T. JANSON KALBA, PASAKYTA JAI ĮTEIKIANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ

 

2004 m. rugpjūčio 14 d. Tove‘ei Janson būtų sukakę 90 metų. Rašytoja mirė 2001 m. birželio 26 d. Jos sukurtas Trolių mumių pasaulis lietuvių skaitytojui pažįstamas iš septynių knygų. (Gaila, kad nutrūko naujasis lietuviškas viso ciklo leidimas.) Daugelis vaikų ir suaugusiųjų tą muminukų pasaulį nepaprastai mėgsta. 1966 m. T. Janson gavo H. Ch. Anderseno medalį. Ta proga pasakyta kalba padeda suvokti jos kūrybos pasaulėjautą.

 

 

Gauti medalį, kuris vadinasi Hanso Christiano Anderseno vardu, yra didelė atsakomybė. Bet, gana keista, nesijaučiu tos atsakomybės prislėgta, kaip kad turėčiau. Aš paprasčiausiai jaučiuosi labai laiminga!

Ponios ir ponai, jūs visi čia esate dėl to, kad domitės vaikais ir tuo, kas jiems parašyta, tad lengvai suprasite, koks nuostabus, koks reikšmingas man šis apdovanojimas. Reikšmingas dėl to, kad aš truputį baiminausi, jog nesugebu rašyti vaikams taip, kaip derėtų. Baiminausi, kad apgaudinėju savo skaitytojus, nes, tiesą sakant, rašau tiesiog pati sau. Dabar įtampa atlėgo, ir aš dėkoju Vertinimo komisijai bei Tarybai, kad suteikėte mano darbui džiaugsmo. Ko gero, jūs man įteikėte ir naują raktą į užburtąjį vaikų pasaulį – pasaulį, kuris senstant vis labiau nuo mūsų tolsta. Kaip tik apie tą jų pasaulį šiandien ir bandysiu pakalbėti, o labiausiai – apie du iš tūkstančių jo aspektų: saugumą ir baimę.

Kartais aš stebiuosi, kodėl žmonės, jau seniai atsisveikinę su vaikyste, staiga ima rašyti vaikams. Ir ar tikrai mes rašome vaikams? Ar tik kartais nerašome savo pačių malonumui (arba iš pykčio), nesvarbu, ar tai būtų tragedijos ar lopšinės?

Paskata rašyti lopšines nebūtinai kyla iš malonumo. Galbūt kai kas taip nori kaip nereikalingo balasto atsikratyti vaikiškumo, kuriam suaugusiųjų pasaulyje nėra vietos. Arba galbūt kas nors stengiasi pavaizduoti tai, kas blėsta iš atminties. O kai kam rašymas yra pastangos grįžti į tą savaime suprantamą pasaulį be atsakomybės, be griežtų taisyklių.

Vaikų pasaulis – tai ryškiaspalvis peizažas, kuriame saugumas ir katastrofos baimė yra greta, – tarsi du takeliai, vingiuojantys lygiagrečiai, vienas kitą papildydami. Tame pasaulyje užtenka vietos viskam, viskas yra įmanoma: iracionalūs dalykai susipynę su labai aiškiais ir logiškais. Jame telpa ir sapno siurrealizmas, ir kasdienė tikrovė, persikėlusi į fantastinę aplinką. Košmariški siaubai tūno anapus horizonto, tarp pažįstamų, įprastų daiktų, jaukiose, maloniose vietelėse. Daugeliu požiūrių tai labai žavus pasaulis, ir veikiausiai ypač žavus tada, kai jį jau esi palikęs ir atgal grįžti tik retkarčiais.

Kartais kelias į jį jau būna uždarytas. Gali praeiti metų metai, ir vis tiek nepavyks atgaivinti taip paslaptingai pasikeitusio pasaulio regėjimo ir jutimo. Saugumas tapo įpročiu, katastrofos amžino nerimo ir rūpesčių kupiname suaugusiųjų pasaulyje neteko magiškų spalvų. Tai, kas logiška, – negyvenimiška, tai, kas iracionalu, – paprasčiausi psichikos sutrikimai ir nesusipratimai.

Tai kiek primena būseną, kai, pabudęs iš gražaus sapno, paskui iš paskutiniųjų stengiesi vėl užmigti, vildamasis į sapną grįžti. Bet tai jau nebeįmanoma, vartai užkelti visam laikui, nebegalima įžengti į užburtąjį sodą.

Jaudintis dėl kasdieniškiausių dalykų ir ramiai, patikliai žvelgti į fantastinius, – aš manau, kad tik vaikui būdinga tokia tobula pusiausvyra. Tai kažkoks stulbinamas savisaugos būdas: gebėjimas aplenkti aštrius kampus, laviruoti tarp pavojų ir nereikšmingų smulkmenų.

