SUNKU BŪTI KITOKIAM (Svetimo, kitokio problema Sylvios Waugh „Žmogonuose“)

„Nejauku man ir baugu / Pasauly, sukurtam kitų“ – tokį nevaikišką epigrafą parinko Anglijos rašytoja Sylvia Waugh savo pirmajai knygai apie Žmogonus¹. Šios dvi XIX a. poeto Alfredo E. Housmano eilutės itin taikliai įvardija vieną svarbiausių Žmogonuose svetimo problemą: „aš“ ir „kitų pasaulis“ atsiduria opozicijoje, tarp jų – baugumo ir susvetimėjimo santykis. S. Waugh kūrinyje „kiti“ – tai žmonės ir jų įprastas pasaulis, o „kitokie“ ir besijaučią svetimi – pagrindiniai knygos veikėjai – skudurinės lėlės. Šitokie personažai dažnai skatina rinktis seną ir išplėtotą vaikų literatūroje tradiciją vaizduoti lėlių namelį, atgyjančias ir slapta gyvenančias lėles, dažnai sukuriant idilišką laimingo jų gyvenimo pasakojimą². Tačiau šio žanro kontekstas nėra pagrindinis raktas perprantant S. Waugh sukurtą pasaulį, nes Žmogonuose tie tradiciniai veikėjai ir lėlių gyvenimo tema interpretuojama labai savitai, sukuriant novatorišką, įdomų pasaulėvaizdį, kur lėlės veikia jau ne kaip atgiję žaislai, o kaip kitokios prigimties žmonės. Tai jau ne tradicinė lėlių namelio istorija, o veikiau šiuolaikinis paauglių romanas, narpliojantis sudėtingas egzistencijos ir psichologijos problemas, be kita ko, skatinantis iš naujo permąstyti ir painią svetimumo problemą, kuri čia neatsiejamai susijusi su kitoniškumu.

Personažai – tai žmogaus dydžio gyvos, kalbančios skudurinės lėlės (su siela!), kurios nuomininkų teisėmis gyvena tikrame nedidelio Anglijos miestelio name. Išoriškai žmogonų šeimos – senelių, tėvų, šešių vaikų (trys paaugliai, du dešimtmečiai dvyniai ir kūdikis) bei auklės – gyvenimas bemaž nesiskiria nuo įprastos miestelio žmonių buities: jie tvarko sodą, skalbia užuolaidas ir valo langus, vaikšto į turgų ir paštą, netgi įvairiais darbais prasimano pinigų mokesčiams bei kitoms išlaidoms (senelis rašo istorinius straipsnius, senelė neria, tėtis sargauja, o mama siuva). Įstabiausia, kad ir skudurinių lėlių psichologiją bei elgseną autorė taikliomis detalėmis sukūrė labai žmogišką: valdingas burbeklis senelis Magnusas, skrupulinga šeimos finansų tvarkytoja senelė Tulpė, vaikai, kupini padaužiškų prasimanymų, išdidūs priešgynos paaugliai klausosi muzikos, varto madų žurnalus ir t. t. (Lengvai atpažįstami tipiški literatūriniai šeimynykščių įvaizdžiai, viena vertus, skudurinukus įtaigiai sužmogina, kuria tradicinio jaukaus namų pasaulio ir šurmulingo šeimos gyvenimo vaizdą, kita vertus, leidžia pasakotojai subtiliai pasišaipyti iš žmonių įpročių.) Galiausiai juk ir šeimos pavardė – Žmogonai – akivaizdžiai susijusi su sąvoka „žmogus“³. Ir pasakotoja personažus-lėles apibūdina lygindama ne su žaislais, o pirmiausia su žmonėmis: „Matote, jie nebuvo žmonės – bent jau įprastine to žodžio prasme“ (p. 16). Esminis ir vienintelis žmogonų ir žmonių skirtumas tėra kita kūno medžiaga: žmogonai buvo iš „audeklo ir kapokmedžio vatos“ (p. 16). Kūno kitoniškumas – tai siužeto intrigos ir knygos vidinės įtampos pagrindas, leidžiantis išryškinti svetimumo problemą.

Svetimas žmonių pasauliui

S. Waugh sukurti skuduriniai žmonės yra labai sąmoningos būtybės, aiškiai suvokiančios, kad yra kitokios ir todėl „normaliam“ pasauliui svetimos. Senelis Magnusas marčiai sak „Žinau, kad nesuvoki, kokie mes unikalūs. Bet juk tu žiūri televizorių. Turėtum suprasti, jog žmogaus dydžio kalbančių, protaujančių skudurinių lėlių niekur daugiau pasaulyje nėra“ (p. 21). Kitokiam, nežmogui, sunku prisitaikyti, nebūti demaskuotam ir išgyventi. Pasak siužeto, žmogonai jau 40 metų gyvena slėpdamiesi po skėčiais, gobtuvais, ryšį su pasauliu minimaliai palaikydami telefonu ir laiškais. Aplinkiniams jie atrodo tiesiog keistuoliai žmonės, užsisklendę, nebendraujantys su kaimynais, nors tokių, beje, tame miestelyje dauguma. Tiek metų išgyventi neišsidavus jiems pavyko laikantis svarbiausios taisyklės – „kiek galima mažiau bendrauti su žmonėmis“ (p. 17). Tačiau vieną dieną (tai yra istorijos pradžia) šeima netikėtai gauna laišką iš Alberto Pondo, naujojo namo šeimininko, kuris trokšta su žmogonais susipažinti. Štai tada, anot pasakotojos, „tas visas užkerėtas pasaulis atsidūrė pavojuje“ (p. 20). Tikimybė tiesiogiai susidurti su žmogumi išryškina savęs kaip kitokio jutimą ir pažadina stiprų savisaugos instinktą. Gavus laišką, žmogonų lūpose vienas žodis – „siaubas“ (toliau varijuojama jam artimais baisu, pasibaisėjo, bijau, pavojuje, baisios žinios, rizika, bloga nuojauta, nerimas). Žmogonų įsitikinimu, kyla pavojus pačiai jų egzistencijai, nes jie bijo, kad naujasis šeimininkas „nesilaikys žaidimo taisyklių“ (p. 48), galbūt žiūrės į žmogonus ne kaip į lygiavertes būtybes, o kaip į kolekcinę retenybę. Knygoje nenurodyta, iš kur kyla žmogonų išankstinė žmonių baimė, noras žūtbūt pasislėpti; pasakyta tik, kad jie „tiesiog nedrįso bendrauti su kitais“ (p. 16). Iš pat pradžių kuriama ypatinga šiurpumo, baugumo, nuojautų atmosfera, o sukurtas pasaulėvaizdis aiškiai padalytas į dvi erdves: jaukūs, saugūs namai ir svetima, pavojinga erdvė anapus durų. Atgijusiai lėlei Pilbymai senelis duoda tokią gyvenimo pamoką: „Tik įsidėmėk, jog gyveni šiame pasaulyje, bet nesi jo dalis“ (p. 218), kelissyk pakartodamas žodį „prisitaikyti“. Prisitaikyti reiškia pasislėpti, užsimaskuoti, nesusitikti. Siekdami išvengti akistatos su naujuoju šeimininku Albertu, žmogonai kuria įvairias strategijas: ignoruoti laišką, pameluoti, kad ilgam išvyko, pasislėpti namuose, užsidėti kosmonauto šalmą, gudriai vaidinti žmones ir t. t. Visa tai vaizduojama žaismingai, su lengva šypsena, bet kartu auga stipri ir psichologiškai pagauli įtampa, kyla baimės šiurpuliukai. Už žaismės, subtilių pasakotojos pašaipėlių knygos potekstėje slypi tragizmas, ką reiškia būti nepakeičiamai kitokiam ir svetimam. Žmogonai gyvena patys nežinodami, iš kur, kam ir kodėl atsiradę, negali pasirinkti šeimininko, negali pasidaryti ne kitokie ir nesvetimi, negali gyventi kaip visi žmonės nesislapstydami. Kaip sako laišką senelis gavęs, „dabar namas priklauso jam. Ir nelabai pasiginčysi, nes mes irgi jam priklausom“ (p. 14). Kita vertus, be to galimo susitikimo su žmogumi šiurpulingo vaizdavimosi, be įsivaizduojamų fizinių pavojų, S. Waugh išgauna subtilią ir labai paveikią įtampą: žmonių pasaulis traukia, žmogonai norėtų būti tokie kaip žmonės, elgtis kaip jie ir pan. Panelė Kviglė pasvajoja: „kaip būtų nuostabu paplepėti su žmonėmis…“ (p. 46). Šitaip dar stipriau jauti savo kitoniškumą ir svetimumą įprastam pasauliui.

Svetimas savo paties prigimčiai

Greta išoriškai kitokios kūno medžiagos nulemto svetimumo žmonių pasauliui S. Waugh sukūrė kitą psichologiškai subtilų – vidinį – susvetimėjimą: patiems žmogonams sunku susitaikyti su kitoniška savo prigimtimi, kad jie, elgdamiesi, mąstydami ir jausdami kaip žmonės, yra tik lėlės („Man sunku susitaikyti su mintimi, kad šiame pasaulyje, kuris aiškiai pritaikytas žmonėms, esu skudurinė lėlė“, p. 53). Šita savivokos linija knygoje labai svarbi: kas aš esu – savas ar svetimas, tikras ar netikras, žmogus ar lėlė? Mama Vineta paklausia: „Mes juk esame tikri, argi ne?“ (p. 53). Savęs įsivardijimas skudurine lėle yra retas ir vartojamas su gana neigiama konotacija tik lyginantis su žmonėmis. Taigi vaizduojamas sudėtingas tapatybės konfliktas: lėlės kūnas, bet žmogaus saviprata. Apie savo prigimties ir kūno svetimumą daugiausia atvirai svarsto šešiolikametis Subis, sukurtas kaip refleksyvus asmenybės tipas, „gyvenimo stebėtojas“, paniręs į nuolatinę savianalizę. Kreipdamasis į Dievą, jis sako: „Nežinau, kas iš tikrųjų esu“ (p. 199). Į Subio mintis autorė įterpė ne vieną filosofijos veikalų aliuziją. Pavyzdžiui, kokia daugiaklodė ir sykiu ironiška situacija sukuriama, kai skudurinė lėlė cituoja Dekarto žmogaus apibrėžtį: „Aš mąstau, – sarkastiškai nusivaipė Subis, – taigi, be abejo, aš esu. <…> Aš – žydra skudurinė lėlė, kuri, Dievas žino kokiu būdu, sugeba mąstyti ir judėti“ (p. 53). Už sarkazmo – ir skausmas, ir noras nebūti kitokiam ir svetimam: „širdis raudojo, kad jie nėra tikri žmonės ir, kiek besistengtų, niekada jais netaps“ (p. 72). Subis atstovauja kraštutiniam nesuderinamumui. Svetimumą sustiprina jo vienintelio iš žmogonų žydra kūno spalva, dėl kurios jis šiek tiek svetimas ar bent jau keistas ir savo paties šeimai. Beje, šis problemos aspektas – „svetimas saviškiams“ – rutuliojamas kuriant „manieringosios senmergės“ Kviglės paveikslą. Ji šiek tiek svetima, nes su Žmogonų šeima giminystės ryšiais nesusijusi. Dėl to ji ilgai negyvena kartu su kitais didžiuliame name, o glaudžiasi prieškambario spintoje. Punktyrinė šio personažo linija knygoje subtiliai skleidžia tolerancijos kitam ir kitokiam temą. Pavyzdžiui, beveik visi namuose apsimeta nematą, kai panelė Kviglė slapčia išlenda iš spintos, pro virtuvės duris išsprūdusi laukan paskambina į paradines ir ateina kaip viešnia iš savo išgalvoto namo. Pabaigoje Kviglė pripažįstama kaip kitokia, bet nesvetima: nuo kategoriško vertinimo, kad „ji nėra ir niekad nebuvo mūsų šeimos narė“ (p. 234), pereinama prie „kaip mūsų šeimos narė“ (p. 237). Ji persikelia gyventi į svečių kambarį ir už atlyginimą dirba kūdikio Guglės aukle.

