AR PAMOTĖS IR PODUKROS KONFLIKTAS AMŽINAS? (L. Dovydėno „Pamotė ir podukra“)
Plačiai žinomos liaudies pasakos, kurių pagrindinė veikėja yra pamotės (o dažnai ir jos dukters) skriaudžiama našlaitė podukra, atliekanti įvairius sunkius darbus arba žmogui neįmanomas įvykdyti užduotis: ji keliauja į mišką, pragarą, požeminį pasaulį, susitinka su priešiškomis ar ne visada draugiškomis jėgomis, tačiau kaip atlygį už kantrybę ir gerumą parsiveža pilną maišą dovanų arba gauna vyno šulinį ir auksinius obuolius vedančią obelį. A. Arnės ir S. Tompsono pasakų kataloge pamotės ir podukros siužetų kompleksas žymimas 480 numeriu, o būdingiausi siužetų tipai yra trys: Podukra meškos trobelėje, Podukra šulinyje bei Podukra ir velnias pirtyje.
Tiek Europos, tiek Lietuvos folklore gausu šio siužeto variantų. Anot Adelės Seselskytės, pasakų katalogų duomenys rodo, kad pasakas apie pamotės skriaudžiamą podukrą gerai pažįsta ne tik lietuviai, bet ir kitos pasaulio tautos. Jos gyvuoja visoje Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir Filipinuose1.
Amžiną pamotės ir podukros konfliktą Lietuvos skaitytojai pažįsta ir iš literatūrinių pasakų – iš A. Liobytės pjesės-pasakos Meškos trobelė, S. Nėries poemos Sigutė (arba Našlaitėlė) ir P. Cvirkos Aukso obelies. Visas šias skirtingos stilistikos ir žanrų autorines pasakas sieja vienas bruožas – folklorinio pamotės ir podukros konflikto „stabilumas“. Kad ir kaip autorius siužetą modifikuotų, šio konflikto jis neliečia ir nekeičia: pamotė tik bloga, skriaudžianti podukrą, o šioji tik gera, jai visuomet už vargus atlyginama.
Kitaip į šį konfliktą pažvelgta literatūrinėje Liudo Dovydėno pasakoje Pamotė ir podukra, kuri įėjo į savito žanro dvitomį Jaujos pasakos (1938, pakart. 1996). Tradicinis pasakos pavadinimas, tradiciniai ir pirmieji jos sakiniai: „Turėjo tėvas jauną ir gražią dukterį. <…> Kai duktė ėjo aštuonioliktus metus, mirė jos motina, palikdama plataus ūkio ruošą dukters rankose.“2 Tačiau jau į šią lakonišką folklorinę pradžios formulę įterpiamas podukros grožio apibūdinimas: „Ji buvo liemeninga it kanapė, o veido skaistumas ir auksiniai plaukai buvo gražesni už gražius“ (p. 67). Folklorinių pasakų įžanginės formulės yra linkusios trumpėti, o L. Dovydėno formulė – atvirkščiai – pailginta. Pasakojama, kad tėvas, pastebėjęs, jog duktė ūkio darbų dirbti neįgudusi, nutaria vesti dar kartą (taigi pamotė būtų lyg podukros pagalbininkė) ir bando dukrą įtikinti, jog pamotė ją mylėsianti kaip tikra motina. Vėliau autorius pabrėžia, kad tiek tėvas, tiek dukra taip manydami apsiriko. Smulkiai nupasakojama, kaip pamotė podukrą engė, o tėvas bijojo savo vaiką užstoti. Taigi, nors autorius pasaką ir pradeda folkloriškai, pamažu jos įžanga išplečiama ir nutolsta nuo tradicinių įžangos formulių, kūrinys greitai įgauna autorinės pasakos bruožų. Nuo pirmųjų sakinių autorius pradeda laviruoti tarp folklorinei pasakai būdingų elementų ir autorinių išraiškos priemonių. Vis labiau plėtojant siužetą imama nebesilaikyti tradicinių pasakos formos kanonų: daugėja aprašymų, nebėra tradicinės folklorinės pasakos pabaigos (apie tai bus kalbama vėliau), daugėja aplinkos detalių, folklorinei pasakai nebūdingo veikėjų psichologizavimo. Tačiau svarbiausia – tai, kad autorius imasi savaip interpretuoti centrinį visų jau minėtų tekstų pamotės ir podukros konfliktą. Netikėtas šio konflikto posūkis tampa viso teksto naujumo ir patrauklumo pagrindu. Apskritai pats pamotės ir podukros nesutarimas ir liaudies pasakose parodomas tik fragmentiškai. Anot folkloristės Bronislavos Kerbelytės, pamotės santykiai su podukra tepaaiškina, kaip herojus pateko į kitą pasaulį ar svetimą aplinką. Šis, vadinamasis elementarusis, siužetas pasakoje paprastai savarankiškai funkcionuoti negali3.
