„REPTILIJA“ – TARP DRAMOS IR KOMEDIJOS

Kazys Saja – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dramaturgų. Neabejotini jo nuopelnai ir vaikų bei paauglių prozai. Galima buvo tikėtis, jog ši abejopa patirtis susijungs amžinai aktualiame vaikų dramaturgijos bare. Bet susiklostė taip, jog tik tris kartus autorius ėmėsi vaikų dramaturgo plunksnos. Pirmiausia jis inscenizavo savo paties apsakymą „Šlubis“ iš prozos rinkinio Klumpės (1958). Inscenizacija publikuota „draminių kūrinių saviveiklai rinkinyje“ Moteris eina per lietų (1962). Gana reta mūsų vaikų dramaturgijoje, kai pats autorius savo prozą verčia į dramos kalbą. K. Saja taip pasielgė dar ir antrą kartą – inscenizavo savo išgarsėjusią pjesę Ei, slėpkitės! Inscenizacija publikuota kolektyviniame rinkinyje Dingęs kalendoriaus lapelis (1980). Tame pačiame rinkinyje išspausdintas ir brandžiausias draminis K. Sajos kūrinys – Reptilija (iš to rinkinio šiame straipsnyje kūrinys ir cituojamas nurodant puslapį). Po kelerių metų pjesė perspausdinta V. Aurylos sudarytoje Lietuvių vaikų dramaturgijos antologijoje (1984), o 1996 m. nemažas jos fragmentas pateko į 7 klasės literatūros vadovėlį Knygų valandos.

Tiesa, pirmiausia ši pjesė publikuota 1980 m. sausio ir vasario mėnesio „Lietuvos pionieriaus“ numeriuose. Nepavyko rasti informacijos, ar kūrinį inspiravo kokie nors anais laikais dažni kūrybiniai konkursai, ar ji parašyta paties autoriaus iniciatyva. Publikavimas laikraštyje leidžia spėti, jog pjesė skirta mokinių saviveiklai, nors iš karto galima pasakyti, jog atlikti kai kuriuos vaidmenis prireiktų nemenko aktorių profesionalumo.

Reptilija jau tada turėjo du savaiminius privalumus. Pirma, tai realistinė pjesė. (Lietuvių vaikų dramaturgijos istorijoje labai ryškūs draminės pasakos barai – pakanka paminėti Aldonos Liobytės ir Violetos Palčinskaitės šio žanro kūrybą.) Antra, tai kūrinys apie mokyklą, jos veiksmas vyksta mokykloje, o šią vaikams, rodos, artimiausią gyvenimo sritį visa mūsų vaikų literatūra ilgą laiką bemaž ignoravo.

Na, o kokie vidiniai šio kūrinio bruožai? Žanrinis Reptilijos pagrindas – tipiška buitinė drama. Septintokai įkuria slaptą Nenuoramų žvaigždyno organizaciją. Klasės vadovei, Reptilija pravardžiuojamai biologijos mokytojai, rūpi išsiaiškinti organizacijos esmę, o mokiniams svarbu sužinoti, kas jų organizaciją išdavė. Taigi susiduria priešingi tikslai, kuriamas tradicinis, kanoniškas buitinės dramos konfliktas, stimuliuojantis jos veiksmą. Tačiau K. Sajos pjesių veiksmas paprastai „nėra sukoncentruotas į vieną dramatinį mazgą, turi bent kelias periferines linijas“, – teigia V. Kubilius¹. Šis apibendrinimas taikytas suaugusiųjų dramaturgijai, bet visiškai tinka ir Reptilijai. Pačioje pjesės pradžioje autorius įtraukia nemažai kitų motyvų, temų, problemų, kuria gyvenimo pilnatvės įspūdį. Viena iš tokių temų – 8–9 dešimtmečio pasaulinei paauglių literatūrai aktuali šeimos destrukcija. Iškart pristatomas Simas – „iširusios šeimos paauglys“. Ypač tvirtai į pjesės audinį įpintas klasės naujoko Dariaus paveikslas irgi plėtoja šią temą. Dariaus tėvas žuvęs, o motina kažkur išvažiavo „ir po šiai dienai…“ Vaikas tik „iš piktų liežuvių“ sužino, jog Karolina jam ne motina, o bobutė… Su Karolinos paveikslu įvedamas mokytojų papirkinėjimo, kyšių motyvas: naujajai Dariaus auklėtojai Karolina bando įbrukti moheros megztinį. „Anoj Dariuko mokykloje pusę mokytojų apmezgiau“ (p. 10), – prisipažįsta ji. Arūno Taradundos tėvo personalinis vairuotojas Robertas, vežiojąs Arūną į mokyklą, pristato kitą ano meto socialinės tikrovės aspektą bei pedagoginę problemą. O nekaltas Roberto klausimas – „Anglių žiemai jau turite?“ (p. 13), – skirtas Reptilijai, kaip ir Karolinos megztinis išduoda graudžiai juokingą socialinę ano meto mokytojų būklę, kurią K. Saja ne šiaip sau, o pabrėžtinai eksplikuoja.

