Skraidyti žodžiais

 

Viršelio dail. L. Dūdaitė
Viršelio dail. L. Dūdaitė

Įvairiausiose knygų leidybos, vertinimo, atrankos komisijose buvo netikėta pajusti, kaip stipriai net suaugusieji (ir patys kritiškiausi) literatūroje ilgisi harmonijos ir stebuklo. Kūryba vaikams turbūt dažniau nei kita literatūra leidžia visa tai patirti, išgyventi žodžiais sunkiai nusakomą egzistencinį katarsį. Tik papasakota tai turi būti ne infantiliomis banalybėmis, o stebinamai, išmintingai ir įtikinamai.

Ši abstrakti įžanga veda prie konkrečios knygos, gebančios skaitytoją užburti darnos, gerumo, atsakomybės stebuklu, – prie Luiso Sepúlvedos pasakos Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti*. Suaugusieji Lietuvos skaitytojai autorių gali pažinoti iš romano Senis, kuris mėgo skaityti meilės romanus, o vaikai šiek tiek žinių ras knygos pabaigoje. Sepúlvedos biografija panaši į dažno Pietų Amerikos rašytojo istoriją: gimė 1949 m. Čilėje, daug keliavo, gyveno su indėnais, persekiotas už politiką, dabar įsikūręs Ispanijoje. 1996 m. parašyta knyga Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti yra pirmasis Sepúlvedos kūrinys vaikams, tačiau greit išpopuliarėjęs – išleistas JAV ir Europos šalyse, pagal jį pastatyta spektaklių ir animacinis filmas. Didelė sėkmė ir Lietuvoje – kūrinys išrinktas į ketvertuką knygų, kurias valstybė dovanos visiems 2008-ųjų pirmokams (tiks patiems imliausiems ir jau literatūros ragavusiems, o kitiems bus „išaugai“ dar keleriems metams).

„Techniniu“ požiūriu visus knygos lygmenis – problematikos, pasaulėvaizdžio, siužeto, veikėjų, struktūros ir t. t. – taikliausiai nusakytų žodis pusiausvyra. Kaip būdinga gerai šiuolaikinei vaikų literatūrai, kūrinys sugeria individualią psichologiją ir visuomenės aktualijas, pasakoja dinamiškai ir drauge neišleidžia subtilių detalių, gvildena rimčiausias temas, tačiau ne prislėgdamas sunkiasvoriais samprotavimais, o grakščiai kurdamas linksmas ar liūdnas, smagias ar pamokomas situacijas.

Antrasis pagrindinis žodis būtų jautrumas – autoriaus žvilgsnio, pasakotojo balso, veikėjų santykių, apskritai pasaulio jutimo. Istorija prasideda nuo svajonių: Šiaurės jūroje gaudydama silkes, sidabraspalvė žuvėdra švelniai įsivaizduoja, kaip perės paukščiuką ir mokys jį skraidyti, o Hamburgo uoste „didelis, juodas ir storas katinas“ Zorbas mintija, kaip globėjų šeimai išvykus atostogų puikiai vienas praleis mėnesį: „drybsos ant fotelių, lovų arba išsliūkins į balkoną“ (p. 13). Bet nė vienai svajonei nelemta išsipildyti: žuvėdrą jūroje aptraukia nafta, ji iš paskutinių jėgų pasiekia sausumą ir nukrinta į balkoną, kur tingiai tyso Zorbas. Padėdama kiaušinį, žuvėdra išgauna Zorbo pažadą, kad šis jo nesuės, o išperės paukščiuką ir netgi išmokys jį skraidyti.

Iš tokios pradžios aišku, kad svarbiausia knygoje bus dvi linijos – katino elgesys ir dviejų skirtingų būtybių ryšys. Sandūra su kitokiu kitu labai palanki siekiant iškelti sudėtingą santykių problematiką, patikrinti esminių vertybių galiojimą. Anot Zorbo, „Lengva pripažinti ir mylėti panašius į save, bet taip elgtis su kitokiu – labai sunku“ (p. 60). Sepúlveda šį pradinį iššūkį panaudoja maksimaliai: netikėtas įvykis balkone išsirutulioja į jaudinančią istoriją apie nesavanaudišką, atsakingą rūpinimąsi kitu (aukojant savo ramybę ir rizikuojant sveiku kailiu), apie prigimties skirtumų nepaisančią meilę ir tikrąją draugystę, apie dvasios jėgą, įveikiančią vidines baimes ir išorinius tabu.

Etiniai pamatai kūrinyje pasigėrėtinai tvirti: mirštančios žuvėdros prašymą Zorbas prisiima kaip atsakingą įsipareigojimą, jis nė akimirkos nesuabejoja savo apsisprendimu, atkakliai stengiasi pažadą tesėti. O pasakojant apie pastangas, vaizduojant katino ir žuvėdrų jauniklės bendravimą, problemų rimtį atsveria komiškos situacijos, neišvengiami nesusipratimai (kaip galima tikėtis, išsiritusi paukštelė laiko katiną mama), nenumatytos kliūtys. Zorbui neretai tenka paminti savo katinišką orumą, kad nuo svetimų akių paslėptų baltą mėlynais taškučiais kiaušinuką, kad įvaikei prigaudytų musyčių, kad apgintų nuo kiemo plėšrūnų ir t. t. Knygos patrauklumą didina spalvinga deramai individualizuotų (ir šypsnį keliančiomis silpnybėmis apdovanotų) veikėjų draugija. Zorbui talkina liesas dviūsis prancūzų kilmės Sekretorius, garbaus amžiaus Pulkininkas, mėgstantis išmintį rodyti patarimais, bet niekaip neištariantis sunkių tarptautinių žodžių (enciklopedija ar Madagaskaras). Sendaikčių parduotuvėje gyvena ir enciklopedijas „ryja“ Visažinis, o laivo žemkasės katinas Jūrvilkis žarsto vaizdingus jūrinius keiksmažodžius: „Kad tave kalmaro dažais išgražintų!“ (p. 55), „Kad tave vėžlio žnyplės pakutentų!“ (p. 57), „Kad tave menkė pabučiuotų!” (p. 55), „Papūsk rajai po uodega!“ (p. 67).

Motinai žuvėdrai duoti pažadai struktūruoja knygos siužetą: užduotys sunkėja viena po kitos, pasakojimo įtampa auga, o kulminacija – skraidymas – skaitytojo laukia pabaigoje. Mokymas(is) skraidyti – ypač sodri, išmintinga ir sykiu nuotaikinga knygos atkarpa. Katinai išstudijuoja Leonardo da Vinčio skraidyklės modelį ir bando jį pritaikyti žuvėdrai, vis dėlto ir septynioliktąjį mėginimą paukštis nepakyla. Taip kūrinys subtiliai rutulioja mintį, kad skrydžiui (ir gyvenimui) vien racionalių žinių negana. Kur technika bejėgė, gelbsti poezija! Zorbas sulaužo katinų tabu kniaukti žmonių kalba (išmoninga detalė) ir kreipiasi į rašytoją. Šio atsiminta eilėraščio strofa aiškiau už enciklopediją atskleidžia skraidymo esmę ir savos prigimties suvokimo svarbą. Ant aukšto bažnyčios bokšto pajutusi lietų, jaunoji žuvėdra išdrįsta pakelti sparnus. Ištesėjęs pažadą, pamatęs pirmąjį spėtos pamilti augintinės skrydį, katinas patiria katarsį: „Zorbas žiūrėjo į žuvėdrą, kol nepajėgė atskirti, lietaus lašai ar ašaros aptemdė jam akis. Didelio, juodo ir storo katino, gero ir garbingo, tikro uosto katino geltonas akis“ (p. 80).

Jaudina ne tik stiprus Zorbo ir žuvėdriukės Laimingosios ryšys, ypatingas supratingumas kito atžvilgiu (katinai neragina, neverčia paukštės skraidyti, o ramiai ir kantriai laukia, kol ji pati to panorės, „nes protėvių išmintis jiems kuždėjo, kad skraidyti – labai asmeniškas apsisprendimas“, p. 63).

Itin svarbus ir Lietuvos vaikų literatūrai kaip naujovė tebeaktualus yra šio kūrinio ekologinis sąmoningumas. Pagrindinių įvykių fone nuolat justi žmogaus elgesio su gamta, jo netyčinės ar apgalvotos žalos kritika. Pramonė nuodija jūrą nafta („Jeigu taip bus ir toliau, greitai žodis „Tarša“ užims visą T raidės skyrių penkioliktame enciklopedijos tome“, p. 55); senas jūreivis ištroškusiai šimpanzei atkiša butelį alaus, ir ši tampa alkoholike; net geranoris žmogus, nesigilindamas į neįprastą katino poelgį, lengvai pavadina gyvūną kvailu. Sepúlveda negailestingai tiesus: „Žmonės nenori pripažinti, jog kitokia nei jie būtybė supranta juos ir stengiasi su jais sugyventi. […] Žmonės žemina bet kokius gyvūnus, kaip nors parodžiusius, kad yra protingi ir sugeba suprasti“ (p. 67). Jo paties kūrinyje į gyvūnus žiūrima atidžiai ir pagarbiai – tai mąstantys, jautrūs, veiklūs žmogaus kaimynai Žemėje. Beje, rašytojo idėjai gražiai atitaria, stereotipus ardo taiklus dailininkės Linos Dūdaitės sakinys (neįprasta knygos pabaigoje rasti jos tekstą): „Visada įtariau, kad nelaimes neša ne juodi katinai, o juodos mintys“ (p. 83). Įspūdingos dailininkės iliustracijos esmingai stiprina pasakos įtaigą.

Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti – nuostabiai šilta, giedra, etinę harmoniją spinduliuojanti knyga. Tai intelektuali vaikų literatūra, jaunajam adresatui prieinamu, pagaviu būdu ugdanti svarbiąsias vertybes. Sepúlvedos kūrybiškumą įvertintų veikėjo Zorbo pagyrimas: „Jis nemoka skraidyti kaip paukštis, bet kai jo klausausi, visada atrodo, kad jis skraido žodžiais“ (p. 70).

­­­_________________________________________

* SEPÚLVEDA, Luis. Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti / iš ispanų k. vertė Irena Plaušinaitytė, iliustravo Lina Dūdaitė. Vilnius: Nieko rimto, 2008. – 80 p.: iliustr. ISBN 978-9955-683-55-1.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)

 

Įžanginis

„...IR VISAM GYVENIMUI SUSIDRAUGAVO SU KNYGA“

Straipsniai

ŠIMTMEČIO SENUMO VAISIŲ SKONIS (arba Kam mums senos knygos apie vaikus?)
KAS BUVO ANĖ IŠ ŽALIASTOGIŲ? (Šimtametės L. M. Montgomery herojės prototipai)

Nikolajaus Nosovo 100-osioms gimimo metinėms

TAS NENUORAMA TRUMPULIS NEŽINIUKAS…

Mano vaikystės skaitymai

„UPĖ YRA LAIKAS...“

Paskaitykim, mama, tėti!

UKUM PUKUM. Eilėraščiai iš pernykščio sniego

Diskusija

SKAITYMO MALONUMAS AR KANČIA?..

Atidžiu žvilgsniu

Užburianti nevaikiškos pasakos paslaptis
Išlikimo drama, arba Dar viena robinzonada

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai