„...IR VISAM GYVENIMUI SUSIDRAUGAVO SU KNYGA“
Baigiasi metai, kurie knygos žmonėms Lietuvoje buvo ypatingi, – Skaitymo metai. Visai suprantama, kad Skaitymo metų idėja sulaukė ir entuziastingo palaikymo, ir pašaipaus skepticizmo. Būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip. Ir vis dėlto jau šiandien, dar nesulaukus išsamių ataskaitų, akivaizdu, kad Skaitymo metai buvo turiningi ir ypač dėmesingi vaikams, paaugliams, jaunuoliams. Ne sykį pasigirdo ir abejonių, ar ne per daug dėmesio „tiems vaikams“… Bet ką padarysi – juk būtų nelogiška apeiti pradžią ir pradėti nuo vidurio. Pagaliau ir pačių bibliotekininkų, švietėjų rašytos paraiškos konkursams daugiausia skirtos jauniesiems ugdyti. „Daugiau kaip pusė „Viešųjų skaitymų netradicinėse erdvėse“ projekto renginių organizuota vaikams ir jaunimui“, – teigia šio projekto koordinatorė Rūta. Užtat „Recenzijų lietus“, atrodo, gausiau lijo suaugusiųjų skaitytojų soduose. Nors ir vaikų literatūros laukuose nebuvo visiškos sausros.
Natūralu, kad metų pradžioje ir vėliau parengta dalijamoji medžiaga – knygų skirtukai, ženkliukai, maišeliai, lipdukai – pirmiausia buvo skirta vaikams.
Skaitymo pedagogai sulaukė pakartotinio Danielo Pennaco knygos Kaip romanas leidimo, dar keletas metodinių leidinių yra verčiama, rengiama. Kartu su Šiuolaikinių didaktikų centru vykdytas projektas „Skaitome ir dalijamės“ irgi skirtas jauniesiems skaitytojams ugdyti. Gaila, bet dėl biurokratinių trikdžių atokesnius Lietuvos kampelius tik dabar pasiekia keliaujantys knygų lagaminai, kuriuose – apie 70 pavadinimų leidinių vaikams ir paaugliams.
Kaip žinome, Skaitymo skatinimo programa siekia, kad žmogus ne tik pradėtų skaityti ar daugiau skaitytų, bet ir kad skaitytų geresnę literatūrą. Su rimtesnės, kokybiškesnės literatūros pasiūla susiję dar trys gana saviti projektai, kuriuos norėtųsi priminti.
Skaitymo metų elektroninėje svetainėje nuo vasario veikė paaugliams skirta rubrika „Mėnesio knyga“. Trys jaunųjų literatūra daugiau ar mažiau besidomintys specialistai – Gintarė Adomaitytė, Vita Mozūraitė ir Kęstutis Urba – kas mėnesį siūlė paaugliams kokią nors knygą ir kvietė iš trijų išrinkti įspūdingiausią. Skaitytojų aktyvumas nebuvo tolydus, bet tam tikrų apmąstymų vis dėlto sukėlė.
Vaikų kalendorius „Metai su knyga“ turėjo pagelbėti pradinių klasių mokytojams. Kalendorius, turėjęs kabėti kiekvienoje pradinėje klasėje (klasėje kaip erdvėje), kiekvieną mėnesį siūlė skaityti kokią nors knygą. Kaip ir priklauso kalendoriui, tos knygos susijusios su kokiu nors jubiliejumi (autoriaus ar leidybos sukaktimi), nors kartais tai buvo tiesiog gera knyga. (Tokiu pat principu parengtas ir dar vienas kalendorius, skirtas 2009 metams.) Gaila, bet apie 2008-ųjų kalendoriaus likimą kol kas gaunama tik minorinių žinių: kai kurie mokytojai juos iškart užmetė „ant pečiaus“, mat „neturi tam laiko“, kai kurios klasės tokio kalendoriaus apskritai neišvydo, nes jis, ko gero, yra toks gražus (betgi tikrai gražus!..), kad papuošė kažkieno namus… Bet gal būta ir sėkmingo jo panaudojimo pavyzdžių, gal „Rubinaičio“ skaitytojai apie tai dar parašys?
Na, ir dar viena įspūdinga akcija. Kalėdų išvakarėse kiekvienas Lietuvos pirmokas turėtų gauti tikrai menišką, vertingą, konkurso būdu kompetentingos komisijos atrinktą knygą su įrašu: „Ši knyga yra Kalėdų dovana TAM arba TAI‚ kuri(s) 2008-aisiais – SKAITYMO – metais pirmą kartą peržengė mokyklos slenkstį, išmoko pažinti raides ir visam gyvenimui susidraugavo su knyga.“
Ar bereikia pridurti, kad šis įrašas gražiai apibendrina visų Skaitymo metų viltį. Pagaliau parodo, kad jie buvo ne vien abstrakti idėja, kad jie ilgam išliks – bent jau 2008-ųjų pirmokų – atminty ir širdy.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)