Bene svarbiausias pradinis L. Dovydėno pasakos siužeto keitimas, lemiąs tolesnį jos savitumą, susijęs su veikėjų amžiumi. Liaudies pasakose amžius apskritai nėra konkretinamas, bet skriaudžiamąją podukrą tradiciškai įsivaizduojame kaip mažą mergaitę. L. Dovydėno Antutei greitai turi sueiti aštuoniolika, o apie pamotę sakoma, kad ji ką tik ištekėjo už Antutės tėvo našlio turėdama devyniolika vasarų. Taigi metų skirtumas tarp jų visai nedidelis.
Pamotė užsispiria podukrą kuo greičiau ištekinti, išsiųsti iš namų: „Pamotė neapkentė podukros, visomis keturiomis kratėsi ir geidė kuo greičiausiai už vyro išleisti“ (p. 67). Atkreipkime dėmesį, jog pamotė nori atsikratyti podukros ne išsiųsdama ją į kitą (stebuklinį) pasaulį, o paprasčiausiai ištekindama. Konfliktas sprendžiamas realistiškai, buitiškai, psichologiškai. Podukra – kaip neįprasta folklorui – pasipriešina. Tiesa, ji nekelia balso nei prieš tėvą, nei prieš pamotę, nesiginčija su jais, o paprasčiausiai pravirksta ir pasižada dirbti visus darbus. Nuolankumas padeda jai likti namie ir palenkti net rūsčiąją pamotę, kuri užduoda atlikti tris darbus. Tie darbai sunkūs, bet ne antgamtiniai ar reikalingi stebuklinių padėjėjų pagalbos: ji turinti suverpti šimtą sruogų („tolkų“) siūlų, kad kiekviena jų išlįstų pro žiedą, rankomis nurauti pievą, kurią trys vyrai tris dienas dalgiais pjauna, ir suskaičiuoti, kiek bus aguonų grūdų dešimtyje rieškučių. Visa tai dar kiek panašu į stebuklinių pasakų situacijas, bet toliau L. Dovydėnas siužetą visiškai pakeičia ir pereina prie psichologinės novelės poetikos. Podukrai bedirbant trečiąjį darbą, pamotė pamato, jog šiajai padeda jaunas naktigonis. Tada ji prisimena savo jaunystę, nelaimingą meilę ir podukros pasigaili. Pamotės širdis suminkštėja, ir ji su podukra susitaiko. L. Dovydėnas atsisako standartinio supratimo, jog pamotė yra tik bloga, ir leidžia jai ištarti tokius žodžius: „aš esu pikta moteris, bet nenoriu tokia būti“ (p. 68).
Kaip matome, sugriaunama tradicinė folklorinių pasakų apie pamotę ir podukrą veikėjų diferenciacija, kategoriškas jų skirstymas į teigiamus ir neigiamus. Pamotė čia nevaizduojama kaip tradicinė skriaudėja, visą laiką kenkianti ragana. Tai gan sudėtingas, psichologiškai įvairiaspalvis personažas. Iš pat pradžių autorius išlaiko tam tikrą intrigą ir iki galo neatskleidžia viso pamotės charakterio. Ji pavydi, nes jos plaukai ne tokie gražūs kaip podukros, ji gudri, klastinga ir pikta: „Tėvas permetė pamotę rūpestingomis akimis, nes jis kažin ką nutuokė iš pikto, pavydaus pamotės žvilgsnio, iš jos kaip lapės akių“. Ji, nors ir užduoda tris sunkius darbus, pažada podukrą gausiai apdovanoti: „Kai visa tai padarysi, išleisiu tave už tokio vyro, kokio tik tu norėsi. Duosiu kraičio tris skrynias, duosiu drobių daugiau negu yra kelio visam paviete, duosiu dešimt šilkavilnių avių“ (p. 72). Antutė yra klusni, nuolanki ir gera mergina, tačiau pamotės „atsivertimą“ lemia ne podukros gerumas ar nuolankumas, bet kur kas daugiau veiksnių. Pirmiausia tai, kad išgirdusi naktigonio grojimą pamotė susigraudina ir prisimena savo jaunystę. L. Dovydėno tekste elgiamasi ne pagal folklorinį modelį, nėra taip, kad vienas veikėjas būtų išaukštinamas ir apdovanojamas, o kitas nuskriaudžiamas, nes nelaiminga čia ne tik podukra, bet ir pamotė: paaiškėja, kad ji taip pat buvo nuskriausta – tėvas ją ištekino už nemylimo vyro. Ir atlyginama šioms abiem moterims ne materialiai, kaip folkloriniame variante, o dvasiškai – artumu, paguodos žodžiais, t. y. jos abi išsikalba, atsiveria. Įvyksta dviejų veikėjų psichologinis suartėjimas, moteriška solidarizacija.
Pamotės elgesys, „atsivertimas“ skatina autorių ardyti tradicinę liaudies pasakos kompoziciją, įvesti naują siužeto šaką – pasakojimą pasakoje, kur kalbama apie nelaimingą pamotės ir Motiejaus meilę. Ši meilės istorija yra tarsi atskiras, savarankiškas pasakojimas tekste, labai gražiai papildąs psichologinį pamotės paveikslą, motyvuojąs jos elgesį. Atskleidžiami tokie pamotės elgesio ir jausmų niuansai, kokių tikrai nerasime jokiame folkloriniame variante. Pasirodo, ji jautri, netgi sentimentaloka: „Kai su tomis (Motiejaus dovanotomis) klumpėmis brido į purvyną, jai rodės, kad ne klumpes, o Motiejų pamina po kojų“. Jos gyvenimas, nulemtas kitų žmonių norų ir valios, nesusiklostė nei sėkmingai, nei laimingai: „Jos neklausė, ar ji norėjo už seno našlio tekėti, jos veido <…> neglostė mylimos rankos, nebučiavo mylimos lūpos“. Ji vieniša: „<…> nuėjusi į klėtį užsidarė ir ilgai verkė, nes pamotė neturėjo kam pasiguosti, pasiaimanuoti“.
Dėsninga, jog visiškai modifikuota L. Dovydėno pasakos pabaiga. Kitaip nei folkloriniuose tekstuose, joje akcentuojama ne tai, kas veikėjams nutiko, kuo baigėsi jų darbai ar nuotykiai, o psichologinės būsenos. Tai visiškai nebūdinga tautosakai. L. Dovydėno siužetas netgi savotiškai nepabaigtas: neaišku, ar podukra ištekėjo už vaikino, kurį pasirinko, kaip toliau klostėsi pamotės likimas. Tačiau veikėjų būsenos, jausmai labai ryškūs. Aišku, tą nebaigtumą iš dalies gal lemia ir tai, jog pasaka Pamotė ir podukra lyg ir nesavarankiška, ji priklauso dekameroniškos struktūros knygai Jaujos pasakos.
L. Dovydėno pasakos pabaiga dar labiau nei pradžios formulė nutolusi nuo folklorinių modelių. Ji tarsi susideda iš dviejų segmentų: (1) pamotės ir podukros pokalbio bei (2) jų susitaikymo. Būtent susitaikymas, nors tai ir nėra paskutiniai kūrinio žodžiai, yra labai graži, tikrai literatūriška teksto vieta: „Valandėlę abi tylėjo. Jos laikė viena kitos ranką ir žiūrėjo į mažą langelį, už kurio buvo didelės ir neaprėpiamos platumos ir žmonės“ (p. 86). Čia parodomas dviejų žmonių bendrumo jausmas, ilgesys, kai mintimis ištrūkstama iš tradicinės, visame kūrinyje vyravusios uždaros kaimiškos aplinkos. Paskutiniais sakiniais L. Dovydėnas nekonstatuoja nei podukros pergalės prieš pamotę, nei blogų veikėjų – prieš podukrą. Kadangi pamotės ir podukros konfliktas buvo pateikiamas kitaip negu liaudies pasakose, kitaip formuojama ir teksto pabaiga. Visas konfliktas išsprendžiamas ne paskutinėje pasakos pastraipoje, o gerokai anksčiau. Pabaigoje pamotė paprasčiausiai podukrai guodžiasi, o toji bando ją nuraminti. „Ir vėl pravirko pamotė, nebaigdama žodžių. O podukra norėjo ją guosti, padėti. Ir jos mintyse staiga atsirado mieli paguodos žodžiai, ir ji tarė: – Bet tau buvo gera, tu tekėjai už mano tėtės“ (p. 87), – nuskamba šiandien populiari anekdotiška frazė.
L. Dovydėnas modifikuoja, tartum susiaurina bendrą kūrinio erdvę, neperkelia veikėjų į kitą pasaulį. Podukra Antutė pasipriešina pamotės valiai norėdama pasilikti namie, įprastinėje erdvėje, veiksmas lokalizuojamas, detalizuojamas ir sukonkretinamas. Tačiau išlaikomas folklorinis, etninis erdvės modelis – veiksmas vyksta valstiečio namuose, sodyboje. Tiesa, podukra šienauja pievoje, keliauja pas gerąją tetulę, gyvenančią už miško, tačiau didesnių kelionės motyvų ar užuominų apie būsimą (ar galimą) patekimą į stebuklingą, mistinę ar nepažįstamą erdvę nėra.
Atsisakius stebuklinės erdvės, jai būdingų atributų, kinta ir pasakos tipas: tai jau nebe stebuklinė, o buitinė pasaka, kurioje visas dėmesys sutelkiamas į buitinius – žmogiškuosius – konfliktus. Siauresnėje literatūrinėje erdvėje psichologiniai išgyvenimai visada atskleidžiami subtiliau.
L. Dovydėnas pasakoje Pamotė ir podukra tik pasinaudojo susiformavusia veikėjų sistema, tradicine folklorinės pasakos pradžios situacija. Pamotės ir jos podukros konfliktą autorius stengėsi pateikti kitaip, interpretuoti jį psichologiškai. Savo pasakoje autorius panaikina stebuklinį pradą: nebėra stebuklinės erdvės, podukrai nepadeda nei stebuklingi daiktai, nei pagalbininkai. Tačiau stebuklui prilyginami kiti dalykai: protingi kitų veikėjų (Antutės tetos) patarimai ir gailestingumas, tinkamas elgesys, atleidimo prašymas, susitaikymas, savo kaltės pripažinimas. Taigi šioje L. Dovydėno pasakoje susiduriame ne su folkloro perpasakojimu, o su jo interpretavimu.
Vytautas Kubilius straipsnyje „Trys žingsniai į tautosaką“4 teigia, jog antrasis autoriaus žingsnis į tautosaką (pirmasis yra stilizacija) – psichologinė tautosakos motyvų interpretacija. <…> Liaudies dainos ar pasakos elementai autoriui yra tik vaizdinė medžiaga, kurią jis skaido ir jungia pagal sprendžiamų problemų logiką ir savo kūrybinio temperamento direktyvas. L. Dovydėno pasakoje Pamotė ir podukra tas žingsnis nepaprastai platus. Šis kūrinys, remiantis Kęstučio Urbos neseniai pateikta literatūrinės pasakos klasifikacija5 , atsiduria pusiaukelėje tarp folkloriškosios ir originalios literatūrinės pasakos. O gal net vertėtų pasamprotauti apie pusiaukelę tarp literatūrinės pasakos ir psichologinės novelės?
L. Dovydėnas, neseniai palikęs šį pasaulį, yra vienas iš talentingiausių lietuvių literatūrinės pasakos kūrėjų. Šiuolaikinis skaitytojas jį dar per mažai pažįsta. Atvertėme tik vieną rašytojo pasakų puslapį. O kiek grožio skaitytojams ir kiek įdomybių literatūrinės pasakos tyrėjams dar slypi ne tik Jaujos pasakose, bet ir jo knygose Gyveno kartą karalius (1947) bei Karaliai ir bulvės (1973)!
_________________________________
1 Seselskytė A. Lietuvių stebuklinės pasakos apie pamotę ir podukrą. Vilnius, 1985.
2 Dovydėnas L. Pamotė ir podukra // Jaujos pasakos. Kaunas, 1996. P. 67. (Toliau cituojama iš šio leidinio nurodant puslapio numerį.)
3 Kerbelytė B. Liaudies pasakos prasmė. Vilnius, 1997. P. 62.
4 Kubilius V. Trys žingsniai į tautosaką // Pergalė. 1976. Nr. 10., P. 112.
5 Urba K. Literatūrinės pasakos įvairybė // Rubinaitis. – 2000. Nr. 1 (13). P. 14–19.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)
