Užburianti nevaikiškos pasakos paslaptis

Violetos Palčinskaitės knygą Stebuklinga Mocarto fleita^* ėmiausi skaityti jau turėdama keletą aiškių nuostatų, kurios kilo dar ją vartant knygyne: puošni, moderni ir brangi. Rodos, su kaupu visko, ko reikia šiandien nuo knygų į šalį sprunkančiam vaikui: pavadinime minimas klasikinės muzikos kompozitorius, kuris nė iš tolo neprilygs šiandien garbinamoms per dieną sužibusioms žvaigždėms; prie knygos pridėta Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio „Mažoji burtų fleita“ garso įrašo kompaktinė plokštelė, kuri tikriausiai sudomins pirmiau nei tekstas, tik kažin ar bus išklausyta iki pabaigos; iliustracijos, įspėjančios, jog tik pasklaidęs lengvai neišsisuksi per užklasinio skaitymo pamoką. Kita vertus, tos nuostatos radosi iš žinojimo, jog akcijoje „Metų knygos rinkimai 2008“ V. Palčinskaitės knyga Stebuklinga Mocarto fleita pateko į paaugliams skirtų knygų ketvertuką. Nei išvaizda, nei anotacija, kad „kūrinys kupinas simbolių, metaforų, užslėptų kodų, jis moko pažinti pasaulį“, neįtikino ir nepriminė paaugliams skirtos lektūros. Iš pirmo žvilgsnio knyga prašyte prašosi į pradinių klasių skaitytojų glėbį ir palieka viltį, kad gal nors vienas kitas uolus ketvirtokas, noriai lankantis muzikos mokyklą, mielai skaitantis knygas, patirs pažinimo, paslapties atsivėrimo džiaugsmą.

Atsivertus knygą į akis krinta stulbinama tvarka: viskas įvardyta, nurodyta, paaiškinta, patikslinta piešiniu. Pratarmėje rašytoja pabrėžia, jog knyga kurta kartu su dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene. Noras savaip perpasakoti šią istoriją iš karto atsispindi dailininkės piešiniuose. Akivaizdu, jog iliustracijos ne papildo ar tik interpretuoja tekstą, bet pateikia labai konkretų pačios dailininkės vaizdinį. Knygos pabaigoje tarsi galerijoje „sukabinami“ visų veikėjų portretai: vizualios Tamino, Paminos, Papagenos, Papageno ir kitų charakteristikos yra pačios dailininkės fantazijos padarinys, todėl ir kyla klausimas: ar palikta erdvės vaiko fantazijai? Viltis, kad vaikas pirmiau perskaitys tekstą ir tik tada pradės vartyti knygą, ją lyginti su savo susikurtu vaizdiniu, mažai tikėtina. Antraštiniame lape skaitytojas iš karto pamato nuorodą, jog tai pasaka pagal Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Užburtoji fleita“, vėliau perskaito „Pratarmę mažajam skaitytojui“ („mažajam“ – štai dar vienas pačios autorės įrodymas, jog ši knyga ne paaugliams). Joje – trumpa, svarbiausia, bet tikrai ne detali ar varginanti skaitytoją informacija apie kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą. Dėmesys telkiamas tik į esminius įvykius, t. y. gimimo ar mirties datas, gražiausios operos „Užburtoji fleita“ sukūrimo aplinkybes. Likusi pratarmės dalis – pačios rašytojos intuityvios pajautos atspindžiai: „Sakoma, kad Mocartų šeimoje visada vyraudavo gera nuotaika ir puikus humoro jausmas“ (p. 5). V. Palčinskaitė įspėja, jog tai pasaka apie meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą. Knygos pabaigoje – skyrius suaugusiesiems „Keletas žodžių tėveliams“. Čia apie pasaką aiškinama sudėtingiau, primenama, jog W. A. Mozarto opera – tai pasakos ir filosofijos derinys, tai „išminties, šviesos, meilės, vidinės harmonijos ir tobulo pasaulio siekis“ (p. 109). Atsakymų į amžinuosius gyvenimo klausimus paieškos tekste leidžia spėti, jog Stebuklingą Mocarto fleitą galima laikyti filosofine poetine pasaka. Tokie spėjimai džiugina, nes lietuvių vaikų literatūroje labai maža tekstų, kurie skatintų ne tik žaisti, juoktis, bet ir stabtelėti, įsiklausyti, susimąstyti. Kita vertus, spontanišką džiugesį keičia ir spontaniškas nusivylimas: rašytoja savo pasaką vadina „pamokančia“. Kažin ar būtina įvardyti tai, kas savaime slypi bet kuriame gerame, meniškai brandžiame tekste. Vaikai vengia suaugusiesiems patrauklių stereotipų, todėl nelinkėčiau, jog šis „nekaltas“ epitetas paskatintų net ir vieną vienintelį vaiką vos pradėtą skaityti knygą padėti į lentyną.

