TAS NENUORAMA TRUMPULIS NEŽINIUKAS…
Rusų vaikų rašytojo Nikolajaus Nosovo vardas Lietuvoje labiausiai siejamas su trilogija apie trumpulį Nežiniuką: Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai 1953–1954 m. dalimis buvo išspausdinti Kijevo vaikų žurnale „Žiemė“ ir tuoj pat, 1955 m., išversti į lietuvių kalbą (vertė Kazys Boruta), Nežiniukas Saulės mieste pasirodė 1958 m. viename iš pažangiausių to meto žurnalų „Jaunystė“ (į lietuvių kalbą išverstas 1959 m., vertė Irena Olšauskaitė), o trečioji dalis Nežiniukas Mėnulyje parašyta 1964–1966 m. (į lietuvių kalbą išversta 1968 m., vertė Jonas Pilypaitis)1. Kartu visos trilogijos dalys pasirodė 1971 m. Pati skaitomiausia buvo pirmoji dalis. Antroji ir ypač trečioji – gerokai primirštos. Kodėl? Ar istorijos apie trumpulio Nežiniuko nuotykius aktualios ir šiandien? Kur slypi mažojo žmogučio fenomenas?
Ekspozicija
Trilogija apie Nežiniuką ir kitus trumpulius – originalioji literatūrinė pasaka, rusų vaikų literatūros kritikų vadinama pasakiniu romanu. Visų trijų dalių siužeto ašis nėra labai sudėtinga: ji remiasi vaikų (ir apskritai nuotykinei) literatūrai įprastu kelionės principu. Tačiau N. Nosovas sukuria puikiai organizuotą, iki smulkmenų apgalvotą ir meniškai įtaigų pasaulį, kurio veikėjai trumpuliai galėtų būti nykštukų giminaičiai. N. Nosovo trumpuliai taip pat turi ištakas arba prototipus. Iki revoliucijos Rusijoje buvo populiari A. Švolsono apysaka-pasaka Mažiulių karalystė. Murzilkos ir miško žmogiukų nuotykiai (1898) ir P. Kokso sukurtas tęsinys Naujasis Murzilka. Stebuklingi miško žmogiukų nuotykiai (1913). Abi knygos buvo silpnos meniniu požiūriu, veikėjų charakteriai neindividualizuoti. Iš šių autorių N. Nosovas perėmė mažučių žmogiukų idėją, individualizavo savo veikėjus, padarydamas panašius į žaislus, galiausiai juos apgyvendino patrauklioje mažajam skaitytojui erdvėje – keturių miestų – Gėlių, Žaliajame, Aitvariškių ir Saulės – pasaulyje. Paskutinėje trilogijos dalyje ši erdvė gerokai prasiplečia – veiksmas nukeliamas į Mėnulį. Tačiau toks globalus užmojis nebuvo itin sėkmingas: Nežiniukas Mėnulyje yra meniniu požiūriu silpniausia trilogijos dalis.
Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose N. Nosovas pirmiausia pateikia savo pasaulio ekspoziciją: aprašo, kaip atrodo miestas, kuriame gyvena jo sukurti veikėjai. Jau pirmuoju sakiniu pasakoma: „Viename pasakų mieste gyveno trumpuliai. Trumpuliais juos vadino todėl…“ (p. 3). Taip vaikas iš karto gali susidaryti bendrą tos aplinkos, kurioje vyks veiksmas, vaizdą. Trumpulių miestas suestetinamas – parenkamas gražus Gėlių miesto pavadinimas, gatvės vadinamos gėlių vardais: Varpelių gatvė, Ramunių alėja, Rugiagėlių bulvaras… Siekiant glaudesnio ryšio su skaitytoju, o sykiu norint jį priartinti prie pasakos pasaulio, įterpiamas ir pasakotojo komentaras: „Kai kurie skaitytojai tuojau pasakys, jog visa tai turbūt prasimanyta, kad gyvenime tokių mažiulių nėra. Bet niekas juk ir nesako, kad jų tikrovėje būtų. Tikrovėje būna vienaip, o pasakų mieste – visai kas kita. Pasakų mieste visaip būna“ (p. 5).
