Spalvingoji arklio Dominyko svajonė

 

Vos išleista, Vytauto V. Landsbergio ir Sigutės Ach knyga Arklio Dominyko meilė* iš karto patraukė akį netikėta dviejų autorių draugija, neįprastu formatu ir pasirodė labai graži. V. V. Landsbergį jau nuo Rudnosiuko istorijų laikų pažįstame kaip ištikimąjį nonsenso literatūrinės pasakos meistrą, šmaikščiai pokštaujantį, neįprastai žvelgiantį į pasaulį, o S. Ach visai neseniai nustebino itin poetiška iliustracijų ir teksto vienove, lyriška, gal net sentimentalia pasaulio jausena, dvasinių vertybių paieškomis ir idealizavimu knygelėje Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo (2002). Taigi darnus sąmojingojo V. V. Landsbergio ir lyriškosios S. Ach kūrybinis dvejetas savaime intriguoja.

Intriguoja ir pavadinimas – tiesmukas, aiškus, be užuominų, labiau tinkantis suaugusiųjų knygai, o vaikų literatūrai kiek neįprastas. Tiesa, tai, kad pagrindiniu herojumi pasirinktas arklys, ne itin nustebino. Nors vaikų literatūros kūriniuose knibždėte knibžda švelnesnių padarų – meškučių, kiškių, peliukų ir pan., yra ir arklių. Ne vienas esame skaitę kad ir Heinricho Marios Denneborgo knygą Janas ir laukinis arkliukas… Mažiau įprastą herojų autoriai bus pasirinkę, matyt, sąmoningai, tikėdamiesi platesnės erdvės keistumo variacijoms. Tuo tarpu arklio vardas Dominykas priminė lenkų rašytojo Ludwiko Jerzy‘o Kerno literatūrinę pasaką Dramblys Dominykas, Williamo Steigo, populiarios paveikslėlių knygos Šrekas autoriaus (šiandien vaikai žavisi ir to paties pavadinimo kino filmu), pasaką apie skalikų veislės šunį Dominykas (lietuviškai neišleista). Galėtume prisiminti ir Alano Alexanderio Milne‘o Mikės Pūkuotuko Paršelį kurio senelio visų pilniausias vardas lietuviškame variante – Brakonieriautis Dominykas. Ieškoti analogijų, matyt, būtų beprasmiška, tačiau vis dėlto įdomu, kad minėtąsias knygas apie Dominykus sieja nonsenso literatūros tradicija: nuo įasmeninimo – pačių paprasčiausių atgijusių žaislų istorijų – iki sudėtingiausių nonsenso poetikos apraiškų įvairiausiuose teksto lygmenyse. Kita vertus, norėtųsi gretinti W. Steigo ir V. V. Landsbergio bei S. Ach knygas. W. Steigo herojus šuo Dominykas keliauja pasižvalgyti po platųjį pasaulį, patiria daugybę nuotykių, susiduria su mirtimi, įsimyli, visa savo esybe yra filantropas, o knyga nuo pradžios iki pabaigos žavi neblėstančiu optimizmu. V. V. Landsbergio ir S. Ach arklys Dominykas taip pat įsimyli, iškeliauja į Afriką, patyręs daugybę nuotykių, grįžta atgal į namus. Abi knygos kupinos gerumo, vidinių vertybių paieškų dvasios, o aptariamoji dar ypač žavi siautulinga nonsensiškų žaidimų saviraiška.