V. Palčinskaitė ne kartą pabrėžia, jog W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ nėra specialiai skirta vaikams, jog ji traukia įvairaus amžiaus klausytojų dėmesį, yra giliaprasmė. Manipuliuodama adresato dvejinimo idėja, autorė tekste atsiriboja nuo konkretaus skaitytojo vaiko, todėl knyga tampa ir visų, ir… niekieno. Vaikai įspėjami, jog net ir mielai besiklausydami muzikos bei sekdami įtemptą siužetą nevisiškai suvoks jo gilią prasmę (p. 109). Tada ir kyla klausimų: kokia šios knygos paskirtis? Kokio amžiaus skaitytojui ji skirta? Ar tai nėra dar vienas lietuvių rašytojų bandymas žaisti daugiasluoksnės knygos idėja neatsižvelgiant į vaiko patirtį, poreikius ir suvokimo galimybes?..

Operos priešistorė labai paprasta: Emanuelis Schikanederis įteikė savo draugui Mozartui negrabiai parašytą, painų siužetą. Mozartas sugebėjo pasakų pasaulyje įžvelgti naivaus grožio, begalinės fantazijos slėpinius ir sukurti vieną gražiausių pasaulyje operų. V. Palčinskaitė, matyt, siekė tekstą perteikti poetiškiau, meniškiau, taip pat trumpiau ir labiau priartėti prie skaitytojo vaiko. Vis dėlto pasakos siužetas raizgus, reikalingas skaitytojo dėmesio ir susikaupimo. Stebuklingos Mocarto fleitos veiksmas nėra lėtas, tačiau itin turtingi, kartais, rodos, net perkrauti poetizmais vaizdai kaip tik ir kviečia užsibūti, susimąstyti, mėgautis apgaulingai lėtai plaukiančio teksto tėkme: Nakties karalienė „artėjo lėtai ir didingai, jos akys švietė kaip dvi didelės žvaigždės. Sulig kiekvienu josios žingsniu aplinkui darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Galiausiai net sodriai žalia girios lapija atrodė kaip juoda. Tik dar ryškiau sušvito visos žvaigždės – ir tos, kurios švietė danguje, ir tos, kurios puošė tamsiai mėlyną karalienės apsiaustą“ (p. 29). Muzikos ir spalvos pojūtis į V. Palčinskaitės kūrybos erdvę įsilieja visiškai natūraliai, ateina iš pasąmonės klodų. Ne viename interviu ji yra sakiusi, jog jos kūryba visada turi ir muziką, ir spalvą. Lyriniai intarpai stiprina pasakos filosofiškumą, veda į amžinąsias gėrio ir blogio kovos, šviesos ir tamsos, proto ir neišmanymo, tiesos ir skriaudos paieškas potekstėje. Viską nugali meilė. Ji išgena iš namų princą Taminą ieškoti Paminos. Dėl šios merginos jis pasiryžęs keliauti bet kur, „kad ir į patį pasaulio kraštą“ (p. 33). Knygos pabaigos kulminacija pasiekiama šviesos ir muzikos apsuptyje: „Kai atsidarė šventyklos durys ir minia plūstelėjo laukan, skaisti saulė jau buvo nušvietusi visus sodo augalus ir medžius. Taminas, tebelaikydamas už rankos Paminą, užgrojo fleita, ir visi galėjo stebėti, kaip nuo pamiškės jų pusėn muzikos ritmu ėmė slinkti laukiniai žvėrys. […] Žvėrys taikiai ir paklusniai sugulė prie Tamino kojų, klausydamiesi stebuklingos muzikos garsų“ (p. 101–102). Meilė tampa absoliutu, esmine vertybe. Šviesa–muzika–meilė – tokia pasakos idėja, tema ir prasmė.