Gėlių miestas – tai augantis, kintantis miestas. Pirmojoje trilogijos dalyje jis veikiau primena gyvenvietę, antrojoje ir trečiojoje dalyse panaudojamos žinios, kurias trumpuliai gavo kelionių metu: po viešnagės Žaliajame mieste pastatomas tiltas, vandentiekis iš nendrių stiebelių, fontanai, įvedama elektra, įtaisomas telefonas. Ypač Gėlių miestas pasikeičia po išvykos į Saulės miestą: atsiranda karuselinių namų su sūpuokliniais balkonais, tramplinu parašiutininkams ir net apžvalgos ratu ant stogo. N. Nosovas sukūrė nemaža savų žodžių technikos naujovėms pavadinti: tai „vamzdžialėkiai“, „aviahidromotovežiai“, „vikšriniai visureigiai“. Iškyla, anot autoriaus, „vadinamosios pramonės įmonės“, pavyzdžiui, drabužių fabrikas. Toks gigantiškas miestas įdomus kaip rašytojo bandymas pavaizduoti ateities civilizacijos pažangą, tačiau jame nebelieka to jaukumo, kuris buvo sukurtas pirmojoje trilogijos dalyje, ir trumpulių pasaulis tampa dirbtinis tikrąja to žodžio prasme.
Pasaulio kūrimo principai
Pasakos žanras leidžia N. Nosovui ryškiau pavaizduoti savo idėjas vaikui patrauklia forma. Pasakų šalyje veikia žaidimų įstatymas. Trumpulių pasaulis kuriamas pasitelkiant žaidimo principus ir vaiko vaizduotę: miestas tekste „įrengiamas“ taip, tarsi vaikai žaistų pamiškės pievelėje ir iš to, ką mato, kurtų savo žaidimą apie mažas fantastines būtybes – agurko dydžio žmogiukus. Jau pačioje pradžioje pateikiamos trumpos būsimo vaidmenų žaidimo „žaidėjų“ charakteristikos. Jie gyvena viename name, jų šešiolika – ir tai vaikų literatūros kūriniui būtų gana didelis skaičius, bet visus veikėjus lengva įsidėmėti: personažo vardas paprastai atspindi jo profesiją ar pagrindinį – autoriaus dar ir hiperbolizuojamą – būdo bruožą. Vyriausiasis – Žinius („O žinojo jis daug todėl, kad skaitė įvairias knygas. Tos knygos gulėjo pas jį ir ant stalo, ir po stalu, ir ant lovos, ir po lova. Jo kambaryje nebuvo tokios vietos, kur nebūtų knygų“, p. 5). Kiti trumpuliai turi profesiją. Tai daktaras Piliulis, „įžymus mechanikas“ Sraigtelis su savo padėjėju Varžteliu, dailininkas Tepulis, muzikantas Kanklius, medžiotojas Kulkis, taip pat dar Siurbutis, Skubriukas, Burbulis, Tylenis, Spurgutis, Palikutis, du broliai Galbūtukas ir Turbūtukas. Ir, anot pasakotojo, „visų garsiausias tarp jų buvo mažiulis vardu Nežiniukas. Jį praminė Nežiniuku dėl to, kad jis nieko nežinojo ir nemokėjo“ (p. 6).
Kaip ir vaikai, kurie žaisdami vaidmenų žaidimus paprastai imituoja suaugusiųjų veiklą, taip ir N. Nosovo trumpuliai užsiima tokia veikla. „Autorius stato vaikams linksmą žaislinį suaugusiųjų pasaulio modelį. Čia viskas kaip ir ten: gamyklos ir kultūros parkai, ligoninės ir transportas – ir visa tai turi žmogiukai, ne didesni už agurką.“2 N. Nosovo veikėjai dirba rimtus darbus, bet tuo pat metu yra labai vaikiški: „vaikiškos jų kalbos ir reakcijos: jie nuolatos giriasi, triukšmingai ginčijasi, pešasi ir nuliūsta lygiai kaip ir mažyliai“.3
Šis pasaulis, kuriame kiekvienas užsiima savo reikalais, yra gana statiškas: jis, kaip ir žaidimas, turi savas taisykles, kurias sulaužyti lemta būtent Nežiniukui – savo neišmanymu jis nuolat trikdo esamą tvarką. „Konfliktas paprastai kyla tuomet, kai šis nenuorama veikėjas bando užimti vieną ar kitą (ir esant galimybių – garbingesnę) vietą tarp gudriųjų mažylių.“4 Šie konfliktai pirmiausia sukelia komišką poveikį. Komizmas – svarbus N. Nosovo knygų bruožas. Jose rasime visas literatūrinio juoko formas: humorą, ironiją, sarkazmą, satyrą ir netgi groteską. Tačiau žaviausias yra pats Nežiniukas, jo išsiskirianti ryški apranga, o situacijos, į kurias jis nuolat patenka, primena klounados principu cirke surežisuotus siužetus, kai nevėkšlos klounai bando užsiimti kokia nors rimta veikla, tačiau jų pastangos sukelia tik nuoširdų juoką.
