ŠIMTMEČIO SENUMO VAISIŲ SKONIS (arba Kam mums senos knygos apie vaikus?)

Išdėliojau aplink save senas, per pastaruosius dvidešimt metų pakartotinai išleistas vaikų knygas – Lidiją Čarskają, Ivaną Šmeliovą, Frances Hodgson Burnett, Klavdiją Lukaševič, Eleonorą Porter bei daugelį kitų – ir susimąsčiau. Viena vertus, daugelį jų aš pamilau visa širdimi, stveriu kiekvieną naują pakartotinį leidimą, kad drauge su savyje gyvenančiu vaiku patirčiau, išgyvenčiau kartu su herojais jų nelaimes, užliečiau sielą įveikto liūdesio džiaugsmu, sukuriančiu būties harmoniją – santarvę širdyje ir santarvę su žmonėmis. Tikriausiai ne aš viena taip branginu senas knygas?

Kita vertus, kai kurie žmonės laiko jas dėmesio nevertu ir pernelyg sentimentaliu skaitalu, kur nuo pirmųjų puslapių viskas atrodo išgalvota, pagražinta, nutolę nuo „gyvenimo tiesos“, kur pernelyg pabrėžiamai išlenda „moralas“. Šios knygos vadovėliuose paprastai vadinamos „masine literatūra“ ir atskiriamos nuo „grožinės“.

Atsižvelgsime į šiuos požiūrius ir pasistengsime suprasti, kodėl gi, kodėl šios knygutės tokios gyvybingos? Juk jau seniai atslūgo džiaugsmas, kad galima spausdinti visa, ką draudė tarybų valdžia, o jos vis leidžiamos, dabar jau ir solidžių leidyklų, ir netgi įtraukiamos į serijas. Kas gi lemia tokią pastovią paklausą, nemažėjantį susidomėjimą?

Pasiremkime Gilberto Chestertono esė „Pigiam skaitalui ginti“ pagrindine mintimi: „Tokioje literatūroje iš esmės nėra nieko bloga. Ji įkūnija įprastinį heroikos ir optimizmo derinį, tą truizmą, be kurio neįmanomas žmogaus gyvenimas.“ Chestertonas pirmiausia turėjo omenyje nuotykinę ir detektyvinę literatūrą, bet, mano manymu, jo žodžiai tinka ir tokioms vaikų knygoms.

Geriau įsižiūrėję pamatysime, kad senas knygas kaip tik ir sieja „heroikos ir optimizmo derinys“, tik jie suprantami kitaip, nei buvo įprasta netolimoje mūsų praeityje, kai „heroiką ir optimizmą“ buvo bandoma paskelbti „priešakinės klasės“ ar „nacijos“ nuosavybe, atimti teisę į juos kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo jo kilmės ar įsitikinimų.

Šių knygų herojams būdingi tvirtumas, žvalumas ir gyvenimo džiaugsmas kaip vandens lašas atspindi dar ir krikščionišką požiūrį į pasaulį, į visatos istoriją, į gyvenimą abipus mirties ir į žmonių santykius. Kuo gi mums svarbus šis požiūris turint galvoje vaikų lektūrą?

Krikščioniškas požiūris į pasaulį – tai pirmiausia Dievo meilė ir gailestinga meilė žmogui bei viskam, kas sukurta Dievo. Krikščioniškas požiūris į pasaulį – tai atleidimas savo priešams, kai širdis sielojasi ir trokšta, kad visi, kurie daro blogus darbus, jų atsižadėtų.

Dviejų praėjusių amžių sandūroje gyvenimas buvo palankus siautulingam revoliucinių pažiūrų plitimui, o po 1917 m. spalio teisė lemti svetimus likimus, „bausti mirtimi ir pasigailėti“ buvo skelbiama atvirai, ir buvo paklausios vaikų knygos, kurios visokeriopai stiprino šias pažiūras.