Svarbiausias idėjinis Arklio Dominyko meilės akcentas, aišku, yra meilė – įvairialypė, įvairiaspalvė, idealizuota, bet tikra, tarsi ašis, aplink kurią sukasi pasaulis. „O jei manęs niekas nebemylės, tai mano gyvenimas neteks prasmės“ (p. 25), – sako rugiagėlė, arklio Dominyko mylimoji. Knygos pabaigoje Dominykas jai padovanoja vardą – Svajonė, lyg simbolinį amžinųjų siekių įprasminimą. Arklys Dominykas – spalvinga, bemaž susiformavusi asmenybė. Jis visa savo esybe primena sparnuotąjį Pegasą. Tai liudija ne tik teksto, bet ir dinamiški iliustracijų vaizdai, kuriuose arklys Dominykas – skriejantis svajoklis. Nors Arklio Dominyko meilės iliustracijų stilistika, gerumo dvasia labai artima šiltiems Janošo knygų piešiniams, tačiau polėkio proveržis S. Ach iliustracijose ryškesnis. Naiviai lyriškas, jautrus, subtilus, taurus, labai dvasingas, žodžiu, poetiškos sielos natūra, arba tiesiog kitoks, pas mus nepasitaikantis, arklys Dominykas visiškai pateisina savąjį „ego“: „Kiekvienas iš mūsų gali būti kaip paukštis. (…) svarbu leisti skristi savo svajonėms, geriems norams – tada vieną dieną ir pats pakilsi“ (p. 67), – filosofuoja Dominykas. Jo išskirtinumą lemia jau pirmuosiuose teksto puslapiuose akcentuojama stebuklo kasdienybėje įžvalga. Čia derėtų prisiminti labai panašią lietuvių vaikų poezijoje vyravusią S. Gedos nuostatą, kad grožis ir stebuklas tvyro pirmiausia įprastoje aplinkoje, tik reikia gebėti jį pamatyti, net pajausti. Grožio pajauta – knygos autorių tikslas, siekiamybė, skirta pirmiausia  skaitytojui. „(…) aš esu taip išvargęs nuo visokiausių nereikalingų minčių, kad dabar stengiuosi apie nieką negalvoti. Tiesiog grožiuosi viskuo, ką matau“ (p. 74), – sako begemotukas Nikodemas. Dominykas gyvena „stebuklinguose“ namuose, rytais prisipildančiuose tiršto rūko, „varlių kurkimo bei visokių kitokių stebuklų, apie kuriuos naminiai arkliai bei įvairios karvės nė sapnuot nesapnuodavo. O jei ir sapnuodavo, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažniausiai būdavo juodai balti ir šiek tiek gyvuliški“ (p. 4-5). Dominyko namai – visi aplinkui plytintys laukai ir nuostabios palaukės, patalai – minkšta pievų žolė, o saulė ir mėnulis – šviesa. Arklys Dominykas – ne naminis, o laukinis, t. y. laisvos dvasios padaras, klausantis širdies balso. Taigi tik vienas žingsnis lieka iki H. Ch. Anderseno pasakų, adoruojančių herojaus dvasinę laisvę, filosofijos.

