UKUM PUKUM. Eilėraščiai iš pernykščio sniego
Škič škač kamarač
Kiškis po
rugienas basas
uodega sau
sprandą kasos, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Viens ant seilės,
kits – liežuvio
gaudo upėj
sausą žuvį, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Čyru vyru,
Ar matai,
dangun krito
iš aukštai, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Jonvabaliai,
saulės šunys,
šviečia uodegų
viršūnėm, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Varna karksi,
niekus mala –
viens iš vieno
nesidalo, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Laumžirgis,
arkliukas vėjo,
lakišius
upelėj sėja, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Skrenda juodvarnis
per lauką
tartum kaminą
išbraukęs, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Vėjas šlamšteli
viksvynėj,
gal griežlelė
jį užmynė, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Žiogas groja,
kiaulės klausos
su veršeliais
tūbaausiais, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Raudonuoja
kalakutas,
lyg į šikną
saldžiai pūtęs, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Vėjai kraustos,
reiks jų man
prisisūdyt
kubilan, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Dangulėliuos
su skrebeliais
tvainos ganosi
avelės, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Lijo, lijo,
net sušlapo, –
mirksi žalios
varlės krapuos, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Net ir upei
buvo badas,
laižėsi
vanduo ant ledo, –
škič škač
kamarač,
tai tau akys
tavarač.
Jeigu viskas
eis pro šalį,
pasirinksim
kitą šalį, –
škič škač
kamarač,
ne tau akys
tavarač.
Suk, suk, mataruok
Po kiškio kopūstus
tušti vėjai pusto, –
suk, suk,
mataruok,
tušti vėjai pusto.
Šarka vogt įpratus
ir iš po gyvatės, –
suk, suk,
mataruok,
ir iš po gyvatės.
Melas tiek gyvens,
Kiek svieste vandens, –
suk, suk,
mataruok,
kiek svieste vandens.
Kaip per upę skaito
Laiškus nuo mergaičių, –
suk, suk,
mataruok,
laiškus nuo mergaičių.
Ar teisybę reik sakyt
Lekia zuikis,
Ir vis šonais,
Zuikio dantys
Kaip vargonai,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Skrenda šarka
Ir vis rėkia,
Uodega jos
Žemę siekia,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Slenka lapė
Laputaitė,
Uodega jos
Visas kraitis,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Drevėj juokiasi
Apuokas:
Man vaikus
Išgąsdint juokas,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Supas voras
Tarp lelijų,
Ilgą virvę
Nusivijęs,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Visos katės,
Juodos, rainos,
Dzigu dzigu
Pro Kėdainius,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Žvirbliai dūmė
Iš karklyno,
Karvės prikepė
Jiems blynų,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Varo šernas
Šerniukus:
Kius kius kius
Į Šakius,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Pasistiepus
Tarp karklojų
Ožka su vilku
Bučiuojas,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
O prie tilto
Negražiai
Susitiko
Du ožiai,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Pro Rietavą,
Kėku kėku,
Meška veža
Plungėn šėką,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Karvė gydė
Uodui sprandą,
Uodas sprando
Neberanda,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Gandras baloj
Varles seka
Ir prancūziškai
Sau šneka,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Šveplas girnų
Apatinis
Mala miltus
Vienmarškinis,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Mardasave
Gerves pešė,
Į Žiūrus jų
Plunksnas nešė,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Linkuvoj,
Jei iš širdies,
Dar dešrigalį
Pridės,
Bet nežino,
Ką daryt,
Ar teisybę
Reik sakyt.
Kas dainavo
Ar paskaitė –
Tam dainelė,
Pasakaitė.
Jei nežino,
Ką daryt,
Reiks teisybę
Pasakyt.
Pas Doliebą
Pas Doliebą,
Ukum pukum,
Vaikai grėbė
Šieną šukom.
Vienas ėjo,
Du sugriuvo,
Dešinėj
Kairė užkliuvo.
Vienas šaukė,
Kitas mojo,
Kuosa šarką
Pabalnojo.
Pas Doliebą,
Ukum pukum,
Vaikai kūlė
Miežius pupom.
Kaip iš pypkės
Rūko garas, –
Pasikinkę žąsį
Arė.
Susimazgė
Dvi rankovės:
Viena nešė,
Kita krovė.
