2003 METŲ GRAŽIAUSIOSIOS*

Bendras Lietuvoje leidžiamų vaikų knygų iliustracijų vaizdas po truputį keičiasi. Tai patvirtina ir 2003 m. išleistų vaikų knygų visuma, ir palyginti gausūs – net keturių – vaikų knygų iliustruotojų apdovanojimai, pelnyti Lietuvos kultūros ministerijos kasmet rengiamame „Gražiausių metų knygų“ konkurse (jį dar minėsime ir vėliau). Šįkart nekalbėsime apie prastai, net nemokšiškai iliustruotas knygas, kurių, deja, netrūksta. Pasidžiaugsime, kad vis daugiau mūsų leidėjų rūpinasi iliustracijų meniškumu, bendra knygos kultūra, skoningu serijų dizainu, ieško lėšų raiškesnei, nors ir brangesnei, spalvotai leidybai. Įsitvirtina anksčiau pradėtos vaikų literatūros serijos ir atsiranda naujų, įvairėja iliustruotojų meninė raiška.

Gyvuoja nuo 1999 m. leidyklos „Alma littera“ leidžiama serija „Grigo ratai. Lietuvių vaikų literatūros klasika“, kuri vienu metu buvo bestringanti. Keliose pirmosiose jos knygose pakartotos ankstesnės, taip pat jau klasika tapusios, iliustracijos, ar sukurtas šiek tiek pakeistas jų variantas. Tokia, pavyzdžiui, buvo Marijos Ladigaitės iliustruota pirmoji serijos knyga Kazio Sajos Ei, slėpkitės! ir keleriais metais vėlesnė Rasos Dočkutės – Sigito Gedos Baltoji varnelė. Beje, M. Ladi-gaitė yra ir šios serijos dizaino bei originalios žvaigždėtos emblemos autorė. Daugumai serijos knygučių sukurtos naujos iliustracijos. Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, anksčiau iliustruota Stasio Eidrigevičiaus, pernai sulaukė naujų Gintaro Jociaus piešinių. Tokia leidybos politika skatina dailininkus ieškoti naujų interpretacijų, o skaitytoją – kitaip pažvelgti į tą patį kūrinį. Pastelinės S Eidrigevičiaus iliustracijos patraukia savitumu, tik jam vienam būdinga nerealumo nuotaika, o G. Jocius remiasi tradicine, nuo XIX a. pabaigos vaikų knygose plėtojama realistinių nespalvotų iliustracijų patirtimi. Labai konkrečiai, nevengiant detalių, apysakos-pasakos tikrovę perteikiantys jo piešiniai pasižymi gana turtinga juodos, baltos ir pilkos spalvų gama, toniniu ir linijiniu formos modeliavimu. Abu dailininkai iliustravo kai kuriuos tuos pačius svarbius siužeto epizodus, bet G. Jocius pasirinko ir nemažai naujų. Kitaip nei S. Eidrigevičius, jis perteikia panašią, fantastinių nuotykių kupiną atmosferą (pavyzdžiui, išraiškingos skirsnių „Tvino slėpinys“, „Po žiedais“, „Nerimas stiklinėje“ iliustracijos).

Nelauktai atsinaujinusi Irena Daukšaitė-Guobienė kaligrafinės raiškos priemonėmis, vingrių linijų arabeskomis apipavidalino Violetos Palčinskaitės eilėraščių ir pjesių rinktinę Skersgatvio palangės iš tos pačios „Grigo ratų“ serijos. Iliustruodama knygos skyrius, kai kuriuos puslapius pagyvindama grakščiomis vinjetėmis, dailininkė sukūrė vientisą ansamblį, šriftui ir piešiniams taupiai pasitelkė spalvas, nors šios serijos leidinių iliustracijose jų paprastai nebūna. Laisvą dailininkės kaligrafinių piešinių žaismę kontrastingai paryškina į rinktinę įdėti keli rankraštiniai dailios ir tvarkingos pačios poetės rašysenos puslapiai.

