Kas slypi po lengvumo skraiste?
Praeitų metų pabaigoje „Baltų lankų“ leidykla išleido norvegų rašytojo Klauso Hagerupo knygą Morkus ir Diana*, kuri galėtų ir netgi turėtų papildyti jaunesniųjų paauglių skaitomų knygų lentynas. Taip pat norėtųsi tikėtis, kad sulauksime ir daugiau K. Hagerupo knygų, kurios noriai skaitomos ne tik Norvegijoje, bet ir kitose Europos valstybėse. Šio autoriaus kūriniai išversti į danų, švedų, vokiečių, suomių, olandų, italų, islandų ir kitas kalbas. (Beje, Lietuvoje norvegų vaikų literatūra apskritai menkai pažįstama.)
K. Hagerupas (g. 1946), vienas žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių Norvegijos rašytojų, kuria ne tik vaikams ir jaunuoliams, bet ir suaugusiesiems ir vienu žanru nesiriboja – jo kūrybiniame aruode, be romanų ar apysakų, gausu pjesių, keletas poezijos rinkinių, bendrų projektų su kitais norvegų rašytojais. Rašytojas debiutavo 1969 m. poezijos rinkiniu Štai ką aš manau apie tave. Vėliau daugiau dėmesio skyrė teatrui, rašė radijo pjeses, sukūrė savo mamos Inger Hagerup, gerai žinomos Norvegijos poetės, biografiją, o kaip vaikų ir jaunimo rašytojas debiutavo 1989 m. knyga Šalis, kurioje pradingo laikas, kurią Norvegijos literatūros kritikų asociacija tais pačiais metais pripažino geriausia vaikams ir jaunuoliams skirta knyga.
Beveik visose šio autoriaus knygose, parašytose vaikams ir jaunimui, vyrauja paauglio, dažniausiai trylikamečio vaikino, saviieškos tema, tad kai kurie norvegų kritikai pajuokaudami net linkę K. Hagerupą vadinti „trylikamečių specialistu“.
Trylikametį herojų randame ir knygoje Morkus ir Diana, kuri Norvegijoje pripažinta geriausia 1994 metų knyga, skirta vaikams ir paaugliams, o jos autorius pelnė Brage prizą. Po metų pagal šią knygą pastatytas filmas (K. Hagerupas vaidino Morkaus tėvą), tačiau jis, kad ir kaip būtų keista, populiarumu knygos nepranoko, o netgi atvirkščiai – knyga tapo filmo priešininke.
Apysakos siužetas gana paprastas. Morkus, 6 b klasės moksleivis, gyvena su tėčiu mažame Norvegijos miestelyje. Jis yra mažiausias ir liesiausias visoje klasėje (galbūt dėl to visko bijosi), nuolat laukiantis užklumpančios nelaimės ir trokštantis laikytis saugios pusės, tačiau ja abejojantis ir „žengiantis per gyvenimą tarsi lynu“. Iš visos klasės Morkus bendrauja tik su Zigmundu, kuris yra visiška jo priešingybė – klasės ištįsėlis ir mokslinčius, tačiau galintis padėti Morkui susidoroti su užgriūvančiais sunkumais. Morkus yra užkietėjęs autografų medžiotojas ir renka juos iš visų pasaulio įžymybių, tačiau niekada neprisistato tikruoju vardu, o apsimeta kuo nors kitu – našle senute, sportininku, nesėkmingai baigusiu sportinę karjerą, ir pan. Todėl visi laiškai yra nepaprastai nuoširdūs ir kupini išradingumo bei fantazijos, nes, pasirodo, lengviausia būti kitu, ypač Morkui, kuriam, atrodo, tai sekasi geriausiai. Vieną dieną, apsimetęs milijonieriumi, Morkus parašo laišką norvegų kilmės aktorei Dianai Mortensen, vaidinančiai Holivude. Diana šiltai atsako į Morkaus laišką ir pasiūlo susitikti Hortene, Norvegijoje, kur lankysis per atostogas. Morkui tai tampa galvosūkiu, bet čia kaip visada padeda išradingasis Zigmundas, o skaitytojas dalyvauja visuose pasirengimo susitikti su Diana įvykiuose ir, žinoma, kulminacijoje – pačiame susitikime. Skaitytojui nuobodžiauti netenka, nes jis, įtrauktas į parengiamųjų darbų verpetą, sužino daugybę įvairiausių smulkmenų – nuo to, kiek sveria teniso kamuoliukas, iki elementarių etiketo taisyklių ir patarimų, kaip žmones paveikti ir palenkti į savo pusę. Ar tai veiksminga, ar ne, skaitytojas sužinos tik apysaką perskaitęs.
Apysakoje viskas pateikiama gana lengvai ir žaismingai, pernelyg neplėtojant charakterių, o susitelkiant į aprašomus įvykius, todėl kartais kyla nenuoseklumo ar net paviršutiniškumo įspūdis, kai stengiamasi nuo vieno įvykio greitai peršokti prie kito, o galimos išplėtoti problemos tik lengvai paliečiamos. Autorius nepateikia griežtų vertinimų, bet palieka atviros interpretacijos galimybę, kuri galėtų būti puikiai panaudota literatūros pamokose. Vis dėlto pagrindinė ir labai opi paaugliui identifikacijos ir santykio „tikra – netikra“ problema išlieka. Ir atsakyti į klausimą, kas lengviau – būti savimi ar vaikščioti su kauke, gali tik pats skaitytojas, perkratęs savo sąžinę ir panoręs nors trumpam pabūti savimi. O knyga, kelianti klausimus, visada yra svarbi, ypač jei parašyta šiuolaikinio paauglio kalba (Ačiū vertėjai A. Grabauskienei, kad tekstas ir lietuviškai skamba gyvai.) ir nestokojanti popkultūros ženklų. Pastarieji, nors ir žaismingai autoriaus pašiepiami per tikrumo ir netikrumo santykį, yra gan svarbūs vis rečiau knygą į rankas paimančiam paaugliui, kuris skaitydamas gali atpažinti dabarties pasaulį ir daryti savas išvadas. Pradėjus skaityti, šią apysaką norisi baigti dar tą patį vakarą, o ar humoras nėra šiek tiek „persūdytas“, palikime spręsti jaunajam skaitytojui.
__________________________________
* Hagerup, Klaus. Morkus ir Diana / iš norvegų k. vertė Asta Grabauskienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – 152 p.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)