KNYGOS – PASAULIUI BE SKAITYTOJŲ?*

Šios temos formuluotė yra prieštaringa. Juk ir taip aišku, kad be knygų nėra ir skaitytojų. Noriu pabrėžti, kad kalbėsiu apie vaikų literatūrą, bet tai nereiškia, jog vaikų knygą manau esant skirtą tik vaikams.

Knygos pasauliui be skaitytojų? Arba veikiau knygos pasauliui be skaitytojų vaikų, arba be vaikų, kurie nori, kad jiems skaitytų? Laimei, ši paradoksali hipotezė baigiasi klaustuku, ir man patinka įsivaizduoti, kad temos pavadinimą sugalvojo susirūpinęs suaugėlis, o klaustuko ženklą padėjo maištaujantis vaikas, kuriam griežti tėvai leido iš mamytės ar tėvelio rankraščio ištrinti arba prie jo pridėti tik vieną skyrybos ženklą. Mat neabejotina, kad augantys vaikai ir toliau norės ir reikalaus knygų. Iš tiesų ateityje vaikai, ko gero, patirs didesnį nei kada nors anksčiau knygų poreikį.

Pasakojimo poreikis

Ne visose kultūrose knygos buvo vienodai svarbios. Daugelis jų – iš dalies dėl klestinčios pasakojimo tradicijos – puikiausiai apsieidavo be knygų. Tačiau naujaisiais laikais sakytinė tradicija blėsta, ir kai kuriose visuomenėse tai vyksta taip sparčiai, kad jos nespėja laiku pakeisti knygos, t. y. rašytiniai pasakojimai, dėl to daugelis vaikų auga be jų. Bet iš esmės be pasakojimo – ar jis būtų rašytinis, ar žodinis – apsieiti negalima.

Dar esama daugmaž ikirašytinių kultūrų, kuriose vaikai ir suaugusieji nuo neatmenamų laikų vartoja žodžiu perduodamų pasakų, mitų ir legendų turtus, nes jų namai šeštą septintą valandą vakaro paskęsta tamsoje. Tik paryčiais atsiranda elektra ir parabolinės antenos, dėl to prireiks nemažai laiko, kol mirštančią žodinę pasakojimo tradiciją pakeis spausdintos istorijos. Knygų leidyba susijusi su ekonominiu veiksniu. O žodinėje pasakojimo tradicijoje jo nėra. Ji nieko nekainuoja.

Mano gimtojoje šalyje, kaip ir visoje Europoje, įvykių raida truputį kitokia. Spausdinti pasakojimai Norvegijoje įsitvirtino dar tada, kai gyvenome valstietiškoje kultūroje, dar toli buvo iki televizijos ir interneto, nebuvo netgi elektros ir telefonų. Jie pradėti užrašinėti XIX a. viduryje, kai kaimuose tebeklestėjo pasakojamoji tradicija. Tuo metu apysakos ir literatūrinės istorijos ėmė kompensuoti pamažu nykstančią pasakojimo tradiciją. Apie 1900 m. pasirodė pirmosios „vaikų“ knygos. (Prabėgomis pasakysiu, kad žodžiu perduodamos legendos, mitai ir liaudies pasakos paprastai neskirstomi į „vaikų“ ar „suaugusiųjų“. Pasakojimų klausytojai buvo visa šeima, nors esama ir išimčių. Erotiniai pasakojimai taip pat plito, bet juos, galimas daiktas, pasilikdavo vėlesniam laikui, kai sumigdavo mažieji.)

Drįstu tvirtinti, kad kai kuriose visuomenėse be knygų galima apsieiti, tačiau pasakojimas yra būtinas, ypač tai pasakytina apie moderniąsias ir postmoderniąsias kultūras, kuriose beveik neliko žodžiu perduodamų pasakojimų ir netgi ilgų, asmens tapatybę formuojančių šeimos pokalbių, kuriems irgi būdingi epo elementai ir gausybė siužetų. Blėsta ne tik sakytinė naujosios visuomenės tradicija, bet ir didelė dalis jos pamato – tradicinis šeimos gyvenimas.

Pats savaime rašytinis tekstas neturi jokios realios vertės, nes leidžiama daug beverčių knygų – gerokai per daug. Mums reikia gerų istorijų, gerų pasakojimų, siužetų – tokių, kurie mus maitintų ir padėtų augti. Sakome, kad pasakojimas mus veikia. Nauja šviesa jis nušviečia mūsų egzistenciją ir geba ją pakreipti kita vaga.