Buvo griežčių griežčiausiai uždraustos, paimtos iš bibliotekų arba perkeltos į specialiuosius fondus ne tik Čarskajos, bet ir daugelio kitų autorių knygos, žadinančios skaitytojų gailestingumą, keliančios atjautą ir skatinančios susimąstyti, kad tie, kuriuos laikome „blogais“ ir „svetimais“, taip pat yra žmonės, kad jie, kaip ir mes, „geri“ ir „savi“, irgi turi teisę gyventi.

Po revoliucijos žodis „gailestingumas“ buvo beveik išguitas iš gyvenimo ir šnekamosios kalbos, jis, kaip ir atjauta, kėlė susierzinimą ir pasibjaurėjimą, atrodė esąs žeminantis, jį dažniausiai išstumdavo vienašališkas teisingumas „saviškiams“ – prisiminkite parodomuosius literatūros herojų teismus mokyklose. Pagaliau ir kitose gerose knygose apie vaikystę, apie „gyvenimą valdant carui“ nebuvo kalbama nieko gero (Valentinos Osejevos Dinka, Budogoskajos Apysaka apie raudonplaukę mergaitę, Aleksandros Bruštein Kelias eina į tolį).

Negi mes nenorėtume gailestingo požiūrio į save ir savo poelgius? Atjauta – vienas iš gailestingumo pradų, o ar ji duos vaisių, ar nueis niekais, pasirenka pats žmogus.

Štai tik vienas pavyzdys:

„Mudvi su mama stovime prie užtvaros, pro šalį eina graži moteris. Ji sustoja ir sako: „Kaip man jūsų gaila!“ Mama jai atsako: „Jeigu jums gaila, paimkite mano dukrą.“ „Gerai“, – moteris susimąsto. Paskui jodvi šnekasi pašnibždomis. […] Atvežė mane į viensėdį, pasodino ant didelio suolo. Toji šeima, kuri mane priėmė, turėjo keturis vaikus. Aš noriu, kad visi žinotų mano išgelbėtojos pavardę. Tai Olimpija Požarickaja iš Voložinskio rajono Genevičių kaimo. Baimė tuose namuose gyveno tol, kol aš ten buvau. Jei būtų sužinoję, kad slepia žydukę, jei būtų kas bent pirštu parodęs į mūsų pusę, būtų sušaudę visus – suaugusius ir vaikus… Tad kokią didžią širdį reikia turėti! Nežmonišką žmogaus širdį…“¹

Šis liudijimas neišvengiamai verčia paklausti: „O ar mes norime, kad mūsų vaikai užaugę turėtų tokias širdis?“

Jeigu taip – tai ir knygos iš tolimos praeities gali kartu su kitomis tapti suaugusiajam ir vaikui penu, skatinančiu sielą augti meilėje ir gailestyje.

Gailestingumo temos vienas pirmųjų ėmėsi Charlesas Dickensas – jo herojai, mokantys gailėti ir atleisti, labai aiškiai parodė kelią į žmoniškumą. Šią temą perėmė ir toliau gvildeno dauguma rašytojų, apie kuriuos kalbame.

Gyvendamas per plaukelį nuo mirties, Dickenso knygomis guodėsi Anos Frank tėvas, o iš užblokuoto Leningrado išvežti vaikai „pateko į internatą, kur juos globojo gera moteris iš tos kartos, kuri užaugo skaitydama Čarskają. Neturėdami knygų, iškankinti skaudžių išgyvenimų, jie godžiai klausėsi moters atpasakojamų jos mėgstamų apysakų, ir iki šiol jam, Leningrado blokadininkui, Čarskajos vardas kelia nuoširdžiausius jausmus.“²

Aš pažinojau moterį, kuri Stalino lageriuose išsaugojo vaikišką meilę Franses Burnett Mažajai princesei – kokiu džiaugsmu nušvisdavo jos veidas prisiminus Sarą Kriu!

Praėjusio amžiaus pradžioje, kai dar visa, kas krikščioniška, nebuvo uždrausta, daugeliui šių knygų buvo prikišamas „nenatūralumas, manieringumas, netikroviškumas“³. Bet kažkodėl išmėginimų metais kaip tik šios „netobulos“ knygos padėdavo žmonėms ištverti.

