NORĖJAU GYVENTI SENOJE PILYJE...
– Rašėte, kad Sibiras – vaikystės šalis, atkarpa, kurią visa matanti akis suprojektavo Jūsų gyvenimui. Ar laikote tą atšiaurų kraštą savo tikrąja tėviške, namais? Regis, labai šviesių prisiminimų iš to meto neturėtų likti?..
– Tai pati tikriausia tragedija, tremtis, sulaužyti visų šeimos narių gyvenimai, sunaikinti tikrieji namai, išniekintos tradicijos. Tačiau… aš buvau vaikas, vėliau – paauglė, panelė ir įstengiau pamatyti pačius žaviausius, įspūdingiausius dalykus: fantastiško grožio gamtą, galybę gerų vietinių genčių žmonių, tikrą vasarą su geltonųjų lelijų pievomis ir tikrą žiemą su deimantinio sniego pusnimis… Baigusi septynmetę, pradėjau dirbti taigoje – su kirvuku, liesa kaip pagalys, naivi nelyg višta, sušalusi į ragą, baikšti ir nelaiminga. Bet priprantama prie visko. Juo labiau kad visa tai mane užgrūdino – tapau stipri, išdidi ir atsakinga. Žodžiu, jei ne didieji praradimai, manyčiau, jog man su šia likimo dalimi tiesiog pasisekė…
– Kas iš vaikystės patirties ryškiausiai įsirėžė į atmintį?
– Taigos gaisrai. Mūsų kaimelis buvo pelkyne, viduryje miškų… Ir kai vasarą užsiliepsnodavo pavasarinė žolė, vėliau – medžiai, o liepsnos apsupdavo gyvenvietę… būdavo labai gražu… Ir katastrofiškai baisu…
– Ar teko po daugybės metų aplankyti vaikystės žemę? Kokie jausmai – nostalgija, prarasties suvokimas?
– Taip. Buvau nuvažiavusi du kartus. Ten buvo likęs brolis, jo žmona, trys sūnūs. Tos kelionės buvo tokios įspūdingos, tokios universalios savęs pažinimo prasme, šeimos ryšių, broliškos meilės, gyvenimų laužymo ir Viešpaties piršto potyriai… Deja, brolis prieš keletą metų neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, jo vaikai visiškai surusėjo… Dar viena šaka nukirsta…
– V. Juknaitė prisimena, kad skaityti išmoko žiūrėdama į laikraščiais išklijuotas sienas. Ar pamenate, kaip Jūs pradėjote „raideles pažinti“?
– Dabar man atrodo, kad gimiau mokėdama. Mat jau penkerių metų pradėjau lankyti mokyklą. Kadangi ir skaityti, ir skaičiuoti mokėjau, buvo labai nuobodu, tai po suolais palindusi suraišiodavau berniūkščių batraiščius ar dar kokių niekų prasimanydavau. Buvau kiaura penketukininkė, mokslo metų pabaigoje apdovanojo Stalino raštais. Įdomu…
– Ne kartą minėjote, kad draugaujate su knygomis ir gamta. Su kokiomis ypač draugavote vaikystėje?
– Kadangi turėjau puikią literatūros mokytoją Aną Timofejevą, knygas ryte rijau. Anksti pažinau rusų klasiką, ypač poeziją… Senąja slavų kalba atmintinai deklamavau visą Sakmę apie Igorio žygį…
– Gal tapatinotės su kokiu knygos herojumi?
– Mano mylimiausias herojus buvo Tilis Ulenšpigelis – viduramžių klajoklis, romantikas, kerštautojas. Ilgai dar kartodavau Tilio žodžius: „Klaaso pelenai beldžia į mano širdį“… Norėjau gyventi senoje pilyje ir būti Tilio nuotaka…
– Viename interviu prisipažinote, kad nuo jaunumės matėte save rašančiu, bohemos žmogumi. Iš kur toks noras – iš sutiktų žmonių, per skaitytų knygų?
– Cvetajeva rašė Pasternakui: „Dievas sugalvojo, kad turite būti ąžuolas, o į žemę išleido Poetu…“ Man gal buvo atvirkščiai: matyt, Gerasis buvo numatęs, kad tapčiau didesne rašeiva, o į žemę paleido nežinia kuo… Viską darau, kad tik nerašyčiau. Kol nepradeda niežėti, skaudėti, plyšti iš persipildymo širdis… Rašau greitai, lengvai. Bet dirbti su tekstu, redaguoti – nemalonu, negaliu, nemėgstu.
– Kartais sakoma, kad ne menininkas pasirenka žanrą, bet žanras menininką. Kaip Jus išsirinko poezija? Pirmasis parašytas eilėraštis – kaip? Kada? Ar prisimenate jį?
– Nemanau turinti teisę vadintis menininke. Esu kažkokia makalienė. O eilėmis (brolis pasakojo) kalbėjau nuo vaikystės. Ir, sako, buvau labai stipri, valdinga. Pirmas rašytinis mano poezijos liudijimas – per braižybos pamoką… Vadovėlyje radau atviruką – Ticianas, „Atgailaujanti Magdalena“… Ir praskydau… Ilgam…
– V. Daujotytė apie kūrybą rašė: „Kaip pasakyti, kad žodžiai paliestų žmogų, apsigyventų jame, kaip visą gyvenimą su juo gyvena vaikystėje išmokti eilėraštukai?“ Ar su Jumis gyvena koks eilėraštukas? Kas Jums svarbiausia rašant eiles – jausmas, nuotaika, noras, kad žodžiai paliestų kitus?
– Mano mamos deklamuotasis: „Ridikėlis ir petruška / Kartą kėlė vakarušką“… Ir taip toliau…
– Sakėte: „Anais laikais buvau sukaupusi milžinišką biblioteką – visas knygas, kurios patekdavo į Lietuvą.“ Kokios knygos toje bibliotekoje? Ar yra tokių, prie kurių nuolat grįžtate?
– Anuomet skaičiau labai protingas knygas: geriausius Vakarų autorius, filosofinius traktatus, poeziją, prenumeravau kelis literatūros žurnalus rusų kalba ir stebinau aplinkinius apsiskaitymu bei turimomis retomis knygomis. O paslaptis labai paprasta – mano gera bičiulė Staselė buvo centrinio knygyno vedėja. Ir jei knygynas gaudavo bent vieną geros literatūros egzempliorių, jis atitekdavo man. Dalis bibliotekos „išsivaikščiojo“, kadangi nebuvau šykšti. Didžiąją dalį išvežiau į sodybą. Ten kada nors dirbsiu kaimo bibliotekininke. Namie yra trys knygų spintos: mano, vyro ir vaikų. Man kambarys be knygų – kažkoks tuščias, aklas.
Mėgstamiausios knygos – rytų filosofai, rusų poezijos klasikės – trys garsios moterys su kirpčiukais (A. Achmatova, M. Cvetajeva, B. Achmadulina), dabar esu apakusi nuo Naktų knygos, Šilko, Be kraujo, V. Šimborskos šedevrų… Niekada nenustojau mėgti J. Strielkūno, J. Vaičiūnaitės, O. Baliukonytės… Neseniai atradau S. Kingą. Visada maniau, kad jis banalus ir įkyrus, tačiau perskaičiusi Dvikovą įsikirtau į jį be stabtelėjimų…
– Ar tai, kas perskaityta, turėjo įtakos Jūsų kūrybai, pasaulėjautai? Kokius autorius paminėtumėte?
– Be abejo! Vienu metu neurasteniškai sekiau Cvetajeva. Ir dabar mano rašymuose apstu brūkšnių, nebaigtų frazių, mįslių… Kitu metu taip žavėjausi egzistencialistais, kad naiviai maniau tampanti į juos panaši… Dabar norėčiau būti artima Šilko autoriui ir personažams.
– Gal galite praverti kūrybinės dirbtuvės duris – kaip kuriate? Turite griežtą dienotvarkę – rašyti iš ryto ar vakare – ar laukiate įkvėpimo, ypatingos būsenos?
– Esu nedisciplinuota, rašau tik tada, kai negaliu nerašyti. O tai būna ne taip dažnai. Greičiausiai (per kelias savaites) parašyta mano knygelė – 77 eilėraščiai. Puikiai žinau, kad nesu geniali, tauta be mano rašliavos gali gyventi ilgai ir laimingai. Kita vertus, kai kam tos mano eilės vis dėlto patinka, nes labai dažnai kviečia į įvairius renginius, susitikimus, iš kurių išeinu susijaudinusi ir laiminga: mane skaito, mane dainuoja! Net myli… Ar turiu ką brangesnio? Turiu – šeimą. Be rašymo gyvenčiau. Be šeimos savęs neįsivaizduoju.
– Kuri Jūsų knyga svarbiausia Jums pačiai?
– Vienareikšmiškai – Meilės laiškai. Tai vienu įkvėpimu parašyta labai asmeniška, nuoširdi ir, tikiuosi, neprastai sukonstruota literatūra.
– Pasivadinote „rašinėjančia poniute“. Labai savikritiška. O kaip reaguojate į kitų kritiką? Kieno nuomonė išties svarbi?
– Reaguoju visaip… Kai vienas (dabar juokingas) kritikas „sudirbo į miltus“ pirmosios mano knygelės rankraštį, maniau, kad apalpsiu. Tada plėšiau tą rankraštį į smulkias skiauteles, vyniojau į jį silkes…
Dabar taip nedaryčiau. Juk ir rašytojai, ir kritikai turi vienintelį būdą vertinti kitą – sukiesi tu tame rate ar ne. Jei nesisuki – svetimas. Jau sakiau – nesu pasaulio bamba, bet parašiau nemažai gerų dalykėlių. Tuo ir didžiuojuosi.
– Rašėte ir vaikams. Ar tiesa, kad mažiesiems rašytojas pradeda kurti tada, kai pats susilaukia vaikų? Ar sunku jiems rašyti?
