VAIKAI GIMSTA SU KARŪNOMIS (Kalba, pasakyta gavus Geriausios metų vaikų knygos premiją)
Kiekvienas vaikas ant galvos turi karūną. Kiekvienas vaikas turi savo karalystę. Vieni valdo elfų karalystę, kiti – kosmoso dvasią, o treti, kaip Antuano de Sent-Egziuperi Mažasis princas, galbūt skrieja mažyte savo planeta nuo vienos karalystės prie kitos ir ieško draugo. Mano draugė estų rašytoja Reet Kudu parašė visą knygelę apie princus ir princeses. Jos knygoje gyvena princesės šlavėjos, princesės skalbėjos, princai, kurie mokosi skraidyti, ir kiti kitokie. Tikiu, kad ta karūna ant vaiko galvelės – gerumas. Nė vienas vaikas į pasaulį neateina blogas. Ne veltui vaikystėje mums taip dažnai rūpi mamos paklausti: „Ar aš geras? Ar aš gera?“ Vaikui tai be galo svarbu.
Tai kaip čia atsitinka, kad ima ir pameta – kartais taip būna – vaikas karūną. Kodėl visa armija suaugusiųjų tvarstosi už galvų: „Koks baisus jaunimas!“ Kodėl bijo išeiti į gatvę baimindamiesi mažųjų smurtautojų?
Ogi mes patys, suaugusieji, dėl šių dalykų esame kalti. Neįsiklausome į mažųjų širdeles, negirdime ir vieni kitų, o kartais ir patys elgiamės ne taip, kaip mokome vaikus.
Baisus yra nesusikalbėjimas. Rytai nesusikalba sus Vakarais, tėvai – su vaikais, tauta – su pačios išsirinkta valdžia. Smerkiame visus, kurie ne tokie kaip mes, visa, kas daroma kitaip.
Kodėl? Kur ta tolerancijos kalba, kuri padėtų susišnekėti?
Galbūt tai menas? Muzikos kūriniams vertimo nereikia. Ir dailė išsiverčia be vertėjų. Su knygomis kiek kitaip. Vertėjas čia būtinas, bet viena kalba išsakytos ir išverstos mintys lieka tomis pačiomis mintimis. Tereikia įsiklausyti, išgirsti.
Turbūt nėra žmonių, kurie tvirtintų: „Mums nereikia muzikos, mums nereikia nei dailės, nei architektūros, gyvenkime narvuose, neskaitykime, mums – kad tik pavalgyti…“ Ne, ne, net pats tamsiausias žmogus turi savyje dievišką kūrybos krislą. Tai kodėl taip dažnai stumiame vaikus prieš jų pačių valią į prestižines specialybes? Kad tik šaukštas būtų kaupinesnis? O meną tegu kuria kas nors kitas, kitų vaikai – juk menininkui taip nelengva šiame pasaulyje pragyventi.
Tad leiskime vaikams rinktis patiems. Ir tegul jie puošia mūsų kasdienybę, tegul kuria ateitį širdimi. Tegul kuria kultūringą visuomenę. Ir kuo labiau valstybėje bus aukštinamas menas, tuo laisviau bus mums visiems kvėpuoti. Gal net imsime girdėti vienas kitą, net tada, kai kitas ne šaukia, o šnabžda. Ateitis – vaikų su karūnomis rankose. Neleiskime jiems tų karūnų pamesti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)
