JUODOS AVYTĖS BALTOJ IŠSIPILDYMŲ PIEVOJ

Išbarstykite man

daug gerų žodžių,

daug tylių žodžių,

vakare –

aš surinksiu žodžius

į seną karklų pintinę

ir pasėsiu saulėlydy,

ir išdygs

juodos avytės,

juodos avytės

baltoj

išsipildymų pievoj.

 1983

Pirmas žodis – prisiminimai

„Aš atmintį tarsi žieminius obuolius / sudėjau pintinėn / ir palikau palėpėje. Aš atmintį kaip nudėvėtus kailinius / sugrūdau į spintą – / tegu ėda kandys. Aš atmintį tarsi vestuvinį žiedą / pamečiau, / kad niekada neatrasčiau. O paskui, kai pakilo pūga / ir užpustė atmintį, / viską galima buvo / pradėti iš naujo…“ (1979)

Mano vaikystė prabėgo Kaune. Nekart esu sakiusi ir rašiusi, kad siaura miesto gatvelė, nuaižėjusi siena senamiestyje man reiškia kur kas daugiau nei pats gražiausias peizažas. Aš nesakau, kad nemėgstu gamtos, tiesiog joje jaučiuosi truputėlį svetima, prisibijau jos. Taip yra iki šiol. Net karščiausią dieną, jei reikėtų pasirinkti – klajoti po senamiestį ar važiuoti prie ežero, – nedvejodama rinkčiausi miestą. Kitaip yra su jūra, nes ji – šilčiausiuose mano vaikystės vasarų prisiminimuose. Jūra – kitokia gamtos dalis, ji gyva, nuolat keičiasi, įtraukia į savo stichiją… Medžių apsuptyje man baugoka ir liūdna. Gal todėl, kad per kelias kartas esu miestietė, ir daug gražių prisiminimų susiję su miestu, miestais.

Nors buvo labai sunkus laikotarpis, galiu sakyti, kad vaikystė – šviesus metas. Už tai dėkinga tėvams. Mano tėvas – mokytojas, vienas iš nedaugelio tuomet – ne komunistas. Jo darbas – nuolatinis sėdėjimas ant parako statinės, nes, kaip vėliau paaiškėjo, skųsdavo net mokiniai. Bet tėvas buvo mylimas, gerbiamas intelektualas. Namie visuomet buvo labai daug knygų, daug poezijos. Kiek save pamenu, mama nuolat deklamuodavo eiles, mokėjo daug kalbų. Tėvelis labai mėgo A. Mickevičių, namie vykdavo mažučiai literatūros vakarai. Vaikui tai dar nesuvokiama, bet jis girdi, ką tėvai skaito, kai kurios eilutės įstringa visam gyvenimui. Iki šiol puikiai prisimenu S. Nėries Senelės pasaką, eilutes apie žąsiną Moliūgą. Vaikas būdama, nesupratau, kodėl tas žąsinas moliūgas, ir kas tas moliūgas, ir kodėl moliūgas – žąsinas. Bet ar vaikystėje tai svarbu – tai dalis paslapties, kuri nuolat vilioja.

Tėvai labai gražiai sugyveno, o tai irgi labai svarbu. Laikas buvo sunkus, mama nedirbo, vos galą su galu sudurdavome, bet mane vaikystėje nuolat supo gera namų nuotaika, daug žaislų, paprastų, pačių tėvelių padarytų. Ten visuomet buvo gyvas nuotykio, žaidimo pradas. Gal tai ir paskatino pirmuosius fantazijos protrūkius, norą sugalvoti ką nors nebūta, pačiai nesuvokiant, kad rimuojami sakiniai, eilutė prie eilutės – jau poezijos pradžia… Paskui tai tampa tavo dalimi, savastimi, gyvenimo būdu. Nuolat tai sakau savo mažiesiems skaitytojams – nebemoku dirbti kito darbo, todėl iki šiol rašau. Protingi gal laiku sustoja, randa kitų užsiėmimų. O aš vis dar einu tuo keliu, kurio pradžia – vaikystėje.