Indoeuropiečių mitai (tai tik vienas gausaus sakytinių pasakojimų lobyno pavyzdys) neliesti sėkmingai gyvavo porą tūkstančių metų, o pirmieji šiaurės vokiečių tekstų variantai imti užrašyti tik XIII a. pradžioje. Vis dėlto noriu išryškinti plačiai žinomą tiesą: visos nacionalinės ir regioninės kultūros amžių amžius nešė ant savo pečių žodinio pasakojimo lobius, kuriuos iki tradicijai žlungant spėjo geriau ar prasčiau išsaugoti raštuose.

Trumpai tariant, galima išskirti keturias pasakojimo istorijos pakopas:

• visišką ar dalinę ikirašytinę kultūrą. Gyvuoja gausybė pasakojimų. Žodinės tradicijos aukso amžius;
• ikimoderniąją literatūros kultūrą. Ikirašytinės kultūros turtų likučiai užrašomi ir saugomi raštuose, be to, kuriami ir leidžiami nauji pasakojimai, apysakos ir dirbtinės pasakos. Pasirodo pirmosios „vaikų“ knygos;
• moderniąją nacionalinę kultūrą su gausėjančiais užsienio verstinės kultūros elementais. Vaikams ir paaugliams leidžiama tiek daug, kad kuriamos nacionalinės vaikų knygų saugyklos. Šeštojo dešimtmečio pradžioje įkuriama IBBY;
• postmoderniąją pasaulinio interneto civilizaciją, kai piliečiai tiesiog maudosi lengvai prieinamose pramogose ir kultūra iš esmės tampa tarptautine preke.

Daugelis mūsų gyvename tarp trečiosios ir ketvirtosios schemoje minimų pakopų, bet vis dar esama kultūrų, kurios peršoka iš pirmosios į ketvirtąją, kitaip tariant, iš valstietiškos visuomenės žodinio pasakojimo tradicijos – į masinę pasaulio kultūrą.

Tad kas atsitinka pasakojimui, kai literatūra – ir knyga – susiduria su naujomis informavimo priemonėmis, tokiomis kaip televizija, vaizdo magnetofonai, kompiuteriai, internetas ir t. t.? Dar per anksti ką nors tvirtinti. Kol kas esame šios naujosios informacinės technologijos kūdikystėje. Kažin ar suvokiame, kaip ji pakeis mūsų gyvenimą, mąstymo būdą ir visą civilizaciją. Galbūt esame Koperniko dimensijos visuomenės istorijos posūkio liudytojai? Tik viena galiu pasakyti – pasakojimas išliks. Kol užteks kvapo kalbėtis vieniems su kitais, netrūks ir puikių pasakojimų bei istorijų.

Žmonių sąmonėje užkoduota nuodugni epinė, arba pasakojamoji, struktūra. Ji tiesiog taip suformuota ir visuomet tokia buvo nuo pat pirmojo mito ar medžioklės nuotykio laikų. Smegenys, ko gero, sukurtos pasakojimui, o ne skaitmeninei ar enciklopedinei informacijai. Jei kas nors iš šios auditorijos staiga imtų minėti krūvą svarbių Bazelio miesto faktų, būtų neabejotinai įdomu, ir aš atidžiai klausyčiausi, bet paskui pamirščiau. Bet jei man papasakotų žavią Bazelio miesto istoriją, ko gero, įsiminčiau ją visam gyvenimui. Jau vien šis skirtumas rodo, kad pasakojimas pranašesnis už dokumentiką, enciklopediją ir kompiuterinį žaidimą. Pasakojimas gyvuoja mumyse, gyvuoja su mumis. Jis mus užkrečia.

Klausymas ir skaitymas – tai sąveika

Nepaisant visų politinių, kultūrinių ir istorinių takoskyrų, pasakojimas perteikiamas kiekvienos tautos gimtąja kalba. Vos tik vaikai kiek pramoksta kalbėti, – štai jiems, tarsi pirštais spragtelėjus, pateikiama istorija, pasakojimas. Mums nereikia mokytis kvėpuoti. Nereikia versti savo širdies plakti. Nereikia mokyti klausytis puikių istorijų, juo labiau – mokytis patiems jas pasakoti. Pasakojimas yra suvokimo forma, būdinga tik žmonėms, – visiems žmonėms, nepaisant kultūrinių skirtumų.

Vargu ar pasaulio istorijoje rastume kultūrą, nesubrandinusią mitų, pasakų ar legendų rinkinio. Lygiai taip kiekvienas individas turi savo gyvenimo istoriją. Geriausias būdas pažinti žmogų – paprašyti jį šią istoriją papasakoti. Mažų mažiausiai tai būtų gera pradžia. Gyvenimo istoriją turime kiekvienas, ir daugelis tiesiog trokšta ją papasakoti kitiems. Beveik visuomet iš gyvenimo istorijos galima pasimokyti, ji bent jau apvalo mintis ir atpalaiduoja.

Yra pasakojimų ir istorijų, kurie gyvuoja labai trumpai, ir tokių mes girdime kasdien. Bet geri pasakojimai išlieka. Kaip tik tokius mes norime matyti užfiksuotus ir išsaugotus knygose – iliustruotose ar ne, – nes sakytine tradicija taip kaip anksčiau nebepasitikime.

Gerą istoriją supras kiekvienas. Ją galima pasakoti ir pasakoti. Taip yra dėl to, kad ji, kaskart perpasakojama arba tyliai ar garsiai iš naujo skaitoma, vėl atgimsta. Taigi istoriją visuomet nuspalvina pasakotojas, aplinka, kurioje skaitoma, ir klausytojas.

Dažnai užsimezga unikalus pasakotojo ir suvokėjo ryšys. Kai kokia nors Šarlotė klausosi jaudinančios mamytės ar senelio skaitomos pasakos, jai svarbu ne tik pati istorija ar siužetas. Ją veikia netgi aplinka, kurioje skaitoma. Svarbi sudedamoji to vyksmo dalis – priklausymo ir tapatybės jausmas, kuris reikšdavosi ir perduodant pasakojimus žodžiu. Mes gimstame pasirengę suvokti tam tikrą kalbą. Panašiai yra ir su pasakojimais: gimstame pasirengę priimti tam tikras jų taisykles. Paskui išmokstame kalbėti. Tada – pasakoti istorijas.

Geros istorijos, geri pasakojimai veikia kaip virusai: plinta greitai ir būna labai užkrečiami. Puikaus pasakojimo neveikia nei vitaminai, nei skiepai. Netgi realybė – televizija ar kompiuteriniai žaidimai – negali jo užgniaužti. Autentiškas pasakojimas yra tarsi jų antikūnas. Štai kodėl sakome, kad puiki istorija tiesiog prikausto. Ne vienam yra tekę girdėti, kaip kartais klausytojai netverdami juoku ar iš širdgėlos sušukdavo: „Oi, daugiau nebegaliu, iškrisiu!“

Išnykus sakytinei tradicijai, svarbiausia pasakojimo sklaidos priemone tapo knyga, arba rašytinis tekstas, t. y. literatūra.

Kalbėdami apie literatūrą, kalbame apie civilizacijos esmę, pagrindus. Argi nekeista, kad tas painus mažiau nei trisdešimties ženklų derinys gali priversti mus juoktis ar verkti, drebėti iš susijaudinimo arba apstulbti? Argi nekeista, kad raidės gali nugramzdinti mus į tūkstantmečių senumo herojų istoriją? Argi nejaudina faktas, kad abėcėlė mūsų gyvenimo istorijas leidžia palikti tiems, kurie gyvens po mūsų?

Be to, vis dažniau minimas terminas sąveika. Šis žodis tinka daugeliui sričių, bet nereikia pamiršti, kad perpasakojant istorijas kitiems sąveikaujama kur kas labiau nei dirbant kompiuteriu. Skaitant įdomų tekstą, mintys dirba daug sparčiau nei tada, kai automatiškai įjungiamos kompiuterių sistemos. Skaitydami romaną panaudojame daugiau smegenų megabaitų nei žiūrėdami vaizdajuostę ar žaisdami kompiuterinį žaidimą. Pavyzdžiui, galima lengvai suprasti žiūrimo filmo esmę leidžiant savo mintims klajoti visai kitur. Skaitant šito daryti neįmanoma. Tada tiesiog įninki į knygą, o jei taip neatsitinka, padedi ją į šalį.

Skaitydami kuriame įvaizdžius ir asociacijas. Knyga mumyse atgyja, skaitydami kaskart ją atrandame iš naujo. Išoriškai mes su ja tarsi nesusiję. Už knygos stovi autorius, bet tiktai mes patys, skaitydami sau ar kitiems, suteikiam jai gyvybę. Taigi knygos skaitymo negalima lyginti su vaizdo kasetės paleidimu ar kompaktinės plokštelės spustelėjimu aparato įdėkle, – ir tegul tas aparatas mums „skaito“. Skaitymas yra aktyvesnis, kūrybiškesnis ir gebėjimus labiau ugdantis procesas nei filmo žiūrėjimas.

Netgi Japonijoje – skaitmeninės elektronikos ir klestinčios gerovės šalyje – žmonės tebeskaito knygas, nors tam jie turi išmokti dešimtis tūkstančių hieroglifų. Šis japonų paradoksas rodo knygos, arba rašytinio teksto, pranašumą, palyginti su techninėmis vizualiosios sklaidos priemonėmis.

Šiuolaikiniai dėmesio vagys

Tad kaip šioje naujojoje informavimo priemonių ir pramogų visuomenėje gyvuoja pasakojimas? Kaip sakiau, mums nereikia mokytis kvėpuoti. Bet, jei oras užterštas, tai daryti sunkiau. Mums nereikia versti savo širdies plakti. Bet yra gyvensenos ligų, kurios širdį taip nualina ir išvargina, kad vieną dieną ji staiga sustoja.

Jau minėjau, kad esame praradę kažkada turėtos sakytinės tradicijos jėgą ir gyvybingumą. Žodiniai pasakojimai, būdami universaliai patrauklūs, ėjo iš lūpų į lūpas šimtus, tūkstančius metų. Rašytinis tekstas gali gyvuoti tiek pat ilgai, bet, kitaip nei žodinis pasakojimas, nesugeba prisitaikyti prie esamų socialinių sąlygų ir nėra toks plastiškas kaip mitas ar liaudies pasaka.

Pasakojimas leido mums prisiliesti prie senosios žmonijos patirties. Bet per pastaruosius kelis dešimtmečius švytuoklė pakrypo į priešingą pusę. Šiame postmoderniajame pasaulyje dauguma žmogaus minčių tėra kelių valandų ar dienų senumo. Garsi kino žvaigždė tuokiasi, skiriasi, laikosi dietos, ima vartoti alkoholį, griebiasi detoksikacijos arba nusižudo. Geras futbolininkas parsiduoda klubui už x milijonų dolerių arba eurų, slidininkas gauna teigiamą dopingo testo atsakymą, graži manekenė tvirtina, kad jai nepakanka sekso arba kad nutarė likusį gyvenimą praleisti viena. Tokių paskalų istorijų randasi vis daugiau. Bet jos gyvuoja tik iki pasirodant kitos dienos bulvarinio laikraščio numeriui. Tai kam tada jo laukti? Susirangę prie kompiuterinio žaidimo, patiriame malonumą iš kelių mikrosekundžių senumo elektroninių impulsų.

Televizijos ekranas neabejotinai mus apvagia. Arba, teisingiau pasakius, ir duoda, ir atima. Kaip sakė vienas alkoholikas: „Seniau aš ištuštindavau butelį. Dabar butelis ištuština mane.“ Tą patį galima pasakyti apie televizoriaus ekraną, kompiuterio vaizduoklį ar mobilųjį telefoną. Norvegijoje 80 procentų 12-15 metų paauglių turi mobiliuosius telefonus. Tėvai gali nesirūpinti, kur yra jų vaikai. Šeimos gyvenimas reguliuojamas per nuotolį. Mobilusis telefonas tapo nuotoliniu šeimos valdikliu.

Michaelis Ende parašė apysaką apie Momo ir laiko vagis. Tai pranašiška istorija. Šiandien mus supa dėmesio vagys, kuriantys spalvingą pramonę, ko gero, pačią didžiausią žmonijos istorijoje. Dėmesio vagys turtėja vogdami iš mūsų tikro gyvenimo patirtį. Tai jie daro visiškai atvirai, begėdiškai, ir niekas iš mūsų nesistengia jiems sukliudyti. Elektroniniai verteivos naudojasi natūraliu vaikų smalsumu ir įgimtu poreikiu žaisti. Jie apvagia vaikų vaizduotę ir savarankišką veiklą. Komunikacijų ir pramogų gigantai bando iš mūsų pavogti ir pasakojimą. Tik neatrodo, kad jiems labai sektųsi. Pasakojimas pernelyg atsparus ir užsigrūdinęs. Mačiau, kaip net užkietėjusius „elektroninius narkomanus“ neįtikėtinai lengvai nuo šio dopingo nujunkydavo. Tiktai duokite jiems tikrai įdomią istoriją! Parūpinkite priešnuodžių, kurie nuslopintų tą bevertį suvokimo orgazmą! Jei niekas kitas nepadeda, duokite jiems Harį Poterį! Milijonus oficialių beraščių Haris Poteris išmokė skaityti – ypač turiu omenyje berniukus. Paprastai pirmoji perskaityta knyga nebūna paskutinė. Automatiškai nesitenkinama vienos knygos perskaitymu. Po jos norisi kitos.

Tačiau aš regiu naują skurdžių klasę, ypač toliausiai pažengusiose ir „apsišvietusiose“ šalyse, kur dažnai visai apsieinama be knygų, tai yra be tikrų pasakojimų. Kita vertus, kuo daugiau jaunimas žiūrės televizorių ar dirginsis kompiuteriniais žaidimais – ir dėl to mažiau laiko leis su tėvais ir seneliais, – tuo didesnis bus knygų poreikis. Aš netikiu visuotiniu žmogaus kaip dvasinės būtybės išsigimimu. Jei būčiau investuotojas ir pusę savo akcijų paketo investuočiau į knygas, o kitą pusę – į kompiuterinius žaidimus, ilgainiui daugiau rūpesčių turėčiau dėl pastarųjų akcijų, o ne dėl knygų, t. y. spausdintų pasakojimų, istorijų. Knygų mums reikia kaip tik dabar. Šiuo metu jos yra svarbesnės nei prieš 50 ar 100 metų, kai tebemitome žodiniais gimtosios kalbos pasakojimais.

Motinos pienas niekada neišeis iš mados. Kaip ir geras pasakojimas. O „pritrenkianti“ kabelinė televizija, kompiuteriniai žaidimai ir vaizdo aparatūros pramonė gali sukelti daug socialinių ir medicinos problemų, užgriūsiančių triukšmo ar intelektinių teršalų pavidalu. Gal mūsų civilizacija užsikrėtė chronišku sausuoju kosuliu ar sunkia gripo forma? Bet, kaip visi žinome, žolė tokia gaji, kad prasikala ir pro asfaltą. Pačiu blogiausiu atveju tikėtina, kad elektroninėse džiunglėse išaugs kokia nors visai nauja sakytinė tradicija. Įsibėgėjus kultūros „globalizacijai“, įžvelgiame ir naujų vietinės kultūros atgimimo apraiškų. Kartu su vaizdo aparatūros parduotuvėmis dygsta ir kūrybinės literatų akademijos, rašytojų dirbtuvės, poetų kavinės ir t. t. Istorija dar neparašyta, nors kartais taip ir atrodo.

Dėl knygos reikia kovoti

Kai sakau, kad tikiu knygos ateitimi, nesiekiu išreikšti fatalistinio požiūrio į evoliuciją. Netgi priešingai. Tenoriu pasakyti, kad dėl knygos verta kovoti. Ir drįsiu duoti tokį patarimą: tegul tėvai, vaikus pamaitinę ir aprengę, žengia kitą svarbų žingsnį – tegul skaito jiems knygas.

Daugelyje visuomenių, ypač kai kuriose Vakarų šalyse, žmonėms vis labiau stinga patirties, kaip įveikti atotrūkį tarp kartų. O tai susiję su tokiais esminiais dalykais kaip asmens tapatybė ir priklausomybė. Vaikai, tėvai ir seneliai vis labiau užsisklendžia savo pasauliuose. Dažnai vaikai žiūri į vieną televizoriaus ekraną, tuo metu tėvai sėdi kitame kambaryje įnikę į kitą ekraną, o seneliai gyvena kur nors kitame šalies krašte, ir vienas Dievas težino, ką tuo metu ten veikia, – gal taip pat žiūri televizorių ar žaidžia kompiuterinius žaidimus!

Svajoju, kad skaitymas vaikams taptų tokiu pat savaime suprantamu dalyku kaip dantų valymas. Žinoma, dantų higiena svarbu, bet dar svarbiau, kad tėvai rūpintųsi savo vaikų patirties higiena. Deja, yra daug šalių, – pavyzdžiui, mano paties, – kur šito stinga. O knygų mums nestinga. Esame tokie išlepinti, kad turime jų daug. Esame apsikrovę nuostabiais pasakojimais, bet nerandame laiko skaityti arba tiesiog nenorime vargintis. Man maga aptariamąją temą truputį pakreipti ir pavadinimą pakeisti kitu: „Vaikiškos knygos – pasauliui be tėvų?“

Įsivaizduoju tokį šeimos epizodą. Maža mergaitė tiesia mamai knygą ir prašo paskaityti. Mama, tuo metu užsiėmusi daugybe kitų darbų, sako: „Ne dabar, Šarlote“ arba „Kitąkart, brangioji.“ Bet mergaitė neatstodama maldauja: „Nagi, paskaityk, tu turi man paskaityti!“ „Mes neturime laiko“, – atsidūsta mama. Į tai mergaitė suirzusi sušunka: „Bet aš turiu laiko!“ (Ar tik ne ši mergaitė įrašė slapčiomis į temos pavadinimą klaustuką?)

Dar apie laiką. Kartą stovėjau ant teatro mokyklos laiptelių kalbėdamasis su vienu tėvu. Šnekučiavomės apie šį bei tą, kai staiga jis žvilgtelėjo į laikrodį, giliai atsiduso ir tarė: „O Dieve, vaikai tikrai atima daug laiko!“ Džiaugiausi savo spontaniška ir pusiau ironiška replika: „Taip, gyvenimas atima daug laiko.“ Teko girdėti tiek vyrus, tiek moteris skundžiantis, kad gyvenant poroje prarandama begalė laiko! Iš tiesų meilė atima daug laiko. Jai stinga tokio pakaitalo, kokį turi kava, – kalbu apie tirpiąją, greitai paruošiamą kavą. Kai kuriais gyvenimo tarpsniais meilė kitam žmogui atima tiek daug laiko, kad užima visą žmogaus egzistenciją. Tačiau gali ir praturtinti. Tas pat pasakytina ir apie knygas. Norint praturtinti save knygomis, reikia skirti joms daug laiko. Norint praturtinti savo vaikus, jiems taip pat reikia skirti daug laiko, o tai kartais nesiderina su mūsų dienotvarke.

