KAS BUVO ANĖ IŠ ŽALIASTOGIŲ? (Šimtametės L. M. Montgomery herojės prototipai)

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje vienos Ontarijo ligoninės slaugytoja pasilenkia pataisyti savo pagyvenusiai ligonei patalų. Senoji moteriškė pabunda iš susimąstymo ir žvilgteli į ją: „O ar žinote, tai aš esu Anė iš Žaliastogių.“ Ligoniui geriau neprieštarauti, kad ir kokius niekus jis taukštų. Slaugytoja linkteli: „Žinoma, mieloji, aišku, kad tai jūs.“ Ji šypteli ir paplekšnoja Ellenai Macneill Stewart per petį.

Ellena Macneill Ane iš Žaliastogių tapo ne taip paprastai. Ji buvo našlaitė iš Anglijos, patekusi pas globėjus į Kanados Princo Edvardo salą, Kevendišo kaimą. Anuomet Kanadoje veikianti organizacija „Home Children“ metropolijos našlaičius veždavo į Kanados ūkius, kuriems trūko darbo jėgos.

Geriausiu atveju vaikai tapdavo mylimais šeimos nariais. Ellenai pasisekė – globėjams ji tapo tarsi savu vaiku, nors pati pradžia nežadėjo nieko gera. Jos gyvenimo istorija tapo jaunimo literatūros istorijos pagrindu.

Lucy Maud Montgomery (1874–1942) iš Kevendišo nutarė tapti rašytoja. Nors jos eilėraščius ir pasakojimus spausdino laikraščiai, ji svajojo parašyti visą knygą. Tik dėlto nerasdavo tinkamos temos. Vieną rankraštį ji jau buvo sudeginusi.

Kartą vartydama savo užrašų knygelę Montgomery užtiko pačios užsirašytą žinutę iš laikraščio apie tai, kaip viena sutuoktinių pora norėjo iš našlaičių prieglaudos gauti berniuką, o jiems per klaidą atsiuntė mergaitę. Kaip tik to ir reikėjo! Kaipmat pasipylė pirmosios eilutės, ir gimė raudonplaukės Anės istorija. Ėjo 1905 metai.

Kai keturi leidėjai grąžino rankraštį apie Anę, nusivylusi Montgomery šūsnį aptrintų lapų tėškė į seną skrybėlių dėžę. Ji ketino suskaidyti tekstą į trumpus apsakymus ir nusiųsti kokios nors sekmadieninės mokyklos laikraštukui. Vis dėlto nutarė išbandyti laimę su dar vienu leidėju. Pamaniusi, kad Kanados leidėjams nekelia susidomėjimo tolimosios Princo Edvardo salos pašto antspaudas, savo tekstą ji išsiuntė į Amerikos miestą Bostoną L. C. Page’ui.

1907 m. balandį Montgomery sulaukė Page’o atsakymo. Rankraštis priimtas! Linksmai nusiteikusi, ji patraukė pasivaikščioti ir pakeliui sutiko dvi mergaites, kurios pirmosios Kevendiše išgirdo šią naujieną. Viena iš jų buvo septyniolikmetė Ellena Macneill.

Anne of Green Gables (Anė iš Žaliastogių) pasirodė 1908 m. vasarą. Knyga iškart tapo labai populiari. Iki metų pabaigos ji buvo perleista net šešis kartus ir parduota milžinišku 19 000 egz. tiražu. Ėmė plūsti įvairiausio amžiaus gerbėjų laiškai iš visos Anglijos, net paties ministro pirmininko. Skaitytojų vaizduotėje fikcija virto faktu, nes laiškuose jie prašė Anės Šerli adreso, mat norėjo parašyti jai tiesiogiai. Romane aprašytame Evonlyje Kevendišo gyventojai atpažino savo kaimą.

Energingų berniukų paveikslus sukūrusio Marko Twaino nuomone, Anė yra geriausias jauniesiems skaitytojams skirtas literatūros personažas po Carrollio Alisos. Skaitytojų atmintyje Anė įstrigo įvairiais būdais. Rašytoją pralinksmino, kai kažkas jai papasakojo, kad vienas mokinys egzamino atsakyme parašė, jog viena iš Henriko VIII žmonų buvo Anne of Green Gables! Šis vardas neabejotinai primena Anos Klevietės vardo anglišką variantą Anne of Cleves.

Mergaitė ant skiedrų krūvos

Pirmą kartą Anę sutinkame sėdinčią ant skiedrų krūvos geležinkelio stotyje ir laukiančią Matijaus Katberto. Tačiau Katbertai buvo užsakę berniuką. Matijus ir Merilė apstulbsta gavę kitos lyties vaiką.

Tas pat nutiko Kevendiše gyvenantiems Rachelei ir Pierce’ui Macneillams. Bevaikė pora per „Home Children“ organizaciją nutarė įsivaikinti maždaug dvylikos metų berniuką, kad jis padėtų Pierce’ui prie ūkio darbų. Jų kaimynai Johnas ir Ane Clarkai į pagalbininkus irgi buvo užsisakę tokio pat amžiaus berniuką.

Sutuoktiniams buvo pranešta, kad vaikai atvyks į Hanter Riverio stotį 1892 m. rugsėjo 22 d. Pierce’o ir Johno nuostabai, stotyje jų laukė penkerių metų berniukas, už rankos laikantis savo trejų metukų sesytę. Lapeliuose, prisegtuose prie vaikų drabužėlių, buvo rašoma, kad berniukas skirtas Clarkams, o mergaitė – Macneillams. Apstulbęs Pierce’as parvažiavo namo su ašaras braukiančia mergyte.

Macneillai visaip guodė mažylę. Tikriausiai jiems skirtasis berniukas per klaidą buvo supainiotas su šita mergaite… Po kiek laiko paaiškėjo, kad jokios klaidos nebuvo. Kadangi iš Anglijos neatvyko tinkamo amžiaus našlaičių berniukų, valdininkai nutarė broliuką ir sesutę nusiųsti Clarkams ir Macneillams, kad vaikai atsidurtų netoli vienas kito.

Niekam iš aplinkinių mažos mergaitės nereikėjo, tad Rachelė ir Pierce’as nutarė ją pasilikti. Apie vaikų tapatybę nebuvo jokių žinių. Mergaitė netgi nemokėjo klausiama pasakyti savo vardo, brolis Rėjus vadino ją Sisi. Macneillai pavadino ją Ellena ir tapo jos mylimais mamute ir tėtuku.

Bėgo metai. Ellena ištekėjo už Garfieldo Stewarto ir išaugino dvylika vaikų. Būdama veikli, įsteigė daržininkystės ūkį ir Šarlotetauno turguje pardavinėjo daržoves. Ji mirė Ontarijyje 1978 m., sulaukusi aštuoniasdešimt devynerių.

Prototipas – supermodelis

Anės istorijos siužeto pagrindas buvo Ellenos likimas, o raudonplaukės herojės išvaizda taip pat turėjo prototipą – kitą mergaitę.

Skaitydami sužinome, kad ant skiedrų krūvos sėdinčios mergaitės akys didelės, protingos ir gyvos, burna išraiškinga, o kakta plati. Anė nekenčia savo raudonų plaukų, o labiausiai vertina savo tiesią nosį.

Rašydama pirmąją knygą apie Anę, Montgomery ant sienos buvo pasikabinusi nuotrauką, iškirptą iš kažkokio amerikietiško žurnalo. Joje buvo pavaizduota jauna moteris, kurios plaukus per kaktą juosė kaspinas, o smilkinius puošė chrizantemas primenančios gėlės. Jos nosis tiesi, lūpos kiek sučiauptos, o klasikinės formos smakras putnus. Montgomery nežinojo, kas toji mergina.

Gaivios ir nekaltos Anės gyvenimas neretai buvo toli nuo savo prototipo. Toje nuotraukoje buvo pavaizduota amerikietė Evelyn Nesbit – modelis, vodevilių aktorė ir kino žvaigždė. Gražuolė turėjo aistringų gerbėjų Niujorko aukštuomenėje. Tarp jų buvo aktorius Johnas Barrymore’as, architektas Stanfordas White’as ir milijonų paveldėtojas Harry Thaw.

1905 m. Nesbit ištekėjo už Thaw. Vyras pasirodė esąs pavydus sadistas. Viskas baigėsi, pasak Niujorko laikraščių, „amžiaus nusikaltimu“ – 1906 m. Thaw nušovė White’ą. Nesbit, vyresnio amžiaus turėjusi problemų dėl alkoholio ir narkotikų, mirė 1967 m. sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų.

Išties netikėta, kad Montgomery nežinojo, kas yra Anės prototipas. Juk Nesbit buvo tikra garsenybė. Anuo laiku ji buvo laikoma gražiausiu amerikiečių modeliu, o jos nuotraukos buvo spausdinamos kone kiekviename žurnale. Jos vestuvės buvo viena iš pagrindinių visuomenės pokalbių temų kaip tik tuo metu, kai Montgomery pradėjo planuoti savo knygą apie Anę.

Kai kurie bruožai – berniuko

Raudonus plaukus ir energiją Anė „paveldėjo“ ne iš Ellenos ar Evelynos, bet iš vieno Montgomery mokyklos laikų draugo, taigi, kas keisčiausia, iš berniuko. 1890 m. Maud iš Kevendišo persikėlė pas savo tėvą ir pamotę į Princo Alberto Saskačevaną. Rudenį ji ten pradėjo lankyti mokyklą ir susižavėjo Willardu Pritchardu, kuris buvo raudonplaukis, pilkaakis ir kreivaburnis. Willo gyvumas pakerėjo Maud, kuriai lėkšti berniukai kėlė siaubą.

Maud ir Willo draugystė buvo tipiškas mokyklinis romanas. Willas iškaulijo iš Maud nuotrauką ir nušvilpė jos žiedą. Per pamokas jiedu siuntinėdavo vienas kitam laiškelius ir kartu eidavo iš mokyklos, tuomet Willas panešdavo Maud knygas. Per iškylą vieno seno medžio kamiene jiedu išraižė savo vardus.

Kai 1891 m. Maud grįžo atgal į Princo Edvardo salą, jiedu toliau bendravo laiškais. 1897 m. balandį mergina susirūpino, kodėl Willas taip ilgai neatsako į jos laiškus. Po kurio laiko ji gavo žinią iš Willo sesers Lauros: Willas mirė nuo gripo. Maud buvo sukrėsta ir labai sielojosi. Juk, rodės, dar vakar mokykloje jiedu rašinėjo vienas kitam raštelius, erzino savo mokytoją (kuris buvo susižavėjęs Maud) ir kartu eidavo namo.

1938 m. rudenį skaitydama Willo laiškus, Maud vėl atgaivino prisiminimus. Ji apskaičiavo, kad jeigu Willas būtų gyvas, jam jau būtų šešiasdešimt penkeri ar šešeri. Senas vyras! Nors Maud atmintyje Willas išliko amžinai jaunas, atrodė, kad skaitant laiškus jis mirė antrąkart. Energingo raudonplaukio jaunuolio prisiminimas įamžintas Anės išoriniuose ir charakterio bruožuose.

Juk sukeistų vaikų istorijoje mergaitė tam tikra prasme buvo berniuko transformacija. Anė buvo iš dalies keleto asmenų koliažas, iš dalies vaizduotės kūrinys. Rašytojos mintyse ji virto vientisu personažu, kurį, jei tik būsi atidus, gali bet kada sutikti:

„Mat ji nuo pat pirmos akimirkos, kai apie ją pagalvojau, yra ir visada buvo man tokia tikroviška, kad jaučiuosi smurtaujanti, kai mėginu uždrausti jai egzistuoti kitur, ne tik svajonių pasaulyje. Sakytum kaip tik dabar ji stovi man už nugaros; ir jeigu vikriai pasukčiau galvą, galbūt pamatyčiau ją – jos entuziastingas žibančias akis ir ilgas raudonas kasas, ir mažą smailų smakrą. […] Ji tokia tikroviška, kad nors ir nesu jos niekad sutikusi, jaučiu, jog vieną dieną taip nutiks – gal kai temstant vaikštinėsiu Įsimylėjėlių takeliu arba mėnesienos apšviesta Beržų alėja. Pakėlusi akis, pamatysiu ją – vaiką arba merginą – šalia savęs. Ir visiškai nenustebsiu, nes visuomet žinojau, kad ji kažkur yra. (iš L. M. Montgomery dienoraščio, 1911 m. sausio 27 d.)

(Daugiau šia tema žr. Sisko Ylimartimo, Anna ja muut ystävämme. L. M. Montgomeryn elämä ja sankarittaret (Anė ir kiti mūsų draugai. L. M. Montgomery gyvenimas ir herojės), Helsinki: Minerva, 2008.)

Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė

Versta iš: Onnimanni, 2008, Nr. 2, p. 46–49.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)