SKAITYMO MALONUMAS AR KANČIA?..
Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, mokyklų bibliotekininkus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių:
– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.
– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.
– Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir lieka iliuzija.
– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..
– Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška…
Ar taip?..
Išsakydami savo nuomonę, mokytojai ir bibliotekininkai šių tikinimų gali ir nepaisyti. Laukiame naujų diskusijos dalyvių pasisakymų.
SKAITYMO MALONUMAS AR KANČIA?..
Aušrelė Baublienė
(Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija)
Labai norėčiau šį tekstą pradėti džiaugsmingai: mano mokiniai skaito, skaito daug, jiems patinka skaityti, užauginsiu 103 gerus skaitytojus… Tačiau rugsėjo mėnesį, kai paprašiau papasakoti, ką įdomaus per vasarą perskaitė, į viršų pakilo nelabai daug rankų…
Visada svajojau, kad mokiniai skaitytų (pati labai mėgstu), kad nebūtų tokių, kurie didžiuotųsi neperskaitę nė vienos knygos, norėjau, kad prieitų ir paklaustų: „Mokytoja, ar skaitėte… Įdomi knyga!“ Ne tik svajojau, bet ir mėginau patraukti mokinius prie knygos. Padaryta, rodos, daug, todėl vis dar tikiuosi, kad skaitytojų bus…
Nuo penktos klasės (dabar mano vaikai – pirmos klasės gimnazistai) gražiai susitarėme, kad kiekvieną mėnesį reikės perskaityti knygą (literatūros sąrašas buvo tik rekomendacinis, bet mokiniai juo dažnai naudojosi) ir atlikti įvairių užduočių, kurios bus vertinamos. Susitariau ne tik su vaikais – apie tai kalbėjau ir tėvų susirinkime. Buvo įdomu, kai penktokai, iš pradžių pareiškę, jog labai nemėgsta skaityti knygų, vėliau pasidarė šaunūs pašnekovai: per pertraukas kalbėdavome, kuo patiko kūrinys, kodėl buvo nuobodu, labai dažnai teiraudavosi, ką dar pasiimti iš bibliotekos… Arba atnešdavo knygą ir man ją rekomenduodavo. Skaitydavau ir esu dėkinga savo mokiniams, nes susipažinau su naujausia vaikų literatūra. Ir rožinėmis knygomis… Deja, apie skaitymą kalbuosi ne su visais, su kai kuriais kalbuosi apie neskaitymą, vis dar kantriai raginu, bandau padėti. Negaliu pasakyti, kad labai sekasi, negaliu pasakyti, kad būtent šitie mokiniai tikrai neturi laiko, yra labai užsiėmę… Bet turiu vilties, nes štai visai neseniai auklėtinis Martynas paklausė, kokių vertingų knygų pasiūlyčiau įsigyti, mat jo labai daug skaitantis (!) senelis žadėjo Kalėdoms dovanų… Dar per pamoką pastebėjau, kad kai kurie mokiniai užsirašė mano paminėtos knygos pavadinimą, per pertrauką atbėgo pavartyti K. Navako poezijos knygos, nes patiko pamokoje skaityti eilėraščiai, o šių metų susirinkime mamos pageidavo, kad vaikai ir toliau skaitytų ne tik privalomąją literatūrą.
