Amerikiečių (bet ne liaudies!) pasakos
Amerikiečių pasakos* lietuviškai pasirodė po 100 metų nuo jų sukūrimo. Mūsų skaitytojams, deja, reikia pristatyti ne tik pačią knygą, bet ir jos autorių – pasaulyje plačiai žinomą rašytoją. Laimenas Frenkas Baumas gimė 1856 m. gegužės 15 d. Niujorke (mirė 1919 m.). Jis buvo septintasis iš devynių vaikų. Tėvas – pasiturintis verslininkas, todėl jaunasis Frenkas galėjo išbandyti daugybę profesijų ir dominančių dalykų dar ankstyvoje jaunystėje. Per savo gyvenimą L. F. Baumas ir vaidino teatre, ir rašė pjeses, buvo verslininkas, korespondentas, rašytojas. Jis išgarsėjo savo apysaka-pasaka Nuostabusis Ozo šalies burtininkas (The Wonderful Wizard of the Oz, 1900; liet. k. 2000 m.), kurios veikėjų likimai ir nuotykiai buvo pratęsti dar keturiolikoje knygų. Rašydamas vaikams, autorius atrado savo kelią. Vienoje iš knygų jis savo seseriai įrašė: „Kai buvau jaunas, norėjau parašyti romaną, kuris atneštų man šlovę. Dabar, jau sendamas, savo pirmąją knygą parašiau vaikų džiaugsmui. Aš supratau, kad šlovė labai sukta ir slidi, o kai ją pagauni, neturi iš jos naudos. Tačiau džiuginti vaikus taip miela, kad šis darbas visada šildo širdį ir už jį gauni deramą atpildą. Tikiuosi, kad mano knygos turės pasisekimą ir vaikai jas pamėgs“.
Amerikiečių pasakos (American fairy tales) pirmąkart išleistos 1901 m. Tai ne liaudies kūrybinis palikimas, kaip kad galėtume pamanyti perskaitę pavadinimą. Šioms pasakoms, kitaip nei brolių Grimų, tautosakiškumas nebūdingas, jos laikytinos originaliomis. Vienas ryškiausių šio žanro kūrėjų Europoje buvo H. K. Andersenas, parodęs, jog autorinė pasaka yra daugialypė, su keliomis reikšmių plotmėmis, kurias savaip atranda ir senas, ir jaunas, ir patyręs, ir tik pradedantis pažinti pasaulį skaitytojas.
Vis dėlto Baumo pasakos savo pavadinimą pateisina – jos amerikietiškos. Didžiuma tekstų akivaizdžiai skiriasi nuo tradicinių liaudies pasakų jau tuo, kad jose vyrauja miesto aplinka, amerikietiškos to laiko realijos. Jose pajuokiama moterų organizacija, kovojanti prieš azartinius žaidimus ir kas savaitę besirenkanti pakortuoti („Plėšikų skrynia“), netalentingų, bet turtingų žmonių norai tapti menininkais („Stebuklingi ledinukai“). Elfas atgaivina paukštelius ant skrybėlaičių, ir šios pasidaro nebemadingos, o kad parduotuvės savininkė nebankrutuotų, elfas užburia laikraščių raides: spauda ima skelbti, kad dabar madingos skrybėlaitės be paukščiukų. Taigi elfai pasinaudoja aklu žmonių tikėjimu reklama („Užburtos raidės“). Yra kūrinių, kur vaikai mąsto suaugusiųjų kategorijomis, ir pačių pasakų stebuklingumas išblėsta. Pavyzdžiui, pasakos „Mergaitė, turėjusi nuosavą lokį“ mažoji veikėja išsisuka iš keblios padėties gudrumu. Iš knygos atsiradęs lokys nebegalėjo jos suėsti, nes mergaitė pareiškė, kad lokys, kaip ir knyga, yra jos nuosavybė. Akivaizdu, kad tokias „teisines“ vingrybes gali išmanyti tik išsilavinęs miesto vaikas.
Keleto pasakų struktūra primena liaudiškos stebuklinės pasakos modelį („Jukusis hipopotamas“, „Baltųjų lokių karalius“), tačiau jų tematika netradicinė, universali ir aktuali net mūsų laikams. Apnuoginama tuštybė ir godumas, žodžio nesilaikymas, iškeliamas sąžiningumas. Pašiepiamos turtingų Amerikos damų vedybos su nuskurusiais Europos aristokratais („Kvoko karalienė“). Dažnai komizmas kyla iš situacijų, kurios suaugusiesiems atrodo labai painios, o vaikams – paprasčiausiai juokingos. Kyla mintis, kad Baumas šaiposi iš perdėm rimto suaugusiųjų požiūrio į daugelį dalykų. Taip pasaka tampa suaugusiųjų „auklėjamąja“ priemone.
Beveik kiekvienos pasakos pabaigoje yra moralas. Čia galima būtų atsidusti: „ak, tas moralizavimas, devynioliktojo amžiaus reliktas“. Tačiau kiekvienas moralas stebėtinai įdomus ir verčia susimąstyti (gal labiau suaugusiuosius nei vaikus) ar bent nusišypsoti. Kažin ar kartais ir pats rašytojas nesišypsojo tuos moralus formuluodamas? Atsakyti sunku, nes praėjo tiek daug laiko, kurio nei sugrąžinsi, nei sustabdysi. O ir kvaila būtų jį stabdyti – pasaulis tada „taptų nykus, o gyvenimas – visai nemielas“, kaip kad „mums rodo“ dvylikamečio Džimo nuotykis pasakoje „Žilojo laiko pagrobimas“. „Baltųjų lokių karaliaus“ moralas iškelia tradicinius dalykus: nesvarbu, kad stiprus ir protingas yra negražus iš išorės. Ne išorė suteikia išminties. Taigi moralai moko vaiką susikaupti ir pažvelgti į vaizduojamus įvykius nuodugniau, pamatyti, kas yra už blizgančio miesto gyvenimo paviršiaus.
Pasakos išverstos ir pristatytos gražiai, tačiau redaktoriaus rankos vis dėlto pasigestume. Knyga, kaip galima suprasti, versta iš pirmojo leidimo, išleista su originaliomis, autentiškomis iliustracijomis, kuriančiomis savitą knygos vaizdą, išskiriančiomis ją iš dabartinės leidybos srauto. Turbūt paisant originalaus maketo ant knygos viršelio puikuojasi vien pavadinimas, o autoriaus pavardė – tik pirmame puslapyje. Įgudusiai suaugusiojo akiai raidės tinka, tačiau vaikams mažokos. Tai dar sykį verčia pagalvoti apie Amerikiečių pasakų adresatą. Sakyčiau, kad tai pasakos, skirtos visokio amžiaus žmonėms, nes vaikams jos įdomios savo dinamika, spalvinga fantastika, o suaugusiesiems juk irgi verta prisiminti paprastas gyvenimo tiesas, kurios pasakose tokios ryškios.
______________________________________
* Baum, L. Frank. Amerikiečių pasakos / iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis; iliustr. N. P. Hall, Harry Kennedy, Ike Morgan ir Ralph Fletcher Seymour. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 2001. – 170 p.: iliustr.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)