Kaune mes gyvenome Žaliakalnyje, mažutėje gatvelėje, kur visi gyventojai vienas kitą pažinojo, rengdavo bendrus pobūvius. Ir vaikai nuolat būdavo visi kartu. Mano vaikystės draugai – labai internacionali kompanija: čia buvo ir rusaitė, ir priklydęs čigoniukas. Tėvas labai puoselėjo vaikų bendravimą: jeigu man pirkdavo kokį sąsiuvinį, nepamiršdavo ir mano draugų. Vaikystėje dažnai sirgau, ir mama kartais norėdavo mane palepinti, kokį gardesnį kąsnelį į mokyklą įdėti. Tėvelis griežtai draudė, sakydavo, jog jei neturi tiek, kad pasidalytumei su draugais, negali valgyti ir pats. O sykiu jis buvo pats didžiausias žaidimų draugas, labai nuotykingas žmogus, begalinės fantazijos, sugebantis nuskaidrinti pačias niūriausias dienas. Gimtadienius jis paversdavo švente, kurios laukdavai. Vos pasibaigus vienai šventei, iškart imdavai skaičiuoti dienas, kiek liko iki kito gimtadienio… Tėvas buvo sugalvojęs tokią atrakciją, kurią vadinau popierinių karūnų baliais. Iš popieriaus jis iškirpdavo karūnas, aplipindavo jas spalvoto popieriaus žvaigždėmis, eglutėmis, ir kiekvienas į svečius atėjęs vaikas būdavo padabinamas tokia nuostabia karūna. Ir kiekvienas, be abejo, jausdavosi karalius… Tos dienos laukdavo visi mano gatvelės vaikai, nes žinojo – pas Palčinskus vėl bus „kažkas tokio“. Kai dabar sutinku vaikystės draugus, jie nuolat prisimena tuos balius. Vienas net tikina, kad iki šiol išsaugojo savo popierinę, bet karališką karūną…