Gerą įspūdį daro nauja „Gimtojo žodžio“ leidyklos serija „33 eilėraščiai“, taip pat pradėjusi nuo vaikų poezijos klasikos. Kazio Jakubėno eilėraščių vaikams rinktinę Kas kiemely daros iliustravusi Sigutė Chlebinskaitė jau pelnė Kultūros ministerijos „Gražiausių metų knygų“ konkurso paskatinamąjį diplomą. Ji sukūrė ir bendrą naujosios serijos maketą, leidžiantį dailininko talentui išsiskleisti kiekviename knygos puslapyje: ir iliustruotose atlankose, priešlapiuose, viršeliuose, ir antraštiniuose lapuose, apipavidalinant baigiamąjį sudarytojos žodį, rašytojo portretą ir net eilėraščių sąrašą turinyje. Spalvingose S. Chlebinskaitės iliustracijose daug fantazijos, keistenybių. Jų kompozicijos daugiaplanės, sandara daugiasluoksnė, o stilistika daugialypė. Čia ir vaikų piešinių atgarsiai, ir koliažiškai įtraukti senovinių iliustracijų, fotografijų fragmentai ar tiesiog sodrių spalvų ir faktūrų deriniai. Tas pats padaras, sakykim, katinas ar paukštis, vis kitaip vaizduojamas. Šitaip (nors gresia ir tam tikras eklektikos pavojus) vaikas mokomas dailės kalbos, pradeda suprasti, kad kiekvieną objektą galima nupiešti įvairiai ir nebūtinai tiksliai taip, kaip jis atrodo gyvenime. Tai pirmoji ir sėkmingai jaunos dailininkės iliustruota vaikų knyga. Už ją šiemet, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, S. Chlebinskaitė dar buvo apdovanota ir IBBY Lietuvos skyriaus premija (už gražiausią 2003 m. vaikų knygą). Šie metai dailininkei tikrai labai dosnūs.

Išėjo ir antroji serijos „33 eilėraščiai“ knyga – Janinos Degutytės Į saulėtekį ir dainą, kurią iliustravo Taida Balčiūnaitė, jau nebe naujokė vaikų knygos srityje. Ne visi turbūt žino, kad ji – Sigutės Chlebinskaitės mama. Paveikslėlių knygutes patiems mažiausiems iliustruoja ir jos motina Taida Balčiūnienė. Pastaruoju metu toms knygutėms ji kuria ir trumpus tekstus. Pernai „Šviesos“ leidykla išleido darželinukams skirtą jos didaktinę knygutę Taip ir ne, kurioje vaizduojami kasdieniai teigiami ir neigiami vaikų poelgiai.

Minėtosios šių trijų dailininkių iliustruotos paveikslėlių knygos skatina bent prabėgom apžvelgti visada opius ir probleminius iliustracijų meninės raiškos atitikimo įvairaus amžiaus vaikų poreikiams bei pažintiniams gebėjimams, taip pat – iliustracijų atitikimo iliustruojamam tekstui klausimus. Manau, kad geriausia dermė pasiekta knygutėje Taip ir ne, nors meniniu požiūriu ji pati elementariausia. S. Chlebinskaitės iliustracijų meninė raiška, palyginti su K. Jakubėno eilėraščiais, gal kiek per sudėtinga. Tačiau sykiu jos tekstą tarytum sumodernina, priartina prie šių dienų vaiko, supamo įvairiausios regimosios informacijos. J. Degutytės poezija, atvirkščiai, suausta iš subtiliausių nuotaikų ir metaforų, o T. Balčiūnaitės piešiniai kartais kiek tiesmukai iliustratyvūs, vis dėlto jie padeda geriau pajusti poetės eilių artumą gamtai ir tą saulėtą dvasią, apie kurią pabaigos žodyje užsimena knygos sudarytoja.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje ryškiomis spalvomis akį traukė išaugusi „Žaros“ leidyklos serija „Vaikų knygelė“, formatu ir dizainu primenanti ilgą laiką leistą skaitytojų pamėgtą „Vyturiuką“. Jos pavadinimas, pakartojantis pirmosios Lietuvoje iliustruotos vaikų knygos – M. Valančiaus „Vaikų knygelės“ – antraštę, prasmingai asocijuojasi su šios srities senosiomis lietuvių raštijos tradicijomis. Serijos emblemoje pavaizduotas pasakų nykštukas labiau sietinas su dabartine lietuvių vaikų literatūra, ypač su „Žaros“ ne kartą leista M. Vainilaičio poezija. Leidėjai šią seriją meiliai vadina dar ir „Kaukučio serija“ ar „Kaukučio knygelėmis“ (taip daroma knygučių pabaigoje, pateikiant serijos leidinių sąrašus). Jų manymu, serijos emblemai pasirinktas nykštuko kaukučio su knyga įvaizdis turėtų vaikams patikti ir patraukti juos prie pačių leidinių. Iš interneto pasirinktas nykštuko piešinys – konvencinis, „disnėjiškas“, nors jį koreguojant tartasi su keliais dailininkais ir su ne kartą kaukučius apdainavusiu poetu M. Vainilaičiu. Pernelyg į akis krintanti banaloka serijos emblema ne visada dera su individualaus braižo viršelių kompozicija. Tai, pavyzdžiui, pasakytina apie pernai „Vaikų knygelės“ serijoje kartu su kitomis penkiomis knygutėmis išleistą Leonardo Gutausko Kipšo dūdą, kaip visada, jo paties iliustruotą. Daug tokių vaikų knygų sukūręs autorius šiuo atžvilgiu, galima sakyti, Lietuvoje unikalus. Jis jau mažai keičia savo brandų stilių, tačiau pastarųjų metų kūriniuose vaikams išradingai plėtoja naujus, jo iliustracijose dar nevaizduotus tradicinių pasakų personažų – raganos ir velnio – paveikslus. Už meninę žodžio ir vaizdo sintezę „Mažojo vyturio“ išleista jo knyga Paskutinė Čepkelių ragana pernai buvo pažymėta „Gražiausių metų knygų“ konkurse.