Svetimumo patiems sau ir aplinkai pojūtį žmogonai mėgina slopinti imituodami žmonių gyvenimą. Kaip apie tai sako Vineta, tai „ne išeitis, bet vis geriau negu nieko“ (p. 53). Žaviai apsimesdami, jie vaidina žmones: nors skudurinukams valgyti ir gerti nereikia, jie labai mėgsta apsimesti gerią arbatą ar kakavą su sausainiais, rūką pypkę, kepą Kalėdų pyragą ar plauną indus; Guglė, skudurinis kūdikis, „nors to visai nereikėjo, būdavo reguliariai „pervystoma ir maitinama“ (p. 20). Apsimetinėjimas – tai ir smagus žaidimas, kasdienybės užpildymas, ir buvimo šiame žmogonams svetimame pasaulyje būdas, savotiška psichologinė terapija. (Toks jų gyvenimo principas primena mėgstamą vaikų žaidimą „namais“, kai mėgdžiojamas suaugusios šeimos gyvenimas.) Šitaip kūrinio autorė vėl naikina tikro ir netikro, įprasto ir kitoniško, žmogaus ir žmogono ribas.

Paauglystės svetimumai

Dar vieną svetimumo „filosofijos“ aspektą galima įžvelgti S. Waugh sukurtame paauglio vaizdinyje. Paauglys kaip maištininkas, kuriam sunku susitaikyti su „normaliu“ suaugusiųjų gyvenimu, save neapibrėžtai suvokiantis kaip kitokį, supriešinantis save su šeima (ypač su vyresniąja karta), išsiskiriantis „sunkiu“ būdu ir nenuspėjama elgsena. Nors Žmogonai – tai pirmiausia šeimos istorija (dėl to kritikai pentalogiją pavadino saga⁴), vis dėlto kiekvienas veikėjas sukurtas labai individualiai, tad ir paauglystei čia tenka gana savarankiška siužeto linija. Todėl Žmogonus pagrįstai galima matyti ir išplėtotoje nuo XX amžiaus vidurio paauglių romano, kuriam būdingi sudėtingi jausmai, paauglio savęs supratimo pastangos ir santykio su pasauliu paieškos, tradicijoje⁵. Pasak Julios Eccleshare, paauglių knygos apskritai yra puikus būdas aiškintis įvairaus amžiaus šeimos narių santykius⁶. O. S. Waugh kūrinyje amžius yra labai svarbus elementas: žmogonai visai nesensta, todėl visi šeimynykščiai visąlaik turi tiek pat metų. Fiksuotas laikas leidžia autorei išryškinti konkretaus amžiaus tarpsnio bruožus ir problemas. Vyresnieji vaikai pasmerkti būti amžinais paaugliais. Ryškiausia iš jų – penkiolikametė Apleba, pilna paauglės kaprizų, nepastovi, atžagari, įžūli, o kartu — nepaprastai lakios fantazijos. Kaip paaiškėja pirmosios knygos viduryje, būtent Apleba išsigalvojo žmogų Albertą ir jo vardu parašė laišką, taip sukurdama nuotykį, kuriuo pusę knygos tiki skaitytojas ir visus metus – Žmogonų šeima. Jos brolis Subis šį Aplebos poelgį pirmiausia aiškina negalėjimu susitaikyti su savo kitoniškumu: „Gal jai įgriso vėl ir vėl švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį. Gal taip ji maištavo, kad yra skudurinė lėlė“ (p. 167). Panašiai mano ir mama: „Kartais man jos labai gaila. Ji negali tapti kitokia negu yra. Nė vienas iš mūsų negali“ (p. 95). Pati Apleba racionalesnių paaiškinimų nepateikia, o sieja tai su bendra paauglės savijauta („Jie mane ujo ir ujo už visas išlaidas. <…> aš tiesiog negalėjau ištverti“, p. 248). Taigi mergaitės elgseną motyvuoja ne loginiai išskaičiavimai, o amžiaus psichologija. Beje, Aplebos požiūris į žmonių pasaulį truputį kitoks negu kitų žmogonų. Ji, ko gero, mažiausiai jaučiasi svetima (sąlyčio pagrindas – paauglystė): „Šiuolaikiniams paaugliams viskas tinka. Tai mūsų pasaulis“ (p. 87). Jos sukurtas Alberto laiškas netiesiogiai rodo ir darnaus, lygiaverčio žmogonų ir žmonių sambūvio troškimą: laiške matyti tokia trajektorija: „jūsų naujasis šeimininkas“ (taigi priklausomybės, pavaldumo santykiai) toliau keičiamas ,,jūsų šeimos draugu“, galiausiai — „šeimos nariu“ (p. 7–9). Matyt, apie tokį ryši su žmogumi svajotų žmogonė Apleba.

