Venecijoje – o gal Mėnulio mieste?
Eglė. Štai ką radau apie man iki šiol negirdėtos knygos Vagių karalius* autorę:
Cornelia Funke (g. 1958) – populiari šiuolaikinė vokiečių vaikų rašytoja. Hamburgo universitete baigusi pedagogiką, į vaikų literatūrą pirmiausia atėjo kaip iliustruotoja. Rašyti pradėjo maždaug prieš 10 metų ir jau išleido daugiau nei 40 knygų. Populiariausios jau išverstos į daugelį kalbų ir vadinamos bestseleriais. Ypač minimos šios: Laukinių vištų (Die wilden Hühner) serija, Drakono raitelis (Drakonreiter), viena naujesniųjų – Rašalo širdis (Tintenherz). Atrodo, kad visose knygose daug nuotykių, dažnos mistinės realaus pasaulio transformacijos, pasakiškumo elementai. Paprastai jos rekomenduojamos 9-12 metų skaitytojams. Vagių karalius – ypač populiarus kūrinys, lyginamas su Hariu Poteriu ir Artemidu Faulu. Knyga jau yra pelniusi svarbių apdovanojimų, tačiau neišvengė ir „greito, trumpalaikio skaitalo“ epitetų.
Laima. Lietuvių kalba Vagių karalius taip pat išleistas su „pasaulinio bestselerio“ etikete, ir tai nuteikė nemaloniai: pačios save ginančios knygos man nekelia pasitikėjimo. Ir pagrįstai. Vagių karalius, deja, didesnio įspūdžio nepadarė. Knyga per daug lengvai sutelpa į siaurus bestselerio rėmus: intriguojantis pavadinimas, daug vienas kitą vejančių paslaptingų įvykių, truputis fantastikos ir keletas sudėtingų, bet lengvai išsprendžiamų problemų. Toks jausmas, kad štai jau ir knygos kepamos kaip lengvai praryjami kreminiai pyragaičiai: perskaitei vienu prisėdimu ir pamiršai.
E. Drįsčiau teigti, kad nuotykiai kaip tik yra knygos pranašumas. Veiksmas intensyvus, per ilgai neužtrunkama ties vienu įvykiu, nuolat įtraukiama naujų, intriguojančių detalių. Vaikai turėtų skaityti su malonumu. Tačiau dėl vartotojų pasaulėžiūros nebūčiau tokia kategoriška – lengvo stiliaus ir trivialių siužetų literatūros niekuomet netrūko. Daugybės vaikystėje ar paauglystėje skaitytų knygų siužetų aš taip pat neprisimenu, nors tai buvo pasaulinė klasika. Jei būčiau skaičiusi šią knygą ‒ būtų patikę. O bent jau pavadinimas tavęs nesuintrigavo?
L. Pavadinimas tikrai intriguojantis, tačiau jis neatitinka knygos turinio. Sprendžiant iš pavadinimo, pagrindinis herojus turėtų būti Scipijus, tačiau Bo ir Prospero slapstymasis dažnai atrodo svarbesnis, iškyla į pirmąjį planą. Be to, įterpiama dar ir trečioji siužeto linija ‒ stebuklingosios karuselės paieškos, o Scipijaus ‒ vagių karaliaus ‒ problema visai pamirštama. Pabaigoje autorė lyg ir bando padėtį taisyti (paskutiniame skyriuje vagių karaliumi pasivadina Barbarosa), tačiau tai atrodo nenatūraliai.
E. Tikriausiai tu teisi. Aš irgi atkreipiau dėmesį į tai, kad knygos viduryje, išaiškėjus Scipijaus tapatybei, ši sąvoka apskritai praranda prasmę. Ir vis dėlto manau, kad pavadinimu siekiama suintriguoti ‒ jis žada pasakojimą apie tai, kas skaitytojui uždrausta, nepažinta. Nemanau, kad tokios apimties ir tiek kainuojančią knygą skaitysiantis vaikas bus paragavęs tikrojo gatvės gyvenimo. Tiesą sakant, šis motyvas veikiausiai pasirinktas tik kaip raiškos fonas, o ne kaip problemos ašis ‒ kitaip niekaip nebūtų galima pateisinti tų šviesių tonų, idealizmo, kurie atsispindi kiekvienoje eilutėje. Tikras vaikų gyvenimas gatvėje, be abejo, ne toks.