Iliustruojant „Žaros“ puošniai išleistą Martyno Vainilaičio pasaką Karaliaus žentas, mažai kito su šia leidykla ne pirmą kartą talentingai bendradarbiaujančių dailininkių Irenos Žviliuvienės ir Živilės Žviliūtės duetas. Už M. Vainilaičio pasakos iliustracijas abi dailininkės tame pačiame konkurse šiemet apdovanotos Lietuvos dailininkų sąjungos premija. Tačiau atsinaujinimo prasme abiem iliustruotojoms, atrodo, išėjo į naudą darbas pavieniui. Tai rodo ir Ž. Žviliūtės įdomiai iliustruoti jau šiemet, 2004-aisiais, pasirodę serijos „Vaikų knygelė“ leidiniai (K. Kubilinsko Mano skaičiai ir Mano spalvos ir B. Pūkelevičiūtės Klementina ir Valentina), ir naujausia (taip pat „Žaros“) M. Vainilaičio knyga Nykštukas Kilipštukas, kurią iliustravo I. Žviliuvienė. Šis dailininkės kūrinys taupesnėmis, daugiau balto lapo erdvės paliekančiomis kompozicijomis skiriasi nuo ankstesniųjų, drauge su dukra tirščiau iliustruotų, poeto knygų.

Šių metų pradžioje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surengta puiki jubiliejinė Irenos Žviliuvienės ir Alfonso Žviliaus knygos meno paroda. Tuo pat metu bibliotekos Vaikų literatūros centre veikė ir naujausių Ž. Žviliūtės iliustracijų paroda „Vaikystės spalvos“. Be to, I. Žviliuvienės ir Ž. Žviliūtės vardai šiemet įrašyti į IBBY Garbės sąrašą, kuris bus pristatytas rugsėjo mėnesį Keiptaune vyksiančiame kongrese.

Kalbant apie ryškesnes stilistines lietuvių vaikų knygų iliustravimo naujoves, pirmiausia reikėtų paminėti dailininkę Agnes Indrę. Šiais vardais pasirašo Agnė Indrė Každailytė, kuri jau anksčiau yra iliustravusi Almos Karosaitės ir Valdemaro Kukulo vaikų poeziją. Pernai Seimo leidyklos „Valstybės žinios“ parūpinta jos iliustruota Audriaus Vaišnio paveikslėlių knygutė Konstitucijos istorija vaikams visa savo išvaizda, solidžiu rimtumu išsiskiria bendrame lietuviškų vaikų knygų fone. Skoningam jos apipavidalinimui ir iliustracijoms būdingi tam tikri retrostiliaus bruožai, santūrus rusvas koloritas. Įdomiai derinamos istorinės realijos ir švelniai šaržuotas tipažas. Visa tai gerai atitinka tekstą, teikiantį pradinių žinių apie įstatymų radimąsi ir svarbą. A. I. Každailytė kurį laiką buvo išnykusi iš Lietuvos leidyklų akiračio, nes nemažai bendradarbiavo su Vokietijos ir ypač Taivano leidyklomis, kinų vaikams yra iliustravusi adaptuotų Europos klasikinės literatūros leidinių. Gal kaip tik dėl šios patirties ir aptariamoji jos nauja knygutė įdomi kitoniškumu. Beje, už ją iliustruotoja buvo apdovanota paskatinamąja „Gražiausių metų knygų“ konkurso ir IBBY Lietuvos skyriaus premijomis.

