NESENSTANTI KNYGA

„Argi gali pasenti, ar gali skaitytojui nusibosti jo naujausia apysaka-pasaka Ei, slėpkitės!? Išradingi nykštukai peldai, jų gerieji bičiuliai Giedrius ir Raselė ištikimai lydės mažąjį skaitytoją nesibaigiančioje vaikystės dienų kaitoje“, – 1973 m. klausė ir čia pat į savo klausimą atsakė Algirdas Pocius¹. Iš tiesų 1971 m. pasirodžiusi K. Sajos apysaka Ei, slėpkitės! nepaskendo knygų jūroje, jos spalvos nenubluko – kūrinys tebėra patrauklus, aktualus ir šiandien, neatsitiktinai išleistas dar du kartus – 1977 ir 1999 m.

Šios knygos pasaulis į viešumą iškeltas 1967 m. Tai buvo nedidelė 104 puslapių knyga Peštukai ir nykštukai. Joje skaitytojui pristatyti visi pagrindiniai veikėjai, jų tarpusavio santykiai. Knyga išėjo nedidelio formato, A. Skliutauskaitės stilingai iliustruota, – viršelyje vaizduojamas ant lelijos lapo sėdįs susimąstęs nykštukas mokslininkas Šiurpė… Po penkerių metų, šiek tiek pakoregavęs Peštukus ir nykštukus, rašytojas sukūrė antrąją dalį, ir nuo tol visa apysaka-pasaka vadinasi Ei, slėpkitės!

Knygos genezę yra paliudijęs pats rašytojas. Pasisekė lietuvių vaikų literatūrai, kad vieną šiltą vasarą K. Sajai teko sėdėti senajame Vilniaus operos ir baleto teatre ir dirbti žiuri: „Per vieną pertrauką, kai visi išsivaikščiojo atsikvėpti, aš likau salėj ir įsižiūrėjau į tuščią orkestrinę. Joje buvo kelios eilės kėdžių, daugybė piupitrų gaidoms pasidėti, viename šone puikavo gražuolė arfa, o šalia jos, atsirėmęs į sieną, stovėjo liūdnas kontrabosas…

Ir staiga – nežinau, ar man pasigirdo, ar koks trupinėlis nuo lubų užkrito, – dzvinkt, suskambėjo stygos… Tai, ko gero, ir buvo pirmasis akordas, davęs pradžią ilgai pasakai apie teatro pelytes, kurios po ilgų vargų pavirto mažyčiais žmogeliukais – peldais“².

Žvelgiant į knygą po trijų dešimtmečių, dar akivaizdžiau matyti, kad svarbiausias atradimas, didžioji sėkmė ir yra sukurtasis peldų pasaulis. Knygai pasirodžius, jis iš karto patraukė ir kritikų dėmesį. Antai „Pergalės“ žurnale pasirodžiusioje Ričardo Pakalniškio recenzijoje „Poetiški nykštukų paveikslai“ teigiama, kad nykštukai „pagal autoriaus sumanymą turi atsiskleisti kaip žemės ir saulės kūdikiai, miško gyvybės siela“, kad „nykštukų paveikslai – tai savotiškas katalizatorius, padedąs išryškinti vaikų pasaulio gėrio ir blogio apraiškas, atskleisti spalvingus mažųjų herojų charakterius bei psichiką“^3.

Apysakoje veikia septyni nykštukai peldai, kurie sudaro darnų būrį. Lemtatūris – energingas vadas, Miglius – meniškos prigimties kiaušinėlių margintojas ir dainų kūrėjas, Alis – „visų gyvūnų žinovas“, jis puikiai jodinėja ant driežo, Šiurpė – į knygas įnikęs mokslininkas, kuris ypač rimtai studijuoja Metamorfozių tomelį, Vai-Vai – gėlių šukuosenų meistras ir didelis pagyrūnas, mažylis Lėputis – visų numylėtinis, netgi turįs susigalvojęs netradicinę užrašų knygelę – kai reikia ką nors įsidėmėti, jis švarko skverne užsiriša mazgelį… Kiekvienas peldas – savitas ir įdomus, jų charakteristikos lengvai įsimena, vardai originalūs ir labai taiklūs. Skaitytojo vaiko vaizduotę žadina per mišką žygiuojančių peldų vorelė, traukianti „šaunų Lemtatūrio maršą“:

„Kairę-dešnę, kairę-dešnę –

Su daina daugiau panešme.