Stebuklinga Mocarto fleita turi ne itin būdingą lietuvių kūriniams įrėminimą. Ypač įspūdinga ir iš karto intriguojanti knygos pradžia, kurioje tiesiogiai dalyvauja pasakotojas: „– Jums kambarį su vaiduokliais ar su vaizdu į daržovių turgų?.. […] Mano kambaryje dar tebedegė naktinė lempa, kai išgirdau veriantį šauksmą“ (p. 10). Toks retorinis klausimas sudomina, žadina skaitytojo smalsumą, gal net jam pataikauja. Kita vertus, tokia pradžia itin motyvuota, logiškai įvedanti į pasakos vyksmą: „netrukus riksmas paskendo muzikos garsuose. Tarytum kažkas už lango būtų užgrojęs fleitaׂ (p. 11). Ilgainiui papasakojama visa istorija, kuri ir yra svarbiausia sekama istorija. Pasakos pabaigoje – visą tekstą įrėminanti atomazga ir dar kartą esminę pasakos idėją įprasminantis sakinys: „Skambėjo Mocartas“ (p. 103). V. Palčinskaitė ne tik atkuria, bet ir sukuria savąją „Užburtosios fleitos“ teksto versiją, tačiau nė akimirkos neatsiriboja nuo muzikos. Žodis, susiliejęs su skaitytojo vaizduotėje atgimstančiais fantasmagoriškais vaizdiniais yra paakintas muzikos ir skamba kaip muzika.

Visa filosofinė pasakos esmė veriasi per veikėjų paveikslus. Jų nėra daug, bet kiekvienas – Taminas, Pamina, Papagenas, Papagena, Zarastras, Nakties karalienė, Monostatas, trys damos, trys berniukai – įkūnija savitas, išskirtines savybes. Trys damos pasirodo tik pasakos pradžioje ir atlieka svarbų vaidmenį: nugalabijusios gyvatę, išgelbsti princą Taminą, už melagystę užrakina Papagenui burną ir padovanoja princui Taminui Paminos portretą. Trijų berniukų funkcija tokia pati kaip ir liaudies pasakos pagalbininkų: „Jie visad atsiras pačiu laiku ir išnyks padebesiuos, kai nereikės. Nešykštės jums patarimų. Nors jie dar visai jauni, tačiau labai išmintingi. Klausykite jų. Jie neleis jums paklysti“ (p. 32–33). Berniukai iš tiesų ir atsiranda tada, kai be jų būtų neįmanoma pakreipti siužeto eigos norima linkme. V. Palčinskaitė stengiasi išlaikyti kuo glaudesnį ryšį su skaitytojais, nevengia įsiterpti į tekstą ir komentuoti esamos pasakos situacijos: „Mūsų herojų padėtis, nors ir nebuvo visai beviltiška, nieko gero nežadėjo. Todėl, savaime suprantama, dabar turėjo pasirodyti berniukai, angelų pasiuntinukai. Jie taip ir padarė“ (p. 74). Knygos autorė nepamiršta, jog vis dėlto pasakos skaitytojas yra vaikas, todėl angelų pasiuntinukai – kas gal ir ne visai įtikinama itin poetiškame tekste – tampa panašūs į paprastus kiemo berniukus garbanotais plaukais ir trumpomis kelnaitėmis, todėl jie neatrodo nei kuo nors ypatingi, nei itin protingi, tiesiog tikri išdaigininkai. Trys berniukai princą Taminą gelbsti rankose turėdami daiktus pagalbininkus: stebuklingą fleitą, sidabrinius varpelius ir stalelį, nukrautą valgiais ir gėrimais. Tačiau stebuklai V. Palčinskaitės pasakoje būtų nieko verti, jei ne tuo pačiu metu ore pasklidę dieviški muzikos garsai ir dangiška fleitos muzika. Ji Paminai padeda surasti mylimąjį.

Pagrindiniais personažais turėtume laikyti Taminą ir Paminą. Jų meilės paieškų linija nuspalvinta lyrizmu ir jausmo galia. Vos pažvelgus į Paminos portretą, Taminui širdį užlieja nenusakoma šiluma. Kaip ir liaudies pasakoje, jau nebesvarstoma ir nebesigilinama, tik siekiama tikslo, kuris įvardijamas žodžiu „meilė“. Plėtojama ne tik pagrindinių veikėjų, bet taip pat Papageno ir Papagenos meilės linija, meilę be atsako kaip savininkišką jausmą Paminai išgyvena ir Monostatas, nepatrauklus herojus, žiaurus ir savanaudis, šėlstantis, riaumojantis storu balsu, ne tik rodantis savo galią, bet ir bailus, už blogus kėslus sulaukiantis atpildo.