L. Autorė turbūt ir nesiekė pavaizduoti tikro gatvės gyvenimo. Knygos adresatas, manau, 11-13 metų vaikas, kuriam spręsti skaudžias socialines problemas būtų per sunku. Paslaptingi, vienas ant kito griūvantys įvykiai neleidžia sustoti prie problemų, kurios pateikiamos, bet neišplėtojamos. Dėmesys turbūt labiau kreipiamas į patrauklius, įtikinamai kuriamus veikėjus: Bo ‒ mažasis nenuorama, kuris dažnai, kaip ir dera penkiamečiam vaikui, nesuvokia situacijos svarbos ir dėl nepatenkintų ambicijų viską sugadina; seklys Viktoras ‒ komiškas savo didele meile vėžliams; šaunusis Scipijus namie pasirodo besąs niekam nereikalingas, nevykęs vaikas; Prosperas ‒ gal kiek perdėtai besirūpinantis mažuoju broliu (knygos pradžioje autorė sieja jį su lot. prospero ‒ „būti palankiam, padėti“; tokia užuomina turbūt slypi ir Scipijaus varde: lot. scipio ‒ „valdovo lazda“, o Scipijus juk mėgsta vadovauti, būti dėmesio centre); įsimena skaityti mėgstanti kandžioji Širšė ir kiti. Veikėjai griežtai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, kiekvienas turi gerų ir blogų bruožų, ir tai neleidžia nuo knygos atsitraukti, nes nežinai, ko iš jų gali tikėtis. Tačiau pabaiga nuvilia: keletas vaikų lieka gyventi pas Idą, kiti vėl pasitraukia į gatvę, Scipijus, pasisupęs stebuklingąja karusele, taip ir lieka suaugęs, nors iš pradžių tokia savo padėtimi buvo nusivylęs. Žodžiu, kai kurios problemos pakimba ore, tolesni vaikų likimai neaiškūs.
E. Bo ‒ iš tiesų ryškiausias ir žaviausias charakteris. Tai būtina pabrėžti. Tačiau aš manau, kad čia apskritai neverta kalbėti apie individualizavimą. Visų veikėjų, net ir Bo, paveiksluose įžvelgiami aiškūs modeliai: Bo ‒ tipiškas vaikiukas, Širšė ‒ tipiška mergaitė, subrendusi anksčiau nei jos bendraamžiai berniukai, Prosperas ‒ vyresnysis brolis, kuriam paliktas saugoti mažasis, ir t. t. Tačiau kalbant apie Scipijų išryškėja dar viena analogija. Mano manymu, tai ne vien tipizuotas veikėjas. Jo paveikslas ‒ tipiška šiuolaikinio skaitytojo projekcija: Scipijus gyvena vidutinėje šeimoje ir jaučiasi nesuprastas. Jis tiesiog neranda savo aplinkoje to, ko norėtų (kalbama ne apie materialinius dalykus). Vienintelis būdas atsikratyti ilgesio ir patirti ką nors nauja ‒ peržengti kasdienybę, išeiti iš jos ir taip susikurti kitokią tikrovę. Taigi Scipijus, užsimaukšlinęs kaukę, pasirenka gatvės gyvenimą, o skaitytojas leidžiasi su vagių karaliumi į nuotykius. Ši tikrovė vaikui įgauna visiškai kitokią kokybę, nes nepriklauso nuo materialinių aplinkybių ar sąlygų. Tarkim, Scipijui, kad išliktų gyvas, nebūtini pinigai ar brangūs daiktai. Ir ta aplinkybė yra jo kuriančiosios sielos dalies triumfas. Ši nauja tikrovė yra tokia, kokią nori matyti vaikas, todėl ir sava, o kartais ‒ net tikroviškesnė už tikrąją.
L. Skaitant Vagių karalių, kliūva fantazijos pasaulio ir realybės nedermė. Lygindami šią knygą su Piteriu Penu arba Hariu Poteriu, pasigesime perėjimo motyvacijos: paslaptingoji sala ‒ lyg iš dangaus nukritusi, nes iki tol nebuvo užsiminta apie jokią kitą realybę ar stebuklų pasaulį.
E. Tiesą sakant, knygos pasakiškumas ir man kelia abejonių. Erdvei, kurioje rutuliojasi veiksmas, autorė siekia suteikti mįslingumo ir fantastiškumo: Venecija pristatoma kaip Mėnulio miestas, Prosperas ir Bo atvyksta būtent čia, nes jiems tai ‒ pasakų vieta, apie kurią idealizuodama yra pasakojusi jų mama. Galų gale patenkama į vagių karaliaus, visuomet užsidėjusio karnavalinę kaukę, globą. Kita vertus, po Šv. Morkaus aikštę nuolat zujantys turistai, jų kišenes kraustantys kišenvagiai grąžina į mums pažįstamą tikrovę ir paneigia visas mistifikacijas. Todėl staiga įtraukta karuselė ir pasitvirtinančios legendos apie ją atrodo taip dirbtinai, kad iki paskutinių puslapių tikiesi paaiškinimo, jog viskas vyko sapne. Panašiai žaidžiama ir su laiku. Tiesa, pasakose taip pat nėra tikslių įvykių datų, tačiau jas skaitydamas tikrai žinai, kad veikėjas neišsitrauks iš kišenės mobiliojo telefono. Arba, tarkim, knygų apie Harį Poterį veiksmas vyksta visiškai mistifikuotoje pasakų erdvėje, tačiau jos įvykiais patikėti daug lengviau nei be jokio paaiškinimo į tikrovę, analogišką mūsų kasdienybei, įtraukta stebuklingąja karusele. Tai, kad autorė neapibrėžia aiškių taisyklių, padedančių suprasti veiksmo erdvę ir laiką, yra nemenkas knygos trūkumas.
