusi su visa knyga, nuomonę pakeičiau.
Jeigu mano draugai paklaustų, kokią knygą jiems perskaityti, kuri yra įdomi, be abejonės, atsakyčiau, jog Roberto Luiso Stivensono „Lobių salą“.
Erika Pempytė, VII a klasė

Per savo trylika gyvenimo metų esu perskaičiusi nemažai knygų. Dauguma kūrinių buvo įdomūs, tačiau knygų, kurios padarytų tikrai neišdildomų įspūdžių, buvo tik keletas. Viena iš jų – tai romanas „Lobių sala“. Šiame nuotykių pilname pasakojime apie piratus yra ir juodo, ir balto. Čia nėra taip, kad vieni laimi, o kiti pralošia. Pagrindinis šios knygos herojus – jaunuolis Džimas Hokinsas. Jis pasižymi drąsa, tvirtumu bei sąžiningumu. Juk kiekvienas, patekęs priešų nelaisvėn, pasitaikius tinkamai progai, spruktų kuo toliau, bet Džimas ištesi pažadą ir Silverio nepalieka.
Knyga padeda suprasti, jog įprasta kasdienybė gali virsti naujais nuotykiais, jei tik to panorėsi. Gal jau pats laikas atleisti žmogui, kuris suklydo ir jau gailisi dėl to? Knyga „Lobių sala“ verčia susimąstyti.
Daugiau kaip prieš pusmetį esu skaičiusi „Lobių salą“ ir iš „Iliustruotos didžiosios klasikos“. Lyginant abu kūrinius (adaptuotą ir neadaptuotą), išryškėja skirtumų. Visame „Lobių salos“ romane viskas aprašyta labai smulkiai, beveik kiekvienas veikėjų žingsnis, o „Iliustruotoje didžiojoje klasikoje“ nėra smulkių detalių, ten viskas apibendrinama. Adaptuotoje knygoje išrašytos tik pačios įdomiausios vietos. Dalį šio leidinio užima iliustracijos, dalį – didelėmis raidėmis išspausdintas tekstas. „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygelės tinka pradinių klasių mokiniams.
„Lobių sala“ – tai labai nuotaikinga ir įdomi knyga, todėl, bibliotekos lentynoje pastebėjusi daugiau Roberto Luiso Stivensono kūrinių, būtinai juos perskaitysiu.
Loreta Ježomskaitė, VII b klasė
„Lobių saloje“ – daug nuotykių ir įspūdžių. Perskaičiau tik „Iliustruotą didžiąją klasiką“, tačiau tuoj pat kilo noras perskaityti tikrą kūrinį. Ir pati norėčiau nuvykti į lobių salą, bet tik be piratų. Norėčiau ramiai nuplaukti ir taip pat ramiai sugrįžti. Tačiau skaitydama šią knygą, tenai pabuvau svajonėse. Įdomiausi šio kūrinio veikėjai man buvo Džimis Hokinsas, Džonas Silveris ir Benas Ganas. Jie man padarė didžiausią įspūdį. Manau, kad daugelis vaikų, taip pat ir aš, perskaitę šią knygą, norėjo susipažinti ir su kitais Roberto Luiso Stivensono kūriniais. Man atrodo, kad jie tokie patys įdomūs, gausūs nuotykių ir įspūdžių.
Ivona Pavlovskaja, VII b klasė
„Lobių sala“… man nelabai patiko. Mano nuomone, tai labiau patiko berniukams negu mergaitėms.
Aš iškeisčiau knygoje esančią neapykantą į gėrį, draugiškumą… Autoriaus vietoje būčiau rašiusi apie meilę, gražius išgyvenimus… (romaną).
Aurelija N., VII a klasė
Skaičiau tikrąją (neadaptuotą) knygą „Lobių sala“. Man ji padarė didžiulį įspūdį. Tai puikus nuotykių romanas. Daug mano draugų, ne iš klasės, irgi skaitė šią knygą. Jiems ji taip pat labai patiko. Vieną kartą net nustebau, kai draugas pradėjo pasakoti apie „Lobių salą“. Kiek aš žinau, jis labai nemėgsta skaityti. Kai baigėme kalbėtis, jis pasakė, kad skaitys ir daugiau knygų, nes tai yra įdomu.