„Ir dar prisimenu. Man kokie aštuoneri metai. Vasilijus Ivanovičius nuo kušetės mūsų mokymosi kambaryje pakelia knygutę iš serijos „Bibliotheque Rose“. Staiga, palaimingai suvaitojęs, jis randa joje tą vietą, kurią mėgo vaikystėje: „Sonia nebuvo graži…“; ir po keturiasdešimties metų aš visai taip pat suvaitojau, kai svetimame vaikų kambaryje atsitiktinai radau tą pačią knygelę apie berniukus ir mergaites, kurie prieš šimtą metų gyveno Prancūzijoje… Visiško nerūpestingumo, laimingo gyvenimo, sodrios vasaros šilumos jausmas užlieja atmintį ir sukuria žėrinčią tikrovę. …Viskas taip, kaip turi būti, niekas niekada nepasikeis, niekas niekada nemirs“ (V. Nabokovas, Kiti krantai).

Mano išskirti žodžiai, kaip aš manau, yra vienas iš šių knygų reikalingumo įrodymų: juose išryškėja amžinybės harmonija puoselėjant viltį, kad po mirties mūsų laukia laimingas gyvenimas, kur valdo malonė ir tiesa, kur bus nušluostytos visos liūdesio ir sielvarto ašaros.

Ir su šia viltimi galima pažvelgti kartu su vaikais į kančias ir ypač į mirtį ne kaip į pakirptus gyvenimo sparnus ir siaubą keliančią visko pabaigą, o kaip į sunkią ir tragišką gyvenimo kelio atkarpą:

„– Bet kokia aš bjauri ir netikusi, Nense, baisiai netikusi, – sukūkčiojo jinai. – Tiesiog negaliu priversti savęs suprasti, kad Dievui ir angelams mano tėvelio reikėjo labiau negu man.“⁴ […]

„Po penkiolikos minučių palėpės kambarėlyje vieniša maža mergaitė kūkčiojo kietai sugniaužusi paklodę:

– Tėveli, kurs esi tarp angelų, žinau, kad aš nė kiek nebežaidžiu dabar to žaidimo – nė trupučiuko. Bet aš netikiu, jog netgi tu surastum džiaugsmo iš to, kad reikia miegoti visiškai vienai… čia toli… tamsoje – kaip dabar. Kad nors būčiau arčiau Nensės arba tetos Polės, arba net savo globėjų, vis būtų lengviau!“⁵

…ir išgyventi ją kartu su jais… Mano manymu, apie tai puikiai pasakyta Čarskajos Kunigaikštytėje Džavachoje – ten, kur Nina praleidžia paskutines valandas su mirštančiu Juliko.

Daugelis tų laikų rašytojų nebijojo kalbėtis su vaikais apie mirtį, nemenkino jos kančių ir išsiskyrimo skausmo, tiesiog jie žinojo, kad „mirtim apysaka tik baigias, anapus – džiaugsmo daug šviesaus…“ (Marina Cvetajeva, Ninos Džavachos atminimui, 1909) ir mokėjo perteikti savo lūkestį.

Amžinybės harmonija išryškėja ir tikintis, kad sunkios gyvenimo aplinkybės laimingai pasikeis – štai dar vienas šių knygų reikalingumo įrodymas. Pavyzdžiui, laiminga pabaiga tampa galimybe visiems atleisti, susitaikyti ir išeiti ramia širdimi:

„Parašykite grafui, kad aš vis meldžiuosi už jį ir už visus jo artimuosius. Aš atleidžiu visiems, kurie mane privertė kentėti, ir ypač karštai meldžiuosi už tą, kuri man suteikė tiek skausmo, pati nežinodama, ką daro. Pasakykite jam, kad palieku šį pasaulį nesigailėdama, aš pernelyg kentėjau šiame gyvenime. Aš išeinu ten, kur ašaros – tik džiaugsmo ašaros“ (Grafienė Rostopčina, Gražuolė, Gudruolė ir Geraširdė).