Siekdama, kad mokiniai atrastų skaitymo malonumą, nuo penktos klasės kartu su ugdytiniais įgyvendinau gana daug projektų, vykdėme įvairias akcijas, rengėme šventes, vakarus, vaikai patys kūrė knygas. Šių darbų tikslas – sudominti jauną žmogų skaitymu, ugdyti kūrybiškumą. Projektas „Gimtadienio rytas kutena padus“ buvo skirtas rašytojai Violetai Palčinskaitei. Septintokai kalbėjo apie poetės gyvenimą ir kūrybą, rašė sveikinimus, kūrė iliustracijas, inscenizavo pasirinktą eilėraštį. Kiekviena klasė į baigiamąją projekto pamoką pakvietė savo pradinių klasių mokytoją su dabartiniais savo mokiniais ir atliko paruoštą programą. Vaikai labai nuoširdžiai džiaugėsi savo darbu: „Man patiko ieškoti poetės biografijos, patiko ją skaityti, patiko linksmos repeticijos“, „Labiausiai patiko vaidinimas, nes aš buvau debesis“, „Labiausiai patiko repeticijos, nes dirbo visa klasė, o aš gavau dėdės vaidmenį“, „Smagu deklamuoti gražius eilėraščius, o dar smagiau, kad daug sužinojau apie poetę“, „Manau, dar reikia pristatyti kokią knygą…“
Vienas įdomiausių darbų – projektas „Po Olės skėčiu“ (H. Ch. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms), kuriame dalyvavo mokiniai, mokytojai ir tėvai. Mokiniai ne tik domėjosi danų rašytojo kūryba, bet ir vedė įdomių renginių, skatinančių skaitymą: viktoriną iš Anderseno pasakų, atvirąsias pamokas tėvams ir rajono lietuvių kalbos mokytojams. Labai jauki ir šilta buvo „Anderseno naktis mokykloje“. Mokytojai, tėvai ir, aišku, vaikai vakare pristatė pasakų inscenizacijas, kartu žaidė, dainavo, varžėsi, kas daugiau yra skaitęs rašytojo pasakų. Per akciją „Paskaitykit mums pasaką“ mokiniai ėjo į įvairias įstaigas (rajoninio laikraščio redakciją, savivaldybę) ir prašė, kad valdininkai paskaitytų Anderseno pasakų, papasakotų apie savo skaitymo pomėgius. Be to, įgyvendinant šį projektą gimė idėja – vieno kūrinio konkursas „Coliukas“, kuriame dalyvauja ir kūrinius vertina tik mokiniai.
Kadangi 2007 m. buvo minimas Astridos Lindgren 100-asis gimtadienis, paruošėme projektą „Amžinai – Labas! – Astrida Lindgren…“ Per tris mėnesius aštuntokai atliko daug gerų darbų, kad pačios mylimiausios rašytojos gimimo diena būtų smagi ir linksma.
Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius priminė, kad „Švęsti – tai ir vėl skaityti šios neeilinio talento rašytojos knygas, kalbėti apie jas su kitais.“ Rugsėjo mėnesį visos keturios aštuntos klasės taip ir padarė – užklasinis skaitymas buvo skirtas A. Lindgren kūrybai. Vėliau mokiniai kūrė rašinius, kuriuose pasakojo apie įdomią rašytojos asmenybę, svajojo apie tai, kas būtų, jei A. Lindgren taptų jų močiute, kaip savaitgalį smagiai pasiaustų su kuriuo nors knygos veikėju. O paskui vieną rugsėjo dieną po pamokų Šilalės turgelyje vyko „Džiūgenos“ šventė, vienas iš projekto renginių. Turgelyje atsirado Padaužų kaimo namai, Ronjos ir Birko būstinė, Pepės Vila Vilaitė. Kiekviena komanda prisistatė (kai kas net švediškai) ir pristatė savo džiūgeną, ją apibūdino. Po to prasidėjo netikėčiausia popietės dalis: turgelio prekystalis virto podiumu, kuriuo linksmai žygiavo padaužos, Pepė ir jos draugai, Mažylis ir Karlsonas, Ronja su plėšikais… Tą dieną galima būtų apibūdinti A. Lindgren žodžiais: „Mes žaidėme ir žaidėme, net keista, kad nenusižaidėme mirtinai…“ Po kelių dienų miesto aikštėje prie savivaldybės vyko akcija „Mijo dūdelė“. Mokiniai, grodami įvairiausiomis dūdelėmis, švilpynėmis, kvietė visus į Astridos gimtadienį, norėjo įsitikinti, kad juos girdi žolė, gėlės ir vėjai. Ir lietus, kuris tą dieną pliaupte pliaupė. Paskui akcijos dalyviai ėjo paklausti praeivių, ar kas nors turi džiūgenos. Visokiausių atsakymų išgirdo, bet labiausiai patiko šis: „Toks baisus oras, kas čia atveš…“
Spalio mėnesį aštuntokai vykdė įvairiausias apklausas, kurių tikslas – priminti, paraginti skaityti, domėtis A. Lindgren kūryba. Dar buvo vedamos pamokos pradinėje mokykloje, vaikų darželyje su mažaisiais žaidėme A. Lindgren veikėjų žaidimus, į Pajūrio vaikų globos namus nuvežėme knygų, kartu skaitėme. O vieną pertrauką gimnazijos mokinius projekto organizatoriai pakvietė į salę ir paprašė visų nupiešti Pepę. Pertrauka buvo labai linksma – per dešimt minučių sukurta šimtas Pepės portretų.
Rašytojos gimtadienio šventė prasidėjo Šilalės centrinės bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Į bibliotekos salę atvyko mokinių iš kitos miesto mokyklos. Jiems aštuntokai pristatė savo projektą, kalbėjo apie A. Lindgren ir jos kūrybą, suvaidino ištraukų iš Pepės Ilgakojinės, Mijo, mano Mijo, Mes Varnų saloje, Kalis Bliumkvistas. Dar vyko viktorina, buvo rodomos skaidrės iš Junibakeno muziejaus, projekto renginių. Atsisveikindami iš bibliotekininkių išgirdome pačius maloniausius žodžius: „Šiemet bibliotekoje staiga nebeliko nė vienos A. Lindgren knygos.“ Kas sakė, kad vaikai neskaito?
Tikroji A. Lindgren gimimo diena buvo švenčiama Simono Gaudėšiaus gimnazijoje su aštuntokais. Buvo labai smagu, kai salė choru vardijo skaitytas knygas, smagiai juokėsi iš Pepės, Kalio ir Siksteno pašmaikštavimų, stebėjo Tjovernės ir Stynos ginčą dėl Pelios, klausėsi Mijo dūdelės, kviečiančios neužmiršti vienam kito.
„Visi normalūs vaikai yra išdykę“ (A. Lindgren). Ir dar išradingi. Ir labai mėgsta skaityti A. Lindgren knygas, nes jose atpažįsta save.
„Comenius“ kalbų projektas „Skaitykime kartu“ (2006–2007 m. m.) apėmė tris labai svarbias mokinių ugdymo sritis: knygą, kalbą ir kūrybą. Pagrindinė šio darbo idėja – knygų skaitymas ir iš to kylanti kūrybinė veikla. Kartu su projekto partneriais iš Vokietijos atlikome tyrimą „Knyga mano gyvenime“, kartu rinkome ir lyginome populiariausių knygų penketukus. Ir Lietuvoje, ir Vokietijoje vaikai lankėsi literatūrinėse vietose, o susitikę smagioje kalbų stovykloje Šilalėje parodė kiekvienos šalies pasakų inscenizacijų, kūrė, deklamavo eilėraščius, vėliau miesto bibliotekoje vyko poezijos valanda, kurios metu buvo deklamuojama ir vokiškai, ir lietuviškai. Projekto rezultatas – bendra mokinių kūrybos knyga Kur dabar, sakyk, eini?
Kasmet mokykloje organizuojame populiariausių knygų penketuko rinkimus, rašome apie tai rajoninėje spaudoje, Knygnešio dieną klasės dovanoja bibliotekai naujų knygų, vyksta Knygiaus popietės. Šiuose renginiuose nuolat kalbame apie pagarbą knygai, apie skaitymo malonumą.
Raginti, bet ne liepti, kalbėtis, pasakoti apie skaitytas knygas, dalytis įspūdžiais, padėti atrasti savo knygą ar autorių – visa tai labai sunku, bet smagu, kai pamatai, kad po literatūros pamokos bent keli vaikai apsilankė bibliotekoje.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)