Žinoma, tarybinio mokytojo būklę ryškiausiai rodo „amžinai skubanti“ užklasinio darbo organizatorė Knystautienė, paskendusi beprasmių ataskaitų ir menkareikšmių renginių lavinoje. Autoriaus remarka – „labai nervinga moteriškė, kalbanti įkyriu, šaižiu balsu“ – leistų spėti apie neigiamą K. Sajos požiūrį į šią susmulkėjusią, trumparegę, sraigteliu virtusią pedagogę. Bet antrojoje dalyje dramaturgas Reptilijos lūpomis bando Knystautienę pateisinti ir suprasti: „Bet ji nebuvo tokia… (Purto galvą ir turbūt galvoja apie save) Jūs tinginiaujat – mokytojas kaltas, jūs išdykaujat – mes kalti. Jūs iš namų bėgat – mums atsakyt…“ (p. 40). Taigi šiandien Reptilijoje pavaizduotą Knystautienę, V. Aurylos žodžiais tariant, turėtume suvokti kaip „pedagoginės rutinos nukamuotą“ asmenybę². Šiuo paveikslu galima iliustruoti tarybinės mokyklos realijas, o gal net ir gretinti jas su šiandienos mokyklos gyvenimo reiškiniais.

Tačiau literatūriniu požiūriu svarbu tai, kad Knystautienės linija ryškiausiai parodo kitą žanrinę šio kūrinio plotmę. Anot Jono Lankučio, kad ir kokio žanro K. Saja imtųsi, jo kūriniuose „visada girdimas komediografo balsas“³. Knystautienės paveikslą autorius akivaizdžiai šaržuoja, karikatūrina. Kiekvienas jos pasirodymas – ryškus komedijos intarpas buitinėje dramoje. Toks žanriškai skirtingų scenų kaitaliojimas kuria gana įspūdingą draminio veiksmo ritmą. Iš Knystautienės lūpų tarsi netyčia išsprūsta ir gana gili, gaiži ironija: „Tik tiek, kad gera mokytoja… O šiaip visai mokyklai našta!“ (p. 39). Ši replika taikoma Reptilijai.

Kitos komizmo apraiškos kur kas išoriškesnės, žiūrovas juokinamas gana specialiai. Štai naiviąją geraširdę Karoliną, pirmąkart atvedusią Darių į klasę, draugiškai pasveikina skeleto ranka, išlindusi iš šalia biologijos kabineto esančio prieširdžiu vadinamo kambarėlio; Karolina atidaro krepšį su kyšiu auklėtojai, ir iš jo iššoka Dariaus tenai įtupdytas katinas; Robertas atsisėda ant kėdės, iš kurios mokiniai išsuko visus varžtus, ir toji subyra; vėliau į tą pačią kėdę įtaisomas kažkoks cypiantis mechanizmas, ir, žinoma, į ją nors sekundei pasodinama Knystautienė… Vertinant tokias scenas, vėl būtų galima pasitelkti suaugusiųjų dramoms taikomus epitetus: „balaganiški griuvinėjimai“, „primityvios ir prasčiokiškos komiškos scenos“⁴, tačiau turime nepamiršti, jog tai išties autentiški, amžini moksleivių pokštai, kurie mums, suaugusiesiems, atrodo banalūs, o paauglystė iš tokių dalykų kuo linksmiausiai kvatoja. Ir turbūt turėtume būti jiems atlaidūs.