Tėvas – žaidimų, švenčių sumanytojas, o mama atvėrė knygų pasaulį. Užaugau su mamos skaitomomis pasakomis, vaikiškais eilėraščiais. Anksti pradėjau skaityti ir pati. Prisimenu pirmąją knygą – Anderseno pasakas, – kurią skaičiau jau savarankiškai. Turiu ją ir dabar – stora knyga su piemenaite, nupiešta ant viršelio. Man tuomet buvo gal kokie šešeri metai, todėl giliausios tų pasakų potekstės, aišku, liko nesuvoktos, bet keista paslaptis traukė. Tėvų biblioteka buvo labai gausi – ten galėjai rasti įvairios lektūros ne tik lietuvių, bet ir daugeliu užsienio kalbų. Puoliau skaityti viską, kas tik pakliūdavo po ranka, kartais stebindama tėvelius ir keldama jų nerimą. Jie išgyveno, kad dar vaikas skaičiau Aną Kareniną ar Dostojevskį. Bet juk labiausiai ir traukia tos uždraustosios, nesuprantamos. Po antklode pasislėpusi, lyg kokią Bibliją perskaičiau Pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Vėliau lektūrą jau diktavo mokykla. Man labai sekėsi su mokytojais. S. Nėries mokykloje mano mokytoja buvo Zubkienė – viena tų puikių prieškarinės kartos inteligenčių, nešančių savyje visai kitokią šviesą. Ji, be abejo, netiko tiems laikams, bet tokie mokytojai sugebėdavo dalį šviesos perduoti vaikams, kuriais pasitikėjo. Mokytoja man atnešė B. Brazdžionio poezijos tomelį, įvyniotą į laikraštį. Šiltai prisimenu ir kitą pedagogę – anglistę Churginaitę, kuri atvėrė visai kitokį poezijos vaizdą nei tuometinis oficialusis. Tada buvau gal kokioje septintoje klasėje, jau pradėjusi šiek tiek rašinėti. Tuomet buvo kilusi kažkokia pasmerkimų banga. Kiekvienas mokytojas prieš pamoką turėdavo atbambėti maldelę, kad smerkia Achmatovą, Pasternaką, Mandelštamą ir pan. Vaikams – tai kas ten rūpi: net negirdėję apie tokius, mažai ir klausydavome, rūpėjo kuo greičiau viską baigti ir sprukti lauk. O mokytoja po tokios pamokos priėjo prie manęs ir pasakė: žinau, kad rašai eiles, tau reikia tai perskaityti, tik nerodyk kitiems vaikams. Padavė irgi į laikraštį įvyniotą Achmatovos Rekviem. Gerai mokėjau rusų kalbą, ir man tas perskaitytas kūrinys padarė tiesiog stulbinamą įspūdį. Studijų laikais jau galėjome gauti iš rankų į rankas klaidžiojančias Achmatovos, Cvetajevos, Mandelštamo knygas, bet tos pirmosios, laikraščiu apvilktos, mokytojų įduotos knygelės turi išskirtinę, su niekuo nesulyginamą vertę ir prasmę. Kai dabar manęs prašo įvardyti kokią vieną knygą, padariusią man didžiausią įtaką, tikrai negaliu to padaryti. Jų buvo tiek daug… Tam tikru metu vis kitos knygos daro poveikį, iš vienų išaugi, eini prie kitų. Pradedi skaityti kitomis kalbomis, lektūra pasikeičia, užgriūva vėl kitoks literatūros pasaulis. Aš labai ryškiai pamenu savo vaikystės „Anderseną“, bet sakyti, kad būtent ši knyga ir sukūrė visą literatūrinę viziją, būtų naivu. Dabar populiaru skaitinius griežtai skirstyti į tam tikras amžiaus grupes. Bet ar gali suaugęs žmogus pasakyti, kad Lindgren kūryba – naivi ir primityvi. Talentingai parašytas gero rašytojo kūrinys geras visiems. Kas savyje išsaugojo nors lašelį vaikystės, niekada neišsižadės tada skaitytų knygų. Atsimenu, kaip vaikystėje man į rankas buvo pakliuvusi knyga Mano berniukai. Ji buvo be viršelio, nežinojau autoriaus, bet ar svarbu vaikystėje, kas parašė. Ta knyga apie du švedų berniukus – Olę ir Svantę, gyvenančius prie jūros. Tuo metu atostogavome Palangoje, ir mane viliojo jau vien žinojimas, kad kažkur, už tos pačios jūros, bet nepasiekiami, žaidžia tie vaikai. Tuomet tai atrodė stebuklinga. Po daugelio metų radau tą knygą knygyne, perskaičiau. Žinoma, ji buvo primityvoka, bet pradėjau ieškoti, kas gi joje yra tokio, kad vaikystėje nuteikė taip ypatingai. Supratau – ten labai daug gerum graži šeima, nekalti vaikų nuotykiai pajūryje, visi vienas kitą myli. Tai, matyt, ir yra rašytojo talentas – knyga turi savo vibraciją, aurą, lauką, kurie traukia. Turi būti nuotykio, detektyvo elementas, bet reikia ir atsvaros – gerumo…

Antras žodis – kūryba

„…O mes pasėdėsime tyliai ir pamąstysim / apie nuostabų ir sudėtingą gyvenimą, /apie ateinančius, bet niekada nenueinančius žmones, / apie patį sunkiausią – poeto amatą…“ (1963)

Labai sunku pasakyti, kas verčia pasukti vienu ar kitu keliu. Kas lėmė, kad tapau rašytoja? Perskaitytos knygos, vaikystės namų aplinka? Turbūt viskas kartu. Namai, kur buvo tiek šviesos ir džiaugsmo, kur buvo tiek daug knygų, – viskas kartu ir paveikė. Kai vaikystėje išgirsti kokį poezijos posmą, tau labai patinka, tiesiog juo gyveni, nori pakartoti, nori būti tas, kuris taip gali. Pasąmonėje imi dėlioti žodžius kaip kryžiažodį, pastebi, kad jie skamba, turi ritmą. Viskas prasideda žaidimu. Bent jau man taip buvo, – gal kad augau viena, gal kad anksti tuos žaidimus pradėjau žaisti… Pati su savimi, sau.

