Ne duobės. Kalvos

Žmogui, pripratusiam prie tradicinio vaikų, paauglių ir rimtosios literatūros skirstymo, šiandieninė vakarietiškoji jaunimo lektūra yra nemenkas atradimas ir nemenkas galvosūkis. Seniai kartojama, kad tikrai gera vaikų literatūra turi būti aktuali ir suaugusiesiems; taip pat akivaizdu, bent mano paties patirtis taip liudytų, kad paaugliai pirmiausia veržiasi prie suaugusiųjų lektūros. Tačiau tai, ką leidžia leidykla, „Alma littera“ serijoje „10+“, nėra nei vaikų literatūra, nei skaitiniai suaugusiesiems apie vaikus ta prasme, kurią buvo suformavusi senoji lietuvių tradicija (pirmiausia P. Mašioto, vėliau K. Sajos, V. Petkevičiaus, V. Žilinskaitės). Tai paprasčiausiai rimta literatūra, ir nežinia, kiek skaitytojas, kasdien bukinamas virtualiosios tikrovės regimybių ir kompiuterinio mąstymo štampų, gali iš jos pasiimti. Galima tik nujausti, kad Louiso Sacharo, apie kurio apysaką Duobės* čia kalbėsime, kartos ir intencijų autoriai patys supranta, jog šiandieniniai paaugliai, jei neprivers profesiniai įsipareigojimai, niekada neatsivers nei filosofijos traktato, nei sociologinės studijos. Ir todėl bent jau šių disciplinų pradmenis, užuominų apie jas būtina pateikti visiems prieinama menine forma, lengvabūdiškai apsimetant nuotykinės, pramoginės literatūros adoratoriumi. Nors nei L. Lowry Siuntėjuje, nei L. Sacharo Duobėse, nei kituose panašaus pobūdžio kūriniuose klasikine tonacija parašytų nuotykių nerasime nė užuominos. Tai liko Tomo Sojerio nuotykiuose, kuriuos su tokiu pasitikėjimu eksploatuoja vidutiniai mūsų vaikų ir paauglių literatūros autoriai. Užtat naująją estetiką, galbūt ir intuityviai, labai gerai pajuto Vilė Vėl (Parašyk man iš Afrikos), ir tai žada, kad į mūsų paauglių, jaunimo literatūros rinką įsiverš netikėtų autorių ir netikėtos literatūros.

Svarbiausi dalykai, kuriuos būtina pasakyti kalbant apie L. Sacharo Duobes, yra mažiausiai svarbūs skaitytojui, kuriam tos Duobės adresuojamos, ir nežinau, ar tai komplimentas knygai ir jos autoriui. Tačiau akivaizdu, kad atidus šios knygos skaitytojas kada nors galės skaityti (ir suprasti, nors ir kaip kompiuteris jį bandytų atpratinti suvokti meninio teksto specifiką) F. Kafką ir visus jo mokyklos autorius. Išdžiūvusio, dykuma virtusio ežero sąlygiškumas yra pirmasis šios knygos meninis sąlygiškumas: į „Žaliojo ežero“ stovyklą (tiksliau – suvaidintą pataisos darbų koloniją) atvežtam Stenliui iš karto sakoma – jei nori, gali bėgti iš karto, aplinkui nėra nei sargybinių, nei vielos tvorų. Kitaip tariant, esi laisvas, bet ir nelaisvas, nes aplink vien išdžiūvę smėlynai, ir bėglio laukia neišvengiama mirtis. Iš troškulio, nuo peslių. Visai kaip F. Kafkos Procese. Vaikų santykiai modeliuojami, bent jau iš dalies, pagal W. Goldingo Musių valdovą, taip sukuriamas jau dviejų sluoksnių sąlygiškumo klodas: ne tik meninio pasaulio, bet ir grynai literatūrinis. Šiandienine terminologija tariant, kuriami intertekstiniai kontekstai.

Įdomu, kad knygos stuburas, jos koncepcijai ir idėjai svarbiausias tekstas tesudaro gal dešimtadalį visos knygos. Turiu galvoje mitologinę, folklorinę, sakminę knygos dalį (tiek daug apibūdinimų siūlau dėl to, kad nežinau originalo autoriaus santykio su savo „medžiaga“; ar išvis Amerika gali turėti kokią nors mitologiją, išskyrus indėnų?). Prieš šimtą dešimt metų Žaliojo ežero pakrantės buvo vadinamos žemės rojumi, ir gyvenimas ten išties priminė gyvenimą T. Wilderio Mūsų miestelyje. Bet negras pabučiuoja baltąją, ir viena po kitos pasipila tragedijos. Klestintis miestelis virsta dykuma, bet ne siužetas čia svarbu. Būtent tuomet atsiranda siužetą maitinantys laukiniai svogūnai, kurie vėliau išgelbės Urvinio ir Nulio gyvybes; būtent čia atsiranda Bučiuoklė Kėtė Barlou, kurios lobių išdžiūvusio ežero dugne ieškos ištisos jos giminaičių kartos ir į kurios palikuonės žabangas pateks Stenlis; būtent čia atsiranda asilaitė Lu, kurios vardu pavadintos valties pavėsyje slėpsis apysakos veikėjai. Šitoje mažoje, neva istorinėje, atkarpėlėje ima megztis visa, kas Duobes vėliau leis paversti lengvai skaitoma nuotykių apysaka. Dar svarbesnė legenda apie „netikšą niekšą kiaulę kiauliavagį prosenelį“ (jau vien šis apibūdinimas ko vertas; jo pagrindu būtų galima parašyti atskirą apysaką ar romaną), kurio giminę ilgiems amžiams prakeikė tokia ponia Nuleoni. Pačią paskutinę dieną prie stebuklingojo šaltinio jis neužnešė ponios dovanotos kiaulės, kuri būtų garantavusi jam vedybas su tuščiagalve gražuole. Bet taip pat jis neužnešė ir pačios ponios Nuleoni, ir tai lėmė jos prakeiksmo pildymąsi visai giminei. Užtat, prieš palikdamas „Žaliojo ežero“ stovyklą, į Dievo Nykščio kalną Stenlis užneša tolimą jos palikuonį juodaodį Nulį, kuris pasirodo besąs ne kas kitas, o Hektoras Nuleonis. Brėžiama nauja ir pati stipriausia – žmogaus lemties, duoties – linija, visą knygą apgaubianti tauriu liūdesio, ilgesio šešėliu. Kitaip tariant, suteikianti knygai būtiškąjį matmenį, kurio paprastai iš paauglių literatūros nė nelaukiame. O jei turėsime galvoje tai, kad šis matmuo jungia ne tik vaikų tarpusavio santykių problematiką, bet ir rasinių, socialinių (Nulis, prieš pradėdamas vogti, mėnesius laukdavo miesto parke pasirodančios motinos) problemų refleksiją, reikės pripažinti, kad Duobės nusipelno ne tik skaitytojų, bet ir rimčiausio akademinio dėmesio. Beje, ir etikų. Ko gero, dar neteko skaityti tokios tikslios ir psichologiškai motyvuotos parabolės apie fizinį žmogaus lavinimąsi, tiksliau – apie galimybę, net pačiam to nesuvokiant, vyriškėti. Elijas Jelnatsas į kalną kiaulę nešioja ne tam, kad augintųsi raumenis, o kad laimėtų mylimos merginos ranką. Bet pradeda jis nešioti mažą paršelį, o baigia – didžiausią apylinkėse kiaulę, pats nejusdamas, kaip su sunkėjančiu nešuliu tvirtėja pats.

Nulis Stenliui pasakoja, kaip valkataudamas apsimetinėdavo skautu, kad tik jo nepripažintų valstybės globojamu vaiku, ir tai nepaprastai primena mūsų gatvių kasdienybę. Labai lengvai į savo šiandieną galime modeliuoti ir paties Stenlio suėmimo bei įkalinimo situaciją: būdamas nekaltas, net neieškai gynybos, nes manai, kad teisybė savaime save apgins. Tuo tarpu teisėsaugai kaip tik ir reikia tokių – neapgintų. Ir pagaliau – pati „Žaliojo ežero“ stovyklos situacija. Negana to, kad stovyklą viršininkė įkuria savanaudiškais tikslais, ieškodama paslėpto protėvių lobio, kas mūsų visuomenėje atrodo vos ne savaime suprantama; puikiai veikia ir valstybinis korupcinis mechanizmas: pabėgus vienam vaikui, tą pačią dieną atsiunčiamas kitas, kad vieta nebūtų tuščia. Pabėgus Nuliui, viršininkė klausia: „Ar kas nors gali juo domėtis? Koks nors socialinis darbuotojas, kuriam tai pavesta?“ Sužinojusi, kad niekas, ji paliepia: „Gerai, tada sunaikinkite visus jo dokumentus.“ Įsidėmėkime, kaip šiuolaikiškai tai skamba: „Ar iš mūsų kompiuterio galite įeiti į valstybinius dokumentus? Nenoriu, kad prokuratūroje būtų žinių, jog jis apskritai čia buvo.“

Turint galvoje, koks tankus knygoje socialinių, etninių, etinių, rasinių problemų audinys, kiek lengvesnė, supasakinta atrodo Duobių pabaiga. A. Lindgren, nors ir aiškiai moraliai apribodama savo knygų problematiką, vis dėlto niekada neužmiršta klasikinės katarsio kategorijos ir auklėjamąją savo knygų funkciją dažnai aukoja estetinei. Ašara perskaičius paskutinį knygos sakinį estetiniu požiūriu šimtą kartų vertingesnė už holivudinį hepiendą. Kita vertus, A. Lindgren yra švedė, o L. Sacharas – holivudinės kultūros atstovas, ir garbė jam, kad tokiame kontekste jis sugebėjo sukurti tokią, o ne kitokią knygą. Čia pat reikėtų užsiminti ir apie meninę kalbą: ji pabrėžtinai asketiška, jei ne skurdi, ir, neskaičius kitų autoriaus kūrinių, sunku pasakyti, ar šitaip „nusileidžiama“ iki suvokėjo lygio, ar tai tik standartinė naujosios kartos amerikiečių prozos kalba. Sakinys kiek atsigauna, ima alsuoti, kai veiksmas perkeliamas į gamtą, į kalnus, bet ir čia išlieka kapotas, neniuansuotas: „Jis pagalvojo, kad net neprisimena, kada jautėsi laimingas. Juk ne nuo tada, kai pateko į stovyklą, jo gyvenimas pasidarė blogas. Jau ir mokykloje jis jautėsi prastai, draugų neturėjo, amžinai kibo tokie peštukai kaip Derikas Danis. Niekas jo nemėgo, ir, tiesą sakant, jis net pats sau nelabai patiko.“ Taigi, mielieji lietuvių autoriai, įsidėmėkite net palyginti gražios atkarpos skurdybę: gyvenimas pasidarė blogas, jautėsi prastai ir pan., ir pan.

____________________________

^* SACHAR, Louis. Duobės / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; iliustravo Rima Maminskaitė. Vilnius: Alma littera, 2004. 240 p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-446-4.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)