TOKIA PASAULIO TVARKA... (Mintys gavus Geriausios metų vaikų knygos premiją)

Tokia jau pasaulio tvarka – negali pirmiau atlikti visų darbų, o tada jau skirti dėmesio savo vaikui – kol tvarkei kitus reikalus, jis užaugo ir tau sako: „Dabar neturiu laiko, palauk…“ Mažąjį žmogų į kultūros pasaulį turi palydėti kitas, suaugęs. Tokį ir matau vaikų literatūros kelią: kalbinti vaiką, kol jis dar nori išgirsti, ir kartu su mama, tėčiu ar mokytoju padėti jam rasti savo vietą pasaulyje. Esu optimistė. Nors labai mėgstu greitai lekiančius traukinius ir internetą, ne jie daro žmogų laimingą. Ir prieš tūkstančius metų, ir dabar žmogus trokšta būti jei ne mylimas, tai bent jau svarbus, o tam reikia kitų žmonių. Todėl ir norėčiau kalbėti apie kalbą – tai dėl jos žmogus yra žmogus.

Gimtoji kalba nėra nei poetų, nei rašytojų, nei kalbininkų nuosavybė. Ji – mūsų visų turtas. Pasaulis per platus ir per įvairus, kad vienas žmogus aprėptų jį visą, o kalba leidžia jį pažinti ir net pasakyti apie jį kitam. Kalbėdami patys esame kūrėjai – pavadindami suteikiame būtį. Kartais lengvabūdiškai manome, kad savo vaiką galime perkelti į kitą kalbinę terpę. Vaikui gimtosios kalbos žodis yra artimų žmonių – jų energijos, jų pasaulėjautos – dalis. Plečiantis vaiko pasauliui, žodis įgauna perkeltinių prasmių, kelia vis daugiau asociacijų… Prie gimtosios kalbos žodžio priauga kiti žodžiai, todėl skaitydamas knygą gimtąja kalba vaikas mokosi žodžių ir pats, be žodyno ir paaiškinimų. Gimtoji kalba augina žmogų. Tik ant jos pagrindo galima išmokti kitos kalbos…

Būčiau labai laiminga, jei galėčiau apie tai parašyti knygą. O kol kas išdrįsau išleisti į pasaulį savo Aušrinę ir Jonuką. Norėčiau padėkoti žmonėms, kurie padėjo mano apysakaitei pasiekti skaitytojus, – pirmiausia Gintarei Adomaitytei, Kęstučiui Urbai ir „Gimtojo žodžio“ leidyklai. Esu labai dėkinga Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriui, nes jo nariams nuoširdžiai rūpi vaikų literatūra. O tiems, kuriems rūpi, jautiesi įsipareigojęs. Labai ačiū Šarūnui Marčiulioniui, „Žaros“ leidyklai ir visiems, surengusiems pavasarį tokią gražią šventę ne tik vaikams, bet ir tiems, kurie seniai išaugo iš jų amžiaus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)