Knygą galima perskaityti ir kaip paauglio kitoniškumo pripažinimą. Išaiškėjus Aplebos apgaulei, kuri sukėlė šeimai tiek daug nerimo, knygoje nėra jokio moralizavimo. Ypač beatodairiškai suprasti savo dukrą stengiasi mama Vineta, kuri jai rašo: „Aš negaliu būti tau teisėja. <…> Viskas, ką galiu tau pasiūlyti, – tai mano beatodairiška meilė. <…> Tiesa yra tavo rankose“ (p. 228–229).

Tapatybės problemoms – šiuolaikinė vaikų literatūra ir magiškojo realizmo konvencijos

Skudurinių lėlių gyvenimas sukurtas su stipria psichologine įtaiga ir filosofiniu podirviu, todėl skaitytojui labai lengva persikelti į universalesnį lygmenį ir imti mąstyti apie žmonių susvetimėjimą, įvairių gyvenimo būdų konfliktą ir t. t. (Iš dalies universalizaciją grindžia ir literatūros istorija – gana įsitvirtinusi tradicija lėlių namelio alegorija imituoti apskritai visą visuomenę⁷.) Žmogonai puikiai liudija, kaip per pastaruosius porą dešimtmečių vaikų literatūra sudėtingėja – ir idėjų, ir meninio vaizdavimo požiūriu. Joje vis daugiau psichologinių problemų, egzistencinių poteksčių; pasitelkus maginius elementus, kvestionuojami tradicinės vertybių sistemos ir identiteto klausimai⁸. Todėl šiame straipsnyje aptarta svetimo problema tėra vienas galimas aspektas – knygą įmanoma skaityti ir kaip nuotykį, kaip šeimos istoriją, kaip paauglio maištą, kaip visuomenės alegoriją ar tiesiog kaip puikios kokybės žaismingą, sodrų tekstą (dėl to tik daugiau jos adresatų). Visa pentalogija apie Žmogonus atvira įvairioms interpretacijoms ir metodologijoms (kad ir pačioms moderniausioms – kito, kūno, rasės studijoms, intertekstualumui ir t. t.). Tai šiuolaikinės vaikų literatūros pavyzdys su vadinamąja atvira istorijos pabaiga: nėra vienareikšmių atsakymų, kategoriškų tezių, o problemos nepaprastinamos. Psichologiškai įtikinamai skleidžiama gyvenimo įvairovė ir sudėtingumas („Koks keistas pasaulis <…> Mes apsimetame, jog gyvename, ir gyvename tam, kad apsimestume. Labai painios taisyklės“, p. 154.) Pasaulio paslaptis, kaip ir kiekvienas kitoks, čia turi būti pripažinta, nes, pasak senelio Magnuso, „kiekviena keistenybė yra savaip vertinga“ (p. 21).