Gal kas ir būtų pasikeitę, jei pačias pirmąsias eilutes būtų kas sukritikavęs. Maži esame tokie pažeidžiami. Ne kartą esu sakiusi, kad mane drąsino ne tik tėvai. Pirmasis mano „kritikas“ buvo K. Boruta. Jo ištarti pagyrimo žodžiai neleido padėti plunksnos į šoną, bet lyg ir skyrė tam tikrą pareigą – nenuvilti. Ir žaidimas vyko toliau. O kai prasidėjo, man, poetei, tebuvo trylika metų…

Kaip pradėjau rašyti vaikams? Tai susiję su daugybe keistų atsitiktinumų, tam tikrų provokacijų.

Tada vyravo nuomonė, kad vaikams rašo tik senos mokytojos. Tai puikiai iliustruoja vienas atsitikimas. Buvau parašiusi pjesę Aš vejuosi vasarą. Ją statė daugelyje to meto Sovietų Sąjungos teatrų. Viename Kijevo teatrų festivalyje pjesę apdovanojo. Tai keista, nes festivalis nebuvo skirtas vaikų teatrams. Nuvykau į apdovanojimą, bet stotyje manęs niekas nepasitiko. Kaip vėliau sužinojau, po stotį blaškėsi mane sutikti turįs režisierius, kuris ieškojo pagyvenusios moteriškės, panašios į pensininkę pedagogę. Aš tuomet buvau visai jauna… Tokia tad nuomonė buvo apie vaikų rašytojas, ir gal niekad nė nebūčiau pradėjusi su ja „ginčytis“, jeigu ne keli atsitiktinumai.

Pirmasis susijęs su „Genio“ žurnalu. Jo redaktorius primygtinai prašė sukurti ką nors vaikams. Man pasidarė įdomu – kaip tiems vaikams rašyti? Surimavau apie lietaus nykštukus. Tai ir yra mano pirmasis eilėraštis vaikams. Susigėdusi nunešiau į redakciją, maniau, kad nespausdins, juk čia tik pažaidimas. Išspausdino, ir eilėraštukas gyvas iki šiol. Po to įvykio sutikau K. Kubilinsko žmoną. Ji pradėjo mane girti, o aš sakau – et, kas čia tokio, tik kažkokie vaikiški eilėraštukai. Ji mane sugėdino, kad taip kalbu apie vaikų poeziją. Supratau, kad pasielgiau netaktiškai, ir gal pirmą kartą tada rimtai susimąsčiau, o kas gi ji iš tikrųjų yra toji vaikų poezija.

Kita rimta provokacija rašyti vaikams susijusi su režisiere A. Ragauskaite. Ji paprašė pjesėms vaikams. Bandžiau atsisakyti tvirtindama, kad pjesių rašyti nemoku, nors pagunda buvo didžiulė. Kūrėsi Jaunimo teatras, o vaikiškų pjesių tikrai nebuvo labai daug. Norėjosi pabandyti. Nežinojau net nuo ko pradėti, tai parašiau pavadinimą Aš vejuosi vasarą, sugalvojau kelis veikėjus ir juos surimavau, nes tai daryti jau mokėjau. Taip atsirado Tetulė Konvalija, sauganti savo taliją, Braškė, kurią ne laiku nuraškė, Raudonas Nasturtas – miesto galva, Konvalijos turtas, ir pan. Surašiau, nunešiau ir pasakiau – tai viskas, ką galiu. Režisierė apsidžiaugė: tai tu viską jau ir turi, liko tik smulkmena – parašyti, ką jie veikia… Taip nuo atsitiktinumų, noro išbandyti ką nors nauja ir prasidėjo mano vaikų kūryba.

Rašydama aš niekad negalvoju apie kokias nors įtakas, nenoriu su kuo nors „kariauti“, ką nors keisti. Man turi būti įdomu. Žinoma, kai pradėjau rašyti, prisiskaičiusi S. Nėries, „grojau“ tas pačias natas… Kaip visos gimnazistės. Bet vėliau kiekvienas nueina savo keliu. Eilėse, skirtose suaugusiesiems, – nuotaikos, o kai rašau vaikams, svarbu dramaturgija, siužetas, veikėjai. Noriu, kad eilėraštis būtų įdomus, juokingas, linksmas, ne vien meditacinio pobūdžio, nors ir tokių esu parašiusi. Poezija vaikams, aišku, darė įtaką pjesėms. Ir atvirkščiai. Mano pjesėse daug eiliuotų intarpų. Tuomet Lietuvoje niekas to nedarė. Į ką panašus mano eiliavimas vaikams? Manau, kad tam tikrą įtaką padarė B. Brazdžionio Meškiukas Rudnosiukas. Gal todėl toks svarbus ir jaudinantis buvo susitikimas su B. Brazdžioniu. Aš turbūt viena pirmųjų, susitikusi su juo Amerikoje. Tai buvo apie 1982-uosius. Viename literatūros vakare pasakė, kad su manimi nori susitikti Brazdžionis. Susijaudinusi nusprendžiau, kad jis mane, matyt, su kuo nors supainiojo – gal su Vaičiūnaite ar Žilinskaite. Taip kirbėjo tas netikrumo jausmas iki tol, kol pamačiau poetą, artėjantį ilgu šešėliuotu koridoriumi su mano knyga Namai namučiai vienoje rankoje ir Meškiuku – kitoje. Taip palengvėjo, kai supratau, kad jis norėjo susitikti su manimi. Užaugau su Meškiuku Rudnosiuku, todėl susitikimas su jo autoriumi ir įvertinimas man buvo be galo svarbu. Lyg dar kartą supratau, kad vaikų poezija – rimtas reikalas.

Rašydamas vaikams, pats turi likti šiek tiek vaiku. Jei pradėsi pamokslauti, kalbėti kaip pedagogas, suaugęs žmogus, niekam nebus įdomu. Kai jiems rašau, esu viena iš jų, žaidžiu pagal jų taisykles. Tik tuomet kas nors pavyksta. Tai turi tapti gyvenimo būdu, nes vaikai viską labai greitai pajaučia – bet kokį melą perpranta. Man smagu, kai literatūros vakaruose vaikai kreipiasi į mane „tu“, berniūkščiai paaugliukai paprašo autografo ant… alkūnės. Kodėl gi ne?

Kūryba vaikams – labai keistas dalykas, kartais net stebiesi, kaip savotiškai klostosi visa, kas su ja susiję. Vaikas skaito kokią knygą, užauga, skaito ją savo vaikui, šis užauga… Ir ta vaikų literatūra, pasirodo, daug ilgiau gyvena nei kokia kita… Prieš keletą mėnesių dalyvavau literatūros vakare Londono lietuvių bažnyčioje. Susirinko daugybė jaunų šeimų su vaikais. Daugiausia, aišku, ten gyvenančių lietuvių. Vakaro pabaigoje paprašė paskaityti vaikiškų eilių. Sutrikau, nes specialiai tam nesiruošiau, kapsčiau iš sąmonės tuos, kuriuos mokėjau atmintinai, ir kokia buvo mano nuostaba, kai pamačiau, kad salė kartu su manimi tuos eilėraščius kartoja. Supratau, kad tai – jų vaikystės eilės…Kaip smagu suvokti, kad tai, ką parašei prieš daug metų, gyvena savo gyvenimą.

Yra daug suaugusiųjų rašytojų, kurių niekas neprisimena, ir tokių vaikų literatūros kūrėjų, kuriuos žino visas pasaulis, – A. Lindgren, T. Janson ir t. t.