Smilgos ilgos ir paparčiai

Mums nekliudo – žengiam sparčiai“ (p. 25)⁴.

Tokio ryškaus, meniškai įprasminto nykštukų pasaulio lietuvių vaikų literatūra dar neturėjo (čia galima prisiminti, pavyzdžiui, šalių kaimynių nykštukiją – Nikolajaus Nosovo knygas apie Nežiniuką arba Enno Raudo Pabaldukus). Beje, gana reikšminga, kad jau minėtame paties autoriaus pasisakyme užsimenama apie Willo Vepserio knygos Murziuko dienoraštis reikšmę šio kūrinio atsiradimui.

Peldų ir vaikų pasaulius sieja gamtos topika. Vieni vaikai pamiškės sodybose gyvena, kiti – atostogauja, o peldų erdvė – pats miškas, gamtos prieglobstis. Nors rašytojas, pasakodamas apie savo vaikystės skaitymus, yra išsitaręs: „niekada nemėgau skaityti gamtos aprašymų“⁴, bet jis moka kurti poetiškus, supasakintus gamtos vaizdus: „Sutemo naktelė – šilta, žvaigždėta, kvepianti pražydusiom pievom. Už kalnų, už girių, debesų valtyje jau sėdėjo mėnulis ir taisėsi irtis per žiburiuojantį dangų Aušrinės pasitikti. / Stirnų keliais, kiškių takeliais, vingiuodami tarp kelmų ir medžių, vorele žygiavo peldai“ (p. 72); „Alis staiga pamatė tarp žolių švytruojant žiburėlį. Tai buvo nebejaunas, bet labai išrankus kavalierius Jonvabalis. Kiekvienais metais jis užsižiebdavo žibintą ir ieškodavo sau tinkamos pačios“ (p. 75) ir t. t. Apskritai šioje apysakoje gamtos paveikslas nepaprastai svarbus ir semantiniu, ir kompoziciniu požiūriu. Netgi pasakytina, jog poetiškas gamtos vaizdavimas toks pat svarbus kaip peldų ir vaikų pasaulis. K. Saja būtent „per aštrius gėrio ir blogio, gero ir pikto susidūrimus, vykstančius nykštukų, gamtos ir vaikų pasaulyje, žengia į visuotines žmogaus ir gamtos problemas“⁵. K. Saja laikytinas subtiliu miško vaizduotoju, miško topikos (kuri, kaip žinoma, lietuvių literatūroje turi senas tradicijas) tęsėju.