Etiniu ir pedagoginiu požiūriu problemiškesnis juokinimo šaltinis – naujoko Dariaus mikčiojimas. Toks komizmas neretas ir liaudies bei moksleivių anekdotuose. Ar galima į tai žiūrėti atlaidžiai – gera proga padiskutuoti su mokiniais.

Prie išoriškesnių komizmo apraiškų skirtinas ir žodžių iškraipymas: menturis vietoj mentorius, motoritetas vietoj autoritetas (p. 12), veteranas vietoj veterinaras (p. 40). Bet tai ne vien juokina, o padeda kurti riboto mentaliteto „šoferio“ Roberto paveikslą. Reikia pažymėti, jog ir šio paveikslo dramaturgas pernelyg nesuprimityvina, nesuvulgarina. Robertas sugeba visai subtiliai pakoketuoti su jauna ir gražia mokytoja, jis, beje, priklauso ir slaptajai vaikų organizacijai, vadinasi, paaugliško romantizmo nepraradęs.

Apskritai vienas iš dramaturgo profesionalumo požymių – ryškūs, įtaigūs šios pjesės personažų paveikslai. Jau aptarėme Knystautienę. Ne mažiau subtiliai, gana lakoniškai kuriamas vargo moterėlės Karolinos charakteris. Ir ypač svarbi Reptilija, arba iš tikrųjų – Emilija. Ją glaustai įvertino jau pirmasis pjesės recenzentas – „patrauklus jaunos pedagogės paveikslas“⁵. Vincas Auryla Reptiliją priešina Knystautienės paveikslui ir pareiškia, jog Reptilija „gerai supranta vaikų psichologiją“⁶. (Iš tikrųjų panašiai save apibūdina ir pati Reptilija: „kartais man net patinka, kad jie tokie nenuoramos“, p. 24.) Galima manyti, kad Reptilijos paveikslu K. Saja išreiškė savo požiūrį į mokytojos idealą. Kad ir kaip būtų, šio paveikslo reikšmė ypač padidėja mokyklos pasaulį ignoruojančios arba itin kritiškai mokytojus vaizduojančios to meto vaikų ir paauglių literatūros kontekste. Reptilija nėra komedinis personažas. Ji, pati dar jauna, supranta savo auklėtinių pokštus, bet ir laiko pedagogiškai „įtemptas vadeles“, nuoširdžiai išgyvena, kai Arūnas su Dariumi tris dienas slapstosi „pas ufonautus“. Ji iškart perpranta Karolinos intencijas, moka atremti Roberto užuominas. Kita vertus, tai ir neidealizuotas personažas.