Gal kaip tik to siekia vaikų rašytojas: išlyginti tą rizikingai iškrypusią pusiausvyrą. Jis, ko gera, dūsta nuo kasdienybės pilkumos ir ieško to prarastojo iracionalumo. O gal jis išsigandęs ir ieško kelio atgal, kad vėl būtų saugus? Žinoma, tai gali būti ir puikiai šiame pasaulyje prisitaikęs bei viskuo patenkintas rašytojas, kuriantis ir pasakojantis istorijas savo vaikams. Jeigu taip, labai atsiprašau tokio rašytojo, bet vis tiek įtariu, kad širdies gilumoje jis irgi kuria pačiam sau.

Vis dėlto vaikų pasakų sekėjas, apie kurį kalbu, yra ieškotojas. Tame saugumo ir pavojų pasaulyje, tame savaime suprantamame gerumo ir žiaurumo pasaulyje, ir skaidriame, ir neperregimame pasaulyje jis ieško paslėpto stimulo. Gal yra tame pasaulyje ir šiek tiek pilkumos, bet tai tikrai ne liūdesio spalva, o to slėpiningo rūko, kuris gaubia pasakoms svarbius nutylėjimus, užuominas, spalva.

Vaikų knygose visada turėtų likti kai kas iki galo nepaaiškinta ir neiliustruota. Reikia leisti vaikui pagalvoti pačiam, pajusti pačiam tai, kas įmanoma ir kas neįmanoma. Turėtų būti takas, ant kurio rašytojas pagarbiai stabteli, o toliau tuo taku vaikas jau eina vienas. Šiaip ar taip, pasakos sekėjas yra niekas kitas, o tik įsibrovėlis į vaiko pasaulį, pabėgęs iš savo paties pasaulio. Jis viską blaiviai suvokia ir todėl yra ribotas.

Tačiau iliustruodama savo kūrinius, jaučiu ką kita negu rašydama. Rašydama tarsi vaikštau po keistą pasaulį, kuris kažkada seniai buvo mano. O piešiu ne pačiai sau, bet tiems, kurie tuos parašytus pasakojimus skaitys. Ir piešiu, kad pasidarytų aiškiau, kad ką nors pabrėžčiau, ką nors sušvelninčiau. Iliustracijos paprasčiausiai yra pastangos paaiškinti tai, ko galbūt nepavyko išreikšti žodžiais, tai tarsi kokios išnašos.

Jos taip pat atsiranda nesąmoningai. Tai, kas tekste pernelyg gąsdina, iliustracija gali sušvelninti, tai, apie ką tėra užsiminta, gali būti paryškinama, laimingos akimirkos gali būti pratęstos. Tai, ką savyje paskendęs rašytojas peršoko, kad nesugadintų savo stiliaus, iliustruotojas gali pavaizduoti su smulkiausiomis detalėmis ir taip skaitantį vaiką prajuokinti. Be to, iliustruotojas gali atsisakyti iliustracijų, kurios tik trukdytų paties vaiko fantazijoms. Ar kas nors galėtų nupiešti nenusakomą mano Snorko veidą? Ar kas nors galėtų nupiešti transcendentinį grožį?

Taigi rašytojas ne iki galo atliko savo darbą, o tada atsargiai prieina iliustruotojas ir bando viską sutvarkyti. Kartais brūkšniai ir rakursai pasako daugiau negu žodžiai. Ir tuose juodo rašalo išvedžiojimuose vaikas gali išvysti savo paties užburtą baimę, sutramdytą tiek, kiek jam pačiam norisi.

Rašytojas į kūrinį paprastai įtraukia savo paties baimę. Joks vaikas, žinoma, nesižavės kūriniu, kuris retkarčiais jo nepagąsdina. Vis dėlto manau, kad pasakoje atkurdamas savo baimę rašytojas turi būti labai atsargus. Gal geriau tokiu atveju jis rašytų pačiam sau? Gal tada knyga labiau pasisektų, būtų tikroviškesnė?

Yra gausybė, gal net per daug, labai puikių vaikų knygų, kurios iš esmės vaizduoja rašytojo nusivylimus, fobijas ir depresijas, pasakoja apie neteisybę, skriaudas ir vienatvę. Bet vienas dalykas, kurį skaitytojui suteikti rašytojas privalo, – tai laiminga pabaiga arba kas nors į ją panašaus. Arba atvira pabaiga – galimybė vaikui pačiam rutulioti pasaką toliau.

Kadangi skaitydamas vaikas su herojumi susitapatina, vargu ar nelaiminga pabaiga būtų doras kūrybinis ėjimas. Vaikas gali susižavėjęs – nesakysim, kad džiūgaudamas, – skaityti ir apie baimę, ir apie vienatvę, gali pasinerti į meistriškai sukurtą siaubo atmosferą, bet jaustis apgautas ir nelaimingas, jeigu knygoje neras jokios paguodos, jokio išsigelbėjimo, jokio skriaudos atitaisymo.

Mano įsitikinimu, vaikams niekas nėra užbaigta, nieko nėra beviltiška, ir taip turėtų būti. Galima, žinoma, rašyti apie mirtį – apie tą momentą, kai viskas tikrai jau būna baigta, – tačiau nežudykite veikėjo, su kuriuo vaikas susitapatino. Pasirinkite kurį nors kitą, ne tokį svarbų, arba tą, kuris tėra vienas iš daugelio. Ir, suprantama, rinkitės niekšelį. Bet, kad ir ką pasirinktumėte nužudyti, vis tiek verčiau teigti, kad mirtis yra kažkas negerai.