Jei vaikystėje neturėjome galimybės perskaityti Brolių Grimų, H. Ch. Anderseno, A. A. Milne‘o, C. S. Lewiso, A. de Saint-Exupéry, M. Ende‘s, R. Dahlo, A. Lindgren ir kitų, niekas vėliau tos netekties neatstos. Mes išeiname iš vaikystės su gyvenančiu mumyse vaiku ir liekamės tokie visą gyvenimą. Tie, kuriuose gyvena sveikas vaikas – visavertė vaikystė, – paprastai būna stipresni suaugėliai. „Vaikas yra žmogaus tėvas“ arba moters motina.

Postmoderniajame pasaulyje rasis vis daugiau vaikų, stingančių šilumos, kurios per skubėjimą jiems nesuteikia tėvai. Knyga – vienas iš tokių šilumos šaltinių. Ko gero, ji geriau pavaduoja tėvus nei kompiuterio ekranas ar televizorius. Neiškęsiu nepridūręs, kad skaitymas yra visiškai sveikas dalykas. Knygose aprašomi nuotykiai ir išgyvenimai daugeliui yra profilaktika tokių grėsmingų būsenų kaip nuobodulys, tapatybės stoka, bejėgiškumas ar nihilizmas. Knygų skaitymas padeda jaunam žmogui formuotis pasaulėžiūrą. Skaitant ne tik plečiasi akiratis, bet ir brandinama asmenybė.

Skaityti – tai statydintis dvasios namus. Šią galimybę visados teikia geras pasakojimas, kūrinys. Ikirašytinių kultūrų mitai ir pasakos padėjo išsaugoti tiek asmens tapatumą, tiek kultūrą. Mitas šiose kultūrose atliko ir enciklopedijos vaidmenį. Vaikystės knygos kuria vidinio pasaulio žodyną ir yra mūsų vaizduotės enciklopedijos. Kaip ir pasakos ar pasakojimai, išgirsti sėdint ant mamytės ar tėvelio kelių. Regis, dabar prieš miegą vaikams dažniau skaitoma knyga, nei sekama pasakėlė. Taigi pasakojama mažiau, bet užtat pasirinkti, ką skaityti, turime vis daugiau.

Mes kalbėjome apie asmens tapatumą ir priklausomybę. Seniau žmogaus tapatumas siejosi su kaimu. Atsakymas į klausimą: „Kas tu esi?“ buvo labiau susijęs su vietove ir anaiptol ne vien su tėvais. Turėjote dar keturis senelius, brolių ir seserų, tetų ir dėdžių, pirmosios ir antrosios eilės pusbrolių ir pusseserių. Šiandien kalbame apie pasaulinį kaimą. Jame dar svarbiau ieškoti priklausomybės. O tam reikia naujų susitikimo erdvių. Mums reikia bendrų sąlyčio taškų. Tikiu, kad jų vis dažniau rasime literatūroje. Turiu omenyje klasiką – pasakas Pelenė, Miegančioji gražuolė ir Snieguolė, literatūrines pasakas Mikė Pūkuotukas, Liūtas, ragana ir drabužių spinta, Mažasis princas, Pepė Ilgakojinė, Čarlis šokolado rojuje ir Begalinė istorija. Šiuolaikiškiausias pavyzdys, ko gero, – visuotinė Hario Poterio epidemija. Pasakyk man, ką skaitai, ir aš pasakysiu, kas tu toks!

Renesanso humanistas Erazmas Roterdamietis yra sakęs: „Arkliais gimstama, žmonėmis tampama.“ Gamta mus kaip žmones tam tikra prasme palieka neužbaigtus. Ji padaro savo, o visa kita turime pabaigti patys. Problema čia ta, kad jei netapsime kultūros žmonėmis, to „viso kito“ neturėsime, būsime beraščiai. Taip ir liksime pirmykštės dvasios būsenos, ir toks primityvizmas prives prie konflikto su aplinka. Tokį pirmykštį būvį lengvai suformuoja skaitmeninė masinė visuomenė, arba vadinamosios „betoninės džiunglės“.

Pernelyg paprasta pasakyti, kad iš žaliuojančių džiunglių jau išbridome. Dabar mes jas deginame. Tačiau ir „betoninėse džiunglėse“ yra savų grobuonių ir klastingų gyvačių. Šiuolaikinis Mauglis – išauklėtas ne žvėrių, o mašinų – iš ten šaukiasi globos ir pastogės. Yra ir virtualiosios džiunglės, kuriose viešpatauja internetas. Šiose naujosiose džiunglėse gyvena vaikai, bauginamai praradę savo šaknis, gyvenimo geismą, tikėjimą ateitimi, bijantys su ta ateitimi susidurti. Bet jie šaukiasi mūsų prašydami intelektualaus peno. Šis šauksmas iš džiunglių turbūt ir yra geriausias įrodymas, kad knyga turi ateitį.

Kodėl pradėjau rašyti

Nuo pat mažumės iki dabar stipriai jaučiau, kad gyvenu pasakoje, nenusakomoje paslaptyje. Be galo paslaptinga man atrodė, kad aš gyvenu ir kad apskritai egzistuoja pasaulis. Todėl kreipdavausi į suaugusiuosius klausdamas: „Argi nekeista, kad mes gyvename?“ Arba: „Ar nenuostabu, kad yra pasaulis?“ Suaugusieji paprastai atsakydavo: „Ne, o kodėl taip manai?“ Bet aš nepasiduodavau: „Jūs manote, kad pasaulis – tai visai paprasta?“ O suaugusieji atsakydavo: „Na, žinoma, kad taip“ arba perspėdavo: „Nesuk dėl tokių dalykų galvos…“ Bet nė vienam nepavyko pažaboti mano smalsumo. Žinojau, kad esu teisus, ir nutariau niekada netapti suaugusiu, kuris viską mano esant savaime suprantama. Tuo pat metu suvokiau ir tai, kad Žemėje esu vien svečias. Esu čia tik kartą ir daugiau nebegrįšiu.

Štai todėl ir pradėjau rašyti – iš pradžių suaugusiesiems, vėliau ir vaikams. Norėjau atsirevanšuoti. Dabar, kai išmokau geriau nei anuomet reikšti mintis, stengiuosi priversti žmones stabtelėti ir atidžiau įsižiūrėti į nepaprastą nuotykį, pro kurį taip skubame praeiti, – į tą didžiąją gyvenimo paslaptį. O kad ją patirtume, vėl turime pabūti vaikai. Turime atsikratyti įprastų elgesio taisyklių ir pasijusti jų vietoje. Mes ateiname į gyvenimą kaip į pasaką – tokią, kuri nustelbia visas vaikų pasakas. Bet pamažu taip prie šito priprantame, kad galop viską suvokiame kaip savaime suprantama. Ir net nepastebime, kad už naujos lovelės, pirktos IKEA parduotuvėje, virbukų vyksta kažkas nepaprasta. O juk ten formuojasi pasaulis.

Nes pasaulis niekada nesensta. Tik mes senėjame. O vaikas į šią puikią pasaką ką tik įžengė ir vis mums primena, kad nutolome nuo jos užklijuodami „realybės“ etiketę:

– Mamyte, kodėl žvaigždės mirksi? Kaip paukščiai skrenda? Kodėl toks ilgas dramblio straublys?

– Na, išties nežinau. O tau, Šarlote, laikas miegoti, nes mamytė supyks.

Paradoksalu, bet jaudinantį potyrį, kad gyvena, vaikas praranda beveik tuo pat metu, kaip ir išmoksta kalbėti. Štai kodėl vaikui reikia labai stiprios apsaugos. Štai kodėl jam reikia knygų. Štai kodėl mums, suaugusiesiems, taip pat reikia vaikiškų knygų. Jos padeda išlaikyti senąją patirtį, kurią be tų knygų prarastume.

Sena lotynų patarlė moko: „Mutato nomine, de te fabula narratur“ (Pakeitus vardą, pasakojimas bus apie tave). Kodėl mūsų vaikai taip noriai klausosi pasakų apie laumes ir elfus? Tikriausiai todėl, kad pasąmonėje įsivaizduoja patys esą tie elfai. O kodėl mums patinka pasakos, kuriose gyvūnai kalba ir galvoja kaip mes? Gal kad suvokiame esą tolimi lokio ar pelėdos, Tigriuko ar Nulėpausio giminaičiai.

Mūsų pasaka ne iš žodžių nuregzta. Ji išausta iš kosminių dulkių, iš atomų ir molekulių, baltymų ir aminorūgščių. Mes virstame arkliu ar kiaule, vyru ar moterimi. Pasakojimas apie tave.

Kodėl taip smagu skaityti netikroviškas apysakas, pavyzdžiui, Liūtą, raganą ir drabužių spintą arba Begalinę istoriją! Juk tuo, ką skaitome, mes netikime. Bet turbūt girdime jose kažką pusiau pamiršta.

Vienos iš Spielbergo fantastinių knygų pavadinimas – Netikėti trečiojo laipsnio susidūrimai. Jis reiškia, kad pamačius NSO įvyksta tiesioginis pirmojo laipsnio susidūrimas. Jei keistąsias būtybes regėjai iš kosmoso laivo, patyrei antrojo laipsnio susidūrimą. O jeigu patekai į erdvėlaivį, kuriame „ateivius“ akivaizdžiai regi ir net gali paliesti, – trečiojo laipsnio susidūrimas. O kas tuomet?…

Taigi kas?

O aš patyriau ketvirtojo laipsnio susidūrimą. Būdamas jautraus amžiaus – dešimtmetis, – suvokiau: esu ateivis. Šioje žydrojoje visatos planetoje esu viena iš paslaptingųjų kosmoso būtybių ir jaučiu tai visu vidumi. Tą „ateivį“ randu savo lovoje prabudęs iš gilaus miego. Su juo keliuosi, su juo pradedu dieną. Tai aš čia vaikštau, tai aš čia „vaidenuosi“. Atsistoju priešais veidrodį vonios kambaryje, nusitrinu nuo akių miegą ir klausiu: „Kas tu esi? Ar tokie kaip tu turi vilties?“

Su marsiečiais dar neteko susidurti. Bet susidūriau pats su savimi. Tikriausiai, norėdamas tai suprasti, turėčiau pasiskaityti apie marsiečius. Juk norint parsinešti vandens reikia perbristi upelį. Ši istorija tikrai apie mane.

Nesakykite, kad pasaka išgalvota. Nesakykite, kad legenda neįtikinama. Riba tarp įtikinamo ir neįtikinamo šiame pasaulyje jau peržengta. Tad jeigu jau gyvename „realybėje“, gal mums nebereikia nei pasakų, nei prasimanymų? Apie „realybę“ ir rašykime. Kam mums tos fantazijos? Na ne, jų tikrai reikia, nes tapome nepataisomais įpročio vergais! Gebame tyrinėti visatą, bet negalime protingai ištirti savęs.

Mitai ir pasakos – žmonių pasaulio veidrodis, kuris niekad nėra vis toks pat. Įžengęs į pasaką, atsiduri ištisoje įgaubtų ir išgaubtų veidrodžių karalystėje. Vienas jų tave rodo ploną kaip grėblis, kitas – kaip sugrūstą nutukėlį. Trečiame esi padalytas perpus, ir iš tavęs atsiradę du, trys, dešimt žmonių… Bet prieš veidrodį stovi tik tu. O juk veidrodžiai nemeluoja. De te fabula narratur – pasakojimas apie tave.

Fantastinės literatūros veidrodžių namai skatina mus nuvalyti realybės dulkes, kad vėl pamatytume pasaulį taip aiškiai, kaip matėme jį vaikystėje, kol dar nebuvome sumaterialėję, kol dar nebuvome pradėję demistifikuoti, išslaptinti tos nepaprastos pasakos, kurioje gyvename, – nepradėję jos vadinti „realybe“. Tokia viltis palikta mums visiems. Visuose mumyse gyvena mažas, stebintis, smalsus, itin gyvybingas vaikas. Tegul kartais ir jaučiamės esą menki, vis dėlto mumyse yra kruopelytė aukso: jeigu jau sykį buvome čia visiški naujokai… (Juk amžinai čia nė vienas neužsibūsime – esame tik svečiai.)

Vaikų literatūra pastato mus į vietą, suteikia galimybę žengti žingsnį atgal. Tad gal šitai leis suprasti, kad pasaulis – po mūsų kojomis. Nes kaip tik dabar jis kuriamas mūsų akyse. Jis kyla mums prieš akis. To dar nėra buvę! Pasaulis gimsta iš niekur…

O kai kurie dar mat skundžiasi nuoboduliu! Duokite jiems knygų. Duokite mitų, kad praturtėtų. Duokite jiems pasakų!

Maištingas jaunuolis Sokratas kažkada klaidžiojo po Atėnų turgų klausinėdamas sutiktuosius. Jis sakė: „Atėnai yra tingus arklys, o aš – sparva, kuri nori jį pažadinti ir išjudinti.“

Tegul vaikų knygos zvimbia it įerzintos sparvos po visą literatūros kraštovaizdį. Te prikelia jos mus iš ramaus miegančiosios gražuolės miego ir verčia stebėtis tuo, kad gyvename!

Iš anglų k. vertė Aldona Šiaulienė

^{________________}

^* Straipsnis, parengtas 2002 m. Bazelyje, 28-ajame IBBY kongrese, sakytos kalbos pagrindu, „Rubinaityje“ spausdinamas gavus autoriaus sutikimą. Norvegų rašytojas Josteinas Gaarderis (Justeinas Gorderis) mums žinomas kaip Sofijos pasaulio autorius. Dar lietuviškai išleistos jo Ei! Ar čia yra kas nors? ir Maja.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)