Beje, krinta į akis, jog pjesėje nepalyginti išraiškingesni suaugusiųjų personažų paveikslai. Vaikus dramaturgas šiek tiek charakterizuoja remarkomis: Simas – „įžūlokas ir savarankiškas“ (p. 6); Arūnas – „iš tikrųjų gabus, tačiau gerokai išpuikęs berniukas, mėgstąs vadovauti kitiems. Su vyresniaisiais kalba familiariai“ (p. 15). Tačiau veiksme vaikų charakteriai ne itin ryškėja, nors tokių užuomazgų esama. Štai pačioje pabaigoje Alis gailiai verkia suvažinėto šuns. Vis dėlto labiau susidaro kolektyvinio septintokų paveikslo, o ne individualizuotų veikėjų įspūdis. Apskritai turbūt galima sakyti, jog dramaturgas paauglius netgi linkęs idealizuoti. Pavyzdžiui, Arūnas esą viską daro, „kad nebūtų panašus į savo tėvą“. Gana idealistiška, deklaratyvoka ir jų slaptojo būrelio programa: „Surask save, draugo neišduok, priešo nebijok ir pasistenk, kad kitiems nebūtų su tavimi nuobodu“ (p. 26). Nuobodumo motyvas („VIENODUMAS NUOBODUS!“) buvo akcentuotas K. Sajos apysakoje Būrimas obuolio sėklomis (1985), o labai kilnios slaptos Gerųjų aitvarų organizacijos veikla pavaizduota Gvidono apsiauste (1988).

Taigi Reptilija artimai susijusi su truputį vėliau pasirodžiusia paaugliams skirta K. Sajos proza. Suprantama, apysakos forma leido kurti tirštesnį problemų tinklą. Užtat Reptilija skiriasi daug stipresne komizmo gaida, komiškomis situacijomis. Ryškūs komedijos bruožai ypač būdingi pirmajai pjesės daliai. Deja, antrojoje dalyje komediškumas pamažu slopsta, gausėja epinio vaizdavimo elementų, o į pabaigą atsiranda net visai atviro moralizavimo. Bet veiksmo logika nuosekli. Arūnas, vykdydamas auklėtojos užduotį įtraukti naujoką Darių į kolektyvą, sukuria istoriją apie susitikimą su ufonautais, pasislėpęs su Dariumi, sodo namelyje deginasi prieš kvarco lempą. „Jūs norėjot, kad Darius pasijustų kaip namie. Ir jis tikrai pasijuto. Jis dabar herojus“ (p. 50). Tiesa, antrojoje dalyje autorius bando modeliuoti kiek kitokios prigimties komediją. Auklėtoja, perpratusi Arūno ir Dariaus išmonę, staiga perima jų pačių žaidimo taisykles – suvaidina, jog per susitikimą su žaliaisiais ateiviais berniukai galėję pavojingai užsikrėsti, ir paskelbia klasėje karantiną, neleidžia niekam išeiti. Tačiau ši perspektyvi komedinė situacija neišplėtojama, lieka tik kaip užuomazga.

Reptilija, kaip ir visa buitinė dramaturgija, susijusi su laiko realijomis ir aktualijomis. Pjesėje esama dabar turbūt jau nebevartojamo slengo. Ufonautų motyvas šiandien irgi gali pasirodyti naivus. Rastume ir senstelėjusių socialinių realijų. Tik… ar tikrai jos senstelėjusios? Sakysim, pjesėje labai reikšminga visko pertekusio Arūno ir skurdžioje aplinkoje augančio Dariaus paveikslų paralelė. Ar šie gyvenimo modeliai išnykę? Ar jau nieko nebeatveža į mokyklą asmeniniai tėvų vairuotojai? Ar šiuolaikinis mokytojas – tikrai laisva asmenybė, nebeniokojama „pedagoginės rutinos“? Apie visa tai irgi galima diskutuoti su šiuolaikiniais septintokais.

Ir, žinoma, svarbiausia, jog tai gana profesionaliai suręstas dramos kūrinys, padedąs aiškintis, suvokti ir įsiminti nemažai žanrinių dramaturgijos požymių ir literatūrologijos kategorijų.

_______________________________

¹ Kubilius, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. P. 612.

² Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius: Vaga, 1986. P. 263.

³ Lankutis, Jonas. Lietuvių tarybinė dramaturgija. Vilnius: Vaga, 1983. P. 199.

⁴ Ten pat. P. 203.

⁵ Lankutis, Jonas. Mitinių parabolių ir poetinių vizijų pjesės // Literatūros panorama. Vilnius: Vaga, 1981. P. 132.

⁶ Auryla, Vincas. Min. veik. P. 263.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)