IŠ MOTULĖS ŽĄSIES EILĖRAŠČIŲ

PELĖDA

Ant šakos sena pelėda tupėjo.

Kuo daugiau matė, tuo mažiau plepėjo.

Kai mažiau plepėjo – daugiau išgirdo.

Joks šiaurės vėjas jos nepakirto.

 …O jeigu galėtum pakilti į aukštį

 Ir būt panašus į protingą paukštį!

VORAS IR MUSELĖ

– Ateik pas  mane į svečius, – tarė voras muselei.

– Mano mažutė jauki svetainė – puiki vietelė.

Į mano svetainę veda sraigtiniai laiptai.

Kai tu ateisi – parodysiu tau, ko nematei dar.

– O ne, ne, – tarė maža muselė. – Tie laiptai taip girgžda…

Girdėjau, tas, kas pakyla, atgal nesugrįžta.

– Suprantu, kad jausies pavargus, užropojusi taip aukštai.

Bet galėsi po to pailsėti mano lovelėj – ramiai ir minkštai…

Mano antklodės lengvos ir plonos – brangiausių šilkų…

Bus tau gera, musele, labai malonu ir jauku.

– O ne, ne, –  tarė vorui muselė, – tu be reikalo gundai.

Tas kas prigula tavo lovelėj – ryte nepabunda.

Tarė voras gudruolis muselei:

– Brangioji tu mano,

Kaip galėčiau įtikint tave,

Kad žaviuos ir gėriuos tavimi jau nuo seno…

– Dėkoju jums, mielas pone, bet nekvieskit, neverta.

Tad sudie. Pakalbėsim verčiau kitą kartą.

Bet voras gudruolis jos žodžių visai nepabūgo.

Anksčiau ar vėliau ta muselė pakibs ant kabliuko.

Sugrįžęs namo voras išaudė tinklą

Ir stalą padengė – greitai pietaus iškilmingai.

Tada  jis vėl saldžiu balsu nuo palubės prašneko:

– Atlėk, musele, kuo greičiau – aš nuo tavęs apakęs.

Sparneliai šviečia sidabru, jie perlais nusagstyti.

O jau akelės, iš tiesų, – kaip deimančiukai švyti.

Ir štai iš lėto, nejučia, kvaila maža muselė

Plačiai išskleidusi sparnus susiruošė į kelią.

Galvojo vien tik apie tai, ta patikli vargšelė,

Kad sidabriniai jos sparnai  ir deimanto akelės.

Ji pasikėlė taip aukštai – virš laiptų į palėpę…

Ir voras čiupo ją bemat į savo juodą glėbį.

Paskui ją numetė tinklan – apraizgė ir pririšo.

Ir ta muselė niekada namo nebesugrįžo.

O jūs, vaikeliai, šiuo metu paskaitę pasakaitę,

Nuo tų žodelių, nuo saldžių – nebūkite apkvaitę.

Ir jeigu žodžiai  netikri jums dirgina auselę,

Tai prisiminkit vorą ir nelaimėlę muselę.

KUR TU BUVAI, KATINĖLI?

Kur tu buvai, katinėli-murkly?

Londone, Jos Didenybės pily.

Ką tu veikei ten su savo kate?

Gąsdinau pelę pily po kėde.

MĖLYNAS BENAS

Mėlynas Benas gyvena vienas.

Jis lesina mėlyną vištą už sienos.

Ji deda po melsvą kiaušinį kas dieną,

Bet kur man surasti tą mėlyną Beną?

Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)