Kaip buvę, kaip nebuvę, o aš manau, jog nuomonė apie vaikų gležnumą yra smarkiai perdėta. Jie turi ir akivaizdžios griaunamosios jėgos, ir labai entuziastingą polinkį į siaubą. Man atrodo, vaikai geba labai giliai išgyventi katastrofą, ir tai jiems dažniausiai malonu. Tai teigiamas jausmas, geras jausmas, lygintinas su džiaugsmu, kurį žmogus patiria per didingą perkūniją, užgriūvančią baimės sukaustytą pasaulį. Tiesą sakant, kiekvienas žino, kad žaibas gali nutrenkti, bet paprastai jis pataiko į kaimynus.

Tokia katastrofa dažniausiai būna seniai lauktas ir sulauktas nuotykis, ir jis daug realesnis negu knygos, realesnis, nei galėjai įsivaizduoti. O šalia katastrofos čia pat ir saugumas, tas visiškas saugumas, kurį vaikas patiria šmurkštelėjęs į kokį nors mažą mažulytį plyšelį.

Spėju, kad visi mes, vos išgirdę griaustinį, užsiverčiame ant galvos antklodę. Nors man asmeniškai baisu ir po antklode, – bet aš juk suaugusi.

Kita katastrofa – nesiliaujantis sniegas, vis daugiau ir daugiau sniego, virš palangių augančios pusnys, viskas paskendę sniege. Tiesą sakant, šioji katastrofa gana rami, bet vis tiek neabejotinai maloni. Niekas negali išeiti laukan, niekas negali įeiti vidun. Ir jau niekad niekad nebegalės. Visiškas saugumas.

Arba štai, sakykime, ima kilti vanduo. Nuneša valtis ir prieplaukas. Uždarome langus, užrakiname duris, bet net pats saugumas plūduriuoja su visais valgomojo baldais, viskas susijaukia…

Ir, kaip visada, visi puola gelbėtis. Lipa ir lipa aukštyn ir aukštyn, kol pasiekia viršukalnę, o tada rašytojas arba leidžia potvyniui atslūgti, arba atsiunčia plaustą. Štai taip. Giliai širdyje vaikas turi žinoti, kad šis nuotykis yra toks pat kaip ir visi kiti: paskutinę minutę pavyks išsigelbėti.

Siaubingiausia yra tamsos baimė, toji neįvardyta grėsmė. Bet tamsa gali tapti ir nuostabiai saugi, įgyti kitą prasmę ir kelti priešingus jausmus. Nesugadinta vaiko vaizduotė puikiai geba įveikti paniką, paversti ją kitokiais jausmais, rekonstruoti ją.

Juk galų gale visada galima kur nors saugiai pasislėpti. Ne tik po patalais, bet ir slaptuose užkaboriuose, kuriuos vaikai anksčiau ar vėliau visad aptinka ir įsikuria buveinę. Arba kokioje nors tankmėje, medyje, sniego pusnyje ar ant aukšto… Gal kokiam nors laimingajam pasiseks rasti olą, – bet juk lygiai taip pat saugiai ir jaukiai galima pasislėpti po virtuvės stalu. Ir štai pavojaus nebėra, – gal jis ir tapena kažkur aplink, bet užeiti pas tave nebegali.

Saugumo pojūtį kelia tai, kas atpažįstama, kas nuolat kartojasi. Arbatos gėrimas verandoje vakarais, laikrodį prisukantis tėtis ar dar kas nors – vis taip pat ir taip pat. Tėtis prisukinės laikrodį amžių amžinybes, ir štai todėl šio pasaulio niekas negali sugriauti. Tegul iš kailio neriasi, vis tiek nesugriaus.

Geriausia, kai vaikų rašytojas grėsmę vaizduoja pustoniais, užuominomis, neapibrėžtais kontūrais, kuriuos vaikas išryškins savo paties spalvomis. Grėsmė visuomet tyko iš lauko, – viduje, namie, visad saugu. Tačiau ir tamsa prie žibalinės lempos, kuri ramiai sau šviečia ant palangės, kartais būna dramatiška ir bauginanti.

Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

Pekka‘o Vuori‘o saržas
Pekka‘o Vuori‘o saržas

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)

 

Įžanginis

TOKIA PASAULIO TVARKA... (Mintys gavus Geriausios metų vaikų knygos premiją)

Straipsniai

KNYGOS – PASAULIUI BE SKAITYTOJŲ?*
2003 METŲ GRAŽIAUSIOSIOS*

Mano vaikystės skaitymai

NORĖJAU GYVENTI SENOJE PILYJE...

Atidžiu žvilgsniu

Spalvingoji arklio Dominyko svajonė
Kraštas kaip sielos horizontas
Ne duobės. Kalvos
Venecijoje – o gal Mėnulio mieste?

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ, SKAITYMĄ 2003 m.
2003 m. VAIKŲ KNYGOS (papildymai)

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai