NEPAPRASTA MERGAITĖ MATILDA
Britanijos rašytojas Roaldas Dahlas (1916–1990) yra populiarus. Daugelyje pasaulio knygynų jam skirtos ištisos lentynos. Šį populiarumą patvirtino ir skaitytojai lietuviukai: jo Raganos, pirmoji Dahlo knyga, 1997 metais išversta į lietuvių kalbą, pernai pateko į populiariausių knygų penketuką. R. Dahlas yra pripažintas rašytojas, jis pristatomas naujausiuose žinynuose, vaikų literatūros istorijose, jo didaktinio pobūdžio apysaka-pasaka Čarlis šokolado fabrike (lietuviškai – kažkodėl rojuje) (1964) laikoma angliškosios vaikų literatūros etapine knyga. R. Dahlas ir prieštaringas, įvairiai vertinamas rašytojas. Britanijos feministės buvo net surengusios kampaniją jo Raganoms uždrausti, pašalinti iš bibliotekų fondų. R. Dahlas – šokiruojantis rašytojas, mėgstantis rodyti nepatrauklius, šiurkščius, idiotiškus suaugusiuosius.
Naujausioje lietuviškai išleistoje knygoje Matilda* (parašyta 1988 m.) suaugusiųjų paveikslams irgi gausiai atseikėta tamsių, murzinų spalvų. Rašytojas pažeidžia įsigalėjusią tradiciją ir kuria itin neigiamus tėvų paveikslus. Matildos tėvas ponas Vormvudas yra sukčius, mažo Anglijos miestelio automobilių perpardavinėtojas. Jo credo – „Pirkėjai tam ir yra, kad juos apgaudinėtum“ (p. 23). Brolis Maiklas paveldėjęs iš tėvo polinkį sukčiauti, o motina amžinai važinėja į kitą miestelį žaisti bingo ir yra įsitikinusi, jog mergaitės „turi rūpintis savo puikia išvaizda, kad vėliau susirastų gerą vyrą“ (p. 97), kad „mergina nesusiras vyro, būdama protinga“ (p. 99). Matilda namie niekam nerūpi, ją visi laiko „visišku šlamštu“ (p. 10). „Apdorojęs“ tėvus, autorius imasi atgrasaus mokyklos direktorės panelės Trančbul paveikslo: „Ji visada dėvėdavo rudą medvilninį chalatą, suveržtą per liemenį plačiu odiniu diržu su didžiule sidabrine sagtimi priekyje. Masyvūs klubai po juo buvo įsprausti į neįprastus šiurkščios saržos bridžius…“ ( p. 83). (Aišku, čia buvo galima paieškoti ir lietuviško atitikmens, kaip ir „bukmekeriui“, p. 50.) Trančbul „kadaise atstovavo Didžiajai Britanijai olimpinėse žaidynėse kūjo mėtymo rungtyje“ (p. 110). Kaip gavo pradinės mokyklos direktorės pareigas, „buvo mįslė“ (p. 82), nes ji nekentė vaikų: „Aš niekaip nesuprantu, kodėl maži vaikai tokie šlykštūs. Tai tikra mano gyvenimo nelaimė. <…> Aš įsivaizduoju tobulą mokyklą visai be mokinių. Kada nors tokią įkursiu. Manau, kad joje man puikiai seksis“ (p. 159). Ypač direktorė nekenčia mergaičių su kasytėmis ir ilgaplaukių berniukų, todėl mielą mergaičiukę Amandą ji stvėrė už užsiaugintų per vasarą kasyčių, pasuko jas virš galvos, „ir Amanda kaip kokia raketa nušvilpė per žaidimų aikštelės tvorą tiesiai į dangų“ (p. 115). Mažasis skaitytojas iki šiol greičiausiai jautėsi sutrikęs ar tiesmukai rūstavo skaitydamas tuos pasibjaurėjimą suaugusiais žmonėmis keliančius vaizdus, tačiau bent jau šioje vietoje jis turės suvokti, jog rašytojas perdeda, persistengia, arba, kaip mes, suaugusieji, sakytume, hiperbolizuoja, šaržuoja, kuria grotesko stilistiką, siūlo gana savitas grakštaus literatūrinio žaidimo taisykles.