Nežiniuko charakteris ir funkcijos
Nežiniuko personažas – tai pagrindinė ašis, aplink kurią ir dėl kurios sukasi trilogijos veiksmas. Iš kitų trumpulių jis išsiskiria net išvaizda: „Tas Nežiniukas nešiojo ryškią mėlyną skrybėlę, geltonas kanarėlių spalvos kelnes ir oranžinius marškinius su žaliu kaklaraiščiu. Jis iš viso mėgo ryškias spalvas“ (Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, p. 6). Toks spalvų „derinys“, viena vertus, komiškas, kita vertus, žaismingas: netiesiogiai pasakantis apie veikėjui būdingą gyvenimo džiaugsmą.
Nežiniukas yra pats artimiausias skaitytojui vaikui personažas. „Nežiniukiškumas“ susijęs su naivumu – taip pat ir paprasto skaitytojo, kuris linkęs tikėti viskuo, kas vyksta knygoje, ekrane, scenoje. Į tokį skaitytoją N. Nosovas ir orientuojasi. Vaikas, linkęs tapatintis su kuriuo nors personažu, čia paprastai susitapatina būtent su Nežiniuku ir kartu su juo keliaudamas siužeto vingiais išgyvena visus aprašytus nuotykius. „Ne veltui linksmasis pagyrūnas, kuris nieko nemoka, bet visko imasi, vaikiškai nuoširdus, dėl savo patiklumo nuolat patiriantis įvairių juokingų nesusipratimų, tampa pagrindine trilogijos figūra.“5 „Nežiniuko tipas“ – tai berniukas, kuris mažai žino, bet veržiasi viską išbandyti ir sužinoti, su užsidegimu griebiasi naujos veiklos, tik dėl žinių trūkumo dažnai patiria nesėkmę. „Jei Nežiniukas imdavo ką nors dirbti, tai darydavo ne taip, kaip reikia, ir viskas jam išeidavo atvirkščiai. Skaityti jis išmoko tik skiemenimis, o rašyti mokėjo tik spausdintomis raidėmis. Daug kas sakydavo, kad Nežiniuko galvelė visiškai tuščia, bet tai netiesa, nes kaipgi jis galėtų susivokti? Žinoma, jis susivokdavo prastai, bet batelius audavosi ant kojų, o ne ant galvos dėdavosi, – juk čia irgi susivokti reikia“ (Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, p. 10). Taip Nežiniuko charakteris skaitytojui tampa patrauklus ne vien dėl galimybės susitapatinti, bet ir todėl, kad dėl hiperbolizuojamo šio personažo neišmanymo kiekvienas vaikas pasijunta už jį pranašesnis – daugiau žinantis, daugiau išmanantis ir netgi skaitantis geriau už jį.
Netgi Nežiniuko ydos savaip patrauklios, nes jis nėra piktavalis, nesiekia nieko įskaudinti ar kam nors pakenkti. Jis netgi neišsisukinėja. Nežiniukas tiesiog giriasi, fantazuoja. Jo vaizduotė tokia laki, kad įsibėgėjus sustoti darosi vis sunkiau. Tai gal geriausiai iliustruoja epizodas iš Nežiniuko ir jo draugų nuotykių, kai, patekęs į Žaliąjį miestą, Nežiniukas mažiulėms pasakoja apie skrydį oro balionu. Savo fantazijose jis užima Žiniaus vietą: prisistato kaip baliono išradėjas, mokantis savo padėjėjus Sraigtelį ir Varžtelį („Viską jie gali padaryti, o galvos silpnai veikia. Jiems viską reikia išaiškinti ir parodyti. Tai aš ir išaiškinau jiems…“, p. 71). Tokio pagyrūniško melo padarinius pajunta pats Nežiniukas, kai jo apgavystės iškyla aikštėn. Jis jaučiasi labai nelaimingas, visų atstumtas ir, kaip vaikas, nesuvokia, kad blogas yra tik tam tikras elgesys tam tikroje situacijoje, bet linkęs apibendrinti, teigdamas: „aš blogas“, „aš visų blogiausias“ (Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, p. 150).
N. Nosovo knygos skirtos mažamečiam skaitytojui, tad rašytojas nebijo tiesioginės didaktikos: konkrečiu įvykiu parodęs, kas gali nutikti melagiui (pašaipos, bičiulių atstūmimas), autorius Mėlynakės lūpomis išsako ir pamokymą: „Jūs niekada nedarydavote tokių niekšybių, kokias darė Vinutis, juk ir jis galų gale pasitaisė. Taigi, jeigu jūs panorėsite, taip pat galėsite pasidaryti geresnis. Pažadėkite, kad daugiau taip nedarysite ir pradėsite naują gyvenimą. O kas buvo – neminėsime“ (p. 150).