Esu nuotaikos žmogus ir detalių garbintoja. Niekad nežinai, kas užklius, – nuo senamiesčio namo stogo krintantis lašas, kažkokia girdima melodija ar aptrupėjusios griūvančio namo durys. Nebūtina apie tai rašyti, bet gal iš po tų durų ir išlenda kokia dvasia, veda labirintais. Viena detalė pašaukia kitą, tada veiksmą, veikėjus. Neidealizuoju įkvėpimo, galiu ilgai nieko nerašyti. Visur labai daug darbo. Rašydamas pjeses, pavyzdžiui, turi būti ir dailininkas, ir architektas, ir matematikas. Tas pats parašytas žodis scenoje skamba visai kitaip. Tik išmanydamas, perprasdamas žaidimo taisykles, gali ką nors sukurti. Rašyti kuo toliau, tuo sunkiau. Buvo lengva, kai rašiau vaikams pirmą eilėraštį, nes nežinojau, kaip tai daryti. Lengva buvo, kai rašiau pirmą pjesę. Kai turi patirties, pats sau tampi griežčiausiu kritiku, cenzoriumi, kartais – prastu patarėju. Tai man primena pasaką apie šimtakojį – ėjo sau negalvodamas, kol kažkas paklausė, ką veikia jo devyniasdešimt devintoji koja, kai šimtoji žengia žingsnį. Susimąstė šimtakojis ir nebežinojo, kaip eiti… Dabar sunkiau ne tik rašyti, sunku ir kalbėti apie savo knygas. Kadaise esu sakiusi, kad mieliausios man knygos – Namai namučiai, Laiptai, pjesė Andrius. Dabar gal pasakyčiau: Sapnų taškuota sraigė, nes ji naujausia. Autorius ne visada geriausias kritikas, bet į kitokią kritiką aš dabar visai nereaguoju. Gal todėl, kad kritikų atakas patyriau labai anksti, o paskui paaiškėdavo, kad pjesės, kurios buvo labiausiai puolamos, jau vadinamos lietuvių vaikų literatūros klasika. Viskas pasidaro juokinga… Pamenu, kuriant filmą Andrius, cenzūra liepė išmesti vieną sceną, kuri man buvo svarbi. Berniukas, kuris nuolat prasilenkdavo su mama, nes, kai jis namie, ji dirba, susirašinėdavo su ja rašteliais, užkišdamas juos už veidrodžio. Cenzoriai pareiškė, kad Tarybų Sąjungoje negali būti vaikų, kuriems niekas neturi laiko…

Trečias žodis – įspūdžiai

„…Prožektoriai keičiasi, plieskia ugnis, / bus tiesiamas surauktas audeklas. / Į sceną išeis trečias brolis kvailys / (blogai nuo vaikystės išauklėtas). / Jis visą teisybę išrėš į akis, / atpirkdamas svetimas nuodėmes, / ir, leidžiantis uždangai, mums pasakys: / Gyvenimas – didelis nuotykis.“ (1983)

Visas mano gyvenimas – atsitiktinumai, kurie virsta dėsniais. Aš daug keliauju, ir prieš keletą metų teko lankytis vienoje Škotijos pilyje. Apie ją esu parašiusi eseistinių straipsnių. Tai vienuoliktojo amžiaus pilis, kurioje apsistodavo Marija Stiuart. Malonūs šeimininkai, žinodami, kad esu rašytoja, apgyvendino mane muziejinėje dalyje, kad autentiškoje aplinkoje patirčiau kuo daugiau kūrybos impulsų. Atsidūriau kambaryje su didžiule lova po baldakimu, senoviniu židiniu ir knygų lentyna. Nuraminę, kad pilyje tėra viena visai nepikta vaiduoklė, kambarį užrakino, įjungė apsauginę signalizaciją ir paliko. Likau įkalinta tarp tų muziejinių vertybių, o užmigti, aišku, negalėjau. Susidegiau visas šviesas ir pradėjau žiūrinėti knygas. Ten radau seną, nutrintą leidinį Motulės Žąsies eilėraščiai. Knygelė mane tiesiog užbūrė – britų vaikų folkloras pasirodė toks netikėtas, kitoks, kad kai kuriuos eilėraščius užsirašiau. Dešimt metų verčiau po žodį, po eilutę. Taip atsirado lietuviškas Motulės leidimas, tik, gaila, taip prastai išleistas, – kažkokia raudona brošiūra. Ir dar tiek klaidų… Aš renkuosi autorius, kad versti būtų įdomu. Verčiau R. Dahlo kūrinius – Čarlis šokolado fabrike ir Čarlis stikliniame lifte. Tai autorius, kurio knygos padarė didelę įtaką Hario Poterio kūrėjai. Ten labai daug eiliuotų intarpų, labai daug išmonės – taip įdomu ieškoti kuo tikslesnio atitikmens, kad išliktų visos teksto subtilybės.

Taip liūdna, kad kartais verčiamas šlamštas…

Visąlaik galvojau, kad šiais laikais labai sunku pririšti vaiką prie knygos, bet tai, kas atsitiko pasaulyje su Hariu Poteriu, įrodo, kad yra didelė dalis rašytojų kaltės, – jėga prie prastos knygos nesulaikysi. O aš užsienyje prie knygynų mačiau ilgiausias eiles žmonių, norinčių gauti knygą apie tą berniuką burtininką. Rašytojo talentas – pagauti, ko jaunimui reikia, perprasti rinkos dėsnius. Knyga apie Harį – tai galimybė prie skaitymo pritraukti net tuos, kurie niekad nieko neskaitė. Gal ir galima kokiu dirbtiniu būdu sukelti ažiotažą vienoje šalyje, bet visame pasaulyje… Reikia kur kas didesnių nei pigus šokiravimas dalykų. Visuomet esu prieš reginius ir renginius, kur svarbiausia – parodyti špygą ar nusimauti kelnes. Literatūroje, kaip ir visur, neturi būti uždraustų temų, bet svarbiausia – kaip viskas pateikiama. Rašyti taip, kad būtų įdomu, bet tarp eilučių jaustųsi autoriaus gyvenimo nuostatos. Dabar ant mano stalo – ketvirtoji Hario Poterio dalis. Kaip siuvėjas pobūvyje apžiūrinėja damų suknelių siūles, taip aš bandau perprasti, kaip ten viskas padaryta: noriu suvokti psichologinį momentą, kodėl šiuolaikinis paauglys dėl tos knygos taip pametęs galvą? Nežinau, ar gerai, kai tiek daug tęsinių, – mano nė vienas personažas manęs „nepersekiojo“ reikalaudamas tęsti nuotykius. Gal tokių net ir nesu sukūrusi. Kai pradėjau rašyti pjeses, žinojau tik vieną dalyką – jose nebus jokių tradicinių lapių, vilkų ar kiškučių. Taip įdomu, kai po daugelio metų kitos šalies autoriaus knygoje randi personažą, panašų į tavo sukurtą. Atrodo, kad egzistuoja kažkokios klajojančios metaforos. Be galo įdomu jas susekti.

Taip mane traukia visa, kas nauja, įdomu. Man be galo brangūs susitikimai su skaitytojais. Visur – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Man patinka atsakinėti į keisčiausius vaikų klausimus. Lietuvoje vaikai būtinai paklausia, kiek man metų, užsieniečiams įdomu, ar Lietuvos vaikai valgo ledus, ar Vilniaus gatvėmis vaikšto asilai… Ir niekur nesutinku piktų vaikų. Užsienyje jie tik gal labiau išsilaisvinę, jiems nuo mažų dienų diegiamas jausmas, kad yra protingi, gabūs savo šalies šeimininkai. Ten žmonės kitaip bendrauja, gal dėl to tikrai daug laiko praleidžiu užsienyje – Škotijoje, šalyje, kurios nesirinkau, ji kažkokiu mistiniu būdu pasirinko mane. Ten man artima viskas – kultūra, gyvenimo būdas, charakterio bruožai. Ten gyveni kitu ritmu, klausai tų žmonių kalbos, stebi ir žaviesi jų bendravimu. Man patinka vaikščioti Londono gatvėmis ir stebėti keisčiausius dalykus. Esu vertusi daug miuziklų Kauno muzikiniam teatrui. Vienas jų – Mano puikioji ledi. Miuziklo siužetai iki šiol gyvi Londono gatvėse. Londono gėlių turguje tikrieji kokniai šūkauja savo slengu, rytas brėkšta, pilnos pintinės gėlių, kažkokia airė dainuoja liaudies dainas. Įsilieji į minią, kurioje tavęs niekas nepašauks vardu, jautiesi toks laisvas…

Parengė Elona Varnauskienė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 2 (22)