Gamta ir nykštukus, ir vaikus kviečia stebėti ir stebėtis, matyti net ir mažas detales („antroji anga buvo mažesnė, lapės, matyt, rečiau pro ją landžiojo, nes smėlio kauburėlis po eglaitėm jau buvo apšepęs žolele“, p. 98), – ji skatina susimąstyti apie didelius dalykus. Antai labai iškalbingas gyvatės epizodas. Miglius apie gyvatę samprotauja taip: „ji niekam neatneša naudos. Štai bitelė – irgi turi geluonį, bet ją visi myli ir gerbia. Už medų, už vašką… Rožę – už puikius žiedus. O gyvatę – vyrai mūrai, už ką?“ (p. 64). Pasakojama pasitelkiant psichologinio vaizdavimo niuansus ir pustonius: prašyti gyvatės ašarų nedera, nesmagu, tad peldai „lyg susigėdę, tyliai nužingsniavo už aviečių“ (p. 64). Verčianti susimąstyti ir epizodo pabaiga – staiga gyvatę nusineša gandras, tik ant kelmo nykštukai randa „beveik pilną kibirėlį ašarų“. Iš tiesų „netikėtai graudų įspūdį padaro daugelio spardoma bei keikiama gyvatė Marguolė“⁶. Gamta teikia nepakartojamų estetinių išgyvenimų. Mažuosius herojus stebina nakties, atvėrusios savo paslaptis, grožis: „samanėlių lizde šnopavo miegančios kamanės, kurioms nuo medaus kvapo sapnavosi saldūs raudongalviai dobilai, tartum užburtas dvaras trumpu, bet kietu vasaros miegu miegojo skruzdėlynas. Kiekvienas krūmas, kuokštelis, kiekvienas žiedas glaudė, sūpavo kokią nors apsnūdusią būtybę“ (p. 79). Ypatingas gamtos grožis paryškina, papildo semantiškai svarbias kūrinio vietas, pavyzdžiui, Lėpučiui iš lakštingalos vėl atvirtus peldu, nykštukai regi: „smilgos – visa giria pasidabruota rasotais voratinkliais. Buvo taip stebuklingai gražu (išskirta mano. – Dž. M.), jog nykštukams pasirodė, kad jie tebesapnuoja“ (p. 196). Vaizduojant stebuklingąją gamtą, susipina realybė ir fantazija. Raselė atstovauja fantazijos, svajonių, pasakų sričiai, o Giedrius – praktiškas, racionalus, jis nori paaiškinti, „suinventorinti“ ir peldų stebuklą: „Reiktų bent porą nykštukų sugauti ir uždaryti kokioj nors dėžutėj. Ak, tai būtų laimikis!“ (p. 117). Galų gale jis norėtų „prašyti tik vieno – kad Šiurpė sutiktų pavakary ar prieš pietus, kada jam patogiau, atsakyti į jų (vaikų. – Dž. M.) visus klausimus“ (p. 174). Tas Giedriaus noras labai suprantamas – juk tokį didelį įspūdį padarė akimirka, kai jis pirmą kartą išvydo tuos mažyčius žmogučius. „Žiūrėkite ir jūs, žiūrėkite! Pilnas miškas nykštukų!“ (p. 79). Šiuo spontanišku sušukimu vaizdžiai perteikta berniuko nuostaba.

Gamtos vaizdams daugiaplaniškumo teikia paslapties leitmotyvas. Nykštukai peldai – gamtos paslapties dalis. Ei, slėpkitės! – pats apysakos pavadinimas akcentuoja prasmingą slėpimąsi, neatsivėrimą. Ne viskas ir ne visiems gali ir turi būti matoma, rodoma, kai kas turi remtis tikėjimu. Lemtatūris taip sako apie vaikus: „Jie nebetiki peldais, štai kur visa nelaimė!“ (p. 33). Nykštukai ryžtasi kraštutiniam poelgiui – nusprendžia vaikams pasirodyti. Bet tai ne tokia jau paprasta užduotis! Stebuklui įvykti reikia ir stebuklingo atributo, todėl peldai ir „įtaisė Giedriui stebuklingus akinius, kad ir jis galėtų pamatyti kupiną grožio bei taikios harmonijos gamtos pasaulį ir pagaliau suprastų“⁷, jog „visa tai, ką aplinkui matom – nuo smiltelės, nuo akmenėlio iki žalio lapo, o nuo to lapo iki drugio, o nuo to drugio iki paukščio, o nuo to paukščio ligi lapės, liūto, peldo ir žmogaus – viskas tarpusavy sujungta, sunarpliota, ir visa tai kartu šildosi toj pačioj saulutės močiutės sterblėj. Nuo smiltelės, nuo vabalėlio iki žmogaus“ (p. 147–148).

Apysakoje pasitelkiama folklorinių pasakų logika – stebuklingam daiktui įgyti sudaromos ir nelengvai įveikiamos kliūtys: kad įvyktų akinių „metamorfozė“, būtina gauti žiupsnelį rausvųjų kristalėlių iš ežero dugno (juos saugo Vėžys Vienrankis ir piktoji sandėlininkė žiurkė) ir gyvatės ašarų. Reikia atlikti ir magišką ritualą – „mėnuliui tekant, tuos akinius reikia pernešti per kadugių liepsną“ (p. 34). Taip sunkiai įgyti stebuklingieji akiniai ir turėtų padėti atskleisti gamtos slėpinius. Švelniai ir nepastebimai kūrinyje skleidžiasi ir universalios filosofinės paslaptys: kas yra pasaulio vienovė, kas yra gėris („ilgai dygstanti sėkla“, p. 159), ką gali tikra meilė (septynios draugų dovanos Lėputį išgelbsti iš burtų nelaisvės). Prasminga tai, kad nykštukas Lėputis aukojasi dėl Giedriaus, o Raselė savo dovana prisideda gelbėdama peldą Lėputį. Viskas susipynę ir viskas vyksta paslapties skraiste gaubiamoje gamtos karalijoje.

Poetiškame tekste atsiranda vietos ir šviečiamosioms, didaktinėms intonacijoms. Ryškus ekologinis motyvas, ypač skyriuje „Lapių medžioklė“. Raselė pasigaili į nelaisvę uždarytų lapučių: „Žvėrelius kankinat! Ką jums tos lapelės padarė?! Tėvelis mums net zuikio neleido laikyti“ (p. 109). Pelė taip pamokslauja savo vaikams: „Išauklėta ir civilizuota pelė, mieli vaikučiai, niekada nedraskys kamanių lizdo“ (p. 171), kitur peldas Vai-Vai siūlo: „aptarkime, kaip mums toliau gyventi šalia to galingo ir dažnai labai neteisingo žmogaus“ (p. 156). Iškalbingas, atvirai didaktinis ir nykštukų gyvenimo imperatyvas: „Darykime gera, ir bus gerai!“ Tačiau didaktinės rašytojo intencijos daugiausia gražiai įpintos į meninius vaizdus ir neardo kūrinio vienovės. Moralizuojamosios intonacijos padeda išryškinti ir etines problemas. Pavyzdžiui, vaikų tarpusavio santykiai iškeliami „Keršto“, „Pavydo“ dalyse ir kitur.

K. Saja, kalbėdamas apie kūrybos fenomeną, yra pasakęs: „rimta kūryba – tai visada sunkus, klaidus ir skausmingas naujų žemių, naujų tiesų ieškojimas“. Rašytojas turi „pakelti akis į žvaigždes – orientuoti laivą pagal amžinuosius Grožio, Tiesos ir Meilės šviesulius“⁸. Matyt, šie šviesuliai ir bus rodę kelią rašant apysaką vaikams – tam ypatingam, jautriam ir imliam adresatui.

Apysakoje esama tokio epizodo: mokslininkas Šiurpė vienas pats sėdi avilyje ir skaito knygą. Jį aptikę, draugai peldai kviečia laukan, bet Šiurpė atsako: „Visi galvoja, kad manęs čia nebėr. tokia ramybė – skaityk ir norėk“ (p. 184). Mažajam skaitytojui, ypač pradinukui, paėmusiam į rankas K. Sajos apysaką Ei, slėpkitės!, belieka susirasti ramų kampelį, o tada jau – skaityk ir norėk!

______________________________

¹Pocius, Algirdas. Kam pasaka, o kam teisybė // Pergalė. 1973. Nr. 1. P. 5.

²Plačiau žr. Saja, Kazys. Prieš nuobodulio malūnus, arba Nuo realistinio apsakymo iki apysakos-pasakos // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius: Vaga, 1979. P. 159.

³Pakalniškis, Ričardas. Poetiški nykštukų paveikslai // Pergalė. 1972. Nr. 6. P. 160–161.

⁴Čia ir toliau cituojama nurodant tik puslapį iš: Saja, Kazys. Ei, slėpkitės! Vilnius: Vaga, 1977.

⁵Saja, Kazys. Mano likimą nulėmė svirpliai // Literatūra ir menas. 1994 spalio 29 d. P. 5.

⁶Raguotis, B. Žaismingas fantazijos ir realybės pasaulis // Tarybinis mokytojas. 1973 sausio 3 d. P. 4.

⁷Pakalniškis, Ričardas. Ten pat. P. 162.

⁸Bučys, Algimantas. Pasaulio pagražinimas // Literatūra ir menas. 1972 rugpjūčio 19 d. P. 3.

⁹Saja, Kazys. Iš kūrybinės laboratorijos // Literatūros panorama, 1980, Vilnius: Vaga, 1981. P. 139–141.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)