Ukum pukum,
Ente mente,
Pas Doliebą
Buvo šventė.
Pas Doliebą
Ukum pukum,
Pasakom vaikus
Užsupo.
Žagarės vyšnės
Žagarėj vyšnės
Juodai priako, –
Liaunos šakelės
Svyra virš tako, –
Vienūle trūle,
Dūle kerūle.
Juokias varnėnas:
– Kraujo karoliai.
Sočiai prikirtęs
Žolėn nupuolė, –
Vienūle trūle,
Dūle kerūle.
Kiūtina Švėtėn
Snapo skalauti,
Reikės kur saulėj
Džiūti padžiauti, –
Vienūle trūle,
Dūle kerūle.
Yra ko, yra kam
Vakar šiandien vakare
Pjovė šėką ežere, –
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Debesys prieš vėją ėjo,
Ant šešėlių slidinėjo, –
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Užu kūtės, ant šakos,
Džiūsta kailis be ožkos, –
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Atlapojo šiklio spintą –
Kabo šimts velnių raugintų, –
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Gandras penčiais pievą bado,
Lietūs žolę skalbti žada, –
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Vinginas dangus žaibais.
Kiek jis ten degtukais žais?
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to;
Ten – ne tam.
Gervė nairos pamerky:
– Ko, griežlele, nešauki?
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Supas mėnuo virš kazlėkų,
Sužibėjo – upa kėku…
Yra ko,
Yra kam;
Tam – ne to,
Ten – ne tam.
Čiudir judir
Baltas žiedas,
Juodos uogos, –
Saulė teka
Viršum stogo,
Čiudir judir,
Juodos uogos,
Čiudur judur,
Viršum stogo.
Penkis drobės
Lankus meta,
Mėnuo lenkia
Grigo ratuos,
Čiudir judir,
Lankus meta,
Čiudur judur,
Grigo ratuos.
Papyvesiuos,
Guodžių girioj,
Nuo šermukšnių
Šakos svyra.
Čiudir judir,
Guodžių girioj,
Čiudur judur,
Šakos svyra.
Vėjelis čiuožia
Tu tava tava,
Nale ne sava.
Vėjelis čiuožia,
Šakelės uožia.
Užtuškė kelią,
Pievą upelis.
Du krantai ievų
Dugne pas Dievą.
Tvysta, oi, tvysta,
Žvyreliu grįstas.
Nemigail kelio,
Gaila upelio.
Tu tava tava,
Nale ne sava.
Vėjelis čiuožia,
Šakelės uožia.
Iš pernykščio sniego
Einam į Krinčiną, –
Velnias nagą žino;
Neme mielas kelias,
Molis baisiai velias.
Iš pernykščio sniego,
Atsigėręs miego,
Pumpuras šakelę
Į saulelę kelia.
Sprogsta žemėj gilės,
Pupurienos pilias.
Ir nė mikt beržynan,
Geriam žalią vyną.
Maži klausinėjas,
Iš kur vynas liejas.
Iš žalių taurelių,
Mėlynų kupkelių.
Grįžtam pro beržyną
Iš paties Krinčino;
Jiešmenio patiltėj
Kvepia karklo sviltais.
Tuos Petrų Petriškiuos
Pabalnotos vištos.
Prieš kalnelį kelias
Paršai su varpeliais.
Nale Žvirgždėj žviegia,
Vaikams dantis miegia.
Kaip akmuo – nevalgęs,
Prieklėtyje dalgis.
Svečių pasimaišė, –
Iškepė ragaišio
Kitamečių miltų
Ir mums davė šilto.
Čylum pačalum
Čylum pačalum, –
Čilbina ratai;
Čylum pačalum, –
Provėžom kratos.
Čiobija lietūs,
Vėlingiai audžia:
Nytys blizguoja,
Girdžiamai griaudžia.
Čylum pačalum, –
Čilbina vėjas.
Čylum pačalum, –
Drignių prisėjo…
Vėpučių kalnas, –
Verba jį žino;
Valūs pakrančiai
Lig pat Krinčino.
Čilbina smuiką
Bitės atoluos:
Čylum pačalum, –
Kaustom namole.
Iliustruota Sigutės Ach piešiniais
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)