Sukurti ypatingą knygos atmosferą ir iškelti tapatybės problemą, kitokio, svetimo savivoką padeda S. Waugh pasirinktas specifinis, netradicinis pasakojimas, nebūdingas nei fantastinėms lėlių namelių istorijoms, nei dažniausiai realistiniam paauglių romanui. Žmogonuose esama tik vienos fantastinės prielaidos – kad tie žmonės pasiūti iš medžiagos, o visur kitur vyrauja realizmo konvencijos. Šitą dermę Kęstutis Urba pamatuotai įvardijo magiškuoju realizmu⁹. Šiai literatūros tradicijai būdinga neatsiejamai sulieti stebuklingus, magiškus, nepaaiškinamus dalykus ir realybę, atverti paslaptingas įprasto racionalistinio pasaulio plotmes. Vienas pagrindinių magiškojo realizmo bruožų – išskirtinis dėmesys identiteto ir socialinei problematikai¹⁰. Žmogonuose tas vienintelis realaus pasaulio sukeistinimas apčiuopiamai išryškina kitoniškumą, užaštrina skirtumus ir leidžia ryškiau svarstyti kitokio, svetimo būties problemą. Be to, pasak Marijos Nikolajevos, magiška detalė leidžia šitoje knygoje išvengti sentimentalumo diegiant tradicines šeimos vertybes (santarvę, kito supratimą ir kt.)¹¹.

Kartu pažymėtina, kad sudėtinga kitokio, svetimo problema S. Waugh kūrinyje nėra rutuliojama kokia nors nuobodžia, sunkiasvore kalba. Priešingai, ypatingą koloritą suteikia humoristinės pasakotojos intonacijos nusišaipant iš herojų elgsenos ar minčių, apskritai iš suaugusiųjų ar vaikų įpročių. Štai glausti senelio metmenys: „galva buvo pilna išminties perlų. Tai yra jis labai daug išmanė. Todėl laikė esant būtina gulėti ir mąstyti – kiekvieną gyvenimo dieną“ (p. 11). Kartais lengvai pasišaipoma net ir iš savo kitoniškumo. Pavyzdžiui, kai senelis Magnusas karščiuojasi, bumba ir varto akis, mama Vineta sako: „Jeigu nesiliausit, ko gera, būsit pirmoji skudurinė lėlė, mirusi nuo apopleksijos“ (p. 228).

_________________________________

¹ Waugh, Sylvia. Žmogonai. / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 1999. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

² Plačiau apie šį motyvą žr. Kuznets, Lois Rostow, When Toys Come Alive: Narratives of Animation, Metamorphosis, and Development. New Haven and London: Yale University Press, 1994. P. 118–125.

³ Tokia semantinė sąsaja yra ir knygos originale: šeimos pavardė – Mennyms (plg. angl. men – žmonės). Tad lietuviškas vertimas labai gerai atspindi kūrinio koncepciją.

⁴ Urba, Kęstutis. Gal tik apsimetame, jog gyvename // Sylvia Waugh. Žmogonai. Vilnius, Alma Littera, 1999, p. 251.

⁵ Carpenter, Humphrey, Prichard, Mari. The Oxford Companion to Children’s Literature. New York: Oxford University Press, 1999. P. 518–519.

⁶ Eccleshare, Julia. Teenage Fiction: Realism, Romances, Contemporary Problem Novels // International Companion Encyclopedia of Children’s Literature. Ed. Peter Hunt. London and New York: Routledge, 1996. P. 391.

⁷ Kuznets, Lois Rostow. Ten pat. P. 119.

⁸ Plačiau žr. Nikolajeva, Maria. Children’s Literature Comes of Age: Toward a New Aesthetic. New York and London: Garland Publishing, 1996. P. 72–73.

⁹ Urba, Kęstutis. Ten pat. P. 251.

¹⁰ Moore, Lindsay. Magical Realism // http://www.emory.edu/English/Bahri/MagicalRealism.html

¹¹ Nikolajeva, Maria. The Mennyms // Opsis Kalopsis. 1999. Nr. 1. Cit. iš: http://wwwrohan.sdsu.edu/dept/english/childlit/showcase/nikolajeva/Mennyms.html

Žurnalas „Rubinaitis”, 2002 Nr. 2 (22)