Skaičiau ir iš „Iliustruotos didžiosios klasikos“. Man buvo įdomu, kuo knygos skiriasi. Vos atvertęs „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygos pirmą puslapį, labai aiškiai pamačiau, kad knygos labai skiriasi. kas antrame puslapyje yra paveiksliukas. Tai labai sutrumpina knygos skaitymo laiką, o kai kurie veikėjai tiesiog „nukrinta“ iš dangaus. Kaip girdėjau iš draugų ir iš kitos klasės vaikų, knygos su paveiksliukais yra tik mažiems vaikams. Aš šitai nuomonei irgi pritariu.
Arnas Baronas, VII b klasė
Per žiemos atostogas perskaičiau knygą „Lobių sala“. Jau anksčiau esu matęs šios knygos ekranizaciją, bet ji nė iš tolo neprilygsta šiai knygai. Jos siužetas įdomesnis ir nenuspėjamas, kiekviename puslapyje kas nors naujo, o ten nekantrauji sužinoti, kas toliau. Knyga daro gerą įspūdį. Skaitydamas ją, pasijunti lyg pats dalyvautum veiksmų sūkuryje, užuodi parako kvapą ir girdi šūvius. Perskaičius knygą, norisi pulti į pirmą pasitaikiusį laivą ir plaukti ieškoti lobio.
Ši knyga skirta įvairaus amžiaus žmonėms. Manau, kad ją reikia perskaityti kelis kartus. „Lobių sala“ – viena geriausių mano skaitytų knygų. Labiausiai patiko ta vieta, kai Džimas Hokinsas, užliūliuotas jūros ošimo, užminga obuolių statinėje, o atsibudęs išgirsta Džono Silverio sąmokslą.
Jeigu neskaitėte šios knygos, tai būtinai perskaitykite!
Andrius Sipavičius, VII b klasė
„Lobių sala“ – tai įspūdinga knyga apie ištikimus draugus, kuriems svarbiausia ne lobis, o draugystė. Šis pasakojimas man labai patiko, nes daug kvapą gniaužiančių atsitikimų.
Šios knygos pradžia yra tokia paprasta, net atrodo, kad Dikas Sendas su draugais nuplauks į salą iškasti lobio ir laimingai grįš.
Didžiausią įspūdį padarė tai, kad kapitonas Smoletas iškėlė Britanijos vėliavą ant statinių užtvaros, nors žinojo, kad į juos šaudo iš patrankos tik matydami vėliavą. Likęs kapitono Smoleto būrys vėliavos nenuleido, nes jie buvo tikri savo šalies patriotai.
Ši knyga man padarė didelį įspūdį. Nuo šiol skaitau daugiausia nuotykių knygas.
Povilas Varasimavičius, VII a klasė
Roberto Stivensono knyga „Lobių sala“ man padarė didelį įspūdį. Pasimokiau, jog lobiu ar šiaip kuo nors reikia dalytis su kitais, o ne viską pasiglemžti sau.
Labiausiai patiko, kai piratai, atėję į vietą, kurioje turėjo būti paslėpti lobiai, rado iškastą didelę duobę, o ne laimikį, kuris atneštų jiems turtus. Tuos lobius Benas Ganas (trejus metus toje saloje išgyvenęs vyriškis) buvo paslėpęs oloje, kurią surado ten gyvendamas.
Labiausiai nepatiko, kad Ilgasis Džonas Silveris pabėgo su maišeliu pinigų. Jei aš būčiau buvusi to laivo kapitonė, jį būčiau palikusi toje saloje kartu su kitais maištininkais. Tai nuostabus kūrinys!
Indrė Matiukaitė, VII a klasė
Kad ir kokia visa knyga įdomi, vienos vietos aš iki šiol nesuprantu, ir jei būčiau „Lobių salos“ autorė, mano nuomonė pakeistų visą knygos turinį.
Man neaišku, kaip tokie protingi žmonės kaip daktaras Livsis ir skvairas Trelonis galėjo plaukti į visai nepažįstamą salą, ieškoti galbūt net neegzistuojančio lobio.
Brigita Stankevičiūtė, VII a klasė
Jei aš būčiau šios knygos autorius, padaryčiau daugiau nuotykių jūroje. Kokių nors susidūrimų su kitais laivais, sūkurių, audrų ir panašiai. Tada įvykiai gal pakryptų kita linkme, tai gal sumaišytų Silveriui visas kortas, būtų intriga didesnė. Savaime aišku, skaitytojui būtų įdomiau. Dar, manau, galima pratęsti tą vietą, kai visi jau grįžo namo. Pvz., pas Hokinsą ateina Juodasis Šuo ir pareikalauja pinigų. Bet paskui vaikinas gudrumu sugauna Juodąjį Šunį ir t.t.
Vaidotas Januška, VII a klasė
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)