Kraštas kaip sielos horizontas

Prancūzų autoriaus André Dhôtelio Kraštas, kurio niekada neprieisi* lietuvių skaitytoją pasiekė labai vėlai. Knyga, 1955 m. apdovanota „Femina“ premija, išgarsino rašytoją, o jo sukurtoji šalis tapo tėvyne ne tik vaikų, bet ir visų tų, kurie „kartais jaučiasi egzilyje ir nori iš naujo atrasti gyvenimo beribiškumą: nuo žolės stiebelio iki horizonto…“ (taip rašo prancūzų kritikė Evelyne Pieiller). Vis dėlto, kad ir pavėluotai, Lietuvoje šiai knygai irgi pasisekė: ji pripažinta reikšmingiausia ir meniškiausia metų verstine knyga, skirta vaikams ir paaugliams.

Tad kuo gi ši knyga ypatinga? Pirmoji mintis, šaunanti į galvą dėl jos žanro, – apysaka-pasaka. Juk ar realiame pasaulyje šiais laikais įsivaizduojama, kad koks nors vaikas klajotų po apylinkes ieškodamas savo krašto, kurį galbūt sukūrė tik įaudrinta vaizduotė? Ar įmanoma, kad kitas, vos išvydęs klajūno akyse švytint atkaklų ilgesį, atpažintų giminišką sielą ir leistųsi įkandin?.. Už-buriantys kraštovaizdžiai, kuriais keliauja keistieji herojai, sutikdami tokius pat keistuolius, gyvenančius ne mažiau paslaptinguose miesteliuose ar kaimuose, kurių net neįtarei esant, taip pat signalizuotų, kad mes pasakos erdvėje. Lietuviui skaitytojui prancūziški pavadinimai (Lomenvalis, Lefūras, Antverpenas, Revenas…) kažin ar siejasi su kokiais nors konkrečiais vietovardžiais, todėl yra dar labiau apgaubti paslaptingumo, pasakos auros… Tačiau neskubėkime. Atkreipkime dėmesį į knygos parašymo metus – 1955-uosius. Prisiminkime Elen, pagrindinės veikėjos, istoriją: karo metu moteris su penkerių metų mergyte ir vargana manta bėga nuo užpuolikų… Moteris nusilpsta, suserga, nebegali keliauti toliau. Mergytės pasigaili, ją pasiima nepažįstamasis, kuris vėliau pastebi Elen gabumus menui ir visas jėgas skiria jiems lavinti. Tačiau ši pabėga ieškoti savo mamos. Tad, kita vertus, visa, kas vyksta knygoje, turi labai realų paaiškinimą: praėjus vos dešimtmečiui po karo, ieškoti dingusių artimųjų – visai logiška… Todėl gal tebūnie žanras – magiškasis realizmas?..

Keli teksto suvokimo lygmenys: realistinis, pasakinis ir simbolinis-filosofinis. Realistinis planas intriguojančio siužeto, kur plėtojama namų ilgesio, dingusios šeimos tema labai primena H. Malot Be šeimos poetiką. Tik A. Dhôtelis dar labiau išryškina gatvės muzikantų ir vežimo teatro idėją, kuri apysakos pabaigoje simbolizuoja laisvą ir nevaržomą gyvenimą. Ir stebuklo veikmė – visai čia pat. (Ar ne iš pasakos atklysta tas keršas arklys, išnešantis Gasparą iš jam įprastos namų aplinkos į nežinomą ir pavojingą pasaulį?) Nenuostabu, kad apysakoje itin ryškus simbolinis-filosofinis lygmuo: juk A. Dhôtelis, prieš pasukdamas rašytojo keliu, baigė filosofijos studijas… Taigi knygoje pilna filosofinių įžvalgų apie pasaulio ir žmonių keistumą, apie didįjį kraštą: „Didžiojo krašto horizontas nepaliaujamai tolsta erdvėje ir laike. Tai kraštas, kur tu visuomet tolsti drauge ir atsiduri tuščioje vietoje tik tam, kad čia aptiktum kitas, dar gražesnes vietas“ (p. 226). Tik paskui suvoki, kodėl – tas kraštas nėra susijęs su kokia nors konkrečia vieta, nes tai – visos kažkada lankytos vietovės, atsispindėjusios sieloje: juk kaskart, kai pamatai ką nors naujo, gražaus, plečiasi tavo paties horizontai…