Arba skaudžiai pajusti bendrą sielvartą ir suprasti, kad išsiskiriama neamžinai, – prisimenate mažojo Vanios pokalbį su Gorkinu per tėveliuko laidotuves? (Ivanas Šmeliovas, Viešpaties vasara).

Šios knygos žadina užuojautą. Ir padeda vaikui suprasti krikščionišką požiūrį ne tik į mirtį, bet ir į gyvenimą. Juk ponas Kerisfordas, praturtėjęs deimantų kasyklose, galėjo gyventi kaip inkstas taukuose, o ne sielotis dėl dingusios mirusio draugo ir bendrasavininkio dukrelės likimo ir atkakliai jos ieškoti kaip adatos šieno kupetoje, kad galėtų jai atiduoti tėvo pelno dalį (F. H. Burnett, Mažoji princesė).

Gyvenime šitaip būna nedažnai, bet žmonės prisimena ir iš lūpų į lūpas perduoda istorijas, kaip žmogus didvyriškai veržiasi į tai, kas jame yra geriausia.

Laimingos senųjų knygų pabaigos teigia: nepaisant visų sunkumų, pasaulyje yra teisybė, gėris ir grožis. Ne paslaptis, kad vaikai gali to nepatirti nei šeimoje, nei visuomenėje.

Dar vienas liudijantis balsas:

„Ledi Džen, kurią aš perskaičiau šešerių metų, atlaikė dalį ketvirtojo, penktąjį, šeštąjį, septintąjį, aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius. Duok Dieve, kad jūsų vaikams netektų gyventi tokiais priešiškais šiai knygai laikais, bet šis pasaulis visada priešiškas gėriui, grožiui ir tiesai, tad labai gerai, jei ir šiuolaikiniams skaitytojams liks gražaus, tyro, teisingo pasaulio modelis ar, kaip dabar sakoma, etalonas. Todėl padėkite jiems, netrukdykite, nesijuokite iš jų.“⁶

Suprasti, kad pasaulyje yra teisybė, gėris ir grožis, padeda ir Polianos „džiaugsmo žaidimas“. Šis žaidimas įtvirtina tikėjimą, jog net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti, kuo džiaugtis, kad išsaugotum savo jėgas ir nepultum į neviltį. Jį ne taip jau lengva žaisti, bet jis leidžia suvokti, kad yra kančias nustelbiančių vertybių.

Blogiui priešinasi atsakomybė už savo veiksmus – sielos brandumo vaisius, morališkai reikalaujantis to, kas buvo pasakyta dar Hipokrato priesaikoje: „nepadaryti jokios žalos ir neteisingumo“. Bet nelengva užauginti atjaučiantį žmogų, kuris, suvokdamas galimus padarinius, priešinsis pasaulyje viešpataujančiam blogiui.

O dabar pakalbėkime apie kelią į tiesos, gėrio ir grožio karalystę ir pažiūrėkime, kaip jis driekiasi per mūsų knygas.

Paprastai į kelią atveda tėvai arba tie, kurie juos pavaduoja. Ir mažieji keliauninkai iš pat pradžių eina ne tuščiomis – nematoma „tėvų priesakų“ našta daugiau ar mažiau slegia jų širdis.

„Tėvų priesakų“ kelias šiose knygose grįstas krikščionišku požiūriu į pasaulį, reikalaujančiu klausyti pamokymo. Tai puikiai aprašyta Edmondo de Amiciso knygoje Širdis, kur nuoširdi suaugusiųjų meilė paverčia kiekvieną pamokymą gyvybės vandeniu, gydančiu ne tik vaiko širdies žaizdas, bet ir joje esantį blogį..

Šeima (kartais mokykla, prieglauda, institutas) – šių knygų atrama, ir jose visada yra herojų, kurie ne tik suvokė „tėvų priesakus“, bet ir deramai eina su jais per gyvenimą. Tokie yra Liuda Vlasovskaja (iš Čarskajos knygos), mergaitės Marč (iš L. M. Alcott Mažųjų moterų), Džudė ir Salė (iš J. Webster Uodakojo), kapitonai Vilobiai (iš to paties pavadinimo Th. Reido apysakos), Anė Šerli (iš L. M. Montgomery romanų) ir daugelis kitų.

Karšti ir ištikimi „meilės sergėtojai“ mūsų knygose – vaikai našlaičiai. Iš pradžių jų gyvenimas beveik visada nelinksmas – suaugusieji arba pernelyg griežti, arba tiesiog nenori užsikrauti naštos. Bet, sužinoję našlaičio istoriją, jie įsileidžia vaiką į savo širdį, kaip kad Merilė įsileido Anę Šerli (L. M. Montgomery, Anė iš Žaliastogių).

Našlaitis – vienas iš kančios veidų, maldaujantis pasaulio pagalbos. Kodėl XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vaikų literatūroje pasirodė tiek daug knygų apie našlaičius, kurios įrodinėja kiekvieno vaiko teisę į suaugusiųjų meilę? Ar tai nebuvo neįsisąmoninta nuojauta, kad netrukus daug suaugusiųjų sužiaurės ir atiduos vaikus į nagus kruvinai kovai dėl valdžios ar savo egoizmui?

Mūsų aptariamose knygose našlaitis, trokštantis mylėti ir būti mylimas, ir tie, kurie jį globoja, laikui bėgant tampa šeima, kur viešpatauja tiesa, gėris ir grožis. O „iš pareigos“ griežti našlaičių auklėtojai – teta Polė, mis Miranda, Merilė ir kiti – staiga praregi ir pamato, kad tie, kuriais jie rūpinasi, jiems patiems duoda kur kas daugiau…

„Meilė“. Panelė Polė staiga prisiminė, kodėl ji pasiėmė globoti tą vaiką, – atmintyje blykstelėjo Polianos žodžiai, ištarti aną rytą: „Man patinka, kai artimieji man sako „mieloji“. Ir šitai meilės išalkusiai mergaitei buvo pasiūlytos dvidešimt penkerių metų meilės sankaupos. O ji buvo pakankamai suaugusi, kad jos ilgėtųsi! Panelė Polė suvokė tai apsunkusia širdimi. Apsunkusia širdimi ji suvokė ir dar kai ką – savo ateities nykumą… be Polianos.“⁷

Kartais pro medžius nematyti miško.

„Žinote, kas mane šiek tiek erzino visose šitose knygose? Tai, kad jų visi pagrindiniai herojai – NAŠLAIČIAI! Sakykite, argi tai normalu? Na, kodėl šitaip? Kur gyvenimo šeimoje pavyzdys?“ – piktinosi prieš kelerius metus septyniolikmetė mergina.

Yra, yra šiose knygose šeimų, puikių šeimų, kur protu ir širdimi suvokiama, kad pasiaukojama, nesavanaudiška ir supratinga meilė – tai gyvenamoji aplinka, kur greičiausiai, laisvai ir kūrybiškai suras save ir vaikas, ir suaugusysis. Mūsų autoriai dažniausiai patys augo tokiose šeimose ir gausiai apgyvendino jomis savo knygas: tereikia prisiminti ponią Sojerbiu iš Paslaptingo sodo, seseris Marč iš Mažųjų moterų, daktarą Karą iš apysakos Ką nuveikė Keitė ar Penrodo Skofildo šeimą…

Ir šios šeimos, ir tos, kurios susiburia apie našlaičius, tvirtos vidine vienybe. Tai joms leidžia ištverti gyvenimo negandas, būti gailestingumo šaltiniu ir nuskriaustųjų prieglobsčiu. Ar mes norime, kad mūsų vaikai turėtų tokias šeimas – ir dabar, ir ateityje?