Jeigu rašytojas būtų ir apsiribojęs tik tokiais groteskiniais vaizdais, mes, vyresnieji, tegul ir žinodami, jog yra tokių bukagalvių tėvų ar mokinių nekenčiančių mokytojų, jaustumėmės nemaloniai: ar būtina apie tai taip aštriai pasakoti vaikams? Laimei, Matilda skiriasi nuo kai kurių kitų R. Dahlo knygų. Ji turi ir stipriai atsveriančią šviesiąją pusę. Pirmiausia – žavus pačios Matildos paveikslas. „Matilda buvo ir jautri, ir protinga“ (p. 10). Tačiau ji nėra idealizuota skriaudžiamoji, o visai neblogas velniūkštis. Ko gero, mažųjų skaitytojų džiaugsmui ji išradingai nubaudžia savo tėvą – jo skrybėlės vidų ištepa superklijais, o iš draugo parsineštą papūgą priverčia suvaidinti vagį, vaiduoklį ir taip mirtinai išgąsdina „narsųjį“ tėvą. Aišku, labai neetiškas poelgis, bet… ką darysi: „Žinojo, kad negerai taip nekęsti tėvų, bet jai buvo labai sunku nejausti neapykantos. Perskaitytos knygos jai suteikė požiūrį į gyvenimą, kurio jie niekad neturėjo. Jeigu tik jie būtų paskaitę truputį Dikenso ar Kiplingo, netrukus būtų supratę, kad gyventi reiškia šį tą daugiau, negu apgaudinėti žmones ir žiūrėti televizorių“ (p. 28–29). (Turbūt vien už šią citatą mokytojai, bibliotekininkai daug ką R. Dahlui atleis…) Matildai, tam „šlamštui“, autorius suteikia vunderkindo bruožų (tiesiai apie tai ir užsimena): pusantrų metukų ji puikiai kalbėjo, trejų „pati išmoko skaityti iš namie besimėtančių laikraščių ir žurnalų“ (p. 11), savarankiškai susiradusi biblioteką, greitai įveikė vaikiškų knygų lentyną, susižavėjo „Paslaptingu sodu“, paskui ėmėsi Dikenso ir juo taip pat žavėjosi… Knygos meilė – vienas ryškiausių ir žaviausių Matildos bruožų, kuriuo galima pasinaudoti ir didaktiniais tikslais. Beje, Suomijoje įkurtas elektroniniu paštu veikiantis pradinių klasių mokinių skaitytojų klubas, vardu „Matilda“. Matilda turi ir nepaprastų matematinių sugebėjimų, tad jai nelabai yra ką veikti su pirmokais. Tai suvokia mokytoja panelė Hani, kuri šioje knygoje taip pat atstovauja šviesiajam, idealiajam pradui. Hani susižavi Matilda, susidraugauja su ja. Iš čia sužinome ir apie sunkų, vargingą mokytojos gyvenimą, apie didelę skriaudą, kurią, likusi našlaitė, ji patyrė iš savo tetos. Kokia nuostaba, kai paaiškėja, kad toji teta ir yra direktorė Trančbul! Taigi R. Dahlas moka žaisti skaitytojo jausmais, manipuliuoja netikėtumais ir, aišku, sukuria triumfinę pabaigą. Panelę Trančbul įveikia, žinoma, Matilda, pasitelkusi… antgamtines jėgas. Taip taip! Rašytojas šioje groteskiškoje apysakoje saikingai naudojasi magiškojo realizmo elementais. Mokykloje Matilda pajunta galinti per atstumą judinti daiktus, taigi priešais Trančbul išverčia stiklinę su joje plaukiojusiu tritonu, o paskui pakelia į orą kreidą ir lentoje užrašo direktorei siaubą sukėlusį sakinį, nuo kurio toji apalpsta, o atsipeikėjusi iš miestelio dingsta. Mokytojai Hani grąžinamas jos tėvų namas. Beje, tuojau po šių įvykių Matilda antgamtines jėgas praranda. Anot mokytojos, anksčiau klasėje ji neturėdavusi ką veikti, smegenys „neturėdavo kuo užsiimti. Jos burbuliavo ir virte virė… Jose susikaupdavo didžiulė energija, kuri neturėdavo, kur išsieikvoti“ (p. 229). Taip autorius atsiriboja nuo mistiškosios telekinezės idėjos, kuri siužetui suteikia žavesio, o visam kūriniui – žanrinio savitumo. Matilda nėra literatūrinė pasaka, o groteskinė apysaka su magiškojo realizmo elementais.
Gėris knygoje nugali absoliučiai. Matilda lieka gyventi su savo mokytoja, nes tėvas su šeima dėl savo machinacijų pabėga į Ispaniją. Taigi kūrinys galų gale suteikia daug džiaugsmo. Galima samprotauti, kad rašytojas nori papirkti vaikus rodydamas neigiamus suaugusiuosius, bet galima manyti, kad jis orientuojasi į mažesnį skaitytoją, todėl jo veikėjai tokie kontrastingi, perryškinti. Nėra abejonių, kad Matilda bus su pasimėgavimu skaitoma (manyčiau, jog tai maždaug ketvirtokų knyga). Man ji atrodo viena žaviausių, stilingiausių R. Dahlo knygų, todėl apmaudu, kad „Homo Faber“ leidėjams pristigo kruopštumo leidžiant lietuviškai, regis, šeštąją šio autoriaus knygą. Suskaičiavau bene trylika korektūros klaidų, yra ne viena redaguotina ar netgi nesuprantama vieta. Kuo skaitytojas mažesnis, tuo leidėjų atsakomybė turėtų būti didesnė.
_____________________________
* Dahl, Roald. Matilda / Iš anglų kalbos vertė Birutė Sabonienė. – Vilnius: Homo Faber, 2000. – 240 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)