Išvaizdus ir netikėtas miniatiūrinis Sigito Poškaus eilėraščių tomelis Vieną kartą, išleistas „Mažojo vyturio“. Jame įdėtas Arūno Mėčiaus iliustracijų ciklas, nors savaip išraiškingas, bet per daug sunkiasvoris ir kiek atitrūkęs nuo skaidrių, žaismingo absurdo kupinų poeto improvizacijų. Vargu ar kai kuriose iliustracijose vaizduojamų veikėjų figūros deformuotais vaiduokliškais veidais ir neišsivysčiusiomis galūnėmis (pavyzdžiui, eilėraščių „Mano takelis“, „Katino dienos“, „Apie įkvėpimą“ iliustracijos) pradžiugins vaiką. Tiesa, yra ir patrauklesnių personifikuoto katino, pingvino, kengūros piešinių, nelyginant tikri portretai įrėmintų vienoduose rėmeliuose. Simpatiškesni ir poeto burunduko, juokingi nevykėlio pirato Starkio atvaizdai. Vis dėlto A. Mėčiaus iliustracijos labiau nei vaiką sudomins rafinuotą tokio meno mėgėją ar miniatiūrinių knygų kolekcininką. Tik pastarajam nepatiks nekokybiškas, beje, ir vaikui netinkantis, knygutės įrišimas. Nedrįsčiau neigti, kad šio tomelio iliustracijų adresatas gali būti ir vaikas. Juk vaikų esti labai įvairių.

„Vagos“ leidyklos išleistos dvi nedidelės Jūratės Račinskaitės paveikslėlių knygutės dėkle Raganyčių burtai ir Susitiko dvi raganytės žavi neįprasta išmoninga sandara ir minimalizmu. Jose paprastutis pačios dailininkės tekstas lakoniškai iliustruotas minimalistinėmis, pirmuosius linijinius vaikų piešinius primenančiomis iliustracijomis. Vartant pusiau perkirptus pirmosios, storesniosios, knygutės lapus, iš pusinių piešinių susidaro įvairaus pavidalo kombinacijų. Be to, yra palikta ir tuščių lapų, kuriuose galima piešti, pratęsti dailininkės nubrėžtas linijas. Man regis, toks leidinėlis vaikui gali atstoti žaislą, atitinka jo žaidimo veiklą, kai bet koks daiktas lengvai paverčiamas kitu. Antrojoje knygutėje daugiau teksto ir raginama pamėginti sukurti „gal iš vielyčių, gal iš šakelių, plastilino, popierėlių“ padarėlius, panašius į dailininkės pavaizduotus. Įdomu būtų eksperimentu patikrinti, kaip veikia šios knygutės įvairaus amžiaus ir polinkių mažuosius. Tačiau ir suaugusiajam J. Račinskaitės sukurtas artefaktas teikia estetinį pasigėrėjimą, gali būti puiki suvenyrinė dovana net tūlam bibliofilui. Tokią galimą leidinio paskirtį patvirtina ir dvikalbis tekstas, atveriantis knygai kelius svetur. Kita vertus, tai gali būti ir savotiška paskata Lietuvos mažyliams bežaidžiant kartu mokytis anglų kalbos.

Visai kitokia Algės Varnaitės iliustruota Jono Liniausko eilėraščių knyga Vandenų abėcėlė, taip pat išleista „Vagos“. Ji primena mokomuosius gamtos atlasus – taip tiksliai iliustracijose pavaizduotos žuvys ir kiti vandenų gyventojai, prie kurių kaligrafiškai užrašyti ir jų pavadinimai, nors kai kurie gyvūnai taupiai personifikuoti. Išradingai komponuodama kiekvieną atlanką, dailininkė į darnią visumą sujungia piešinius, trumpus eiliuotus posmus ir pažintinius informacinius tekstus. Iliustracijose piešiamas ir gamtos pasaulį stebintis vaikas. Palyginę šią paveikslėlių knygutę su pirmuoju Vandenų abėcėlės (1993) leidimu, kurį iliustravo Audronė Klimienė, matome, kad dailininkių darbai gerokai skiriasi. A. Klimienės iliustracijos arčiau natūros, jose daugiau siužetinių elementų, be reikalo įtraukti keli puslapiai spalvinimui. Be minėtų pažintinių elementų, A. Varnaitės iliustracijose daugiau fantazijos, poetiškesni ir įspūdingesni vaizduojamų gyvūnų paveikslai. Be to, nepalyginti pagerėjo bendra poligrafinė kokybė.

Atskirą grupę sudaro iliustruotos knygos paaugliams. Jos dažniausiai apipavidalinamos kuklesniais nespalvotais piešiniais. Prozos knygose stengiamasi perteikti bent svarbiausius siužeto įvykius, individualius veikėjų bruožus. Kartais tenkinamasi vien nedidelėmis, kompozicinę kūrinio sandarą ženklinančiomis vinjetėmis, skyrių pradžią ir pabaigą ryškinančiomis atsklandomis ir užsklandomis. Lietuvoje yra nemažas būrys šioje srityje dirbančių dailininkų. Ypač daug galimybių jiems teikia jau bemaž dešimtmetį „Alma littera“ leidyklos gausiai leidžiama „10+“ serija, kurią sudaro senoji paauglių klasika ir šiuolaikinės garsių užsienio autorių knygos. Kartais jos leidžiamos su originalo iliustracijomis, kitais atvejais pasitelkiami lietuvių dailininkai. Paminėtina pernai net tris šios serijos knygas iliustravusi Jolanta Talaikienė. Labiausiai jai pavyko siluetinės Lois Lowry Siuntėjo iliustracijos, pasak skaičiusiųjų knygą, gerai atitinkančios joje aprašyto spalvas praradusio ateities pasaulio atmosferą. Kitų dviejų knygų – André Dhôtelio Kraštas, kurio niekada neprieisi ir Janos Mark Griaustinis ir „Žaibai“ – piešiniai, deja, silpnesni, blankoki, be ryškesnių individualumo ir meniškumo žymių. Panašūs trūkumai būdingi ne vienai lietuvių dailininkų iliustruotai paauglių knygai. Tačiau to nepasakysi apie pernai Eglės Kuckaitės sukurtas Christine‘s Nöstlinger knygos Gretutė, mano mažutė („10+“ serija) iliustracijas. Savitu braižu, lengva, išraiškinga linija jau ne pirmą kartą išsiskiria nedidelės Eglės Gelažiūtės, taip pat „Alma littera“ išleistos, Cornelios Funke‘s apysakos Vagių karalius iliustracijos.

Kad ir nespalvotos, paprasčiausiu pieštuku nupieštos iliustracijos gali būti labai meniškos ir savitos, geriausiai rodo jaunesniesiems paaugliams skirta Romo Oranto iliustruota Rimanto Černiausko knyga Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Smagaus, kartais drastiško nonsenso tekstą puikiai atitinka meistriški, keisčiausius dalykus ir absurdo situacijas bemaž iliuziškai vaizduojantys piešiniai. Originalią vaizdinę knygutės visumą sukūręs dailininkas taip pat apdovanotas „Gražiausių metų knygų“ konkurso paskatinamąja premija. Nors apdovanojimai ir premijos nebūtinai yra svarbiausias menininko kūrybingumo rodiklis, vis dėlto malonu, kad vaikų knygų iliustruotojai jų gauna vis daugiau, o vaikų knygos pamažu kopia į vis aukštesnę gražiausių knygų piramidės vietą.

Leidžiant suaugusiam skaitytojui skirtas knygas, ypač prozos, šiuo metu paprastai tenkinamasi gražiu dizainu, jos labai retai iliustruojamos. Kiek dažniau, bet taip pat tik ypatingais atvejais, iliustruojama poezija. Taigi iliustracijos lieka neatskiriama vaikų knygų, teikiančių plačią dirvą įvairiai dailininkų raiškai, dalimi.

___________________________

^*Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto 2004 m. balandžio 2 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, pagrindu.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)