– Nesunku. Tiesiog reikia sulaukti įkvėpimo. Ar progos. Yra poetų, sukurtų rašyti vaikams. Aš – ne iš jų… Taip išėjo… Gimė pirmoji mano anūkė Kamilė Kotryna. Norėjau, kad ji pradėtų pažinti poeziją nuo mano atodūsių… Netrukus išeis dar viena vaikams skirtų eilėraštukų knyga. Tiksliau, ne visiems vaikams, o mano antrajai mergytei Gabijai Paulinai. Ji pareiškė norą turėti tokią pat knygelę, kokią turi jos vyresnioji sesė… Kadangi ji labai mėgsta piešti, tai ir yra knygelės dailininkė.
Jei nori, rašai – ir parašai. Jei sunku – nerašyk. Kas liepia kankintis? Man rašymas – didelė dovana. Esu be galo laiminga, kad ji teko būtent man.
Net didžiausioje neviltyje ar šalčiausioje vienatvėje randu paguodą balto popieriaus lape, ganydama jame savo nuoskaudų ar palaimos aveles…
– Viename interviu prisipažinote esanti „atvirkštinė“ močiutė. Nesekėte vaikams, anūkams pasakų, nedainavote lopšinių?
– Ne. Žinau, tai nėra gerai. Esu uždara, buvau labai kompleksuota, nelabai laiminga, o be to, visiškai neturiu klausos, nenorėjau jų gąsdinti savo laibu, kaltu balseliu…
– Senokai rašėte, kad Mama Jums įskiepijo aksiomas, kuriomis vadovaujatės: kuo mažiau turi, tuo lengviau prarasti; mažos nelaimės atitolina dideles; tavo rūpesčius turi žinoti tik tavo pagalvė; pavydas sukelia vėžį, o gerumas pratęsia jaunystę. Ar tokią išmintį perdavėte ir savo vaikams, anūkams? Gal kai kuriuos teiginius pakoregavo gyvenimas?
– Labai stengiausi, kad mano žodžiai nesiskirtų nuo darbų. Vaikai negodūs, geros širdies, neplėšrūs. Anūkai (kaip visiems seneliams) nuostabūs. O gyvenimas daug ką redaguoja, bet ne esmes. Neatsisakiau nė vienos iš šių nuostatų! Gal dėl to mano šeima yra saugi, sveika (tpfu, tpfu!) ir galinti padėti kitiems. Tai didelė laimė.
– Kodėl pasukote į politiką? Turėtų būti sunkoka vadovautis tomis keturiomis aksiomomis: pakanka rūpesčių, labai greitai gali viską prarasti, daug pavydo.
– Taip išėjo. Netikėjau, kad išrinks. Vyrai, kurie įtikino būti šalia jų, rinkimų sąraše man davė 21 vietą. Tauta (ačiū!!!) išreitingavo į 11-ąją! Išrinko, tad dirbu labai rimtai, atsakingai, varžydama savo romantiškumą, egoizmą, esu gera geros komandos narė, ir tai įpareigoja. Man rodos, neapvyliau nei kolegų, nei rinkėjų. Politikoje esu gana vieniša, nuobodi. Bet – tai yra savanoriška – už mokesčių mokėtojų pinigus reikia dirbti, o ne pramogauti! Tai ir darau. Pateikiau apie 60 įstatymų pataisų, neatstūmiau nė vieno besikreipiančio žmogaus…
O pavydėti man nėra ko – viską užsidirbau sąžiningai, kantriai, niekam nepataikavau, nieko nebijojau, niekam neįsipareigojau, nepadariau gėdos. O tai ne taip jau lengva…
– „Esu geriausia menininkė tarp verslininkų ir geriausia verslininkė tarp poetų.“ Dabar dar ir politikė. Kaip labiausiai patinka vadintis?
– Žmogumi. Mama. Dalia. Daluže. Netgi sugalvojau tokį (nekuklų!) naujųjų rinkimų šūkį: „GERESNĖ dalia su DALIA!“
– Sakėte, kad „neparašytos knygos – kaip negimę kūdikiai, tokia pati nuodėmė“. Ar daug tokių nuodėmių turite?
– Yra šiek tiek… Kai išeisiu į pensiją (realiai), rašysiu knygas ir prižiūrėsiu sodą. Ir, kaip sakiau, versiu skaityti savo kaimą.
– Esate tokia užsiėmusi. Ar dar randate laiko gerai knygai? Kokia knyga Jums yra gera dabar?
– Dar gyvenu Naktų knygos įspūdžiu. Kažkur nukišau Šimborskos rinkinį, tai dabar tiesiog fiziškai kankinuosi jos išsiilgusi… Perku Seimo knygynėlyje visas naujienas, skaitau godžiai, deja, nelabai išrankiai. Tuo tarpu LAIKAS už tai keršija… Ne tiek jau daug aš jo beturiu… Galėčiau būti griežtesnė… Bet, žinau, tai beveik neįmanoma…
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)