O pažvelgęs į veikėjų charakterius iš literatūros tyrėjo pozicijų, jautiesi taip, lyg suktumei kaleidoskopą: visi jie tarsi įvairiaspalviai stiklo gabalėliai sudaro darnią visumą, bet už kiekvieno posūkio, žiūrėk, ima ir išnyra dar vienas veidas – irgi ryškus, įsidėmėtinas, savaip reprezentuojantis autoriaus mintį: pasaulis, kuriame esame, yra keistas, ir jame gyvena keisti žmonės. Tiek suaugusieji, tiek vaikai. Knygos adresatas – paauglys, tad panašus ir veikėjų vaikų amžius. Paauglystė – sudėtingas metas, kai pradedi ieškoti savo vietos gyvenime, jauti nerimą, kurį sunku įvardyti. Penkiolikmetis Gasparas, kurį nuo gimimo lydi keisti atsitiktinumai, mėgsta įsiklausyti į balsų skambesį, švelniai aidintį vakaro ore ir primenantį maldą: „Tada jausdavo aplink save kažkokią laukinę jėgą. Tyla Lomenvalyje buvo tokia gūdi, jog paprastas žodis, tarkim, galėjo įgauti netikėtą prasmę ir turėti ypatingų padarinių“ (p. 17). O jo bendraamžiui Teoduliui Rezidorui garso, skambesio prasmė niekada neatsivers – jis kurčias. Tačiau ramiai priimantis lemtį: „Šiuose namuose aš nedarau nieko nepaprasto. Kadangi esu kurčias ir neką protingesnis negu visi, stengiuosi tapti geru ūkininku, o mišką dalinu ir namelius statau todėl, kad man smagu. Nieko ypatingo“ (p. 80). Gatvės muzikantai Jeronimas ir Liudvikas taip pat turi savų keistenybių… Ir galų gale – paslaptingasis vaikas švytinčiomis akimis, mergaitė Elen, kurios troškimas rasti didįjį kraštą visą laiką balansuoja ant realaus ir pramanyto ribos. Ar tikrai toks kraštas egzistuoja? O gal tai – tik jautrios, meniškos sielos padarinys? Juk Elen turi aktorės gabumų. Galbūt ji tiesiog fantazuoja, o Gasparas jos žodžiais patiki, nes yra imlios vaizduotės: „Bet kadangi jam stigo patirties, įsivaizdavo įvykius galint pasirodyti iš nežinia kokių nepaprastų vietovių, kurios buvo slepiamos ir apie kurias niekas nieko iš tikrųjų nebūtų galėjęs pasakyti“ (p. 18).

Ne mažiau spalvingi ir suaugusieji. Kelionės pradžioje Gasparas lyg pasakų herojus sutinka veikėjų pagalbininkų: valkatą, kuris berniuką padrąsina („Jo nuomone, ganėjo būti smalsiam, kad tau atsiskleistų pasaulis“, p. 59), ir plepųjį kirpėją Bezmėną, tarsi gebantį numatyti ateitį („Esu įsitikinęs, kad į Lomenvalį jūs negrįšite. Kažkas atsitiks, dar nežinau kas. Jūsų arklys, dėl kurio visi atkreipė į jus dėmesį, – ne toks arklys kaip kiti. Jis gali nunešti jus į pasaulio kraštą“, p. 69).

Kitų suaugusiųjų požiūris į vaikus kitoks. Teodulio Rezidoro tėvas – ekscentriškas ponas, kolekcionuojantis kačių ūsus, cigarų žiedelius, mėgstantis intriguojančias istorijas, – savo sūnui yra gana abejingas. Tiesa, jis pasamdė sūnui mokytoją, bet gyvena atskirai, ir neatrodo, kad labai domėtųsi, kaip jaunasis Teodulis leidžia laiką. O štai Niklasas, įsiklausęs į savo sūnų Liudviko ir Jeronimo poreikius, sukūrė jiems tokį gyvenimą, apie kurį tikriausiai svajoja kiekvienas paauglys: jie gyvena laive, laisvai ir nevaržomai, o šiek tiek pinigų susirenka muzikuodami dosniems turistams. Ir visiška priešingybė – Elen globėjas Draperas, kuris mano, kad žino, kas mergaitei geriausia: „Ponas Draperas stengėsi, kad Elen kelyje nebūtų jokių kliūčių. Jis troško ją lavinti“ (p. 121). Elen jau yra lankiusis Anglijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Italijoje… Tačiau ji nėra laiminga. Išgirdusi apie suaugusiųjų jai numatytą ateitį, Elen tvirtai pareiškia: „Aš turiu kitų reikalų“ (p. 120). Nors ponas Draperas sakėsi nesuprantąs, kaip galima atsisakyti turto „dėl sunkaus ir nešlovingo gyvenimo“, o Gabrielė Berliko, norėjusi padaryti Elen garsia aktore, „labiau negu bet kada apgailėjo pasaulio keistumą“, kai Elen atrado mamą Ženi ir pasirinko kitokį gyvenimo būdą, „ir vienas, ir antras ne kartą pripažino esą sužavėti“ (p. 267).

Apysakos siužetas įtemptas, bet visa pasakojama ramiu tonu, neskubant, įsižiūrint į kiekvieną gamtovaizdį, įvardijant kiekvieną augalą – nuo snapučių ir balzaminų iki tolimų, mėnesienos užlietų ąžuolynų, kuriais gali keliauti tik skverbdamasis per gervuogių ir gebenių prisiraizgiusią tankmę. Autorius tarsi liudija meilę viskam, kas gyva, teigdamas: žmogus nuo gamtos neatskiriamas lygiai taip, kaip ir nuo savo likimo. O apysakos pabaigoje jis pasako tai, kas svarbiausia: ieškodami didžiojo krašto, mes iš tikrųjų niekada jo nepaliksime. Juk jis ten, kur esame, – mumyse.

________________________

^* Dhôtel, André. Kraštas, kurio niekada neprieisi / iš pranc. k. vertė Jonė Ramunytė; iliustr. Jolanta Talaikienė. – Vilnius: Alma littera, 2003. 269 p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-347-6.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)