L. Patiko sumanymas knygos gale įdėti Venecijos žemėlapį. Manau, kad ne tik man buvo smagu sekti veikėjus vingiuotomis jos gatvėmis. Pagirtina ir tai, kad autorė bando vaikus supažindinti su kai kuriais įdomiais šio miesto reiškiniais, pavyzdžiui, su vandens troleibusais. Tačiau kai kur pasigedau vertėjo ar redaktoriaus paaiškinimo, pavyzdžiui, kas yra ravioliai, grapa etc. Nenorėčiau Vagių karaliaus vertinti visiškai neigiamai, kaip galbūt pasirodė iš mano pastabų. Tik manau, kad ši knyga ‒ vienam kartui, momentinė. Nuotykiai intriguoja, neleidžia atsiplėšti, bet ir neįstringa, nesukelia stiprių išgyvenimų, neverčia susimąstyti. Perskaitai, ir kažkaip viskas aišku. Yra knygų, be kurių tikrai neįsivaizduoji savo vaikystės, neįsivaizduoji, kaip be jų būtum užaugęs. Vagių karalių skaityti galima, bet nebūtina.
E. Vis dėlto į vieną problemą knyga skatina pažvelgti nuodugniau. Ką reiškia būti vaiku ar suaugusiuoju? Kodėl vaikai trokšta greičiau suaugti? Nori patys spręsti, kas jiems geriau, būti nepriklausomi? Įžengti į suaugusiųjų pasaulį vaikams tiesiog reiškia įgyti daugiau teisių, tapti lygiaverčiais visuomenės nariais. Scipijus šeimoje jaučiasi pernelyg priklausomas, todėl išeina į gatvę ir rūpinasi silpnesniaisiais. Tačiau tai dirbtina ‒ kaip ir tai, kad stebuklingosios karuselės dėka jis tampa suaugęs. Ir jo užsispyrimas yra vaikiškas. Tuo jis skiriasi nuo Prospero, kuris, mano manymu, priėmė tikrai suaugusiojo vertą sprendimą: nesėdo į karuselę ir leido įvykiams klostytis natūraliai. Scipijaus noras suaugti labiau primena vaikišką kaprizą, panašų į Bo užgaidą, ‒ šiajam būti vyresniam reiškia leistis į nuotykius ir tapti lygiaverčiu savo herojaus (vagių karaliaus) partneriu. Galbūt knygos idėja tokia: vaikai nori suaugti, bet juk niekas nepajunta, kaip tai atsitinka. Vaikų ir suaugusiųjų priešprieša turėtų būti grindžiama ne amžiaus, o veikiau moralinės savivokos aspektais. Sakysim, mažamečiam Bo vogti atrodo romantiška ir įdomu, o Prosperas jau suvokia tokio elgesio padarinius ir bando brolį auklėti. Galų gale ir vaikams padedantys teigiami suaugusieji ‒ seklys Viktoras Gečas ir Ida Spaventa, ‒ tiesą pasakius, gana vaikiški. Žodžiu, knygos vertė tikrai būtų gerokai didesnė, jeigu autorė būtų nubrėžusi ryškesnę vertybinę liniją ‒ ką iš tikrųjų mūsų visuomenėje reiškia būti vaiku ar suaugusiuoju. Tiesa, Prospero ir minėtųjų suaugusiųjų charakteriai yra puikus pavyzdys, rodantis, kad viename žmoguje gali derėti visa jo asmeninė patirtis ‒ ir vaikystė, kaip rengimasis suaugusiojo gyvenimui, ir tas, rodos, nesibaigsiantis laukimas… O laukimas niekuomet nesibaigia, nes žmogus nė pats nepajunta, kaip suauga. Ar bent jau turėtų taip būti. Man iš tiesų gaila, kad šios tiesos Scipijus neatrado. Bet tegul jos ieško vaikai, skaitysiantys šią knygą…
_________________________________
* FUNKE, Cornelia. Vagių karalius / iš vokiečių k. vertė Adomas Druktenis; iliustravo Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė. Vilnius: Alma littera, 2003. 381 [3] p.: iliustr. ISBN 995-08-406-5.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 2 (30)