Mylėti sunku, ir dažnai meilė – valingai ar nevalingai – pakeičiama „pareigos jausmu“ – pareiga neperžengia suprantamų ir aiškių ribų, pareigą lengviau atlikti, ji nereikalauja atiduoti širdies, bet gali nepastebimai ją padaryti kietą, pavyzdžiui, kaip panelės Minčin (F. H. Burnett, Mažoji princesė), arba išaukštinti žmogų jo paties akyse – kaip tetą Polę.

Prisiminkite, panelė Ofelija iš Dėdės Tomo trobelės iš pradžių irgi „buvo akla pareigos vergė“. Ir patyrė nesėkmę mėgindama išauklėti labai apleistą negriukę, kurią jai padovanojo Sen Kleras, kadangi „negrai man apskritai nemalonūs, o jau ypač ši mergiotė“⁸. Taip buvo tol, kol ji pamatė, kaip myli Topsę mažoji Eva:

„– Vargše Topse, o aš myliu tave! – tarė Eva, staiga pajutusi siūbtelėjusią gailesčio bangą, ir padėjo savo baltą laibą ranką Topsei ant peties. – Aš myliu tave todėl, kad tu neturi nei tėvo, nei motinos, nei draugų, todėl, kad esi vargšas pažemintas vaikas! Aš myliu tave ir noriu, kad tu būtum gera. […] Nejaugi tu nežinai, kad Kristus visus myli vienodai? Tave Jis myli taip pat kaip ir mane.“⁹

Ir pamažu griežtas „pareigos jausmas“ ištirpo meilėje, kurią panelė Ofelija, žvelgdama į Evą, įsileido į savo širdį. Pareiga, išlydyta meilės žaizdre, išlygina žmoguje egoizmo ir savimeilės kalnus.

„Mama, aš nenoriu būti devynioliktojo amžiaus mergaitė, nenoriu visą laiką galvoti, kas gera, o kas bloga“, – neseniai pasakė dvylikametė mergaitė, perskaičiusi grafienės de Segur Atostogas.

Šie klausimai irgi mums, suaugusiesiems, – ar mes norime, kad vaikai nuo mažumės mokytųsi atsakomybės? Suvoktų savo veiksmus ir, blaiviai įvertinę, kuo jie gali baigtis, mokėtų laiku sustoti? Ir dar paprašyti atleisti?

Tų laikų berniukai ir mergaitės, mūsų knygų herojai, kitaip negu dabartiniai, dažniausiai vėlai tapdavo savarankiški, vėlai įgydavo laisvę veikti ir kilnotis. Bet jie nuo mažumės priprasdavo prie atsakomybės – suaugusieji skatino ją savo pavyzdžiu, švelnia meile, gerumu ir paaiškinimais, nedarydami nuolaidų dėl amžiaus, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip. Blogus poelgius vadindavo blogais, atgailaujantiems atleisdavo, protingos bausmės nepanaikindavo, niekada neišgirdavo ir kuo anksčiau mokydavo valdytis, rodydavo, kokia pražūtinga mintis, kad visi „privalo“ tenkinti mano įgeidžius, kaip džiugu nesavanaudiškai mylėti ir būti dėkingam.

Tai ypač ryšku grafienės de Segur trilogijoje. Joje vaizduojamame kasdieniame vaikų gyvenime su jo pramogomis ir atsitikimais vyksta labai įtemptos moralinės kolizijos, reikalaujančios priimti sprendimą dėl tiesos, gailestingumo ir meilės. Jei prie tokio auklėjimo būtų apdairiai ir išmintingai grįžta, jis tikriausiai galėtų būti kai kam naudingas ir mūsų dienomis¹⁰.

Pamenate, kaip kunigas Braunas kalbėjo apie visatą? Visata esą begalinė tik fiziškai, „bet tiesos įstatymų peržengti ji negali“¹¹.

„Taip? – nepatikliai paklaus mūsų amžininkas. – Argi žmonės XX amžiuje šių ribų nesunaikino?“

Mėgino, bet neįstengė. Mat meilė… „ir saulę valdo, ir erdvias žvaigždes“¹². Ši meilė nubrėžė dorovės įstatymų ribas. Ji – jų pagrindas, ir pastangos jas sunaikinti pasmerktos žlugti, nes visada atsiranda žmonių, pasirengusių atsiliepti į meilės šauksmą ir stoti šių ribų ginti.

Kiekvienoje mūsų knygoje yra vaikų ir suaugusiųjų, kurie kasdien nepastebimai arba kokiu nors vienu poelgiu gina meilę. Tai Amiciso mėnesinių apsakymų herojai, Šmeliovo Gorkinas ir sąžiningas pirklys „tėveliukas“, dėdė Tomas ir Simeonas Holidėjus iš Harriet Beecher Stowe romano, teta Liolia iš Čarskajos Prieglaudukių; tokių veikėjų yra Kruglovo, Lukaševič, Opočinino kūriniuose, apsakymuose iš „Takelių“, „Neužmirštuolių“, „Geraširdžių“. Ir pats gyvenimas gali būti toks, kokį aprašė tas pats Šmeliovas, Nikiforovas-Volginas, Avenarijus, Slivickis – visų neišvardysi…

Įsigilinęs į senąsias knygas, tarsi tylaus vėjo dvelksmą pajunti būties džiaugsmą, kuris stiprina sielą ir plečia gyvenimo horizontus… Šios knygos buvo rašomos remiantis krikščioniškąja kartų patirtimi, kuri buvo perduodama tiesiogiai ir tada dar, galima sakyti, nebuvo visuomenės atmesta.

Norėjau papasakoti, kodėl šios knygos su jų laimingomis pabaigomis, su keliančiais nepasitikėjimą ir gluminančiais požiūriais į gyvenimą, žmonių santykiais ir reiškiamais jausmais nemeluoja. Šimtmečio senumo vaisiai neprarado skonio ir savo tiesa gali labai praversti ir mūsų dienomis.

Iš rusų kalbos vertė Stasys Gimbutis

Versta iš: Библиотека в школе, 2006, nr. 14 (170), p. 29–33.

________________________________________

¹ ALEKSIJEVIČ, S. Paskutinieji liudytojai: nevaikiški pasakojimai / vertė Salomėja Čičiškina. Vilnius, 1989, p. 63–64. (Dviejų paskutinių sakinių lietuviškame tekste nėra. Toliau išnašose tiksliai nurodomos citatos tik tų tekstų, kurie išversti į lietuvių kalbą.)

² ПУТИЛОВА, Е. O забытых именах, или О „феномене Чарской“. Детская литература, 1989, nr. 9, p. 31.

³ РИХТЕР, И. С. Джемисон „Леди Джен“. Что и как читать детям, 1916, nr. 5–6, p. 167.

⁴ PORTER, E. H.  Poliana / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius, 1998, p. 30.

⁵ Ibid, p. 42.

⁶ ТРАУБЕРГ, Н. Размышления для родителей. Iš C. Джемисон. Леди Джен. Одесса, 1992, p. 245–246.

⁷ PORTER, E. H. op. cit., p. 200.

⁸ STOWE, H. B. Dėdės Tomo trobelė / vertė Vanda Šiugždinienė. Vilnius, 2004, p. 232.

⁹ Ibid, p. 232. (Lietuviškame vertime nėra dviejų paskutinių citatos sakinių.)

¹⁰ Straipsnio autorė siūlo pasidomėti šiomis publikacijomis: Муравьева, О. С. Как воспитывали русского дворянина. Нева, 2001; Chesterfield,  Ph. Laiškai sūnui (išversta į lietuvių kalbą, Vilnius, 1999).

¹¹ CHESTERTON, G. K. Tėvas Braunas / iš anglų k. vertė Laima Grigaliūnienė ir kiti. Vilnius, 2004, p. 25.

¹² DANTE, A. Rojus / vertė Aleksys Churginas. Vilnius, 1971, p. 248.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 4 (48)