Spalvingiausias ir operos librete, ir pasakoje vis dėlto yra Papagenas, paukščių gaudytojas. Operos librete jis – fantastinė būtybė, linksmas sparnuotas žmogus, mėgstantis vyną, gardų maistą ir mergaites. Į operos libretą jis atkeliauja iš mugės balaganų, primena komišką juokdarį, smagiai pokštaujantį ir įkvepiantį nuotykiams. V. Palčinskaitės pasakoje jis irgi prisistato paukščių gaudytoju, pasirodo esąs plepys ir iš karto pareiškia: „O gal turite man ko užvalgyti? Arba išgerti? Nevengiu sotaus maisto“ (p. 12). Ir čia jis visą laiką mąsto apie skanų kąsnelį ir saldaus vyno gurkšnelį. Apie tai jis liaujasi galvojęs tik tada, kai, atrodo, beviltiškai žlunga jo pastangos susigrąžinti savo mylimąją Papageną: „Iš skausmo jam galėjo plyšti širdis. Pirmą kartą gyvenime jis nebegalvojo nei apie valgį, nei apie gėrimą […]. Tada paukščių gaudytojas pajuto širdyje tą patį nenumalšinamą skausmą, kokį neseniai išgyveno princesė Pamina, ir nutarė, kad gyvenimas nebeteko prasmės “ (p. 95). Papageno laimei trūksta tik mielos paukštytės, kurią galėtų paimti į žmonas. Šis suteikiantis pasakos veiksmui dinamikos personažas ryškus ne tik išvaizda („Jis visas buvo aplipęs tamsiai žaliomis paukščių plunksnomis, o ant nugaros vilko narvelį, pilną margaspalvių paukščių“, p. 12), bet ir nerimastingu charakteriu. Papagenas nesugeba atlaikyti išbandymų, pasibodi senučiuke, kuri iš tiesų ir yra jo išrinktoji. Žaismės jo personai suteikia nuolatinis žinojimas, kad elgiasi nedorai. Tačiau jis visada randa pasiteisinimą, kad tai „ne iš blogos valios“, tiesiog neatlaiko jo nervai. „Tokių žmonių kaip aš pilnas pasaulis… […] Pavalgai, pamiegi, pasiklausai paukštelių giedojimo. Argi to maža?“ (p. 81), – svarsto Papagenas. Kurdama Papageno paveikslą, V. Palčinskaitė išlaiko bufonados žanro žavesį, nevengia pašaipos ir lengvos ironijos: „Papagenas ir toliau ramiai sau kramsnojo bandelės liekanas“ (p. 15). Papagenas save laiko gamtos vaiku iš prigimties, žmogumi, stipriu kaip liūtas, tačiau sakosi nesąs kovotojas. Nors aplinkinių laikomas pamišėliu, jis vis dėlto nutaria „pasidžiaugti viskuo, ką žmogui skiria jo prigimtis ir protas“ (p. 81). Vienatvė tampa nepakeliama našta, todėl pasirinkęs į žmonas sutiktą senučiukę ir galiausiai tapęs vertas savo išsvajotos paukštytės, jis, kaip ir princas Taminas, patiria begalinę meilės palaimą: „meilė šį kartą nustelbė jo prigimtinius įpročius“ (p. 97). Žavesio Papageno paveikslui kaip tik ir teikia žaidimas jo prigimtinėmis savybėmis: „Ta proga Papagenui ir vėl sugrįžo noras pavalgyti ir išgerti“ (p. 97). Subtilios ir žaismingai komiškos V. Palčinskaitės įžvalgos leidžia pasidžiaugti stilistiškai lengvu tekstu: „Papagenas su Papagena troško ateityje susilaukti daug vaikiukų papageniukų, kurie būtų tokie pat gražūs ir plunksnuoti kaip ir jie patys“ (p. 97).

Šviesos ir tamsos pasaulio spalvas kuria Zarastro ir Nakties karalienės figūros. Jos V. Palčinskaitės tekste, kaip ir Mozarto operoje, siužetui teikia dinamikos, intrigos, paslapties, prikausto skaitytojo dėmesį. Tamsos pasauliui atstovaujančios Nakties karalienės paveikslas V. Palčinskaitės pasakoje apgaubtas didybės ir piešiamas pirmiausia apeliuojant į regimąją skaitytojo pagavą, žaidžiant kontrastais: akys šviečia tarsi dvi didelės žvaigždės, tačiau jai pasirodžius aplinkui darosi vis tamsiau ir tamsiau. Nakties karalienė išdidi, valdinga, lėtai artėjanti, kad išryškintų savo didybę, kalbanti lediniu balsu, verčianti aplinkinius drebėti. Jos valdų prieigas dengia lengva migla. Apsimesdama kenčiančia motina, ji siekia sunaikinti Zarastrą, sugriauti Išminties šventyklą, išsaugoti nakties karalystę, t. y. tamsos, beprasmybės ir blogio erdvę. Norėdama įgyvendinti savo tikslus, ji įteikia dukrai Paminai žvilgantį durklą. Jo įtaigą stiprina kitame sakinyje kuriamas poetinis vaizdas: „Mėnulio šviesoje jis spindėjo akinamai ir grėsmingai“ (p. 68). Ištarusi lemtingą sakinį „Jei nepadarysi šito dėl manęs, daugiau tu man ne duktė“ (p. 68), Tamsos karalienė tarsi pasirašo sau nuosprendį. Pamina net baisiausiame sapne nebūtų įsivaizdavusi, kad galės žudyti. Kaip ir įprasta pasakose, gėris nugali blogį, saulė nušviečia visus tamsos karalystės užkampius, tikima, kad žmones valdys ne kerštas, o meilė ir išmintis, visi mirtingieji patys taps dievais. Filosofinė pasakos motyvacija grindžiama ne tik potekstėje slypinčiais vaizdiniais, bet ir akivaizdžiai tekste įvardijamais dualistiniais pradais. Tamsiąsias pasaulio jėgas gali įveikti tik atlaidūs ir mylintys žmonės.

Išskirtinė šviesos pasaulio figūra – burtininkas Zarastras. V. Palčinskaitės tekste jo paveikslas nėra itin ryškiai atskleistas ar išplėtotas, tačiau ir pasakoje jis išlieka meilės, pakantumo, teisingumo, net filosofo humanisto simboliu, tik piešiamas santūriau ir konkrečiau: „Netrukus pasirodė didinga karieta, pakinkyta keturiais liūtais, iš kurios išlipo balta mantija ir aukso karūna pasidabinęs Zarastras. Jis visai nepanėšėjo į žmogų, gebantį daryti niekšybes, o jo pagyvenęs veidas buvo išvagotas išminties raukšlelių“ (p. 55). Jo būstinė primena jaukius namus: „Vijokliai, rožių krūmai ir kažkokia ypatinga šviesa gaubė baltas šio kiek neįprasto pastato sienas“ (p. 34). Išminties šventykloje nekerštaujama net patiems aršiausiems priešams, į ją negali patekti tie, kuriuos veda įtūžis ir kerštas. Čia viešpatauja brolybė ir meilė. Zarastras vertina žmonių drąsą, kantrybę, pasitikėjimą savimi, taurius jausmus, draugystę, išmintį. Kelias į jo valdas Taminui tampa virtine išbandymų. Juos įveikęs, įvykdęs angelų pasiuntinukų priesaką būti kantriam, ištikimam ir drąsiam, Taminas atveria Išminties šventyklos duris ir randa kelią į laimę. Lyriškame poetiniame tekste pinasi įvairiausi jausmai, pojūčiai ir potyriai: švelnus ilgesys, liūdesys, meilė, neapykanta, kerštas…

V. Palčinskaitė įsitikinusi, kad ši knyga padės ugdyti vaiko estetinį skonį, priartins prie didžiųjų pasaulio vertybių. Recenzijos pavadinimą parašiau kaip suaugusi skaitytoja, todėl ir sakau: tai gera, idėjomis ir poetinio žodžio galia spindinti knyga. Bet nepamirškime paklausti vaikų ir palikime spręsti jiems…

_________________________________

^* PALČINSKAITĖ, Violeta. Stebuklinga Mocarto fleita / iliustr. Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Kronta, 2008. – 112 p.: iliustr. ISBN 978-9955-734-32-1.

Rubriką remia:

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)