Mažiuliai ir mažiulės
Tapatintis su Nežiniuku, žinoma, lengviau skaitytojams berniukams, o skaitytojos veikiau įsivaizduos save šalia tokio veikėjo: iš pradžių – gal kaip pešamą už kasyčių bet kurią mažiulę, vėliau – Mėlynakės (Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose) ar Pupytės (Nežiniukas Saulės mieste) vietoje. Trumpulių berniukų ir mergaičių skirtį N. Nosovas itin išryškina pirmojoje trilogijos dalyje, jie aprašomi opozicijos principu: „Trumpuliai buvo nevienodi: vieni jų vadinosi mažiuliais, o kiti – mažiulėmis. Mažiuliai nešiojo arba ilgas plačias kelnes, arba trumpas kelnytes su petnešėlėmis, o mažiulėms patikdavo drabužėliai iš margos, ryškios medžiagos. Mažiuliai nemėgdavo šukuotis, ir todėl jų plaukai būdavo visada trumpai kirpti, o mažiulių plaukai buvo ilgi. Joms labai patikdavo įvairios puošnios šukuosenos, plaukus supindavo į ilgas kasas ir į jas įpindavo kaspinėlius, o ant viršugalvio nešiodavo raištelius“ (Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, p. 4).
Mažiulių tarpusavio santykiai taip pat opoziciški: jie kol kas yra „skirtingose gatvės pusėse“: „…mažiulės manydavo, jog geriau iš anksto pereiti į kitą gatvės pusę ir nesusitikti. Už tai daugelis mažiulių vadindavo mažiules „įsivaizduolėmis“, – net sugalvojo tokį žodį! – o daugelis mažiulių vadindavo mažiulius peštukais ir kitaip užgauliai pravardžiuodavo“ (p. 5). Toks opozicinis tarpusavio santykių vaizdavimas susijęs ir su adresato psichologija: jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai linkę rinktis tos pačios lyties draugus, „priešinga stovykla“ jiems atrodo keista, bet kartu ir įdomi savo keistumu, o nelabai žinodami, kaip atkreipti mergaičių dėmesį, berniukai renkasi „nežiniukiškus“ būdus: stumtelėti ar peštelėti už kasų, pasakyti užgaulesnį žodį. Tačiau jau pirmojoje trilogijos dalyje N. Nosovas tą „amžinąjį“ berniukų ir mergaičių konfliktą išsprendžia: iš pradžių radikaliai padalydamas jų teritorijas (Žaliajame mieste gyvena tik mažiulės, o Aitvariškėse – tik mažiuliai, pas kuriuos nueiti negalima: „Viena, ligi Aitvariškių reikia eiti visą valandą, todėl, kad paplūdimys toli pavandeniu upe, antra, jūs nieko gero iš jų neišmoksite, o trečia, mes su jais susipykusios“, p. 77), galiausiai autorius juos sutaiko. Prie to natūraliai prisideda ir Nežiniukas. Atsidūrus Žaliajame mieste, paglostoma jo puikybė: nieko nežinodama apie Nežiniuko būdą, Mėlynakė jį pagiria: „Jūs, kaip matyti, išauklėtas mažiulis“ (p. 58). Nežiniukas pasijunta pamalonintas. „Jis buvo labai patenkintas, kad jį pagyrė, nes beveik niekas niekada jo negirdavo, o vis dažniau bardavo. Mažiulių arti nebuvo, ir Nežiniukas nebijojo, kad jį ims erzinti už draugavimą su mažiule. Todėl jis kalbėjo su Mėlynake visai laisvai ir mandagiai“ (p. 60).
Mažiulės pirmosios ieško būdų draugauti, jos jautresnės kitam, labiau nei mažiuliai linkusios užjausti ir atleisti, tad galiausiai tos pastangos duoda rezultatų: „Aš anksčiau nenorėjau draugauti su mažiulėmis ir maniau, kad mažiuliai geresni, o dabar matau, kad mažiuliai visai nėra geresni. Mažiuliai mane tik erzino, o mažiulės užtarė. Dabar visada draugausiu su mažiulėmis“ (p. 151).
Dviejų stovyklų susitaikymo kulminacija Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose – Žaliajame mieste surengta šventė. Žinoma, jų skirtumai neišnyksta: N. Nosovas tai vaizdžiai iliustruoja gydytojų Piliulio ir Medutės pokalbiu apie gydymo būdus („Daktaras turi galvoti ne apie auklėjamąją reikšmę, o apie ligonio kančių sumažinimą, – atsakė Medutė. – Savo jodu jūs tiktai didinate skausmą.“ – „Daktaras turi apie viską galvoti, – pasakė Piliulis. – Žinoma, jeigu jūs gydote mažiules, galite apskritai nieko negalvoti, bet kada gydote mažiulius…“, p. 154). Kitose trilogijos dalyse opozicijos nebėra: knygoje Nežiniukas Saulės mieste Nežiniukas draugauja su Pupyte, nes ši, kaip ir jis, mėgsta pasakas ir fantazuoti apie stebuklus, o trečiojoje dalyje Nežiniukas Mėnulyje tai neaktualu, nes į pirmąjį planą iškeliama socialinė skirtingų visuomenės santvarkų opozicija.
Pažintinė funkcija
Rusų vaikų literatūros kritikas S. Syvokonis teigia, kad trilogija apie Nežiniuką – „ištisa jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų enciklopedija, kuri, nors ir su humoru, bet iš tiesų rimtai pasakoja apie dailininko, literato, muzikanto darbą, apie architektūrą ir siuvimo pramonę, techniką ir žemės ūkį, madingas teatro naujoves, kosmonautiką ir netgi – apie kapitalistinės visuomenės socialinę santvarką ir politinę ekonomiją“6. Tam pritaria ir I. Vasiučenko, teigdama, jog nuotykinis romanų siužetas suteikia Nežiniukui naujų, bet trumpalaikių įspūdžių. Jis pabūna visur: ligoninėje, raketoje, derliaus nuėmimo talkoje, pas architektus… „Autoriaus požiūris į tai, ką vaizduoja, tam tikra prasme paviršutinis: tai tik pirmasis pranešimas mažajam skaitytojui, kiek pasaulyje yra įdomios, viliojančios veiklos.“7 Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose ne tiek gilinamasi į tų profesijų specifiką, kiek perteikiamas pirminis įspūdis, kokį vaikas susidarytų žvelgdamas iš šalies į gydytojo (Piliulis), astronomo (Stiklius) ar akademiko (Žinius) darbą. Šiek tiek daugiau dėmesio skiriama mechaniko profesijai (aprašomi Sraigtelio ir Varžtelio išradimai) ir menininkų veiklai – suprantama, kad N. Nosovą, kaip rašytoją, ypač domino būtent menininko padėtis.
Šeštajame–septintajame XX a. dešimtmečiais, kai trilogija buvo rašoma, Sovietų Sąjungoje pirmenybė buvo teikiama „tikroms“, darbininkų, profesijoms, kurios duodavo apčiuopiamos naudos, tad N. Nosovas, muzikanto, dailininko ar poeto veiklą vaizdavęs lygiai kaip ir mechaniko ar gydytojo, formavo kitokį vaiko požiūrį į šių specialybių svarbą. Tiesa, N. Nosovas savaip šaiposi iš grafomanų eiliakalių: Žiedelio ar Gėlytės kuriami eilėraščiai labai jau vienodi, fantazijos čia mažai (poetė „perskaitė eiles, kurios aprašė jau ne uodą, o žiogelį, ir jų pabaigoje jau nebuvo žodžių, kad reikia skaityti knygutę, o buvo sakoma, kad „reikia siūti suknutę“. Paskui sekė eilės apie muselę, kurių gale buvo kalbama, kad „reikia plaut burnutę“. Pagaliau buvo perskaitytos eilės, kad „reikia šluot aslutę“, p. 144). Žiedeliui svarbiausia eilėraščių rašymo technika – tinkamai parinktas rimas. Nežiniukas, užsimanęs tapti poetu ir greitai perpratęs rimo taisyklę, kur kas įdomesnis. Jo kuriamuose eilėraščiuose netikėtai pasirodo nonsenso elementų: „Ėjo Žinius per pievelę / Ir peršoko per avelę“, „Alkanas Skubriukas buvo, / Rijo šaltą laidytuvą“ (p. 21). Jis netgi galėtų būti laikomas savotišku Čiukovskio tradicijų tęsėju, tačiau sulaukia bičiulių trumpulių kritikos – taip N. Nosovas parodo ir tuo metu Sovietų Sąjungoje vyravusį požiūrį į literatūrą kaip turinčią vaizduoti realų gyvenimą. Tačiau Nežiniukas turi puikų argumentą atsikirsti: „Kam gi aš teisybę turėčiau kurti? Teisybės nereikia nė kurti, ji ir taip yra“ (p. 21).
Rašytojas, kuris pernelyg rimtai žiūri į savo profesiją, taip pat nusipelno pašaipios N. Nosovo kritikos. Kontrasto būdu pavadinęs savo veikėją Sąmojūnu, autorius kuria hiperbolizuotai rimtą jo paveikslą: „Sąmojūnas stovėjo savo kabinete prie atdaro lango ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, žiūrėjo susimąstęs į tolį. Jo plaukai buvo lygiai sušukuoti į viršų, tankūs juodi antakiai, suaugę tarpuakyje, buvo suraukti, kas suteikė veidui giliai susimąsčiusią išraišką, […] bet Sąmojūnas toliau žiūrėjo pro langą taip susikaupęs, tarsi stengdamasis pagauti už uodegos kažkokią nepaprastai gudrią, protingą mintį, kuri sukosi jo galvoje ir niekaip nepasidavė pagaunama į rankas“ (p. 104). Jis aiškina, kad taip „vaizduotėje persikelia į kitas sferas“, tačiau ori Sąmojūno laikysena ir pastangos kelia juoką, nes… jis nėra parašęs nė vienos knygos. Anot jo, rašytojo darbas reikalauja ilgo pasirengimo: pavyzdžiui, užsisakyti specialų stalą ar „murmografą“ (šį N. Nosovo sumanytą prietaisą puikiai būtų galima laikyti diktofono prototipu). Pats svarbiausias rašytojo profesijos požymis – rašymas – čia tarsi nustumiamas į antrąjį planą, šios veiklos netgi nėra. Rašytoju tampama demonstruojant išorinius rašytojo atributus.
Pristatydamas dailininko profesiją, N. Nosovas kelia ir klausimą, kur riba tarp realistinio vaizdavimo ir pagražinimo. Šiuo atveju autorius – už realistinę dailę, siekiančią tik paryškinti esamą grožį: „Snaigė išėjo dar gražesnė negu gyva, bet tai netiesa. Snaigei visai nereikėjo, kad Tepulis ją pagražintų. Jeigu Tepulis sugebėjo pabrėžti atvaizde jos grožio bruožus ir parodyti juos ryškiau ir vaizdingiau, tai šito kaip tik reikalaujama iš tikro meno, kuriam ir priklauso tapyba“ (p. 110). Tepuliui kyla šablono mene problema – nutapęs Mėlynakės ir Snaigės portretus, jis imasi kurti šablonus, pagal kuriuos „daro“ kitų mažiulių portretus, mat šioms svarbu ne tiek panašumas, kiek jų susikurti grožio standartai.
Tačiau bene daugiausia dėmesio trilogijoje skiriama mokslui ir jo pažangai. N. Nosovo pasakas būtų galima priskirti nuotykinei literatūrai su mokslinės fantastikos elementais. Dvidešimt metų dirbęs mokslo populiarinimo ir mokslo filmų režisieriumi, jis stengiasi supažindinti su šiuo pasauliu ir savo mažąjį skaitytoją: aiškina, iš ko susidaro debesys, kas yra kompasas, su kokiomis medžiagomis reaguoja metalai ir pan., kartais kreipiasi į skaitytoją techninio straipsnio kalba, gal net siekdamas supažindinti su specialiosios literatūros stiliumi ir terminologija. Kai kada naujas skyrius pradedamas ne nuo įvykio, kas būdinga grožiniam kūriniui, bet nuo mokslo populiarinimo literatūrai įprasto aprašymo: „Vikšrinis motociklas nuo paprasto skiriasi tuo, kad jis važiuoja ne ratais, o vikšrais, panašiai kaip vikšrinis traktorius. Motociklas turi viso vieną vikšrą, o ne du kaip traktorius, todėl, juo važiuojant, reikia laikyti lygsvarą nelyginant ant dviračio. Traktorių vikšrai gaminami iš metalo, gi motociklams naudojami guminiai vikšrai. Su tokiais vikšrais mašina važiuoja labai lygiai, greitai ir ypač puikiai įveikia kelio kliūtis“ (Nežiniukas Saulės mieste, p. 51). Trumpulių technikos aprašymai ypač išsamūs ir išplėtoti, tačiau neretai vis dėlto nuobodūs. To gal išvengta tik pirmojoje trilogijos dalyje.
Antrojoje trilogijos dalyje (Nežiniukas Saulės mieste) pasaka ir mokslinė fantastika susitinka itin akivaizdžiai. Šios dvi sritys nėra priešinamos, veikiau papildo viena kitą: Nežiniukas tebegyvena stebukliniame pasaulyje, kur už tris gerus darbus (įprasta pasakos situacija) gaunamas atlygis – gali sutikti tikrą burtininką. Jis gauna ir burtų lazdelę, kuri gali išpildyti kiekvieną norą. Tačiau pirmenybė visada teikiama mokslui: atsidūrę Saulės mieste, Nežiniukas, Pupytė ir Margulis išvysta neką mažiau stebuklingų dalykų – vikšrinių dviračių, vamzdžialėkių, įmantriai pastatytų namų su eskalatoriais ir netgi kino salėmis… Atrodo, kad tame mieste gyventojai ir be burtų lazdelės gauna viską, ko nori, o ši, atsidūrusi Nežiniuko rankose, tik bėdų tepridaro ir galiausiai sugenda, kaip ir bet kuris kitas prietaisas. Neišvengiama ir tiesmukos didaktikos: „Tu visuomet svajojai apie burtų lazdelę, norėdamas kaip nors nugyventi nedirbdamas, kad, ko tik panorėtum, viskas įvyktų savaime. […] Aš, tavim dėta, norėčiau vietoj burtų lazdelės įgauti truputį proto. Kas turi pakankamai proto, tam ir burtų lazdelė nereikalinga“ (p. 234).
Trečioji dalis – Nežiniukas Mėnulyje – sukurta tuo metu, kai Sovietų Sąjungoje vyko intensyvūs kosminės erdvės tyrimai: 1961 m. į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas. Šis įvykis tapo visuotinio susidomėjimo objektu, atrodė, kad mokslo pažanga triumfuos, išsipildys ir rašytojų fantastų prognozės apie keliones į kitas planetas. Tad nenuostabu, kad N. Nosovas imasi supažindinti mažuosius skaitytojus su pačiais naujausiais mokslo laimėjimais ir, sužadinęs jų vaizduotę, orientuoti į ateitį – kalba apie galimybę nuskristi į artimiausią Žemei dangaus kūną Mėnulį. Jis, kaip paprastai, vaikui suprantama forma į pasakojimą įterpia ir mokslinės informacijos: į Mėnulį pirmiausia nuskrido Žinius, kuris su Saulės miesto gyventojomis Fuksija ir Silkute „ištyrė vieną nedidelį Mėnulio kraterį Giedros jūros rajone, pabuvojo oloje, esančioje šito kraterio centre, ir stebėjo traukos jėgos kitimą. Kaip žinoma, Mėnulio traukos jėga kur kas mažesnė, negu Žemės…“ (p. 7). Tačiau vos tik Mėnulyje atsiduria Nežiniukas, mokslo populiarinimo, jo pažangos ir prognostinės idėjos pasitraukia į antrąjį planą ir išryškėja socialinė tematika: N. Nosovas rodo dviejų visuomenės santvarkų opoziciją. Smarkiai išaugęs ir iš gyvenvietės tapęs tikru megapoliu, Gėlių miestas, kuriame gyvena Nežiniukas ir jo draugai, iš tiesų reprezentuoja įgyvendintas komunizmo svajones: čia visi gyvena draugiškai, bendrai dirba, dalijasi savo darbo vaisiais, nėra pinigų. Mėnulio visuomenės santvarka – kapitalizmas, kur turtingieji išnaudoja vargšus ir darbininkus, klesti reklama, perkamos ir parduodamos akcijos: „Visi prisiminė nepaprastą įvykį, kai vienos naftos bendrovės akcijos, kurių kiekviena iš pradžių kainavo vieną fertingą, vėliau buvo pardavinėjamos po du, paskui – po tris, paskui – po penkis fertingus, o tą dieną, kai visi sužinojo, jog sklype, kur buvo daromi gręžiniai, ištryško pagaliau naftos fontanas, akcijų kaina pašoko iki dešimties fertingų už vieną“ (p. 159). Galima rasti net reiškinio, kuris dabar vyksta mūsų ekonomikoje ir vadinamas karteliniu susitarimu, aprašymą: „…visi turtuoliai, gyvenantys Mėnulio miestuose, buvo susijungę į bendrijas, kurias vadino kliedalais. Buvo, pavyzdžiui, sūrių kliedalas, kuriam priklausė sūrių gamyklų savininkai; cukraus kliedalas, kuris jungė visus cukraus gamyklų savininkus; buvo akmens anglies kliedalas… […]. Tokie kliedalai padėjo turtuoliams geriau suimti į nagą darbininkus ir išspausti iš jų daugiau pelno. […] Be to, kliedalas nustatydavo išleidžiamos produkcijos kainas, pavyzdžiui: cukraus, duonos, sūrio, audinių, akmens anglies. Niekas neturėjo teisės pardavinėti prekes pigiau, negu buvo nustatyta, todėl kainos laikėsi aukštos, o tai irgi eidavo į naudą fabrikantams“ (p. 166). Skaitydamas apie tokį pasaulį, vaikas anuo metu turėjo pasijusti kaip ir knygos veikėjas Nežiniukas, kurį glumino toji kapitalistinės visuomenės tvarka, tačiau akivaizdu, kad mūsų laikais Nežiniukas Mėnulyje būtų perskaitytas kitaip ir netgi vertas atskiros studijos ar psichologinio tyrimo, kaip jį priima ir kokius mūsų visuomenės reiškinius atpažįsta šių dienų skaitytojas vaikas. Galbūt ironiškas N. Nosovo požiūris į kapitalizmą nėra jau toks neaktualus? Tiesa, ši jo trilogijos dalis sulaukė ir saviškių kritikos, tik kitokios: „gana sunku įsivaizduoti žaisliniais badaujančius bedarbius ar iškankintą vargšą valstietį“8. Juk darbininkų ir kapitalistų konfliktą perkėlus į žaislinį pasaulį, ir pats konfliktas atrodo tarsi žaislinis, t. y. netikras. Kad bent iš dalies išnyktų vaikiško žaidimo įspūdis, kuris taip tiko pirmosioms dviem trilogijos dalims, aukojamas ir Nežiniuko charakteris: jis čia praranda vaikišką nuoširdumą ir tampa tiesiog teigiamu nuotykių apysakos veikėju – drąsiu, išradingu, lydimu sėkmės, o kartais netgi pernelyg sentimentaliu. „Nežiniuko charakteris nueina į antrąjį planą, čia dėmesio centre – socialinis konfliktas, o ne nesusipratimai, kilę iš veikėjo asmenybės. Anksčiau tarsi susiliejęs su pagrindiniu veikėju, pasakotojas čia iškyla kaip savarankiškas – su savo požiūriu į tai, kas vyksta, ir į veikėjus.“9
Keletas išvadų, arba – tiesiog Nežiniukas
N. Nosovo trilogija apie Nežiniuką dabar veikiau tapo Nežiniuko pasauliu. Knygos Nežiniukas Saulės mieste ir Nežiniukas Mėnulyje nėra itin populiarios. Gal todėl, kad šis spalvingas pasaulis sukuriamas ir visu intensyvumu ima funkcionuoti jau Nežiniuko ir jo draugų nuotykiuose, jis čia ypač paveikus ir arčiausiai adresato. Kitos trilogijos dalys tiesiog papildo tai, kas buvo pasakyta anksčiau, šiek tiek praplėsdamos to pasaulio geografijos ir laiko ribas (nuo pasakos pereinama prie mokslinės fantastikos), problematiką (vaikų tarpusavio santykių ekspozicija išauga iki visuomenės santvarkų opozicijos), tad įsimintinesnis ir net neskaičiusiems N. Nosovo knygų pažįstamas pirmojoje dalyje sukurtas Nežiniuko personažas – nenuorama mėlyna plačiakrašte skrybėle, geltonomis kanarėlių spalvos kelnėmis ir oranžiniais marškiniais su žaliu kaklaraiščiu.
Cituojamoji literatūra
1 Straipsnyje tikslingai apsispręsta cituoti būtent šiuos, pačius pirmuosius, N. Nosovo vertimus (Nikolajus Nosovas, Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955; Nikolajus Nosovas, Nežiniukas Saulės mieste, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959; Nikolajus Nosovas, Nežiniukas Mėnulyje, Vilnius: Vaga, 1968), tad citatų kalba netaisyta. Cituojant nurodomi tik puslapiai.
2 И. Васюченко, „Урок становится приключением“, in Жизнь и творчество Николая Носова, Москва: Детская литература, 1985, p. 45.
3 Ibid, p. 45.
4 Ibid.
5 Ibid, p. 44.
6 С. Сувоконь, „Чистокровный детский юморист“, in Жизнь и творчество Николая Носова, Москва: Детская литература, 1985, p. 16.
7 И. Васюченко, op. cit., p. 48.
8 Ibid, p. 50.
9 Е. Красикова, „О поэтике Николая Носова“, in Жизнь и творчество Николая Носова, Москва: Детская литература, 1985, p. 50.
Kita panaudota literatūra
И. Н. Арзамасцева, С. А. Николаева, Детская литература, Москва: Academia, 1997.
Детская литература, Москва: Просвещение, 1977.
С. Полетаев, „Солнечный город Николая Носова“, Детская литература, 1978, ноябрь.
Т. Caвченкo, „Tрилoгия зaбaвных приключений“, Детская литература, 1970, № 6.
Жизнь и творчество Николая Носова, Москва: Детская литература, 1985.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)