Arklys Dominykas ypač keistas dėl to, kad įsimyli ne kokią nors žavią kumelaitę, kaip reikalautų logikos dėsniai, o rugiagėlę. Kontrastais žaidžiantys autoriai pasiekia šokiruojantį efektą, skaitytojas apstulbsta. (Bet juk to ir reikalauja nonsenso pasakos poetika!) Meilė Dominyką nugena net į mylimosios tėvynę Afriką, o beieškant kvapniausios mėlynuojančių gėlių pievos patiriama neįkainojamų gyvenimo išminties pamokų. Šį kartą knygos patrauklumą lemia viskas: ir nuotykiai bei keistos, netikėtos aplinkybės, į kurių sūkurį įtraukiami veikėjai, ir ypač spalvingas stilistinis pasakos klodas. Dominyko meilės istorija pasakojama kartais itin lyriškai, poetiškai, kartais atvirai, žaismingai, net šiek tiek familiariai, tiesiogiai bendraujant su skaitytoju: „Ką gi, klauskite: jūsų reikalas klausti, mūsų reikalas – atsakyti“ (p. 7). Taip balansuojama ant juoko ir rimtumo ribos. V. V. Landsbergis jau ankstesnėse knygose demonstravo platų juoko diapazoną, apimantį ir kalbinius, ir semantinius žaidimus. Ši patirtis plėtojama ir naujojoje knygoje: „Arklys yra ne mūsų, o musių, nes dieną aplink jį skraido daug musių…“ (p. 10); gandras skrieja sklandžiai „it koks skilandis“ (p. 12), snapu kalena „it koks automatas“ (p. 15), o rūko prirūkoma iki kaklo… Vėl pastebime landsbergišką pomėgį paaiškinti, lyg žodyne, neva nežinomo žodžio reikšmę: „Komplimentai – tai pagyrimai moteriškos lyties gėlėms, susižavėjimo šūksniai ir kitokie ditirambai…“ (p. 19); „Ditirambai – tai eiliuoti prakilnūs pagyrimai, kurie rašomi karaliams, moterims ir gėlėms!“ (p. 20). Tokiais komentarais V. V. Landsbergis žarstėsi Obuolių pasakose. Reikia pasidžiaugti, kad Arklio Dominyko meilėje jais „piktnaudžiaujama“ saikingai. Autoriai puikiai įvaldę nonsenso literatūrai būdingą vardų skyrimo techniką. Taip sukuriama smagi nuotaika mažesniajam ir atspindimi gal jau tik augesnio skaitytojo jaučiami potekstės niuansai, paženklinti vidinės nuovokos, laikmečio štampu: gandras Alfonsas, jo žmona Birutė, varlės Aurelija ir Nataša, kilbukas Henrikas, drambliukas Pilypukas, dramblys Pilypavičius ir dramblienė Pilypavičienė, gaidys Evaldas Kakariekas, kupranugaris Omaras bin Kalmaras (ypač smagus vardas), begemotas Nikodemas, gepardas Žanas Polis Gepardjė, sunkvežimio vairuotojas Andžejus Baranka (ne mažiau smagus) ir t. t.

Visi šie personažai, kurių, beje, tekste apstu, atlieka antraeilį vaidmenį, tačiau svarbūs pagrindinio herojaus saviraiškai. Daugelis jų – charakteringi tipažai. Artistės beždžionėlės Emanuelos rodomos grimasos – žiaurioji, bailioji, kvailoji – yra ne kas kita kaip gyvenimiškojo kaukių baliaus atspindys. Užsidėjęs vieną iš kaukių, gali tapti kuo tik nori, tačiau, pasak Dominyko, svarbiausia būti savimi. Net neabejodamas arklys Dominykas išsprendžia ir verslininkų kupranugarių pateiktą dilemą: kas svarbiau – brangenybės, kurias ant savo kuprų tempia šie gyvūnai, ar oras, saulė, debesys, visa, kas yra aplink? „Mes negalim ir negalėsim vieni kitų suprasti, nes esam skirtingų rūšių gyvūnai. Mes šnekam skirtingomis kalbomis“ (p. 58), – tvirtina kupranugarių grupės vadovas. Paradoksalu, tačiau bekompromisės suaugusiųjų tiesos šių dienų skaitytojui vaikui neturėtų būti visiškai svetimos ar nesuprantamos. Dvasinės sumaišties pasaulyje visiems nelengva suvokti tikrąsias vertybes, o autoriai šįkart pasaulio nedalija į vaikų ir suaugusiųjų, todėl skaitytojas vaikas (juk ši knyga skirta pirmiausia jam) gana drąsiai įmetamas į suaugusiųjų problemų verpetą, tiesa, pasinaudojant alegorijos privalumais. Ypač gražiai įkomponuojama tyros sielos kupranugariuko Bambo bin Bambino figūra, primenanti, kad tik vaikas žino tikrąją tiesą. Mažyliui rūpi ne turtai, jam daug svarbiau padaryti ką nors itin gera: „Gal nutiesiu per dykumą upę ir pasodinsiu jos krantuose daug palmių, bananų ir mangų, kad keliautojai turėtų kur pailsėti ir atsigauti. Arba įsteigsiu kupranugarių šokių ir dailės mokyklą“ (p. 60). Suaugusieji, pavyzdžiui, dramblys Pilypavičius ir dramblienė Pilypavičienė, kaip ir mūsų gyvenime, pamiršta buvę vaikai, yra pernelyg rimti, nemoka paprasčiausių dalykų, net šokinėti ant vienos kojos, ir visada tik labai rimtai kalba apie „savo labai rimtą gyvenimą“ (p. 99). Knygoje moralinių tiesų dekoduoti neprireikia – jos išsakytos gana atvirai. Jomis nepiktnaudžiaujama, tik lengvai besišypsant žaidžiama. Kita vertus, neretai ir užsižaidžiama, gal net persistengiama pataikaujant, siekiant įtikti rafinuoto skonio suaugusiajam skaitytojui (juk niekas nepaneigs, kad ši knyga – ir jam): „(…) su gražuolėmis gėlėmis ginčytis neverta – jomis tereikia grožėtis, gėrėtis ir leisti joms pačioms kuo daugiau atsiskleisti“ (p. 20); „Jūs, vyrai, visą gyvenimą tik naudos sau ieškot – gražų daiktą jums būtina sulesti, suvalgyti ar kaip nors kitaip sunaudoti…“ (p. 24); „Reikia pridurti, kad Andžejus buvo didelis arklių specialistas, todėl žinojo, kad sunkvežimių vairuotojams retsykiais vaidenasi balti žirgai, o autobusų vairuotojams – raudoni. Ir nieko čia nepadarysi…“ (p. 118). Tokių smagių, bet jau tapusių įprastomis, frazių knygoje gausu. Gal ir juokinga, kad vištos miega sau kaip užmuštos tik todėl, jog yra tikros vištos, o gaidys vos prašvitus mojuodamas galingais sparnais užgieda kaip koks asilas, atskridęs ir atsitūpęs ant vienos kojos gandras Alfonsas ima tyliai žvengti kaip koks arklys. Gal dar juokingiau, kai „varlės, pamačiusios, kokia baisi nelaimė nutiko jų draugei Natašai, jau ketino rautis plaukus nuo galvos, tačiau geriau apžiūrėjusios suprato, kad plaukai varlėms nei ant galvų, nei kitose vietose neauga“ (p. 11-12). O kai kas gal kvatoja, kai atpažįsta šmaikščias kiemo folkloro intonacijas: „Paleisk tuoj pat Natašą, nes kaip spirsiu į medį, tai visi kiaušiniai iškris“ (p. 12) arba: „Neužsigavau, tik taip išsigandau, kad man dabar nė smilgos į antrą galą neįkištum“ (p. 14). Kažkodėl vis kirba mintis, kad taip juokinti skaitytoją gali ne vienas, tereikia rasti formulę. Nežinia, kur čia riba tarp to, ką laikome meniškumu, ir to, kas jau girdėta, kartojasi. Kita vertus, vis tiek smagu, kai tai daroma profesionaliai.

Grakštų sąmojį, „būna – nebūna“ vartaliojimąsi nuolat uždengia poetiškas tekstas, verčiantis susimąstyti. Regis, lietuvių vaikų prozoje formuojasi lyrinės poetinės pasakos su ryškia nonsenso priemaiša tipas. Anotacijoje skaitome, jog tai paveikslėlių knyga, tačiau visa savo struktūra kūrinys artimesnis literatūrinės pasakos žanrui. Arklio Dominyko meilė išlaiko ne tik paradokso stilistiką, bet ir dažną struktūrinį tokios pasakos modelį. Vientisas siužetas komponuojamas iš atskirų skyrių, primenančių savarankiškas noveles, kurių daugelis turi užuomazgą, kulminaciją ir net atomazgą: „Arklys Dominykas ir baltoji meška“, „Arklys Dominykas ir kupranugariai“ ir t. t. Subtiliai varijuojama liaudies pasakos formulėmis: kelionės, sapno motyvais, žaidžiama priešo įveikimo gudrumu (norėdamas atsiginti nuo krokodilų, arklys Dominykas sugeba juos apgauti), patarimo už paliktą gyvybę paralelėmis. Baltoji meška palieka arklį Dominyką gyvą, nes gauna puikų patarimą, kuriuo nuoširdžiai džiaugiasi: „(…) esi labai susivėlusi meška, tai susišukuok savo garbanas ir pamatysi – tave iškart pamils koks nors meškinas, ir nebereikės vienai vidury jūros ant savo lyties plūduriuoti kaip kokiam plūdurui“ (p. 44). Esti ir smagių liaudies dainų parafrazių, pavyzdžiui, krovininių dramblių liaudies daina.

Taigi keistas, grakščiai, net lengvabūdiškai vaizduojamas pasaulis (tokia autorių saviraiška) iš tiesų nėra toks vienalytis. Šalia juoko, džiaugsmo – liūdesys, šalia tyros svajonės – ilgesys. Potekstės erdvė knygoje labai gili, įvairiaprasmė. Arklio Dominyko meilėje, pasak K. Urbos, beveik nejaučiama ribos tarp „rimta“ ir „nerimta“. Ko gero, šis gebėjimas balansuoti ant nematomos, bet daugelio skaitytojų (tikėkimės) juntamos ribos ir bus ypač svarbus dalykas, knygos meniškumo ir sėkmės laidas. Šypsomės, juokiamės, džiaugiamės, suvokiame draugystės, ištikimybės, išgyvename vienatvės, liūdesio, ilgesio jausmus, susiduriame su praradimais, mirtimi… Jausmų įvairovės pilnatvė knygoje raibuliuoja ir nenustoja stebinti. V. V. Landsbergio ir S. Ach knyga šviesi, perregima, o naiviai idealizuotas pasaulis nuoširdus ir tikras. Giliaprasmė knyga žaismingu tonu moko (nepainiokime – ne „pamoko“) pačių dvasingiausių dalykų: grožėtis, jausti, klausytis savo širdies balso („– Jūs, arkliai, pernelyg dažnai visko klausinėjat, nes nemokat prieš paklausdami pagalvoti savo galva (…), ir jeigu jūs geriau į viską įsižiūrėtumėt, ilgiau patylėtumėt ir ramiau pamąstytumėt, tai suprastumėt, kad viską puikiausiai galima suprasti ir be žodžių“ (p. 73), – sako Nikodemas). O visų svarbiausia – mylėti, tik tada pasaulis priims tave, atsivers tau ir bus tavo. Jei nukreipsi meilės spindulėlį į „puolantį priešą – jis nebepuls, jei su juo apšviesi sergantį žvėrelį – jis pasveiks, nusiųsi jį liūdinčiam bičiuliui – ir jis pralinksmės“ (p. 83), – tokia pasakiškoji (o gal ir realybės?) tiesa.

Nebesvarstykim, kaip įpratę, kam V. V. Landsbergio ir S. Ach knyga skirta, – vaikams ar suaugusiesiems. Kai kam šis pasaulis bus keistas ir svetimas, kai kam – keistas, bet artimas. Iš tiesų ši knyga – ne kiekvienam, nes ne kiekvienas šiame pasaulyje myli ir yra mylimas, bet, neabejokime, kiekvienas to trokšta visa savo esybe.

__________________

* LANDSBERGIS, Vytautas V., ACH, Sigutė. Arklio Dominyko meilė. – Vilnius: Nieko rimto, 2004. 142 [1] p.: iliustr. ISBN 9955-9543-1-0.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)

 

Įžanginis

TOKIA PASAULIO TVARKA... (Mintys gavus Geriausios metų vaikų knygos premiją)

Straipsniai

KNYGOS – PASAULIUI BE SKAITYTOJŲ?*
2003 METŲ GRAŽIAUSIOSIOS*

Sukaktys

T. JANSON KALBA, PASAKYTA JAI ĮTEIKIANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ

Mano vaikystės skaitymai

NORĖJAU GYVENTI SENOJE PILYJE...

Atidžiu žvilgsniu

Kraštas kaip sielos horizontas
Ne duobės. Kalvos
Venecijoje – o gal Mėnulio mieste?

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2003 m.
2003 m. VAIKŲ KNYGOS (papildymai)

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai